trečiadienis, vasario 18, 2015

Londono Hackerspace

Akivaizdi priešprieša padirbtuvių logo "pakurk"

Po darbų Londone nusprendžiau apsilankyti viename iš vietinių hakerspace - London hackerspace. Pataikiau į atvirų durų dieną, kurią jie rengia kiekvieną antradienį. Įsikūrę jie per daug neišsiskiriančiame poros aukštų pastate. Lauke stoviniavo ir rūkė keli tipinės išvaizdos geek'ai. Paspaudęs didelį raudoną mygtuką prie durų buvau labai sklandžiai ir be jokių nereikalingų klausimų įleistas į vidų. Kadangi atėjau kiek anksčiau, dar nebuvo prisirinkę daug smalsuolių, todėl galėjau laisvai apsižiūrėti po visas patalpas. Niekas manęs nei lydėjo, nei aš kam įdomus buvau. Ėjau kur norėjau, žiūrėjau, ką norėjau, visi buvo užsiėmę savo projektais. Beje, viduje buvo gal kokie dešimt žmonių.

Siuvimo kampas

Patalpos atrodo daugiau nei nerealiai. Įrangos kiekius ir įvairovę sunku net nusakyti, todėl net nebandysiu to daryti. Nufilmavau abu aukštus, todėl tiesiog siūlau imti ir pažiūrėti video medžiagą. Ją kiek paredagavau ir pakomentavau bei iškarpiau įdomesnius kadrus. Po pasivaikščiojimo prisėdau prie vienos grupelės čilinančių vietinių, nutaikęs progą įsiterpiau ir iškvočiau, kiek galėjau apie jų sukurtą erdvę. Nors erdvė čia ne tas žodis, tai - bendruomenė. Ta nuostabi erdvė - tai tik dar nuostabesnės bendruomenės rezultatas.
Įsikūrė jie prieš penkerius metus. Pradinė mintis buvo hackerspace be jokių taisyklių. Nežinau, kiek žmonių tada dalyvavo ir kaip jie tą vietą išlaikė. Pirma problema, su kuria susidūrė betaisyklinėje aplinkoje, buvo ta, jog nariai pradėjo į patalpas nešti belenkokius daiktus ir tiesiog užgriozdino erdvę (padirbtuvės tą etapą jau praėjo). Teko priimti tam tikras taisykles. Beje, taisyklė numeris 0 (nulis) - "Don't be on fire". Taigi, per penkerius metus prisirinko nemažai taisyklių, bet visos labai su prasme.
Valdymas, o gal geriau sakyti valdymasis, vyksta konsensuso (bendro sutarimo) principu. Tai yra ne balsavimu, kurių daugiau - tie teisūs, bet principo, kad kuo daugiau žmonių padarytum laimingais. Bendravimas ir problemų sprendimas vyksta mailing list'e. Visi nariai turi vienodą balsą sprendžiant klausimus. Kasmet yra išrenkami keli patikėtiniai ("trustee"), kurių pareiga spręsti problemas, jei nepavyksta susitarti geruoju, arba kurie turėtų sudrausminti taisyklių nesilaikančius narius. Paprastai tai būna labai didelio autoriteto žmonės. Beje, patikėtinio kadencija trunka metus. Antrai kadencijai to paties žmogaus perrinkti negalima.

Tvarka bus!

Neįtikėčiasia dalis yra finansai. Per mėnesį ši organizacija sudegina virš 11.000 svarų. Beveik 15.000 EUR arba senais pinigais 50.000 LTL. Tai yra ne pelno siekianti organizacija ir išsilaiko ji pati iš savo narių įmokų. Nario mokestis yra nuo 15 svarų, bet nariai yra skatinami mokėti kiek negaila. Tačiau nepamirštama ir apie nepasiturinčius. Jei esi studentas ar šiaip "cash strap",  bet labai nori kažką gaminti, tave priims ir pigiau ar gal net nemokamai. Šiuo metu yra apie 1200 narių. Vasarą būna pagausėjimas. Visa apmokėjimo ir narystės sistema yra automatizuota. Pačių susikonstruota sistema kas mėnesį patikrina banko išrašus ir sumokėjusius narius įtraukia į sistemą, nesumokėjusius pašalina iš jos. Į sistemą įtraukti nariai bet kada į patalpas gali patekti pasinaudoję londono metro "oister" kortele. Pypt ir durys atsidaro. Beje durų atidarymo sistemą jie taip pat patys susikonstravo ir visi kodai (kaip ir daug kitų dokumentų) yra laisvai prieinami internete (čia).

