sekmadienis, liepa 13, 2014

Pasaulį užstojanti patirtis

Kažkada pagalvojau, jog žmogus pirmą gyvenimo pusę iš aplinkos į save siurbia viską kas papuola, o likusią, bando atsirinkti, kas jam iš tikro svarbu ir išmetinėja tai ko nereikalingo yra prisirinkęs. Nes viskas ką susirenki, nebeleidžia tau matyti pasaulio tokio koks jis yra iš tikrųjų. Tavo patirtis užstoja tau tikrąjį pasaulį. Čia nekalbu apie tai, kad žmogus su daug patirties gali geriau suprasti kas vyksta politikos pasaulyje, ar kaip veikia marketingas. Čia labiau apie žemesnį, pojučių lygį. Kuo daugiau turi patirties, tuo labiau pradedi veikti automatiškai. Eidamas gatve nebežiūri po kojomis, nes kojos pačios perlipa šaligatvio bortelius. Mašiną jau gali vairuoti kalbėdamas telefonu ir gerdamas kavą. Nebepastebi krūmuose tupinčio paukščio, nes tai visai nereikalinga informacija, kad sėkmingai nueitum iki parduotuvės. Palyginimui, visose šiose situacijose įsivaizduoju vaiką ir matau jį einantį žingsnis po žingsnio ir atidžiai žiūrintį sau po kojom, išsižiojųsį (nes burna pati atsidaro) ir įsikibųsį į vairą, kad ir žaislinės mašinos, o pasiųstas į parduotuvę pieno (čia gal šiais laikais jau taip nebevyksta), nuklysta velniai žino kur kažkokių smulkmenų sudomintas.
Taigi su laiku susikaupusi patirtis užstoja tikrąjį pasaulį ir bent jau aš žvilgtelėjęs į pievą, matau vienos žalios spalvos pievą ir nieko daugiau, nors gerai įsižiūrėjus (tam jau reikia laiko ir pastangų) matosi milijonas žalių atspalvių, debesų šešėliai, vėjo sukeliamos bangos, pamatai besislepiantį paukštį. Kas dabar turi prabangą valandą žiūrėti į pievą. Tapybos studentai laiką leidžiantys pleneruose nesiskaito.

Beau Lotto optinė iliuzija.
Tas pats paveikslėlis tik be fono.
Jei dar nesate matę šios iliuzijos,ta tai kairieji pilki kvadratėliai viršutiniame paveikslėlyje turi atrodyti mėlyni, dešniajame - geltoni. Kol rašiau šį įrašą, mano smegenys jau išsitreniravo ir visur mato pilkus kvadratėlius. Bet pradžioje negalėjau patikėti tuo ką mačiau. Kaip ir kodėl ši iliuzija veikia siūlau pažiūrėti TED prezentaciją : Beau Lotto: Optical illusions show how we see
Esmė tame, jog vaizdas kurį mes sąmoningai suvokiame, iš tinklainės ateina labai smarkiai apdorotas. Čia ne tik tamsiosios dėmės pašalinimas. Kažkas pakeliui atpažįsta geometrines struktūras, šešėlius, apšvietimą ir pagal visą tą informaciją pakoreguoja mūsų supratimą. Ir visa tai mums net nežinant apie tai. Pilka pavirsta į mėlyną arba geltoną. Ir čia tik vienas pavyzdys.

Vienintėlis skirtumas, tai paveikslėlyje atsiradęs stalas.
Dar vienas pavyzdys. Čia mano smegenys nepersiprogramavo ir vis dar galvoja, kad kairiame paveikslėlyje plytelė po stalu yra šviesesnė už tą kuri yra tiesiogiai apšviesta. Nors jos abi yra vienodos spalvos. Dešiniąjame paveikslėlyje užtenka pašalinti stalą ir abi plytelės jau atrodo tokios pačios spalvos. Tas kažkas, kas sėdi tarp mano tinklainės ir sąmonės supranta paveikslėlio kontekstą. Supranta stalą, jo metamą šešėlį, virš jo kabančias lempas ir pakeičia mano pasaulio pojūtį (perception). Viskas man to nežinant. Ta proga prisiminiau vieną sceną iš roboto policininko.


