sekmadienis, kovas 02, 2014

Dialogas tarp valstybių nevyksta

Įvykius Ukrainoje sekiau jau gana seniai. Pagrindiniai mano naujienų kanalai buvo Aurelijus KatkevičiusRokiškis Rabinovičius, Twitter ir du leituviški portalai 15min ir delfi. Kadangi paskutiniai du daugiau mažiau visą laiką vėluodavo su informacija tai juos žiūrėdavau paskutinius. Tačiau per paskutines kelias dienas tiesiog nuo naujienų sekimo teko pereiti į susirašinėjimus ir komentavimus. Jaučiu kaip virstu "delfi komentatorium". Juokas. Iš tikro žodis po žodžio ir mano feisbuko profilyje pradėjo gausėti pro-rusiškos pusės pasisakymų. Vakar per bendrą draugą ("friend") diskutavau su Konstantinu. Deja, kadangi tai privatus pokalbis, negaliu juo pasidalinti. Nebent esate Pavelo draugai. Jis buvo negatyvios nuomonės apie maidano aktyvistus ir pasisakė už rusų autonomiją Kryme. Aš buvau už tai, kad rusai nesikiša į Ukrainos reikalus. Nežinau ar jam po mūsų pokalbio pasikeitė pasaulėžiūra, bet man šiek tiek pasikeitė. Po šio ilgoko pokalbio feisbukas visai įsikirto, kad man aktualios Ukrainos naujienos ir gavau ant sienos dar vieno draugo draugo ("friend") pasidalintą paveiksliuką.

Čia nuoroda į originalų postą : Mykolas Alutis. Atkreipkite dėmėsį į profilio nuotrauką. Šiuo paveiksliuku pasidalinau pas save ant sienos ir mano paties nustebimui užvirė diskusija tarp mano draugų ("friend"). Ir ta diskusija ne šiaip į vienus vartus. Pasirodo mano rate esantys žmonės gali padengti visą politinių ir pasaulio pažiūrų spektrą. Ir tai nėra šiaip atsitiktiniai interneto komentatoriai. Tai yra žmonės su kuriais aš bendrauju realiame gyvenimime ir paprastai tas bendravimas, bent jau man, būna pozityvus ir konstruktyvus. Čia nuoroda į viešą feisbuko diskusiją : Vincentas Vienožinskis. Labai rekomenduojų persiskaityti. Labai labai.
Tai moralas, kodėl aš čia dar papildomai kažką rašau. Mano nuomone dabar vyksta karas dėl žmonių protų. Sunkioji artilerija šiuo atveju yra informaciniai kanalai. Jei skaitėte komentarus, turėjote pastebėti šį video :


Ir tik po to kai yra savo pusėn palenkiami protai galima imtis kitų veiksmų. Aš sutinku, esu paveiktas vakarų informacijos, bet stengiuosi nesilaikyti įsikibęs savo pozicijos. Duokit man informacijos kuria galėčiau pasitikėti ir aš pakeisiu savo nuomonę. Off topic, bet primena kitą ideologinį karą tarp evoliucijos ir protingo kūrėjo šalininkų. Rekomenduoju pilną diskusiją kai bus laiko: youtube


Taigi dar kartą, grįžkime prie moralo. Lengviausias būdas diskusijoje yra paskelbti, kad kita pusė nieko nesupranta, yra idiotai ir su jais net neverta diskutuoti ir juos užbaninus eiti "diskutuoti" kaip yra blogai ir kaip kita pusė yra kvaila su savo bendraminčiais. "Preaching to the choir" yra toks angliškas posakis. Ką aš siūlau, užuot ėję degti žvakučių prie ambasabdų, susiraskite kitaip mąstančių ir su jais bandykite išsiaiškinti supratimo skirtumus. Gal paaiškės, kad jūs visgi esate neteisus ir tai manau bus į naudą. Gal kita pusė irgi supras ar bent pasamonėj užfiksuos, kad gal kažką irgi ne taip suprato ar buvo manipuliuojama. Kaip matom dialogas tarp valstybių nevyksta, tai tik pozicijų išsakymas. Bet mes, paprasti žmonės, turim visas galimybes tarpusavio dialogui. Naudokimės tuo ir kalbėkim. Socialiniai tinklai FTW.

