ketvirtadienis, vasario 04, 2016

Show me the money.

Viskas prasidėjo nuo komentaro feisbuke, bet visgi peraugo į atskirą įrašą. Atstiktinė idėja :

Atpėkite, kokios profesijos idėjos autorius.

Manau, kiekvienas programuotojas gyvenime pergyvena etapą, kai nori sutvarkyti kažkieno kito daržą pagal IT supratimą. Aš irgi, kai buvau jaunas, sukau galvą, kaip čia padaryti sistemą, kurioje galėtum lengvai analizuoti teisės aktus, surasti prieštaravimus, spragas ar kokius neatitikimus. Kitaip sakant, išmokyti kompiuterį skaityti įstatymus. Tokių kaip aš mačiau ne vieną ir hackatlonuose. Visi labai kilniom idėjom. Bet pagyvenau su teisininke, labiau supratau teisę ir turiu alternatyvų pasiūlymą visiems norintiems pagerinti ar kompiuterizuoti įstatymus.


Įstaymai yra smulkmena. Mūsų kapitalistinėje santvarkoje tai tik priemonė reikiamai valdyti pinigus. Pinigai yra tai, ką visi idealistai turėtų norėti praskaidrinti. Ideali situacija būtų, jei visi valstybės finansai būtų skaidrūs ir viešai prieinami realiu laiku. Atėjai į puslapį ir matai, kiek biudžete esamu momentu pinigų, kiek per paskutinę savaitę išleista ir kam. Nes valstybės pinigai - tai mūsų visų pinigai, ir tokia informacija negali būti neprieinama.
Tokia tai ideali situacija. Bet, manau, beveik kiekvienam aišku, kad tai yra nerealistiška. Pačiam teko dirbti banke ir esu girdėjęs gandų apie bankuose esančias sąskaitas, į kurias sukrenta pinigai, kurie neaišku, kam priklauso (būna tokių pinigų bankuose). Ir tai yra bankas, komercinė insitucija, kuri geriausiai turėtų mokėti elgtis su pinigais. Spėkit, ar bankas gali kiekvienu momentu pasakyti, kiek jis turi pinigų? Kodėl ketvirtinės ataskaitos kai kam taip kelia galvos skausmus. Nes turi kalną skaičių apie pinigus iš įvairių pakampių ir tau reikia juos į ataskaitą sudėlioti taip, kad balansas gražiai atrodytų.
Realus pavyzdys - didžiausias pasaulio (?) bankas DB (vokiečių bankas). Po to, kai buvo riebiau apibauduotas įvairių valstybių už tai, kad nesugeba pateikti teisingų ataskaitų apie savo finansus, nusprendė apjungti visas ataskaitų ruošimo programas į vieną bendrą. Pavadino projektą STRIDE (Strategic Reporting and Information Delivery Program). Projektas prasidėjo 2010 ir, jei neklystu, tęsiasi iki šiol. Kainavo belenkiek milijonų pinigų. Dalį tų pinigų gavau ir aš. Trumpai apie tai WSJ.

Matomai po team buildingo pratimo liko ant lentos...

Taigi, visus pinigus suskaičiuoti Lietuvoje manau taip pat nerealistiška, bet galėtume pradžiai supaprastinti užduotį ir papublikuoti jau ir taip žinomą informaciją. Sodra, VMI turi tai žinoti. Visų valstybės tarnautojų atlyginimus. Kas, kokiose pareigose, kokioj įstaigoje, kiek pinigų gavo. Tokia sistema, mano nuomone, realistiška ir būtų geras žingsnis finansinio skaidrumo link. Labai aiškiai pasimatytų valstybės organizacinė struktūra. Tarnautojų skaičius. Galų gale pareigybių dubliavimas. Aišku, siekiamybė būtų visuotinis privalomas pajamų deklaravimas, bet čia jau svajonės.
Taigi, IT'šnikai, užuot bandę išnarplioti įstatymus, skip the middle man ir eikite tiesiai prie esmės. Show me the money. Bapkės, bapkės, kam tau tos tapkės...

P. S. redaktorius miega, klaidos netaisytos...

šeštadienis, sausio 30, 2016

Good guy netflix. Tikslas ir priemonės.