Palik viską tvarkingiau nei radai.

Visi nariai turi teisę bet kuriuo paros metu naudotis patalpomis. Tačiau nėra jokios rezervacijos sistemos. Sąmoningai. Nes tuomet prasideda tokie dalykai kaip "užsiregistravau, bet neatėjau". Dabar viskas paprasta, ateini ir bandai tilpti. Jei jau taip atsitiko, kad netelpi, bad luck, bet paprastai žmonės reikalui esant tikrai geranoriškai pasidalija erdve ir įranga. Nenaudoji juk dvi valandas ištisai tekinimo staklių. Beje, nario mokestis yra toks mažas Londono standartais (trys-keturi alaus bokalai), kad kai kurie nariai tiesiog kas mėnesi paremia šią nuostabią idėją, bet per daug nesilanko. Gal tik užsuka į kokius didesnius renginius. Tai va kažkaip ta visa gausybė narių organiškai ir dalijasi erdve.

Negooglinkite...

O pabaigai padrikų dalykų, ką iškvočiau ir kas man pasirodė įdomu, bet į tekstą niekur neįkišau. Kiek klausiau, nebuvo jokių rimtų traumų per visą laiką, nors nariai nėra kažkokie profesionalai, o greitai besisukančių aštrių įrankų ten tikrai apstu. Niekas nesusisprogdino, nors buvo atvejų, kai kaimynai piktinosi kieme sprogdinamomis skysto azoto bombomis. Niekas nebuvo užsidegęs (žiūrėti nulinę taisyklę). Virš durų prie išėjimo kabo raudonas pranešimas "thieves will be prosecuted". Nors apie kažkokias vagysčių problemas iškvosti nepavyko. Sakė, visokių pasitaiko žmonių. Būna tokių, kurie prisijungia ir tikrai daug duoda hakerspeisui, bet būna ir tokių, kurie susimoka, bet paiima, kiek tik gali patys beveik nieko neduodami atgal. Įrankiai lūžta, ir čia nieko nepadarysi. Tiesiog reikia taisyti. O tai daro patys nariai. Visur labai daug kartų parašyta "po savęs susitvarkyti, nes kitaip tai turės padaryti kitas". Ir išties - viskas labai tvarkinga. Prihakinta visa aplinka. Prie sofkučių kampo stovi senovinis crt televizosius, kuris rodo artimiausių auobusų grafiką. Kitame patalpos kampe švieslentė rodo interneto statistiką (upload/download). Yra šaldytuvas, kuriame pilna alaus, o šalia dėžutė alaus aukoms. Taip pat yra ir muziejukas, į kurį bet kuris narys gali padėti daiktą, jei mano, jog jis vertas būti tame muziejuje. Vienas iš eksponatų - plazminių pjaustyklių perpjautas kietasis diskas. Sakė, kažkada tokį aparatą turėjo. Šiukšlių rūšiavimas irgi su įdomia sistema. Trys dėžės. Nereikalingą daiktą dedi į pirmą dėžę, po vienos savaitės ir pirmos dežės nepaimti daiktai keliauja į antrą dėžę, po dar vienos savaitės į trečią ir, jei iš trečios dėžės daikto niekas nepaima, su juo atsisveikinama su visam.