P.S.
Beveik niekada neprašau "please share", bet jei perskaitėte iki galo ir sutinkate su mano nuomone, dalinkitės, nes ko mums dabar labiausiai reikia tai bendro supratimo kuris būtų kuo arčiau realybės, o ne susipriešinusių stovyklų dergiančių viena kitą.

pirmadienis, sausis 27, 2014

Apie nesusipratimus

Savaitgalį džiaugiausi ant Laimio kalno, kitaip žinomo kaip Liepkalnis. Atidriau slidinėjimo lauke sezoną. Sąlygos šioje vietoje šiemet jaučiamai gerėja. Labai laukiu, kol atidarys sniego parką, kur galėčiau nusisukti sprandą. Bet nenuklystant. Neišvengiama slidinėjimo dalis yra pasikėlimas atgal ant kalno. Liepkalnyje tai daroma T formos keltuvais, kur už vieno T raidės krašto kimbasi vienas sklidininkas, už kito, kitas, ir taip žmonės poromis keliasi į viršų. Sakydamas kimbasi omenį turiu apsižergia.
Snieglentininkė apsižergusi keltuvą.
Supratimui, aukščiau pateiktas paveiksliukas. Kadangi keltuvas dvivietis, o nuotrauką radau tik su vienu žmogum, tai užduotis vaizduotei. Ant antros T raidės atšakos patupdykite dar vieną snieglentininkę taip pat smagiai atkišusią savo dailų užpakalį. Tai va. Kadangi Liepkalnyje žmonių buvo nemažai ir dauguma jų vyr. giminės, o aš buvau be savo snieglentininkės kuri man galėtų atkišti savo dailų užpakalį, tekdavo man jį atkišti kokiam nepažįstamam snieglentininkui. Arba jis man atkišdavo, arba veidas į veidą varydavom. Na viskas priklauso nuo to kokia koja priekije ir iš katros pusės atsistoji. Tai man tokia kaip ir hawkward situacija. Važiuoji su nežinomu žmogum minutę susiglaudęs arčiau nei įprastai leistų komforto zona. Na neskaitant rytinių autobusų, bet jais jau kurį laiką nesinaudoju. Bet iš kitos pusės, tai tame kaip ir nėra nieko blogo. Turiu omenį prisiliesti prie kito žmogaus. Čia gal tas šiaurietiškas santūrumas. Manau pamenat "free hugs" kompaniją, kur gatvėje nepažįstamieji dalino nemokamus apkabinimus praeiviams. Taigi užskaičiau savo šią kontakto fobiją, kaip savo paties trūkumą ir pagalvojau, kaip būtų gera, jei galėčiau dėl to nepergyventi ir natūraliai priimti kontaktą su kitu žmogumi. Koks būtų geras jausmas. Priėmimas ir savęs pagerinimas. Ir štai čia sugrįžtam prie pagrindinės temos apie nesusipratimus. Ta pati situacija: keliasi du snieglentininkai T-bar keltuvu ir vienas pajunta malonumą, nes perlipa per savo fobijas ir sugeba nepergyvendamas atsipalaiduoti ir nesijausti blogai dėl to kad susilietė su nežinomu žmogum. Ir jam dėl to gera ir jis džiaugiasi, grožisi žiemos vaizdais ir visas džiaugsmas matosi jo veide. Tuo tarpu antras snieglentininkas yra užkietėjęs šiaurietis (situacijai paaštrinti galima pridėti, homofobas, skustagalvis) ir iš jo perspektyvos, kas nutiko, tai kažkoks vyrukas apsižergė T-bar'ą prisiglaudė prie jo ir nudžiugo lyg šv Mariją pamatęs.  Na tikiuosi suprantate apie ką aš. Realybė abiem yra ta pati, bet jų vidiniai supratimai yra skirtingi, ir vienas kitam nežinomi. Ir sprendžią apie realybę kiekvienas naudodamas gal 10% realybės ir 90% savo vidinės patirties. Va jums ir nesusipratimas. Lygioj vietoj. Na ne visai lygio, visgi į kalną keliasi abu. Bet dabar tą patį perkeliam į kiek sudėtingesnę situaciją ir suprantam kitą barikadų pusę ir tuo pačiu save. Mano atveju tai visi šalininkai žemės nepardavimo reformos, visi anti atominių elektrinių priešininkai, ar žmonės tikintys, kad Rusija nesikiša į Ukrainos reikalus ir kad jų nėra ko bijoti. Tai va tuo mano galva užsiima bekylant keltuvais ant Liepkalnio. Susisinchronizuokime realybę.