Taigi, kuo toliau gyvenu tuo labiau man atrodo, jog aš esu tik pakeleivis savo kūne, kuriame, mano samonė yra aplipdyta patirtimi pro kurią vis sunkiau matosi tikrasis pasaulis. Ir aš vis labiau gyvenu pasaulio modelyje, kuris mano paties sukurtas mano galvoje. Beveik kaip matricoje, kur visi pojučiai simuliuojami kompiuterio, tik šiuo atveju jie simuliuojami mano patirties. Ir beveik kaip matricoje Morpheus siūlo Neo :
This is your last chance. After this, there is no turning back. You take the blue pill – the story ends, you wake up in your bed and believe whatever you want to believe. You take the red pill – you stay in Wonderland, and I show you how deep the rabbit hole goes. Remember, all I'm offering is the truth – nothing more.
Taip man dabar matosi analogija su Aldous Huxley, ir jo mintimis išsakytomis knygoje "The doors of perception" :
If the doors of perception were cleansed every thing would appear to man as it is, infinite. For man has closed himself up, till he sees all things through narrow chinks of his cavern.
Nežinantiems, "The doors of perception" aprašo Aldous Huxley patirtį vartojant meskaliną. Tai va tokia tai raudona piliulė, po kurios pamatai ko nematęs ir jau nebėra kelio atgal.
O apibendrinant, aš dėkingas savo smegenims, kurios man padaro gyvenimą lengvesniu ir man nereikia kiekvieną kartą iš naujo galvoti kaip kelti koją, bet tuo pačiu, nenoriu visišku autopilotu pragyventi likusio gyvenimo, todėl bandysiu įdėmiau žiūrėti į pasaulį, gal pavyks kiek labiau praverti patyrimų duris ir nenustoti vis naujai matyti pasaulio.

sekmadienis, birželis 15, 2014

Inventing on principle. Bret Victor.


Nežinau, kiek laiko trunka meilė iš pirmo žvilgsnio, bet šitą vyruką įsimylėjau, pamatęs jo pirmą prezentaciją "Inventing on principle". Nesakysiu, kad šitas video labai geras ir visi jį privalo pažiūrėti. Šiems laikams tai iš tikro ilgas video (beveik valanda) ir pats pristatymas šiek tiek su polinkiu į programavimą, bet tai tik šalutinis dalykas. Pagrindinė tema - tai principai, tiksliau, principas ir, kaip žmonės gyvena ir savo veiklą derina prie savo susiformuotų principų.
Jau pastebiu dėsningumus, kaip aš užkliūnu už tos informacijos, kuri su manimi rezonuoja. Prieš kurį laiką rašiau apie ėjimą link "kalno". Tai labai panaši idėja, kaip ir gyvenimas pagal principą. Ir kaip vienas iš mano anoniminių komentatorių pakomentavo, "visi mes mylim knygas ir dainas, kurios apie mus". Taip pat jau buvau "iš pirmo žvilgsjio" įsimylėjęs ir Bridgewater principus, apie kuriuos esu parašęs čia. Taip ir šis pristatymas man priminė mano paties idėjas, vizijas ir, kaip aš formuoju / neformuoju savo gyvenimo aplink jas.
Mano idėjos ir principai jau kurį laiką sukasi apie bendrumą. Antrus metus gyvuoja bendraminčių atviros dirbtuvės vardu "padirbtuvės" (padirbtuves.lt/). Galvoje vis sukasi daiktų pasiskolinimo platforma draugams. Ne, www.dalinuosi.lt/ ir yerdle.com/ - tai ne tas modelis, apie kurį galvoju. Man priimtinesnis yra mažesnis, bet socialiai artimesnis draugų ratas, su kuriais daliniesi be jokių 10 Lt/diena už laikrodį "skolintojų". Taip pat savo draugę kartas nuo karto vis šokiruoju užsimindamas, kaip norėčiau gyventi komunoje. Taigi, formuojasi mano principai, bet kaip Bret'as sakė pristatyme, tai užtrunka. Jam tai truko gal dešimt metų, kol jis išsigrynino, kas jam svarbu.
Taigi, jei norite sužinoti su kuo mano mintys rezonuoja, pažiūrėkite. Jei techniniai dalykai nėra tokie įdomūs, galite prasukti į antrą dalį. O jei, priešingai, techniniai dalykai yra įdomūs, tai mano toks pastebėjimas tiems, kas seka apple naujienas ir žino kas yra "swift"- pabandykite surasti panašumų šiame video, ypač demonstracijoje. Tarp šių video dviejų metų skirtumas.