Netflix and chill
Sausio mėnesį labai džiugiai sutikau žinią apie tai, jog Netflix paslauga prieinama ir Lietuvoje. Nieko nelaukdamas išsitraukiau kreditinę ir nulėkiau registruotis. Malonus netikėtumas - pirmas mėnuo nemokamai. Puiku, registruojamės ir žiūrime. Bet dar tos pačios dienos vakare pabandžiau susirasti tam tikrą turinį ir buvau nemaloniai nustebęs, kai jo neradau. Pasirodo Netflix US  Netflix LT. Ką padarysi. Artėjant nemokamo termino pabaigai, nusprendžiau, kad visgi apsieisiu nesumokėjęs 9 € per mėnesį ir atšaukiau savo registraciją. Ir vėl maloni staigmena. Nutraukus registracija, man buvo pranešta, jog vis tiek galiu iki termino pabaigos nemokamai naudotis. Tokia štai priešistorė. O mintis, kuria noriu pasidalinti, - tai tikslai ir priemonės jiems pasiekti.

Taip paviršutiniškai žiūrint, jei aš siūlyčiau kažkokią mokamą paslaugą ir teikčiau nemokamą bandomąjį laikotarpį, vartotojui, nutraukus bandomąjį laikotarpį, nutraukčiau paslaugos teikimą, ir kriukis baigtas. Pabandei, nepatiko, ką padarysi. Bet pasigilinus, nemokamo bandymo suteikimo tikslas nėra pats pabandymas. Tikslas yra, kad vartotojas iš nemokamo pereitų į mokamą. Ir kai galvoji iš šios perspektyvos, tai sustabdyti vartotojui nemokamos paslaugos teikimą jam nutraukus bandomąjį laikotarpį yra visiška beprasmybė. Ir Netflix labai protingai čia daro. Ok, nutraukei nemokamą bandymą, bet jei ką naudokis ir toliau, gal visgi dar persigalvosi. Gal kam ir elementari tokia įžvalga pasirodys, bet man tik dabar tai susijungė.

ketvirtadienis, spalio 01, 2015

Žvėryno suoliukai

Prieš kiek daugiau nei mėnesį Danutė iš Žvėryno paprašė "Padirbtuvių" atnaujinti vieno iš parkų suoliukus. Užvakar prisukome paskutinį iš šešių suoliukų ir tuo baigėme darbą, kurį pažadėjome Danutei. Tai tokia trumpa istorija. Toliau ta pati istorija kiek detaliau.


 Rugpjūčio 23-ią Padirbtuvės gavo laišką iš Danutės, Žvėryno bendruomenės atstovės. Matomai Danutė matė prieš tai, ką veikėme, ir nusprendė pasiūlyti mums panašų užsiėmimą. Žvėryne prie Kęstučio / Liubarto sankryžos yra parkelis su begale suoliukų (26). Jie visi daugiau mažiau patrūniję. Artėjant Žvėryniečių šventei Danutė sugalvojo, kad būtų gražu atnaujinti parko suolelius. Pradžioje kalba ėjo apie visų suolelių atnaujinimą, bet dėl to, kad nespėjo surasti ir susitarti su rėmėjais, iš bendruomenės lėšų skyrė pinigų tik šešių suoliukų atnaujinimui. Mums šis projektas patiko, nes mums davė visą laisvę daryti suoliukus, kokius norime. Pinigai ir laisvė pasireikšti - kas gali būti geriau. Iš karto nusprendėme nedaryti suoliukų kopijų, bet padaryti kažką originalesnio. Buvo įvairiausių minčių. Kai kurios matosi filmuke.



Bet laikui senkant nusprendėm apsiriboti tik dviem sudėtingesniais modeliais, o likusius padaryti paprastesnius. Ties tuo projektavimai ir pasibaigė, teliko per porą savaičių pagaminti suoliukus.

