šeštadienis, sausio 24, 2015

Išspręsk problemą vieną kartą

Kada nors ir padirbtuvės tiek turės įrangos.
Adomas šią savaitę pasikvietė apžiūrėti (nemokamai apvalgyti) Google ofisą Londone. Alaus šaldytuvas deja buvo užrakintas iki penktadienio. Įsimintiniausia patalpa, dirbtuvės. Viskas, ko reikia ką nors paprototipinti. 3D priteriai, lazeriniai ploteriai, elektronikos kalnai, osciloskopai, lituokliai ir kalnai laidų. Nepastebėjau ar plaktukų buvo. O šalia toks kambariukas (nebepamenu kaip vadinasi), kur ateini ir jei ko reikia darbui, pasiimi. Kaip supratau, klaviatūros, pelės, ir šiaip visokios smulkmenos. Be jokio popierizmo be nieko. Atėjai pasiėmei ir eini toliau dirbti. Ir niekas nesprendžia problemos "o jei kas nors ką nors pavogs". Ir tada pagalvojau, jog šios problemos sprendimas įmonėse reikalauja daug pastangų. Reikia gauti patvirtinimus, pasirašyti kai kažką pasiimi ir turėti barkodą ant daikto, kad gražintum. Reguliariai inventorizuoti ką tu turi ir ką turi gražinti ir taip toliau. Ir tas "sprendimas" yra nuolatinis, tai yra pastangos reikalingos visą laiką.  Bet yra kitas būdas. Išspręsti šią problemą kitoje vietoje. Ne ribojant darbuotoją, o atsirenkant darbuotoją. Tai yra priimant į darbą.
Ir lygiai tokią pačią paralelę pamačiau savo hobyje. Neseniai diskutavome apie padirbtuvių ateitį. Kaip organizuoti veiklą, ir kaip padaryti, kad nedingtų daiktai. Ir kaip dabar pamenu, taip nuklydom į lankas galvodami apie signalizacijas, daiktų katalogavimą, popierių pasirašymą, kad esi atsakingas už daiktą ir taip toliau. Ir čia yra ta pati problema, kad tai kontrolei reikės nuolatinių pastangų ir laiko užuot tai panaudojus kaip nors naudingiau. Atsirink su kuo bendrauji ir nereikės kiekvieną kartą per petį įtariai žvilgčioti.
Žinoma, tam tikro lygio biurokratija yra neišvengiama, bet reikia kartais į viską atsitraukus pažiūrėti ir pastebėti ar ne per daug jėgų švaistoma kur nereikia. Išspręsk problemą vieną kartą.

P.S. ši taktika netinka žmonėms gyvenantiems iš vienos problemos sprendimo, nes išpręsdami problemą jie nupjauna šaką ant kurios sėdi.

Smelkemna, bet malonu.

sekmadienis, gruodžio 28, 2014

Tiesiog atsitiktinumas


Neseniai užkliuvo straipsnis iš 15 minučių "Mokslas pateikia vis daugiau Dievo egzistavimo įrodymų". Na su tokia antrašte sunku praslysti (by design). Atsidariau. Aišku straipsnis, tai vertimas iš WSJ : "Science Increasingly Makes the Case for God". Taupant jūsų laiką, straipsnį apibendrinu vienu sakiniu.
Kadangi įvykio tikimybė labai labai labai labai maža ir jis įvyko, tai to negalima niekaip kitaip paaiškinti kaip tik aukštesnės jėgos įsikišimu.
Kai tave užmėto tokiais dideliais skaičiais kaip oktilijonas ar septilijonas tikrai kartais pasimeti ir priimi tau pateikiama idėją. Bet paskui atsitrauki pagalvoji ir kažkaip neskanu pasidaro dėl tokio manipulaivimo. Tai noriu savo komentaru pasidalinti. Su pavyzdžiu.
Dabar sedėdamas prie kompo sugeneravau du atsitiktinius skaičius. Na ok, ne visai atsitiktinius, bet pagal tikimybių teoriją abu skaičiai turi tokią pačią tikimybę būti sugeneruoti.