O daugiau apie Bret Victor galima paskaityti jo paties puslapyje http://worrydream.com/. Beje, jis pats antraštėje save įvardina kaip: Bret Victor, beast of burden. Matomai, jam tai turi prasmę. Taigi, gero žiūrėjimo, skaitymo ir savęs (manęs) atradimo.

sekmadienis, kovas 02, 2014

Dialogas tarp valstybių nevyksta

Įvykius Ukrainoje sekiau jau gana seniai. Pagrindiniai mano naujienų kanalai buvo Aurelijus KatkevičiusRokiškis Rabinovičius, Twitter ir du leituviški portalai 15min ir delfi. Kadangi paskutiniai du daugiau mažiau visą laiką vėluodavo su informacija tai juos žiūrėdavau paskutinius. Tačiau per paskutines kelias dienas tiesiog nuo naujienų sekimo teko pereiti į susirašinėjimus ir komentavimus. Jaučiu kaip virstu "delfi komentatorium". Juokas. Iš tikro žodis po žodžio ir mano feisbuko profilyje pradėjo gausėti pro-rusiškos pusės pasisakymų. Vakar per bendrą draugą ("friend") diskutavau su Konstantinu. Deja, kadangi tai privatus pokalbis, negaliu juo pasidalinti. Nebent esate Pavelo draugai. Jis buvo negatyvios nuomonės apie maidano aktyvistus ir pasisakė už rusų autonomiją Kryme. Aš buvau už tai, kad rusai nesikiša į Ukrainos reikalus. Nežinau ar jam po mūsų pokalbio pasikeitė pasaulėžiūra, bet man šiek tiek pasikeitė. Po šio ilgoko pokalbio feisbukas visai įsikirto, kad man aktualios Ukrainos naujienos ir gavau ant sienos dar vieno draugo draugo ("friend") pasidalintą paveiksliuką.

Čia nuoroda į originalų postą : Mykolas Alutis. Atkreipkite dėmėsį į profilio nuotrauką. Šiuo paveiksliuku pasidalinau pas save ant sienos ir mano paties nustebimui užvirė diskusija tarp mano draugų ("friend"). Ir ta diskusija ne šiaip į vienus vartus. Pasirodo mano rate esantys žmonės gali padengti visą politinių ir pasaulio pažiūrų spektrą. Ir tai nėra šiaip atsitiktiniai interneto komentatoriai. Tai yra žmonės su kuriais aš bendrauju realiame gyvenimime ir paprastai tas bendravimas, bent jau man, būna pozityvus ir konstruktyvus. Čia nuoroda į viešą feisbuko diskusiją : Vincentas Vienožinskis. Labai rekomenduojų persiskaityti. Labai labai.
Tai moralas, kodėl aš čia dar papildomai kažką rašau. Mano nuomone dabar vyksta karas dėl žmonių protų. Sunkioji artilerija šiuo atveju yra informaciniai kanalai. Jei skaitėte komentarus, turėjote pastebėti šį video :


Ir tik po to kai yra savo pusėn palenkiami protai galima imtis kitų veiksmų. Aš sutinku, esu paveiktas vakarų informacijos, bet stengiuosi nesilaikyti įsikibęs savo pozicijos. Duokit man informacijos kuria galėčiau pasitikėti ir aš pakeisiu savo nuomonę. Off topic, bet primena kitą ideologinį karą tarp evoliucijos ir protingo kūrėjo šalininkų. Rekomenduoju pilną diskusiją kai bus laiko: youtube


Taigi dar kartą, grįžkime prie moralo. Lengviausias būdas diskusijoje yra paskelbti, kad kita pusė nieko nesupranta, yra idiotai ir su jais net neverta diskutuoti ir juos užbaninus eiti "diskutuoti" kaip yra blogai ir kaip kita pusė yra kvaila su savo bendraminčiais. "Preaching to the choir" yra toks angliškas posakis. Ką aš siūlau, užuot ėję degti žvakučių prie ambasabdų, susiraskite kitaip mąstančių ir su jais bandykite išsiaiškinti supratimo skirtumus. Gal paaiškės, kad jūs visgi esate neteisus ir tai manau bus į naudą. Gal kita pusė irgi supras ar bent pasamonėj užfiksuos, kad gal kažką irgi ne taip suprato ar buvo manipuliuojama. Kaip matom dialogas tarp valstybių nevyksta, tai tik pozicijų išsakymas. Bet mes, paprasti žmonės, turim visas galimybes tarpusavio dialogui. Naudokimės tuo ir kalbėkim. Socialiniai tinklai FTW.