sekmadienis, sausis 19, 2014

Negatyvumas

NEpagamintas, NEmineralizuotas, NEskiestas
Ar žinote, kad Lietuviai yra labai negatyvi tauta? Nesąmonė. Aišku, kad viskas su mumis gerai. Visokių mūsų yra, visokių reikia. Bet šiandien mieste pamačiau tų, labiau negatyvesnių, žmonių darbo vaisius. Aukščiau matosi nuotrauka su Tichės kompanijos logu ir šūkiu. Oj, kaip greitai aš darausi senu krienu, besikabinėjančiu prie visko:
  • Trys neiginiai trijų žodžių sakiny
  • Užuot šūkiu sakant, kas mes esame, sakoma kas mes nesame
  • Savo šūkyje lygiuojasi su konkurentais, užuot didžiavęsi kuo yra
Turime visgi mes to negatyvumo. Ir, kai kurių žmonių nuomone tai yra blogai. Paprastas neigiamų žodžių vartojimas, anot jų, mus pasąmoningai įtakoja, ir daug geriau yra tokius žodžius pakeisti žodžiais, turinčiais teigiamą krūvį. Ilzės paveiksliukas tai puikiai iliustruoja :
Sunkumas < Iššūkis
O jei jau kalbam apie žodžių keitimą teigiamais, pasidalinsiu labai smagiu žaidimu, kuris padės pažiūrėti kiek kitaip į mūsų kalbos įpročius ir parodys, kaip tam tikrose situacijose mes esame priklausomi nuo neiginių. Pabandykite su kuo nors kalbėti išsiversdami be žodžio "ne". Jei kas siūlo pavalgyti, bet nenori, sakai "ačiū, esu sotus". Užuot sakęs "nesigauna išspręsti uždavinio", sakai "gal gali man padėti išspręsti uždavinį", ir taip toliau. Labai sudėtingas žaidimas. Pavyzdžių nepamenu, bet yra situacijų, kuriose reik gerai pasukti galvą, kad išsiversti be "ne".
O pabaigai dar vienas paveiksliukas. Šnekučio baro iškabos ant durų. Viena iš vienos pusės, kita iš kitos, suklijavau, kad palyginti būtų patogiau. Išvadas pasidarykite patys.
Net žodis "prašom" nepadeda.
Jo, ir dar pabaigai, galima paskaičiuoti, kiek šiame tekste panaudojau neigiamų žodžių...

P.S. prisiminiau apie baudas viešajame transporte. Jei gerai pamenu, Suomijoje, traukiny parašyta, jog važiuojant be bilietų ir patikrinus kontrolei, turėsite nusipirkti brangesnį bilietą iš kontrolierių. Jokio žodžio apie baudas. Palyginimui Lietuvoje turime: Griežtai draudžiama važiuoti be bilieto, bauda xxx litų.