Tikimybiškai abu skačiai vienodai tikėtini, bet mums kaip žmonėms, mėgstantiems viskame pastebėti dėsningumus pirmas skaičius atrodo daug išskirtinesnis. Jis gali pasirodyti toks išskirtinis, kad mes net nesusimąstysime, kokie kiti skaičiai dar gali būti sugeneruoti.
Lygiai taip pat egocentriškai mes žvelgiame į save kaip žmoniją, suprantame, kokia maža tikimybė (tai yra kiek daug faktorių turėjo susidėlioti), kad mes čia esame ir nusprendžiame jog tai tikrai negali būti atsitiktinumas. Bet gal gali. Gal jei ne visi nuliukai, vietoj mūsų gali būti visi vienetukai, arba visi aštuntukai.
Ką aš noriu pasakyti, jog mažos tikimybė įvykis neparodo, jog kažkokia aukštenė jėga jį įtakojo. Ir mokslas, prieškingai nei sako antraštė, nepateikia naujų dievo egzistavimo įrodymų.

P.S. Šiaip smagus wikipedijos straipsnis apie Russelo čiainiką : http://en.wikipedia.org/wiki/Russell's_teapot

šeštadienis, lapkričio 08, 2014

Netikėtos sąsajos

Pozitrono paliktas pėdsakas.
Kurią tai dieną pagalvojau, jog būtų smagu padaryti socialinį/technologinį eksperimentą. Išmatuoti, kokiu vidutiniu greičiu mašinos važiuoja kurioje nors opioje Vilniaus vietoje. Tarkim, kad ir Narbuto gatvės atkarpoje nuo Žvėryno iki spaudos rūmų. Užfiksavus laikus, kada automobilis buvo kelio pradžioje ir pabaigoje, galima suskaičiuoti, koks jo vidutinis greitis. Kadangi esu programuotojas ir pats nesu linkęs daryti to, ką gali padaryti kompiuteris, pradėjau domėtis, ar gali mobilus telefonas automatiškai užfiksuoti automobilius ir laiką.

Numerių atpažinimo problema. Angliškai automated license plate recognition (ALPR). Internete susiradau kelias atviro kodo programas, kurios automatiškai atpažįsta numerius. Atsirinkau vieną ir pradėjau ją tinkinti. Užkliuvo, kaip ji atskiria kurioje vietoje reikia ieškoti numerio raidžių, todėl nusprendžiau, tą vietą patobulinti. Intuicija kužda, kad reikia ieškoti balto stačiakampio.

Surask stačiakampį. Kompiuterinės regos specialistai iš karto pasakys, kad tam reikia naudoti Hough transformaciją (Hough transform). Tą patį pasakė ir wikipedija. pasirodo, Hough transformacijos pirminė paskirtis buvo automatizuoti elementariųjų dalelių stebėjimą. Tai yra, aptikti linijas paliekamas bouble chamber (nesugebėjau išversti).

Bouble chamber protėvis buvo cloud chamber. Paprastai sakant skaidri dėžė, pripildyta prisotintų garų (alkoholio arba vandens). Kai per tokius garus praskriejia kokia nors dalelė, tarkim elektronas, garai kondesuojasi ir pasimato dalelės skriejimo trajektorija. Skirtingos dalelės palieka skirtingus pėdsakus. Kaip kažkas pasakė:
Cloud chamber is as close as you can get to see subatomic particle with your naked eyes.


Ir kaip matosi filmuke, cloud chamber nuolatos bombarduoja kažkokios dalelės. Lygiai taip pat jos nesustodamos bombarduoja ir mus. Visą laiką. Ir tai, kad mes galime tai pamatyti, man pasirodė be galo nuostabu.

Tai va tokie netikėti ryšiai sieja socialinį greičio matavimo eksperimetą ir mus nuolatos bombarduojančias kosmines daleles, kurias pasirodo, galima gana lengvai pamatyti.