P.S.
Beveik niekada neprašau "please share", bet jei perskaitėte iki galo ir sutinkate su mano nuomone, dalinkitės, nes ko mums dabar labiausiai reikia tai bendro supratimo kuris būtų kuo arčiau realybės, o ne susipriešinusių stovyklų dergiančių viena kitą.

pirmadienis, sausis 27, 2014

Apie nesusipratimus

Savaitgalį džiaugiausi ant Laimio kalno, kitaip žinomo kaip Liepkalnis. Atidriau slidinėjimo lauke sezoną. Sąlygos šioje vietoje šiemet jaučiamai gerėja. Labai laukiu, kol atidarys sniego parką, kur galėčiau nusisukti sprandą. Bet nenuklystant. Neišvengiama slidinėjimo dalis yra pasikėlimas atgal ant kalno. Liepkalnyje tai daroma T formos keltuvais, kur už vieno T raidės krašto kimbasi vienas sklidininkas, už kito, kitas, ir taip žmonės poromis keliasi į viršų. Sakydamas kimbasi omenį turiu apsižergia.
Snieglentininkė apsižergusi keltuvą.
Supratimui, aukščiau pateiktas paveiksliukas. Kadangi keltuvas dvivietis, o nuotrauką radau tik su vienu žmogum, tai užduotis vaizduotei. Ant antros T raidės atšakos patupdykite dar vieną snieglentininkę taip pat smagiai atkišusią savo dailų užpakalį. Tai va. Kadangi Liepkalnyje žmonių buvo nemažai ir dauguma jų vyr. giminės, o aš buvau be savo snieglentininkės kuri man galėtų atkišti savo dailų užpakalį, tekdavo man jį atkišti kokiam nepažįstamam snieglentininkui. Arba jis man atkišdavo, arba veidas į veidą varydavom. Na viskas priklauso nuo to kokia koja priekije ir iš katros pusės atsistoji. Tai man tokia kaip ir hawkward situacija. Važiuoji su nežinomu žmogum minutę susiglaudęs arčiau nei įprastai leistų komforto zona. Na neskaitant rytinių autobusų, bet jais jau kurį laiką nesinaudoju. Bet iš kitos pusės, tai tame kaip ir nėra nieko blogo. Turiu omenį prisiliesti prie kito žmogaus. Čia gal tas šiaurietiškas santūrumas. Manau pamenat "free hugs" kompaniją, kur gatvėje nepažįstamieji dalino nemokamus apkabinimus praeiviams. Taigi užskaičiau savo šią kontakto fobiją, kaip savo paties trūkumą ir pagalvojau, kaip būtų gera, jei galėčiau dėl to nepergyventi ir natūraliai priimti kontaktą su kitu žmogumi. Koks būtų geras jausmas. Priėmimas ir savęs pagerinimas. Ir štai čia sugrįžtam prie pagrindinės temos apie nesusipratimus. Ta pati situacija: keliasi du snieglentininkai T-bar keltuvu ir vienas pajunta malonumą, nes perlipa per savo fobijas ir sugeba nepergyvendamas atsipalaiduoti ir nesijausti blogai dėl to kad susilietė su nežinomu žmogum. Ir jam dėl to gera ir jis džiaugiasi, grožisi žiemos vaizdais ir visas džiaugsmas matosi jo veide. Tuo tarpu antras snieglentininkas yra užkietėjęs šiaurietis (situacijai paaštrinti galima pridėti, homofobas, skustagalvis) ir iš jo perspektyvos, kas nutiko, tai kažkoks vyrukas apsižergė T-bar'ą prisiglaudė prie jo ir nudžiugo lyg šv Mariją pamatęs.  Na tikiuosi suprantate apie ką aš. Realybė abiem yra ta pati, bet jų vidiniai supratimai yra skirtingi, ir vienas kitam nežinomi. Ir sprendžią apie realybę kiekvienas naudodamas gal 10% realybės ir 90% savo vidinės patirties. Va jums ir nesusipratimas. Lygioj vietoj. Na ne visai lygio, visgi į kalną keliasi abu. Bet dabar tą patį perkeliam į kiek sudėtingesnę situaciją ir suprantam kitą barikadų pusę ir tuo pačiu save. Mano atveju tai visi šalininkai žemės nepardavimo reformos, visi anti atominių elektrinių priešininkai, ar žmonės tikintys, kad Rusija nesikiša į Ukrainos reikalus ir kad jų nėra ko bijoti. Tai va tuo mano galva užsiima bekylant keltuvais ant Liepkalnio. Susisinchronizuokime realybę.