 O dabar jau visai pabaigai prisipažinsiu, bijojau rašyti šį straipsnį, nes nežinau, ar įmanoma žodžiais perteikti tą jausmą, kuris užplūsta patekus į tokią erdvę kaip Londono hakerspeisas. Supranti, kad gyvenimas gerėja žvėrišku greičiu ir su juo gerėja žmonės. Pasitikėjimas net tarp pirmą kartą susitikusių žmonių tampa norma. Kad taisyklės yra ne tam, kad kažką draustų, bet kad primintų kaip elgtis, kad visiems būtų geriau. Ir tada dar pabunda vaikas viduje. Būdami maži, turėjome ir žaislų, ir smėlio dėžę, kurioje su draugais susitikdavome ir žaisdavome, bet kažkodėl, kai užaugome ir turime visas galimybes toliau žaisti, nustojame tai daryti. Kur mūsų suaugusiųjų smėlio dėžės, kur mūsų suaugusiųjų žaislai ir kodėl mes nebesusitinkam su draugais pažaisti. Nekalbu apie taisyklėmis sukaustytus stalo žaidimus ar alaus bokalų kilnojimo čempionatus. Kur mūsų spontaniški improvizuotų taisyklių kūrybiniai žaidimai, kur priimamas kiekvienas, atėjęs į smėlio dėžę ir nėra jokių apribojimų. Mums nereikia, kad tėtis sukaltų smėlio dėžę ar mama nupirktų lėlę. Mes patys jau tai galime padaryti. Bet kažkodėl nedarome... Na jau ne, aš sau pasidarysiu smėlio dėžę ir kviečiu visus ateiti pažaisti.

Taisyklės

P.S. ir ne, čia ne padirbtuvių reklama, aš tikrai noriu smėlio dežės.
P.P.S. Video tik smalsiausiems. Dvylika minučių neredaguoto, besikratančio ir susiliejusio vaizdo gali sukelti galvos skausmus ar / ir pykinimą.



pirmadienis, vasario 02, 2015

Taisyklės yra ne tam, kad jas laužytų, o tam kad jas keistų.

Starto vieta.
Prieš kurį laiką galvoje sukosi mintis pagaminti automatinį greičio matuoklį: pora telefonų, automatiškai atpažįstančių mašinų numerius ir suskaičiuojančių vidutinį greitį atkarpoje. Kiek paeksperimentavus paaiškėjo, jog nėra taip paprasta, kaip atrodo. Atviro kodo numerių atpažinimo bibliotekos yra nepakankamai greitos, o mobiliųjų kameros nepakankamai geros kokybės. Taigi vieną saulėtą sekmadienio dieną pasikviečiau pagalbon draugų, pasiėmiau porą go pro kamerų, termosą arbatos ir nuėjom pamatuoti vidutinio greičio rankiniu būdu. Jau kurį laiką man kliūna "gyvenamosios zonos" ženklas prie prezidentūros. Gyvenamojoje zonoje galioja 20km/h greičio apribojimas, bet būtent toje vietoje, niekas nekreipia dėmesio į tą ženklą. Taigi, vieną kamerą pastatėm prie zonos pradžios, kitą prie vaistinės. Pafilmavome kokias dvidešimt minučių ir rankiniu būdu išanalizavome duomenis.
Rezultatas toks, kokio ir tikėjomės. Beveik visos mašinos viršijo greitį. Tos kur neviršijo, buvo tos, kurios bandė sukti į kitą gatvę, bet kadangi ten vyko parado repeticija, kelias buvo uždarytas ir joms teko pastoviniuoti, kol apsispręs, kur toliau važiuoti. O rezultatas skaičiais maždaug toks:

  • Užfiksuota mašinų: 49
  • Nuvažiuotas atstumas: 241.64 m
  • Vidutinis greitis: 38.92 km/h
  • Potencialių baudų: 769.5 € (per 14 minučių, skaičiuojant pusę minimalios baudos)
  • Greičio rekordas: 72 km/h