antradienis, gruodis 17, 2013

Pašviesk žibintai antakalnyje

Švieselės
Prieš tris ar daugiau savaičių, padirbtuvės gavo pasiūlymą prisidėti prie kalėdinių Sapiegų parko papuošimų darymo. Parko žibintai laisva tema. Plius finansavimas medžiagoms. Kadangi, bent jau aš ne kartą dariau šviečiančius daiktus (saulė, šešėliai), šis pasiūlymas taip pat sudomino. Pasitarėm ir sutikom. Daug nesileidžiant į detales. Apžiūrėjom parką. Beje, kas nebuvęs, rekomenduoju apsilankyti. Prasinaršėm internetus ieškodami įkvėpimo (pintrestas), bei apturėjom net dvi brainstorming'o sesijas pavadinimu "tai ką gi po velnių gaminam". Nusprendėm daryti šviečiančius cilindrus. Per kelis vakarus susikonstravom bandomuosius maketus, pasitikrinom idėjas ir galutinai nusprendėm, jog gaminsim cilindrus, kuriuos sukabinsim į medžius ir jie dieviškai gražiai švies. Likus dviem savaitėm iki D-Day, vyko pirmosios dirbtuvės, kurių metu konstravome pirmą veikiantį žibintą. Tikslas buvo surasti kuo daugiau klaidų ir netikslumų, kad likusius žibintus pagamintume be trūkumų. Dirbtuvių metu dar labiau patobulinome lempos konstrukciją ir likus savaitei iki renginio darbavomes antrosiose dirbtuvėse, kurių metu pagaminome visus dvylika šviestuvų ir pasiruošėm viską jų kabinimui medžiuose. Atėjus laikui, viskas vyko pagal planą. Šviestuvus sukabinome į medžius ir vykstant antakalniečių bendruomenės kalėdiniam renginiui, žibintai jau švietė.
Pirmasis prototipas
Taip paprastai ir paviršutiniškai apie visumą. O dabar apie detales ir šiaip padrikos mintys. Labai nemažai laiko sugaišome, kol sugalvojome, kaip padaryti, kad lempos šviestų. Pradžioje patikrinom idėją su saulės baterijomis pasikraunančiomis LED lemputėmis. Galvoje atrodė gerai, praktikoje, visiškai nerealistinis variantas. Senukuose pirkti sodo žibintai su saulės baterijomis, nors ir pigūs, bet šviečia žiauriai silpnai ir trumpai. Taip kad teko susitaikyti su mintimi, jog į šviestuvus iš kažkur reiks atvesti 220.
HDR'as parke ir vaiduokliai dėl vėjo.
Iš to seka, kad reikia labai rūpintis jog dregmė nepridarytų problemų. Prisiminiau IP standartus ir jų numeracijas. Taip pat, kad yra toks dalykas, kaip srovės nuotekio relė, kuri pati atjungia elektros grandinę, jei netyčia kur nors yra elektros nuotekis ir neduok die kažką purto. Sužinojau, kad yra labai neblogų sintetinių audinių kalvarijų parduotuvėje, bei kad floroscencinės lempos neveikia neigiamoje temperatūroje (bent jau ne visos). Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu tiksliai žinoti, kaip bus konstruojamas daiktas. Pasakymas "tai medžiagą tiesiog pritvirtinsim prie lentos" netinka. Medžiaga "tiesiog" nesilaiko prie lentos. Reikia tiksliai žinoti, kaip ji bus tvirtinama ir su kuo. Ir visas tokias smulkemnas reikia žinoti apie kiekvieną lempos mazgą.
Žibintai ir oranžinė sasulė.
Taigi, lempos kaba. Ir kartais šviečia. Tik gaila, kad dėl perdėto (mano manymu) kai kurių žmonių atsargumo, jų nepalieka įjungtų naktį. Wait, what??? Taip. Kadangi tai yra laikina instaliacija, maitinama iš rozetės, kuri yra antakalnio seniūnijos patalpose, atsakingi žmonės nesijaučia pakankamai saugiai, kad paliktų laidą rozetėje per naktį. Taigi žibintai geriausiu atveju dega iki darbo pabaigos. Nebent kas nors pasikeis. Na, bent patirties pasisėmem. Labai ačiū bedradarytojams : Margaritoms, Rūtai, Ievai ir Juliai, bei visiems kitiems, kas bent truputį nagus prikišo prie šio projekto.

šeštadienis, lapkritis 02, 2013

Eglės sanatorija, efektyvumas at it’s finest.

Rampodromas.

Savaitgalį lankoma Eglės sanatorija Druskininkuose. Labai noriu pasidalinti savo sąmojingais ir šmaikščiais pastebėjimais. Esu įtakotas skaitinių ir kalbų apie efektyvumą ir jo tobulinimą. Taip pat esu to efektyvumo savo akimis matęs užsienio šalyse. Tai, kaip sako, what you see you can’t unsee. Eglėje neefektyvumas kliuvo už akių.