sekmadienis, liepos 13, 2014

Pasaulį užstojanti patirtis

Kažkada pagalvojau, jog žmogus pirmą gyvenimo pusę iš aplinkos į save siurbia viską kas papuola, o likusią, bando atsirinkti, kas jam iš tikro svarbu ir išmetinėja tai ko nereikalingo yra prisirinkęs. Nes viskas ką susirenki, nebeleidžia tau matyti pasaulio tokio koks jis yra iš tikrųjų. Tavo patirtis užstoja tau tikrąjį pasaulį. Čia nekalbu apie tai, kad žmogus su daug patirties gali geriau suprasti kas vyksta politikos pasaulyje, ar kaip veikia marketingas. Čia labiau apie žemesnį, pojučių lygį. Kuo daugiau turi patirties, tuo labiau pradedi veikti automatiškai. Eidamas gatve nebežiūri po kojomis, nes kojos pačios perlipa šaligatvio bortelius. Mašiną jau gali vairuoti kalbėdamas telefonu ir gerdamas kavą. Nebepastebi krūmuose tupinčio paukščio, nes tai visai nereikalinga informacija, kad sėkmingai nueitum iki parduotuvės. Palyginimui, visose šiose situacijose įsivaizduoju vaiką ir matau jį einantį žingsnis po žingsnio ir atidžiai žiūrintį sau po kojom, išsižiojųsį (nes burna pati atsidaro) ir įsikibųsį į vairą, kad ir žaislinės mašinos, o pasiųstas į parduotuvę pieno (čia gal šiais laikais jau taip nebevyksta), nuklysta velniai žino kur kažkokių smulkmenų sudomintas.
Taigi su laiku susikaupusi patirtis užstoja tikrąjį pasaulį ir bent jau aš žvilgtelėjęs į pievą, matau vienos žalios spalvos pievą ir nieko daugiau, nors gerai įsižiūrėjus (tam jau reikia laiko ir pastangų) matosi milijonas žalių atspalvių, debesų šešėliai, vėjo sukeliamos bangos, pamatai besislepiantį paukštį. Kas dabar turi prabangą valandą žiūrėti į pievą. Tapybos studentai laiką leidžiantys pleneruose nesiskaito.

Beau Lotto optinė iliuzija.
Tas pats paveikslėlis tik be fono.
Jei dar nesate matę šios iliuzijos,ta tai kairieji pilki kvadratėliai viršutiniame paveikslėlyje turi atrodyti mėlyni, dešniajame - geltoni. Kol rašiau šį įrašą, mano smegenys jau išsitreniravo ir visur mato pilkus kvadratėlius. Bet pradžioje negalėjau patikėti tuo ką mačiau. Kaip ir kodėl ši iliuzija veikia siūlau pažiūrėti TED prezentaciją : Beau Lotto: Optical illusions show how we see
Esmė tame, jog vaizdas kurį mes sąmoningai suvokiame, iš tinklainės ateina labai smarkiai apdorotas. Čia ne tik tamsiosios dėmės pašalinimas. Kažkas pakeliui atpažįsta geometrines struktūras, šešėlius, apšvietimą ir pagal visą tą informaciją pakoreguoja mūsų supratimą. Ir visa tai mums net nežinant apie tai. Pilka pavirsta į mėlyną arba geltoną. Ir čia tik vienas pavyzdys.

Vienintėlis skirtumas, tai paveikslėlyje atsiradęs stalas.
Dar vienas pavyzdys. Čia mano smegenys nepersiprogramavo ir vis dar galvoja, kad kairiame paveikslėlyje plytelė po stalu yra šviesesnė už tą kuri yra tiesiogiai apšviesta. Nors jos abi yra vienodos spalvos. Dešiniąjame paveikslėlyje užtenka pašalinti stalą ir abi plytelės jau atrodo tokios pačios spalvos. Tas kažkas, kas sėdi tarp mano tinklainės ir sąmonės supranta paveikslėlio kontekstą. Supranta stalą, jo metamą šešėlį, virš jo kabančias lempas ir pakeičia mano pasaulio pojūtį (perception). Viskas man to nežinant. Ta proga prisiminiau vieną sceną iš roboto policininko.