Visa lentelė čia (nuoroda).
O pagrindinė mintis, kurią noriu perteikti, - tai taisyklės, jų laikymasis ir jų keitimas. Mano, kaip ir daugumos užfiksuotų vairuotojų, nuomonė sutampa. 20km/h toje vietoje yra nepatogiai neprotinga. Todėl dauguma, kadangi nėra matuojami, nepaiso taisyklių ir jas apeina. Ir čia matomai ne vienintelė vieta, kur greičio apribojimas yra "rekomendacinio" pobudžio, nes niekas nesirūpina, jog taisyklių būtų laikomasi. Užduotis namų darbams - pabandykite mieste važiuoti neviršydami greičio.
O dabar įsivaizduokite, jei man būtų pavykę pigiai automatiškai matuoti vidutinį greitį, visa tai integruoti į teisinę ir pašto sistemą. Viršijai greitį, vakare gauni e-mail'ą (arba laišką po savaitės), kad ten ir ten viršytas greitis, ir prašom susimokėti baudą. Viršyjai dukart per diena, gauni dvi baudas. Kažkoks košmariškas distopinis scenarijus kasdieniam vairuotojui. Tektų laikytis taisykių. Bet yra ir kitas kelias, ir tuo aš džiaugiuosi. Mes turim teisę ne tik laikytis taisyklių, bet ir jas keisti. Dažnas pamiršta tai, nes paprastai ad hoc apeina taisykles, lieka nepagautas ir gyvena toliau. Bet jei visi mes kasdien laužom taisykles ir laikom tai norma, tai ar ne geriau tuomet pakeisti taisykles, kad jos atitiktų realybę. Neskatinu didinti leistino greičio, tiesiog šiuo pavyzdžiu noriu parodyti, jog jei yra taisyklės, tai yra ir galimybė jas keisti.

Finišas
P.S. čia dar iš sąmonės srauto apie požiūrį į taisyklių laužymą. Sovietinėj erdvėj sugebėjimas laužyti taisykles ir išdurti sistemą yra laikomas kietumo požymiu. Pasigirti kaip, kur nusukai. O tie kurie stengiasi jog aplinkiniai laikytųsi taisyklių, priešingai, žeminami ir laikomi silpnais žmonėmis (stukačiai).
Tuo tarpu vakaruose atvirkščiai. Žmonės nemato problemos ir net stengiasi pranešti apie pažeistas taisykles: ne vietoje pastatytą automobilį, šiukšlinimą, įtartinus piliečius. Ir tikrai neįsivaizduoju, kad kas kompanijoje girtųsi kaip nusuko mokesčius ar darbuotojui nesumokėjo atlyginimo.
Gal toks elgesys yra susijęs su ta pačia galimybe keisti taisykles. Įsivaizduoju, jog vakaruose žmonės jaučia, jog jie turi galimybę keisti taisykles, kad jos atitiktų jų interesus ir dėl to laikosi taisyklių, tuo tarpu į rytus nuo mūsų piliečiai yra savo valdovų malonėje ir jaučiasi bejėgiai pakeisti sistemą, todėl tik belieką ją apeiti. Iš ten gal ir pagarba žmonėms, kurie sugeba apeiti sistemą.

P.P.S Dar prisimenu, kaip kažkas vaikystėje (aš 1981 gimimo) parvažiavęs pasakojo, kokie vokiečiai "stukačiai" ir kad iškart policiją iškviečia, jei bandai pernakvoti kokioje stovėjimo aikštelėje sustojęs. Baisūs ir nedraugiški tie vokiečiai, bet dabar jau pradedu juos suprasti, gal vakarai man praplovė pagaliau smegenis. Greit ir aš pradėsiu fotografuoti ne vietoje priparkuotus auto ir siųsti nuotraukas į policiją. Senas krienas FTW!!!