sekmadienis, sausis 19, 2014

Negatyvumas

NEpagamintas, NEmineralizuotas, NEskiestas
Ar žinote, kad Lietuviai yra labai negatyvi tauta? Nesąmonė. Aišku, kad viskas su mumis gerai. Visokių mūsų yra, visokių reikia. Bet šiandien mieste pamačiau tų, labiau negatyvesnių, žmonių darbo vaisius. Aukščiau matosi nuotrauka su Tichės kompanijos logu ir šūkiu. Oj, kaip greitai aš darausi senu krienu, besikabinėjančiu prie visko:
  • Trys neiginiai trijų žodžių sakiny
  • Užuot šūkiu sakant, kas mes esame, sakoma kas mes nesame
  • Savo šūkyje lygiuojasi su konkurentais, užuot didžiavęsi kuo yra
Turime visgi mes to negatyvumo. Ir, kai kurių žmonių nuomone tai yra blogai. Paprastas neigiamų žodžių vartojimas, anot jų, mus pasąmoningai įtakoja, ir daug geriau yra tokius žodžius pakeisti žodžiais, turinčiais teigiamą krūvį. Ilzės paveiksliukas tai puikiai iliustruoja :
Sunkumas < Iššūkis
O jei jau kalbam apie žodžių keitimą teigiamais, pasidalinsiu labai smagiu žaidimu, kuris padės pažiūrėti kiek kitaip į mūsų kalbos įpročius ir parodys, kaip tam tikrose situacijose mes esame priklausomi nuo neiginių. Pabandykite su kuo nors kalbėti išsiversdami be žodžio "ne". Jei kas siūlo pavalgyti, bet nenori, sakai "ačiū, esu sotus". Užuot sakęs "nesigauna išspręsti uždavinio", sakai "gal gali man padėti išspręsti uždavinį", ir taip toliau. Labai sudėtingas žaidimas. Pavyzdžių nepamenu, bet yra situacijų, kuriose reik gerai pasukti galvą, kad išsiversti be "ne".
O pabaigai dar vienas paveiksliukas. Šnekučio baro iškabos ant durų. Viena iš vienos pusės, kita iš kitos, suklijavau, kad palyginti būtų patogiau. Išvadas pasidarykite patys.
Net žodis "prašom" nepadeda.
Jo, ir dar pabaigai, galima paskaičiuoti, kiek šiame tekste panaudojau neigiamų žodžių...

P.S. prisiminiau apie baudas viešajame transporte. Jei gerai pamenu, Suomijoje, traukiny parašyta, jog važiuojant be bilietų ir patikrinus kontrolei, turėsite nusipirkti brangesnį bilietą iš kontrolierių. Jokio žodžio apie baudas. Palyginimui Lietuvoje turime: Griežtai draudžiama važiuoti be bilieto, bauda xxx litų.