Taigi, kuo toliau gyvenu tuo labiau man atrodo, jog aš esu tik pakeleivis savo kūne, kuriame, mano samonė yra aplipdyta patirtimi pro kurią vis sunkiau matosi tikrasis pasaulis. Ir aš vis labiau gyvenu pasaulio modelyje, kuris mano paties sukurtas mano galvoje. Beveik kaip matricoje, kur visi pojučiai simuliuojami kompiuterio, tik šiuo atveju jie simuliuojami mano patirties. Ir beveik kaip matricoje Morpheus siūlo Neo :
This is your last chance. After this, there is no turning back. You take the blue pill – the story ends, you wake up in your bed and believe whatever you want to believe. You take the red pill – you stay in Wonderland, and I show you how deep the rabbit hole goes. Remember, all I'm offering is the truth – nothing more.
Taip man dabar matosi analogija su Aldous Huxley, ir jo mintimis išsakytomis knygoje "The doors of perception" :
If the doors of perception were cleansed every thing would appear to man as it is, infinite. For man has closed himself up, till he sees all things through narrow chinks of his cavern.
Nežinantiems, "The doors of perception" aprašo Aldous Huxley patirtį vartojant meskaliną. Tai va tokia tai raudona piliulė, po kurios pamatai ko nematęs ir jau nebėra kelio atgal.
O apibendrinant, aš dėkingas savo smegenims, kurios man padaro gyvenimą lengvesniu ir man nereikia kiekvieną kartą iš naujo galvoti kaip kelti koją, bet tuo pačiu, nenoriu visišku autopilotu pragyventi likusio gyvenimo, todėl bandysiu įdėmiau žiūrėti į pasaulį, gal pavyks kiek labiau praverti patyrimų duris ir nenustoti vis naujai matyti pasaulio.

sekmadienis, birželio 15, 2014

Inventing on principle. Bret Victor.


Nežinau, kiek laiko trunka meilė iš pirmo žvilgsnio, bet šitą vyruką įsimylėjau, pamatęs jo pirmą prezentaciją "Inventing on principle". Nesakysiu, kad šitas video labai geras ir visi jį privalo pažiūrėti. Šiems laikams tai iš tikro ilgas video (beveik valanda) ir pats pristatymas šiek tiek su polinkiu į programavimą, bet tai tik šalutinis dalykas. Pagrindinė tema - tai principai, tiksliau, principas ir, kaip žmonės gyvena ir savo veiklą derina prie savo susiformuotų principų.
Jau pastebiu dėsningumus, kaip aš užkliūnu už tos informacijos, kuri su manimi rezonuoja. Prieš kurį laiką rašiau apie ėjimą link "kalno". Tai labai panaši idėja, kaip ir gyvenimas pagal principą. Ir kaip vienas iš mano anoniminių komentatorių pakomentavo, "visi mes mylim knygas ir dainas, kurios apie mus". Taip pat jau buvau "iš pirmo žvilgsjio" įsimylėjęs ir Bridgewater principus, apie kuriuos esu parašęs čia. Taip ir šis pristatymas man priminė mano paties idėjas, vizijas ir, kaip aš formuoju / neformuoju savo gyvenimo aplink jas.
Mano idėjos ir principai jau kurį laiką sukasi apie bendrumą. Antrus metus gyvuoja bendraminčių atviros dirbtuvės vardu "padirbtuvės" (padirbtuves.lt/). Galvoje vis sukasi daiktų pasiskolinimo platforma draugams. Ne, www.dalinuosi.lt/ ir yerdle.com/ - tai ne tas modelis, apie kurį galvoju. Man priimtinesnis yra mažesnis, bet socialiai artimesnis draugų ratas, su kuriais daliniesi be jokių 10 Lt/diena už laikrodį "skolintojų". Taip pat savo draugę kartas nuo karto vis šokiruoju užsimindamas, kaip norėčiau gyventi komunoje. Taigi, formuojasi mano principai, bet kaip Bret'as sakė pristatyme, tai užtrunka. Jam tai truko gal dešimt metų, kol jis išsigrynino, kas jam svarbu.
Taigi, jei norite sužinoti su kuo mano mintys rezonuoja, pažiūrėkite. Jei techniniai dalykai nėra tokie įdomūs, galite prasukti į antrą dalį. O jei, priešingai, techniniai dalykai yra įdomūs, tai mano toks pastebėjimas tiems, kas seka apple naujienas ir žino kas yra "swift"- pabandykite surasti panašumų šiame video, ypač demonstracijoje. Tarp šių video dviejų metų skirtumas.