šeštadienis, sausio 24, 2015

Išspręsk problemą vieną kartą

Kada nors ir padirbtuvės tiek turės įrangos.
Adomas šią savaitę pasikvietė apžiūrėti (nemokamai apvalgyti) Google ofisą Londone. Alaus šaldytuvas deja buvo užrakintas iki penktadienio. Įsimintiniausia patalpa, dirbtuvės. Viskas, ko reikia ką nors paprototipinti. 3D priteriai, lazeriniai ploteriai, elektronikos kalnai, osciloskopai, lituokliai ir kalnai laidų. Nepastebėjau ar plaktukų buvo. O šalia toks kambariukas (nebepamenu kaip vadinasi), kur ateini ir jei ko reikia darbui, pasiimi. Kaip supratau, klaviatūros, pelės, ir šiaip visokios smulkmenos. Be jokio popierizmo be nieko. Atėjai pasiėmei ir eini toliau dirbti. Ir niekas nesprendžia problemos "o jei kas nors ką nors pavogs". Ir tada pagalvojau, jog šios problemos sprendimas įmonėse reikalauja daug pastangų. Reikia gauti patvirtinimus, pasirašyti kai kažką pasiimi ir turėti barkodą ant daikto, kad gražintum. Reguliariai inventorizuoti ką tu turi ir ką turi gražinti ir taip toliau. Ir tas "sprendimas" yra nuolatinis, tai yra pastangos reikalingos visą laiką.  Bet yra kitas būdas. Išspręsti šią problemą kitoje vietoje. Ne ribojant darbuotoją, o atsirenkant darbuotoją. Tai yra priimant į darbą.
Ir lygiai tokią pačią paralelę pamačiau savo hobyje. Neseniai diskutavome apie padirbtuvių ateitį. Kaip organizuoti veiklą, ir kaip padaryti, kad nedingtų daiktai. Ir kaip dabar pamenu, taip nuklydom į lankas galvodami apie signalizacijas, daiktų katalogavimą, popierių pasirašymą, kad esi atsakingas už daiktą ir taip toliau. Ir čia yra ta pati problema, kad tai kontrolei reikės nuolatinių pastangų ir laiko užuot tai panaudojus kaip nors naudingiau. Atsirink su kuo bendrauji ir nereikės kiekvieną kartą per petį įtariai žvilgčioti.
Žinoma, tam tikro lygio biurokratija yra neišvengiama, bet reikia kartais į viską atsitraukus pažiūrėti ir pastebėti ar ne per daug jėgų švaistoma kur nereikia. Išspręsk problemą vieną kartą.

P.S. ši taktika netinka žmonėms gyvenantiems iš vienos problemos sprendimo, nes išpręsdami problemą jie nupjauna šaką ant kurios sėdi.

Smelkemna, bet malonu.

sekmadienis, gruodžio 28, 2014

Tiesiog atsitiktinumas


Neseniai užkliuvo straipsnis iš 15 minučių "Mokslas pateikia vis daugiau Dievo egzistavimo įrodymų". Na su tokia antrašte sunku praslysti (by design). Atsidariau. Aišku straipsnis, tai vertimas iš WSJ : "Science Increasingly Makes the Case for God". Taupant jūsų laiką, straipsnį apibendrinu vienu sakiniu.
Kadangi įvykio tikimybė labai labai labai labai maža ir jis įvyko, tai to negalima niekaip kitaip paaiškinti kaip tik aukštesnės jėgos įsikišimu.
Kai tave užmėto tokiais dideliais skaičiais kaip oktilijonas ar septilijonas tikrai kartais pasimeti ir priimi tau pateikiama idėją. Bet paskui atsitrauki pagalvoji ir kažkaip neskanu pasidaro dėl tokio manipulaivimo. Tai noriu savo komentaru pasidalinti. Su pavyzdžiu.
Dabar sedėdamas prie kompo sugeneravau du atsitiktinius skaičius. Na ok, ne visai atsitiktinius, bet pagal tikimybių teoriją abu skaičiai turi tokią pačią tikimybę būti sugeneruoti.


Tikimybiškai abu skačiai vienodai tikėtini, bet mums kaip žmonėms, mėgstantiems viskame pastebėti dėsningumus pirmas skaičius atrodo daug išskirtinesnis. Jis gali pasirodyti toks išskirtinis, kad mes net nesusimąstysime, kokie kiti skaičiai dar gali būti sugeneruoti.
Lygiai taip pat egocentriškai mes žvelgiame į save kaip žmoniją, suprantame, kokia maža tikimybė (tai yra kiek daug faktorių turėjo susidėlioti), kad mes čia esame ir nusprendžiame jog tai tikrai negali būti atsitiktinumas. Bet gal gali. Gal jei ne visi nuliukai, vietoj mūsų gali būti visi vienetukai, arba visi aštuntukai.
Ką aš noriu pasakyti, jog mažos tikimybė įvykis neparodo, jog kažkokia aukštenė jėga jį įtakojo. Ir mokslas, prieškingai nei sako antraštė, nepateikia naujų dievo egzistavimo įrodymų.