antradienis, gruodis 17, 2013

Pašviesk žibintai antakalnyje

Švieselės
Prieš tris ar daugiau savaičių, padirbtuvės gavo pasiūlymą prisidėti prie kalėdinių Sapiegų parko papuošimų darymo. Parko žibintai laisva tema. Plius finansavimas medžiagoms. Kadangi, bent jau aš ne kartą dariau šviečiančius daiktus (saulė, šešėliai), šis pasiūlymas taip pat sudomino. Pasitarėm ir sutikom. Daug nesileidžiant į detales. Apžiūrėjom parką. Beje, kas nebuvęs, rekomenduoju apsilankyti. Prasinaršėm internetus ieškodami įkvėpimo (pintrestas), bei apturėjom net dvi brainstorming'o sesijas pavadinimu "tai ką gi po velnių gaminam". Nusprendėm daryti šviečiančius cilindrus. Per kelis vakarus susikonstravom bandomuosius maketus, pasitikrinom idėjas ir galutinai nusprendėm, jog gaminsim cilindrus, kuriuos sukabinsim į medžius ir jie dieviškai gražiai švies. Likus dviem savaitėm iki D-Day, vyko pirmosios dirbtuvės, kurių metu konstravome pirmą veikiantį žibintą. Tikslas buvo surasti kuo daugiau klaidų ir netikslumų, kad likusius žibintus pagamintume be trūkumų. Dirbtuvių metu dar labiau patobulinome lempos konstrukciją ir likus savaitei iki renginio darbavomes antrosiose dirbtuvėse, kurių metu pagaminome visus dvylika šviestuvų ir pasiruošėm viską jų kabinimui medžiuose. Atėjus laikui, viskas vyko pagal planą. Šviestuvus sukabinome į medžius ir vykstant antakalniečių bendruomenės kalėdiniam renginiui, žibintai jau švietė.
Pirmasis prototipas
Taip paprastai ir paviršutiniškai apie visumą. O dabar apie detales ir šiaip padrikos mintys. Labai nemažai laiko sugaišome, kol sugalvojome, kaip padaryti, kad lempos šviestų. Pradžioje patikrinom idėją su saulės baterijomis pasikraunančiomis LED lemputėmis. Galvoje atrodė gerai, praktikoje, visiškai nerealistinis variantas. Senukuose pirkti sodo žibintai su saulės baterijomis, nors ir pigūs, bet šviečia žiauriai silpnai ir trumpai. Taip kad teko susitaikyti su mintimi, jog į šviestuvus iš kažkur reiks atvesti 220.
HDR'as parke ir vaiduokliai dėl vėjo.
Iš to seka, kad reikia labai rūpintis jog dregmė nepridarytų problemų. Prisiminiau IP standartus ir jų numeracijas. Taip pat, kad yra toks dalykas, kaip srovės nuotekio relė, kuri pati atjungia elektros grandinę, jei netyčia kur nors yra elektros nuotekis ir neduok die kažką purto. Sužinojau, kad yra labai neblogų sintetinių audinių kalvarijų parduotuvėje, bei kad floroscencinės lempos neveikia neigiamoje temperatūroje (bent jau ne visos). Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu tiksliai žinoti, kaip bus konstruojamas daiktas. Pasakymas "tai medžiagą tiesiog pritvirtinsim prie lentos" netinka. Medžiaga "tiesiog" nesilaiko prie lentos. Reikia tiksliai žinoti, kaip ji bus tvirtinama ir su kuo. Ir visas tokias smulkemnas reikia žinoti apie kiekvieną lempos mazgą.
Žibintai ir oranžinė sasulė.
Taigi, lempos kaba. Ir kartais šviečia. Tik gaila, kad dėl perdėto (mano manymu) kai kurių žmonių atsargumo, jų nepalieka įjungtų naktį. Wait, what??? Taip. Kadangi tai yra laikina instaliacija, maitinama iš rozetės, kuri yra antakalnio seniūnijos patalpose, atsakingi žmonės nesijaučia pakankamai saugiai, kad paliktų laidą rozetėje per naktį. Taigi žibintai geriausiu atveju dega iki darbo pabaigos. Nebent kas nors pasikeis. Na, bent patirties pasisėmem. Labai ačiū bedradarytojams : Margaritoms, Rūtai, Ievai ir Juliai, bei visiems kitiems, kas bent truputį nagus prikišo prie šio projekto.

šeštadienis, lapkritis 02, 2013

Eglės sanatorija, efektyvumas at it’s finest.

Rampodromas.

Savaitgalį lankoma Eglės sanatorija Druskininkuose. Labai noriu pasidalinti savo sąmojingais ir šmaikščiais pastebėjimais. Esu įtakotas skaitinių ir kalbų apie efektyvumą ir jo tobulinimą. Taip pat esu to efektyvumo savo akimis matęs užsienio šalyse. Tai, kaip sako, what you see you can’t unsee. Eglėje neefektyvumas kliuvo už akių.

Atvykus, įprasta procedūra - užsiregistruoti. Prie registratūros trys langeliai ir viena eilė, kuri kažkuriuo momentu išsiskiria į dvi. Kurią pasirinkti - neaišku, bet jei pasirenki ne tą, sulaukęs savo eilės prie langelio, apie tai sužinai. Stoji į eilę iš naujo ir jau sulauki teisingo langelio. Ten paduodi savo dokumentus, gauni raktą nuo kambario ir eini ten laukti skambučio, kol bus paruošti tavo dokumentai. Tada tau paskambina ir tu nusileidi pasiimti savo dokumentų. Gauni puokštę lapelių.