Prisipažinsime, iki galo neįvertinome darbo sudėtingumo. Nežinantiems pasufleruosime, kad į suoliuko padarymą įeina: medienos suradimas ir nupirkimas; supjautų lentų atsivežimas iš lentpjūvės; visų reikalingų medžiagų supirkimas. Šių pirminių žingsnių mums nepavyko padaryti per vieną kartą, o tai reiškia tris ar keturis važiavimus į "Senukus" ar "Ermitažą". Aišku, prieš perkant būtina susiskaičiuoti tiksliai viską, ko ir kiek reikia. O kad galėtum viską susiskaičiuoti, taip pat reikia visiškai tiksliai žinoti suoliuko konstrukciją. Vėlesniame etape - daug pjovimo, gręžimo ir sukimo. Iš pradžių atrodė - kas čia tokio, šeši suoliukai, bet kai vienas suoliukas iš dešimties lentų, o lentoje reikia pragręžti po penkias skyles, kurios turi būti visos tiksliai reikalingoje vietoje, gauni 300 skylių, kurias reikia atsižymėti prieš gręžiant. Ir dar, beje, visus tuos 120 metrų lentų reikia nudažyti. Du kartus. O kol lentos nudažytos ir lauki, kol jos džiūna, sėdi ir neturi ką veikti. Padarius suoliukus, juos reikia nuvežti į vietą ir pastatyti, prieš tai numontavus senuosius. Statymas taip pat su savo subtilybėmis. Vietoje nėra elektros, dėl to reikia važiuoti į "Gotą" ir nuomotis elektros generatorių. Taip pat, jei pasiimi per silpną grąžtą, užuot išgręžęs betone skylę per kelias minutes, gali ir keliasdešimt minučių trukti. Vėl važiuoji pasiimti galingesnio grąžto. Jei nespėji darbų padaryti kol šviesu, dirbi prožektorių ir mobilių telefonų šviesoje. Ir taip toliau. Juokavom, jog gerai kad 26 suolių neapsiėmėm daryti per tas kelias savaites. Bet kokiu atveju iki šventės spėjom pagaminti ir pastatyti keturis suoliukus. Kiti du suoliukai nespėjo išdžiūti. Juos pastatėm po šventės praėjus savaitei. Labai gera pamoka, jog stovintis parke suoliukas už savęs slepia labai ilgą ir ne tokią jau paprastą istoriją. Ir neskubėkite piktintis, kai kas paskaičiuoja sąmatą ir sako, jog vieno suoliuko pastatymas kainuos 100 €. Mes gerokai nugrybavome su kainomis. Aišku, ne dėl pelno darėme, dėl savo pačių ego. Bet 40 € už suoliuką net nepadengia minimalių sąnaudų.
Tai tiek tekstinės istorijos apie veiksmą. Kitaip ta pati istorija gal atrodys nuotraukose, kurias su prierašais galite pažiūrėti mūsų "Padirbtuvių" puslapyje. Nuoroda: asdasdasd

sekmadienis, rugsėjo 20, 2015

Skiepykis ir nevažiuok per raudoną.

Šuo ant Gedimino kalno.
Į Gedimino kalną negalima lipti kartu su šunimi. Apsimečiau, kad nemačiau šio ženklo. Kartais laužau taisykles. Kažkodėl konkrečiai ši man pasirodė nereikalinga. Tai ir nesilaikiau. Popiet važiavau motociklu ir laikiausi kelių eismo taisyklių. Net ir nevažiuojant jokioms mašinoms sankryžoje, nevažiavau per raudoną šviesą, nes labai aiškiai suprantu, kodėl reikia laikytis kelių eismo taisyklių visada, nors ir tuščia sankryža. Taip, pasaulis nesibaigia, jei kas pravažiuoja per raudoną. Dažniausiai. Nes tokie pravažiuotojai labai retai pasitaiko. Tas pats ir su skiepais, pagalvojau. Taip, bepigu šūkauti, kad "a va neskiepijau savo vaiko ir nieko jam nenutiko, ir neserga, ir sveikas". Taip, kol tu toks vienas važiuojantis per raudoną, tai gal nieko tokio, bet kai visi pradės neskiepyti savo vaikų ir važinėti per raudoną, tai... visi mirs. Kai kurių taisyklių visgi reikia laikytis. Kai kurių.