P.S. Šiaip smagus wikipedijos straipsnis apie Russelo čiainiką : http://en.wikipedia.org/wiki/Russell's_teapot

šeštadienis, lapkričio 08, 2014

Netikėtos sąsajos

Pozitrono paliktas pėdsakas.
Kurią tai dieną pagalvojau, jog būtų smagu padaryti socialinį/technologinį eksperimentą. Išmatuoti, kokiu vidutiniu greičiu mašinos važiuoja kurioje nors opioje Vilniaus vietoje. Tarkim, kad ir Narbuto gatvės atkarpoje nuo Žvėryno iki spaudos rūmų. Užfiksavus laikus, kada automobilis buvo kelio pradžioje ir pabaigoje, galima suskaičiuoti, koks jo vidutinis greitis. Kadangi esu programuotojas ir pats nesu linkęs daryti to, ką gali padaryti kompiuteris, pradėjau domėtis, ar gali mobilus telefonas automatiškai užfiksuoti automobilius ir laiką.

Numerių atpažinimo problema. Angliškai automated license plate recognition (ALPR). Internete susiradau kelias atviro kodo programas, kurios automatiškai atpažįsta numerius. Atsirinkau vieną ir pradėjau ją tinkinti. Užkliuvo, kaip ji atskiria kurioje vietoje reikia ieškoti numerio raidžių, todėl nusprendžiau, tą vietą patobulinti. Intuicija kužda, kad reikia ieškoti balto stačiakampio.

Surask stačiakampį. Kompiuterinės regos specialistai iš karto pasakys, kad tam reikia naudoti Hough transformaciją (Hough transform). Tą patį pasakė ir wikipedija. pasirodo, Hough transformacijos pirminė paskirtis buvo automatizuoti elementariųjų dalelių stebėjimą. Tai yra, aptikti linijas paliekamas bouble chamber (nesugebėjau išversti).

Bouble chamber protėvis buvo cloud chamber. Paprastai sakant skaidri dėžė, pripildyta prisotintų garų (alkoholio arba vandens). Kai per tokius garus praskriejia kokia nors dalelė, tarkim elektronas, garai kondesuojasi ir pasimato dalelės skriejimo trajektorija. Skirtingos dalelės palieka skirtingus pėdsakus. Kaip kažkas pasakė:
Cloud chamber is as close as you can get to see subatomic particle with your naked eyes.


Ir kaip matosi filmuke, cloud chamber nuolatos bombarduoja kažkokios dalelės. Lygiai taip pat jos nesustodamos bombarduoja ir mus. Visą laiką. Ir tai, kad mes galime tai pamatyti, man pasirodė be galo nuostabu.

Tai va tokie netikėti ryšiai sieja socialinį greičio matavimo eksperimetą ir mus nuolatos bombarduojančias kosmines daleles, kurias pasirodo, galima gana lengvai pamatyti.