Vienas didelis, kuriame surašytos tavo procedūros trims dienoms. Pavyzdžiui, inhaliacijos nuo 8:00 iki 15:30, kas reiškia, kad tiesiog eini ir gydykloje gyvoje eilėje vėl lauki savo procedūros. Tada pluoštas lapelių maitinimui. Ant kiekvieno parašyta data ir kas per maitinimas. Matosi, lapeliai karpyti ranka, kas reiškia, jog kiekvieną dieną kažkuri iš tų moteriškių registratūroje paredaguoja wordinį dokumentą, įdeda geltonų lapų į printerį, atspaudžia kuponus pusryčiams ir juos sukarpiusi kažkur prisega. Paskui tą patį kartoja su baltais ir violetiniais lapais pietums ir vakarienei. Prie viso to dar gauni lapelį, kuriame parašyta, nuo kada iki kada tu lankaisi sanatorijoje, ir jį turi nunešti į valgyklą pirmą kartą ten eidamas. Kažkam. Nežinau. Nes aš savo pamečiau, o moteriškė valgykloje į tai, jog aš jo neturiu, tiesiog numojo ranka ir sako - mums tik tie spalvoti svarbūs.

Jei ryte nusiprausęs duše nori turėti feną plaukams išsidžiovinti, jį atskirai reikia išsinuomoti registratūroje. Tam yra atskira procedūra. Pradžiai, jei yra eilė, atstovi ją registratūroje, kur tau pasako, jog turi eiti pas budinčią seselę ir pasiklausti, ar yra laisvų fenų. Nueini pas seselę, čia ne ten pat kur ir registratūra. Ji pasako kad fenų yra, bet jo dar neduoda, nes reikia registratūroje susimokėti. Tada vėl grįžti į registratūrą (atstovi eilėj, jei ji yra) ir pasakai, kad fenų yra. Tada jau gali susimokėti už feną du litus parai (laikas fiksuojamas minučių tikslumu) ir eini pas seselę pasiimti feno. Paprasta, kai žinai.

Kai jau turi feną ir, išsiplovęs galvą, nori juo pasinaudoti, susirandi vienintelę rozetę vonios kambary, iš jos ištrauki gyvatuko kištuką ir džioviniesi tą galvą. Nesvarbu, kad rozetė visai ne prie veidrodžio. Tas pats ir kambary, kai nakčiai nori pasidėti krautis telefoną. Kur girdėta, kad prie lovos žmonės darytų rozetes. Kambary taip pat užtenka vienos rozetės, kurion įkištas televizorius. Rozetė už stalo. Beje, kambary svetingumui akcentuoti yra elektrinis virdulys su 10 cm ilgio laidu, kurį gerai pasirangius taip pat gali įkišti į televizoriaus rozetę po stalu. Yra ir du puodeliai bei kelios lekštutės. Looks like arbatos laikas. Bet štai pačios arbatos… Matomai reik savo turėti atsivežus.

Surasti valgyklą kur panaudoti savo gautus spalvotus lapelius yra labai paprasta, tiesiog seki nuorodas ir ateini į valgyklą. Viskas labai gražu, švediškas stalas, vaikštai, dairaisi, ką čia tau įsidėti, prie tavęs prieina paslaugi darbuotoja, žinoma, paprašo parodyti savo lapelius. Pamačiusi sako, jog čia ne ta valgyka ir kad reikia eiti į kitą. Dogh. Bet antrą kartą aišku tos pačios klaidos jau nebedarai ir iš karto eini į teisingą valgyklą. Iškabos jų, beje, nesiskiria. Man gerai, bet kiekvieną dieną atvyksta nauji lankytojai ir, manau, dalis jų taip pat ne iš pirmo karto pataiko į teisingą valgyklą.