O daugiau apie Bret Victor galima paskaityti jo paties puslapyje http://worrydream.com/. Beje, jis pats antraštėje save įvardina kaip: Bret Victor, beast of burden. Matomai, jam tai turi prasmę. Taigi, gero žiūrėjimo, skaitymo ir savęs (manęs) atradimo.

sekmadienis, kovo 02, 2014

Dialogas tarp valstybių nevyksta

Įvykius Ukrainoje sekiau jau gana seniai. Pagrindiniai mano naujienų kanalai buvo Aurelijus KatkevičiusRokiškis Rabinovičius, Twitter ir du leituviški portalai 15min ir delfi. Kadangi paskutiniai du daugiau mažiau visą laiką vėluodavo su informacija tai juos žiūrėdavau paskutinius. Tačiau per paskutines kelias dienas tiesiog nuo naujienų sekimo teko pereiti į susirašinėjimus ir komentavimus. Jaučiu kaip virstu "delfi komentatorium". Juokas. Iš tikro žodis po žodžio ir mano feisbuko profilyje pradėjo gausėti pro-rusiškos pusės pasisakymų. Vakar per bendrą draugą ("friend") diskutavau su Konstantinu. Deja, kadangi tai privatus pokalbis, negaliu juo pasidalinti. Nebent esate Pavelo draugai. Jis buvo negatyvios nuomonės apie maidano aktyvistus ir pasisakė už rusų autonomiją Kryme. Aš buvau už tai, kad rusai nesikiša į Ukrainos reikalus. Nežinau ar jam po mūsų pokalbio pasikeitė pasaulėžiūra, bet man šiek tiek pasikeitė. Po šio ilgoko pokalbio feisbukas visai įsikirto, kad man aktualios Ukrainos naujienos ir gavau ant sienos dar vieno draugo draugo ("friend") pasidalintą paveiksliuką.

Čia nuoroda į originalų postą : Mykolas Alutis. Atkreipkite dėmėsį į profilio nuotrauką. Šiuo paveiksliuku pasidalinau pas save ant sienos ir mano paties nustebimui užvirė diskusija tarp mano draugų ("friend"). Ir ta diskusija ne šiaip į vienus vartus. Pasirodo mano rate esantys žmonės gali padengti visą politinių ir pasaulio pažiūrų spektrą. Ir tai nėra šiaip atsitiktiniai interneto komentatoriai. Tai yra žmonės su kuriais aš bendrauju realiame gyvenimime ir paprastai tas bendravimas, bent jau man, būna pozityvus ir konstruktyvus. Čia nuoroda į viešą feisbuko diskusiją : Vincentas Vienožinskis. Labai rekomenduojų persiskaityti. Labai labai.
Tai moralas, kodėl aš čia dar papildomai kažką rašau. Mano nuomone dabar vyksta karas dėl žmonių protų. Sunkioji artilerija šiuo atveju yra informaciniai kanalai. Jei skaitėte komentarus, turėjote pastebėti šį video :


Ir tik po to kai yra savo pusėn palenkiami protai galima imtis kitų veiksmų. Aš sutinku, esu paveiktas vakarų informacijos, bet stengiuosi nesilaikyti įsikibęs savo pozicijos. Duokit man informacijos kuria galėčiau pasitikėti ir aš pakeisiu savo nuomonę. Off topic, bet primena kitą ideologinį karą tarp evoliucijos ir protingo kūrėjo šalininkų. Rekomenduoju pilną diskusiją kai bus laiko: youtube


Taigi dar kartą, grįžkime prie moralo. Lengviausias būdas diskusijoje yra paskelbti, kad kita pusė nieko nesupranta, yra idiotai ir su jais net neverta diskutuoti ir juos užbaninus eiti "diskutuoti" kaip yra blogai ir kaip kita pusė yra kvaila su savo bendraminčiais. "Preaching to the choir" yra toks angliškas posakis. Ką aš siūlau, užuot ėję degti žvakučių prie ambasabdų, susiraskite kitaip mąstančių ir su jais bandykite išsiaiškinti supratimo skirtumus. Gal paaiškės, kad jūs visgi esate neteisus ir tai manau bus į naudą. Gal kita pusė irgi supras ar bent pasamonėj užfiksuos, kad gal kažką irgi ne taip suprato ar buvo manipuliuojama. Kaip matom dialogas tarp valstybių nevyksta, tai tik pozicijų išsakymas. Bet mes, paprasti žmonės, turim visas galimybes tarpusavio dialogui. Naudokimės tuo ir kalbėkim. Socialiniai tinklai FTW.