sekmadienis, liepos 13, 2014

Pasaulį užstojanti patirtis

Kažkada pagalvojau, jog žmogus pirmą gyvenimo pusę iš aplinkos į save siurbia viską kas papuola, o likusią, bando atsirinkti, kas jam iš tikro svarbu ir išmetinėja tai ko nereikalingo yra prisirinkęs. Nes viskas ką susirenki, nebeleidžia tau matyti pasaulio tokio koks jis yra iš tikrųjų. Tavo patirtis užstoja tau tikrąjį pasaulį. Čia nekalbu apie tai, kad žmogus su daug patirties gali geriau suprasti kas vyksta politikos pasaulyje, ar kaip veikia marketingas. Čia labiau apie žemesnį, pojučių lygį. Kuo daugiau turi patirties, tuo labiau pradedi veikti automatiškai. Eidamas gatve nebežiūri po kojomis, nes kojos pačios perlipa šaligatvio bortelius. Mašiną jau gali vairuoti kalbėdamas telefonu ir gerdamas kavą. Nebepastebi krūmuose tupinčio paukščio, nes tai visai nereikalinga informacija, kad sėkmingai nueitum iki parduotuvės. Palyginimui, visose šiose situacijose įsivaizduoju vaiką ir matau jį einantį žingsnis po žingsnio ir atidžiai žiūrintį sau po kojom, išsižiojųsį (nes burna pati atsidaro) ir įsikibųsį į vairą, kad ir žaislinės mašinos, o pasiųstas į parduotuvę pieno (čia gal šiais laikais jau taip nebevyksta), nuklysta velniai žino kur kažkokių smulkmenų sudomintas.
Taigi su laiku susikaupusi patirtis užstoja tikrąjį pasaulį ir bent jau aš žvilgtelėjęs į pievą, matau vienos žalios spalvos pievą ir nieko daugiau, nors gerai įsižiūrėjus (tam jau reikia laiko ir pastangų) matosi milijonas žalių atspalvių, debesų šešėliai, vėjo sukeliamos bangos, pamatai besislepiantį paukštį. Kas dabar turi prabangą valandą žiūrėti į pievą. Tapybos studentai laiką leidžiantys pleneruose nesiskaito.

Beau Lotto optinė iliuzija.
Tas pats paveikslėlis tik be fono.
Jei dar nesate matę šios iliuzijos,ta tai kairieji pilki kvadratėliai viršutiniame paveikslėlyje turi atrodyti mėlyni, dešniajame - geltoni. Kol rašiau šį įrašą, mano smegenys jau išsitreniravo ir visur mato pilkus kvadratėlius. Bet pradžioje negalėjau patikėti tuo ką mačiau. Kaip ir kodėl ši iliuzija veikia siūlau pažiūrėti TED prezentaciją : Beau Lotto: Optical illusions show how we see
Esmė tame, jog vaizdas kurį mes sąmoningai suvokiame, iš tinklainės ateina labai smarkiai apdorotas. Čia ne tik tamsiosios dėmės pašalinimas. Kažkas pakeliui atpažįsta geometrines struktūras, šešėlius, apšvietimą ir pagal visą tą informaciją pakoreguoja mūsų supratimą. Ir visa tai mums net nežinant apie tai. Pilka pavirsta į mėlyną arba geltoną. Ir čia tik vienas pavyzdys.

Vienintėlis skirtumas, tai paveikslėlyje atsiradęs stalas.
Dar vienas pavyzdys. Čia mano smegenys nepersiprogramavo ir vis dar galvoja, kad kairiame paveikslėlyje plytelė po stalu yra šviesesnė už tą kuri yra tiesiogiai apšviesta. Nors jos abi yra vienodos spalvos. Dešiniąjame paveikslėlyje užtenka pašalinti stalą ir abi plytelės jau atrodo tokios pačios spalvos. Tas kažkas, kas sėdi tarp mano tinklainės ir sąmonės supranta paveikslėlio kontekstą. Supranta stalą, jo metamą šešėlį, virš jo kabančias lempas ir pakeičia mano pasaulio pojūtį (perception). Viskas man to nežinant. Ta proga prisiminiau vieną sceną iš roboto policininko.