Atvykus, įprasta procedūra - užsiregistruoti. Prie registratūros trys langeliai ir viena eilė, kuri kažkuriuo momentu išsiskiria į dvi. Kurią pasirinkti - neaišku, bet jei pasirenki ne tą, sulaukęs savo eilės prie langelio, apie tai sužinai. Stoji į eilę iš naujo ir jau sulauki teisingo langelio. Ten paduodi savo dokumentus, gauni raktą nuo kambario ir eini ten laukti skambučio, kol bus paruošti tavo dokumentai. Tada tau paskambina ir tu nusileidi pasiimti savo dokumentų. Gauni puokštę lapelių.

Vienas didelis, kuriame surašytos tavo procedūros trims dienoms. Pavyzdžiui, inhaliacijos nuo 8:00 iki 15:30, kas reiškia, kad tiesiog eini ir gydykloje gyvoje eilėje vėl lauki savo procedūros. Tada pluoštas lapelių maitinimui. Ant kiekvieno parašyta data ir kas per maitinimas. Matosi, lapeliai karpyti ranka, kas reiškia, jog kiekvieną dieną kažkuri iš tų moteriškių registratūroje paredaguoja wordinį dokumentą, įdeda geltonų lapų į printerį, atspaudžia kuponus pusryčiams ir juos sukarpiusi kažkur prisega. Paskui tą patį kartoja su baltais ir violetiniais lapais pietums ir vakarienei. Prie viso to dar gauni lapelį, kuriame parašyta, nuo kada iki kada tu lankaisi sanatorijoje, ir jį turi nunešti į valgyklą pirmą kartą ten eidamas. Kažkam. Nežinau. Nes aš savo pamečiau, o moteriškė valgykloje į tai, jog aš jo neturiu, tiesiog numojo ranka ir sako - mums tik tie spalvoti svarbūs.

Jei ryte nusiprausęs duše nori turėti feną plaukams išsidžiovinti, jį atskirai reikia išsinuomoti registratūroje. Tam yra atskira procedūra. Pradžiai, jei yra eilė, atstovi ją registratūroje, kur tau pasako, jog turi eiti pas budinčią seselę ir pasiklausti, ar yra laisvų fenų. Nueini pas seselę, čia ne ten pat kur ir registratūra. Ji pasako kad fenų yra, bet jo dar neduoda, nes reikia registratūroje susimokėti. Tada vėl grįžti į registratūrą (atstovi eilėj, jei ji yra) ir pasakai, kad fenų yra. Tada jau gali susimokėti už feną du litus parai (laikas fiksuojamas minučių tikslumu) ir eini pas seselę pasiimti feno. Paprasta, kai žinai.

Kai jau turi feną ir, išsiplovęs galvą, nori juo pasinaudoti, susirandi vienintelę rozetę vonios kambary, iš jos ištrauki gyvatuko kištuką ir džioviniesi tą galvą. Nesvarbu, kad rozetė visai ne prie veidrodžio. Tas pats ir kambary, kai nakčiai nori pasidėti krautis telefoną. Kur girdėta, kad prie lovos žmonės darytų rozetes. Kambary taip pat užtenka vienos rozetės, kurion įkištas televizorius. Rozetė už stalo. Beje, kambary svetingumui akcentuoti yra elektrinis virdulys su 10 cm ilgio laidu, kurį gerai pasirangius taip pat gali įkišti į televizoriaus rozetę po stalu. Yra ir du puodeliai bei kelios lekštutės. Looks like arbatos laikas. Bet štai pačios arbatos… Matomai reik savo turėti atsivežus.