P.S.
Beveik niekada neprašau "please share", bet jei perskaitėte iki galo ir sutinkate su mano nuomone, dalinkitės, nes ko mums dabar labiausiai reikia tai bendro supratimo kuris būtų kuo arčiau realybės, o ne susipriešinusių stovyklų dergiančių viena kitą.

pirmadienis, sausio 27, 2014

Apie nesusipratimus

Savaitgalį džiaugiausi ant Laimio kalno, kitaip žinomo kaip Liepkalnis. Atidriau slidinėjimo lauke sezoną. Sąlygos šioje vietoje šiemet jaučiamai gerėja. Labai laukiu, kol atidarys sniego parką, kur galėčiau nusisukti sprandą. Bet nenuklystant. Neišvengiama slidinėjimo dalis yra pasikėlimas atgal ant kalno. Liepkalnyje tai daroma T formos keltuvais, kur už vieno T raidės krašto kimbasi vienas sklidininkas, už kito, kitas, ir taip žmonės poromis keliasi į viršų. Sakydamas kimbasi omenį turiu apsižergia.
Snieglentininkė apsižergusi keltuvą.
Supratimui, aukščiau pateiktas paveiksliukas. Kadangi keltuvas dvivietis, o nuotrauką radau tik su vienu žmogum, tai užduotis vaizduotei. Ant antros T raidės atšakos patupdykite dar vieną snieglentininkę taip pat smagiai atkišusią savo dailų užpakalį. Tai va. Kadangi Liepkalnyje žmonių buvo nemažai ir dauguma jų vyr. giminės, o aš buvau be savo snieglentininkės kuri man galėtų atkišti savo dailų užpakalį, tekdavo man jį atkišti kokiam nepažįstamam snieglentininkui. Arba jis man atkišdavo, arba veidas į veidą varydavom. Na viskas priklauso nuo to kokia koja priekije ir iš katros pusės atsistoji. Tai man tokia kaip ir hawkward situacija. Važiuoji su nežinomu žmogum minutę susiglaudęs arčiau nei įprastai leistų komforto zona. Na neskaitant rytinių autobusų, bet jais jau kurį laiką nesinaudoju. Bet iš kitos pusės, tai tame kaip ir nėra nieko blogo. Turiu omenį prisiliesti prie kito žmogaus. Čia gal tas šiaurietiškas santūrumas. Manau pamenat "free hugs" kompaniją, kur gatvėje nepažįstamieji dalino nemokamus apkabinimus praeiviams. Taigi užskaičiau savo šią kontakto fobiją, kaip savo paties trūkumą ir pagalvojau, kaip būtų gera, jei galėčiau dėl to nepergyventi ir natūraliai priimti kontaktą su kitu žmogumi. Koks būtų geras jausmas. Priėmimas ir savęs pagerinimas. Ir štai čia sugrįžtam prie pagrindinės temos apie nesusipratimus. Ta pati situacija: keliasi du snieglentininkai T-bar keltuvu ir vienas pajunta malonumą, nes perlipa per savo fobijas ir sugeba nepergyvendamas atsipalaiduoti ir nesijausti blogai dėl to kad susilietė su nežinomu žmogum. Ir jam dėl to gera ir jis džiaugiasi, grožisi žiemos vaizdais ir visas džiaugsmas matosi jo veide. Tuo tarpu antras snieglentininkas yra užkietėjęs šiaurietis (situacijai paaštrinti galima pridėti, homofobas, skustagalvis) ir iš jo perspektyvos, kas nutiko, tai kažkoks vyrukas apsižergė T-bar'ą prisiglaudė prie jo ir nudžiugo lyg šv Mariją pamatęs.  Na tikiuosi suprantate apie ką aš. Realybė abiem yra ta pati, bet jų vidiniai supratimai yra skirtingi, ir vienas kitam nežinomi. Ir sprendžią apie realybę kiekvienas naudodamas gal 10% realybės ir 90% savo vidinės patirties. Va jums ir nesusipratimas. Lygioj vietoj. Na ne visai lygio, visgi į kalną keliasi abu. Bet dabar tą patį perkeliam į kiek sudėtingesnę situaciją ir suprantam kitą barikadų pusę ir tuo pačiu save. Mano atveju tai visi šalininkai žemės nepardavimo reformos, visi anti atominių elektrinių priešininkai, ar žmonės tikintys, kad Rusija nesikiša į Ukrainos reikalus ir kad jų nėra ko bijoti. Tai va tuo mano galva užsiima bekylant keltuvais ant Liepkalnio. Susisinchronizuokime realybę.