Taigi, kuo toliau gyvenu tuo labiau man atrodo, jog aš esu tik pakeleivis savo kūne, kuriame, mano samonė yra aplipdyta patirtimi pro kurią vis sunkiau matosi tikrasis pasaulis. Ir aš vis labiau gyvenu pasaulio modelyje, kuris mano paties sukurtas mano galvoje. Beveik kaip matricoje, kur visi pojučiai simuliuojami kompiuterio, tik šiuo atveju jie simuliuojami mano patirties. Ir beveik kaip matricoje Morpheus siūlo Neo :
This is your last chance. After this, there is no turning back. You take the blue pill – the story ends, you wake up in your bed and believe whatever you want to believe. You take the red pill – you stay in Wonderland, and I show you how deep the rabbit hole goes. Remember, all I'm offering is the truth – nothing more.
Taip man dabar matosi analogija su Aldous Huxley, ir jo mintimis išsakytomis knygoje "The doors of perception" :
If the doors of perception were cleansed every thing would appear to man as it is, infinite. For man has closed himself up, till he sees all things through narrow chinks of his cavern.
Nežinantiems, "The doors of perception" aprašo Aldous Huxley patirtį vartojant meskaliną. Tai va tokia tai raudona piliulė, po kurios pamatai ko nematęs ir jau nebėra kelio atgal.
O apibendrinant, aš dėkingas savo smegenims, kurios man padaro gyvenimą lengvesniu ir man nereikia kiekvieną kartą iš naujo galvoti kaip kelti koją, bet tuo pačiu, nenoriu visišku autopilotu pragyventi likusio gyvenimo, todėl bandysiu įdėmiau žiūrėti į pasaulį, gal pavyks kiek labiau praverti patyrimų duris ir nenustoti vis naujai matyti pasaulio.

sekmadienis, birželio 15, 2014

Inventing on principle. Bret Victor.


Nežinau, kiek laiko trunka meilė iš pirmo žvilgsnio, bet šitą vyruką įsimylėjau, pamatęs jo pirmą prezentaciją "Inventing on principle". Nesakysiu, kad šitas video labai geras ir visi jį privalo pažiūrėti. Šiems laikams tai iš tikro ilgas video (beveik valanda) ir pats pristatymas šiek tiek su polinkiu į programavimą, bet tai tik šalutinis dalykas. Pagrindinė tema - tai principai, tiksliau, principas ir, kaip žmonės gyvena ir savo veiklą derina prie savo susiformuotų principų.
Jau pastebiu dėsningumus, kaip aš užkliūnu už tos informacijos, kuri su manimi rezonuoja. Prieš kurį laiką rašiau apie ėjimą link "kalno". Tai labai panaši idėja, kaip ir gyvenimas pagal principą. Ir kaip vienas iš mano anoniminių komentatorių pakomentavo, "visi mes mylim knygas ir dainas, kurios apie mus". Taip pat jau buvau "iš pirmo žvilgsjio" įsimylėjęs ir Bridgewater principus, apie kuriuos esu parašęs čia. Taip ir šis pristatymas man priminė mano paties idėjas, vizijas ir, kaip aš formuoju / neformuoju savo gyvenimo aplink jas.
Mano idėjos ir principai jau kurį laiką sukasi apie bendrumą. Antrus metus gyvuoja bendraminčių atviros dirbtuvės vardu "padirbtuvės" (padirbtuves.lt/). Galvoje vis sukasi daiktų pasiskolinimo platforma draugams. Ne, www.dalinuosi.lt/ ir yerdle.com/ - tai ne tas modelis, apie kurį galvoju. Man priimtinesnis yra mažesnis, bet socialiai artimesnis draugų ratas, su kuriais daliniesi be jokių 10 Lt/diena už laikrodį "skolintojų". Taip pat savo draugę kartas nuo karto vis šokiruoju užsimindamas, kaip norėčiau gyventi komunoje. Taigi, formuojasi mano principai, bet kaip Bret'as sakė pristatyme, tai užtrunka. Jam tai truko gal dešimt metų, kol jis išsigrynino, kas jam svarbu.
Taigi, jei norite sužinoti su kuo mano mintys rezonuoja, pažiūrėkite. Jei techniniai dalykai nėra tokie įdomūs, galite prasukti į antrą dalį. O jei, priešingai, techniniai dalykai yra įdomūs, tai mano toks pastebėjimas tiems, kas seka apple naujienas ir žino kas yra "swift"- pabandykite surasti panašumų šiame video, ypač demonstracijoje. Tarp šių video dviejų metų skirtumas.



O daugiau apie Bret Victor galima paskaityti jo paties puslapyje http://worrydream.com/. Beje, jis pats antraštėje save įvardina kaip: Bret Victor, beast of burden. Matomai, jam tai turi prasmę. Taigi, gero žiūrėjimo, skaitymo ir savęs (manęs) atradimo.