Surasti valgyklą kur panaudoti savo gautus spalvotus lapelius yra labai paprasta, tiesiog seki nuorodas ir ateini į valgyklą. Viskas labai gražu, švediškas stalas, vaikštai, dairaisi, ką čia tau įsidėti, prie tavęs prieina paslaugi darbuotoja, žinoma, paprašo parodyti savo lapelius. Pamačiusi sako, jog čia ne ta valgyka ir kad reikia eiti į kitą. Dogh. Bet antrą kartą aišku tos pačios klaidos jau nebedarai ir iš karto eini į teisingą valgyklą. Iškabos jų, beje, nesiskiria. Man gerai, bet kiekvieną dieną atvyksta nauji lankytojai ir, manau, dalis jų taip pat ne iš pirmo karto pataiko į teisingą valgyklą.

Valgykloje, prisipažinsiu, man buvo liūdna, bet čia dėl to, kad aš įtakotas užsienietiškų švediškų stalų. Valgyklon atėjom pusryčiams artėjant į pabaigą. Apie devintą. Bandelių ir desertų jau nebuvo likę nė kvapo. Bandžiau susirasti kažko sumuštiniams. Sūrio ar kokio kumpio. Radau tik vienišą padėklą su likučiu kažko panašaus į maltinį. Pasigavau aplink besisukiojančią moteriškę, kuri tvarkė stalus, ir paklausiau, gal kur yra sūrio. Sako, o ant stalo nebėra? Tai reik dar atnešti, bet, sako, jūs ten palaukite, nes gali greit nelikti, kai atneš. Na, galvoju, gerai, patykosiu to sūrio. Kai atnešė naują padėklą su sūriu, supratau, kodėl man rekomendavo palaukti, nes neliks. Ant padėklo buvo gal 12 plonų gabalėlių sūrio. Supratimui, tuo metu valgykloje buvo tikrai daugiau nei 50 žmonių.

Daniškas sūrio pjaustytojas.
Kaip alternatyva virtuvėje sūrį pjaustančioms moteriškėms, kurios paskui turi jį gražiai sudėlioti ant padėklo ir nunešti į salę, viršuje matomas Daniškas (?) sūrio pjaustytuvas. Pastatai tokį salėje su dviem šmotais sūrio. Ateina išalkęs lankytojas, pasuka rankenėlę porą kartų ir turi keturias riekeles sūrio. Akivaizdžiai efektyviau. Plius, sūrio atsargas daug rečiau salėje pildyti reikia.

Einant į baseiną, pasitinka labai maloni moteriškė, turinti tikrai gerą humoro jausmą. Ir čia ne ironizuoju. Tikrai smagių plaučių moteriškė. Viskas paaiškinama, parodoma, net duodama penkių centų moneta, kurią reikia dėti į rakinamas spinteles (vietoj dviejų litų). Sako, kai spintelė atsidaro, vietoj penkių centų iškris penki litai, tai juos man ir atnešite. Bet ir vėl viena smulkmena. Nors smagioji moteriškė prie įėjimo į baseiną patikrino mūsų registratūroje gautus popierėlius ir juos užantspaudavo, nusiprausus po dušu ir atėjus į baseino patalpą, pasitinka dar viena moteriškė, kuri paprašo duoti tą popierėlių šūsnį. Baseine, šlapiomis rankomis, šlapioje patalpoje, popieriaus lapelį. Ir kam to reikia - mus jau patikrino.

Beje, sanatorija yra pritaikyta neįgaliesiems, bent kai kur. Panašiai taip pat, kaip ir Vilnius yra pritaikytas dviratininkams. Bent kai kur. Tai ten, tai šen yra dviračių takelių. Nesvarbu, kad jie nesujungti į bendrą sistemą ir, pavažiavęs dviračių takeliu, gali sutikti stulpą per vidurį takelio. Tai Eglėje panašiai tikrai nemažai rampų užvažiavimui. Kad ir prie įėjimo - net penkios rampos. Žavingai išdėstytos skirtingose laiptų pusėse, kad gražiau atrodytų ir ne taip monotoniškai būtų. Nes na kažkaip nesižiūri, kai visos vienoj tiesėje sudėtos būtų. Nesvarbu, kad nepatogu važiuot. Užtat gražu žiūrėti. Aišku, kai kurių rampų statumas didesnis nei Druskininkų sniego arenos šlaito, bet tai kas sakė, kad bus lengva. Įveikus visas tas rampas ir praėjus pro duris, kurias nežinau kaip neįgaliajam atsidaryti, tave pasitinka paprasti laiptai. Sorry, toliau kelio nėra.