Valgykloje, prisipažinsiu, man buvo liūdna, bet čia dėl to, kad aš įtakotas užsienietiškų švediškų stalų. Valgyklon atėjom pusryčiams artėjant į pabaigą. Apie devintą. Bandelių ir desertų jau nebuvo likę nė kvapo. Bandžiau susirasti kažko sumuštiniams. Sūrio ar kokio kumpio. Radau tik vienišą padėklą su likučiu kažko panašaus į maltinį. Pasigavau aplink besisukiojančią moteriškę, kuri tvarkė stalus, ir paklausiau, gal kur yra sūrio. Sako, o ant stalo nebėra? Tai reik dar atnešti, bet, sako, jūs ten palaukite, nes gali greit nelikti, kai atneš. Na, galvoju, gerai, patykosiu to sūrio. Kai atnešė naują padėklą su sūriu, supratau, kodėl man rekomendavo palaukti, nes neliks. Ant padėklo buvo gal 12 plonų gabalėlių sūrio. Supratimui, tuo metu valgykloje buvo tikrai daugiau nei 50 žmonių.

Daniškas sūrio pjaustytojas.
Kaip alternatyva virtuvėje sūrį pjaustančioms moteriškėms, kurios paskui turi jį gražiai sudėlioti ant padėklo ir nunešti į salę, viršuje matomas Daniškas (?) sūrio pjaustytuvas. Pastatai tokį salėje su dviem šmotais sūrio. Ateina išalkęs lankytojas, pasuka rankenėlę porą kartų ir turi keturias riekeles sūrio. Akivaizdžiai efektyviau. Plius, sūrio atsargas daug rečiau salėje pildyti reikia.

Einant į baseiną, pasitinka labai maloni moteriškė, turinti tikrai gerą humoro jausmą. Ir čia ne ironizuoju. Tikrai smagių plaučių moteriškė. Viskas paaiškinama, parodoma, net duodama penkių centų moneta, kurią reikia dėti į rakinamas spinteles (vietoj dviejų litų). Sako, kai spintelė atsidaro, vietoj penkių centų iškris penki litai, tai juos man ir atnešite. Bet ir vėl viena smulkmena. Nors smagioji moteriškė prie įėjimo į baseiną patikrino mūsų registratūroje gautus popierėlius ir juos užantspaudavo, nusiprausus po dušu ir atėjus į baseino patalpą, pasitinka dar viena moteriškė, kuri paprašo duoti tą popierėlių šūsnį. Baseine, šlapiomis rankomis, šlapioje patalpoje, popieriaus lapelį. Ir kam to reikia - mus jau patikrino.

Beje, sanatorija yra pritaikyta neįgaliesiems, bent kai kur. Panašiai taip pat, kaip ir Vilnius yra pritaikytas dviratininkams. Bent kai kur. Tai ten, tai šen yra dviračių takelių. Nesvarbu, kad jie nesujungti į bendrą sistemą ir, pavažiavęs dviračių takeliu, gali sutikti stulpą per vidurį takelio. Tai Eglėje panašiai tikrai nemažai rampų užvažiavimui. Kad ir prie įėjimo - net penkios rampos. Žavingai išdėstytos skirtingose laiptų pusėse, kad gražiau atrodytų ir ne taip monotoniškai būtų. Nes na kažkaip nesižiūri, kai visos vienoj tiesėje sudėtos būtų. Nesvarbu, kad nepatogu važiuot. Užtat gražu žiūrėti. Aišku, kai kurių rampų statumas didesnis nei Druskininkų sniego arenos šlaito, bet tai kas sakė, kad bus lengva. Įveikus visas tas rampas ir praėjus pro duris, kurias nežinau kaip neįgaliajam atsidaryti, tave pasitinka paprasti laiptai. Sorry, toliau kelio nėra.

Bendrai api visą šį efektyvumą ar jo nebūvimą turiu savo hipotezę. Labai didelė dalis lankytojų yra iš Rusijos ar Baltarusijos ar kitų rusiškai kalbančių šalių. Ir tikiu, jog sanatorija kiek taikosi prie savo klientų, nes, manau, ne vieną svečią iš rytų ištiktų kultūrinis šokas, jei nereiktų pastovėti bent keliose eilėse ar nebūtų pasiuntinėtas bent per kelis taškus ko nors neprasmingo nuveikti. O jei visa atvykimo procedųra būtų sutvarkyta per penkias minutes, tai ir širdies priepuolis ištiktų. Negerai gi. Čia, beje, rašau dar neprabuvęs sanatorijoje 24 valandų.

Nemaitinti katinų. Rimta problema.