Bendrai api visą šį efektyvumą ar jo nebūvimą turiu savo hipotezę. Labai didelė dalis lankytojų yra iš Rusijos ar Baltarusijos ar kitų rusiškai kalbančių šalių. Ir tikiu, jog sanatorija kiek taikosi prie savo klientų, nes, manau, ne vieną svečią iš rytų ištiktų kultūrinis šokas, jei nereiktų pastovėti bent keliose eilėse ar nebūtų pasiuntinėtas bent per kelis taškus ko nors neprasmingo nuveikti. O jei visa atvykimo procedųra būtų sutvarkyta per penkias minutes, tai ir širdies priepuolis ištiktų. Negerai gi. Čia, beje, rašau dar neprabuvęs sanatorijoje 24 valandų.

Nemaitinti katinų. Rimta problema.

pirmadienis, spalis 21, 2013

Eindhovenas. Antra diena.

Vienas iš eksponatų.

Šį kartą turiu daugiau nuotraukų, tai pagalvojau, kad paprasčiau bus tiesiog komentarus po jom surašyti, kodėl jas nufotografavau. Per šiandien vis dar nepavyko visko pamatyti, bet ir nelabai laksčiau. Dar turiu ryt dieną ir dar kokią dieną prieš išvažiuojant. Taigi, prašom, šios dienos laimikis :

Google plus naudotojams : čia
Feisbukistams : čia

sekmadienis, spalis 20, 2013

Eindhovenas. Pirma diena.

Kaip ir pernai, šiemet taip pat sugalvojau nuvykti į olandiško dizaino savaitę. Pirma diena buvo pakankamai trumpa, nes iš jos reikia atminusuoti kelionę. Pasidalinsiu keliom nuotraukom objektų, kurie užkliuvo vakare paskubom prabėgant vieną iš ekspozicijų.

Labai nemažai rusiškai kirviniais (tapornų) vadinamų daiktų. Čia vis tas pats up-cycling. Senų daiktų pavertimas kažkuo nauju. Čia matom iš medžio atraižų sukonstruotą beveik žydišką žvakidę. Nepamenu kaip ji vadinasi.


Toliau, vos ne iš to paties fabriko surinktos, atraižos išradingai panaudotos kabyklai pagaminti. Elementai nušlifuoti ir sujungti nežinomu būdu. Įpjovos vietoj kabliukų.


Atkreipiau dėmesį į ne vieną lempą, kuri naudoja kaitrinį siūlą. Atrodo einam į taupiųjų lempučių laikus, bet tai neišvengiamai sukelia nostalgiškus ir šiltus jausmus senovinei technologijai. Lempos custom made, pailgos ar didžiulės su viduje imantriai prirangytais šviečiančiais siūlais. Gaila nuotraukoje gerai nesimato. Pasistengsiu pabiau.


Fuco švytuoklės principu pagamintas lėkščių ornamentas. Nežianu ar reik daugiau ką komentuoti.Taip pat padirbtuvių eksperimento  vertas objektas.


Metalas plius medis. Iš tikro nesu tikras ar metalas, bet pricipas toks. Sukonstruojama apversta kedė ir jos pagrindas užpilamas kokia nors gerai sukietėjančia medžiaga. Jai sustingus išimama iš formos ir apverčiama. Gaunamas lygus paviršius sedėjimui ir nenuspėjamas ornamentas.


Taip pat kaip ir kedė aukščiau, taip pat pagamintas ir šis staliukas. Šiuo atveju naudota epoksidinė derva.


O čia atkreipiau dėmesį nes jau internete mačiau. Phone blocks konceptas. Mintis - visi telefono elementai yra lyg lego kaladėles ir vartotojas užuot išmesdamas pusiau veikiantį ar pusiau pasenusį telefoną, sugedusią ar pasenusią detalę tiesiog pakeičia nauja. Idėja graži, bet kaip internetuose pakomentavo elektroniką išmanantys žmonės, visiškai nerealistiška ir nepraktiška.