ketvirtadienis, liepos 23, 2015

Jono svaJonė

Svajonių
Šis įrašas - kaip skirtukas knygoje, skirtukas į mano gyvenimą, kuris ateity primins apie vieną neesminį, bet smagų nutikimą. Nes niekada negali žinoti, kuris iš tavo draugų / pažįstamų ateity taps įžymus menininkas. Galėsiu tada žurnalistams į kameras pasakoti šią istoriją apie Joną.
O istorija štai tokia. Vienas iš padirbtuvių makerspace narių - Jonas - iš kartono pasigamino didžiules raides. Maždaug po pusantro metro kiekviena. Raidės S V A J O N I Ų. Priešistorei reikia žinoti, kad Jonas dar lankosi (nežinau, ką ten veikia) Ruperto meno inkubatoriuje, kuris yra Svajonių gatvės kaimynystėje. Na ir dar akivaizdi žodžio sąsaja su paties Jono vardu, ir šiaip geras žodis. Taigi, tos didžiulės raidės kabėjo dirbtuvėse ant sienos ir niekam netrukdė, kol vieną dieną neprireikė kraustytis į naujas patalpas. O ten lubos nebebuvo tokios aukštos ir raidėms vietos akivaizdžios nebuvo. Ir pamenu tą momentą, kaip garsiai paklausiau aplinkinių ir pats išsigandau: "...tai išmetam Jono svajones?" Ir iš karto pats jau žinojau atsakymą. Kaip galima kieno nors svajones išmesti, kad ir kokios nefunkcionalios, nepatogios ar užimančios vietą (laiką) bebūtų. Taip ir iškeliavo Jono svajonės į naujas patalpas ir dabar turi ten savo dureles, už kurių yra sukrautos. Svajonių sandėliuke.

Svajonės sandeliuke

ketvirtadienis, birželio 25, 2015

Skundikas

Viena istorija, kuri, manau, verta užfiksavimo. Praėjusių metų gruodžio 16-tą dieną vienas dviračių aktyvistas išsiuntė savivaldybei skundą apie, jo nuomone, opią problemą. Masiškai ignoruojamas ženklas sustoti / stovėti draudžiama, dėl ko dviratininkams ir pėstiesiems, ypač mamoms su vežimėliais, yra labai sunku naudotis šaligatviu. Situacija iliustruota nuotraukomis:

Kaip turėtų būti.

Reali situacija.

Kadangi skundas buvo pasirašytas elektroniniu parašu, jis prilyginamas oficialiam dokumentui, į kurį savivaldybė turi atsakyti per nurodytą laiko tarpą. Aišku, atsakymo nebuvo sulaukta. Bėgo laikas, o mašinas toliau kaip statė, taip ir statė toje vietoje. Nežinau, gal už baudas daug surinkdavo toje vietoje, todėl nieko ir nekeitė (spekuliacija).

Antras raundas. 2015 gegužės 11-tą. Po mero rinkimų aktyvistas sugalvojo patikrinti naują merą ir suorganizavo masinį tag'inimą po šią problemą aprašančiu įrašu.

Ištrauka iš įrašo:
Reikalavimai: 1) įrengti A T I T V A R U S, neleidžiančius užvažiuoti ant šaligatvio (nors svarstytina ir galimybė palikti šaligatvyje vietos per automobilio plotį); 2) skirti minimalias N U O B A U D A S -- pastabas -- atsakingiems savivaldybės darbuotojams, per 5 mėnesius nesureagavusiems (2014.12.16: „Dėkojame Jums už elektroninį laišką. Informuojame, kad laiškas gautas, užregistruotas ir persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją“) į pranešimą apie nuolatinius ir daugybinius KET pažeidimus. Kol nepradėsime išreikalauti tiesioginės atsakomybės, esminių pokyčių nei Vilniuje, nei Lietuvoje nebus, hau.
Po mero tag'inimų gegužės 18-tą Remigijus Šimašius pats asmeniškai sureagavo ir į diskusiją įtraukė atsakingą savivaldybės darbuotoją.


Dar po kelių priminimų liepos 1-ą buvo patikinta, jog problema sprendžiama.

Ir štai, birželio 16-tą, matome, jog problema išspręsta.


Nuo gegužės 18-tos iki birželio 16-tos. Kiek daugiau nei mėnuo. Nors praėjusios kadencijos savivaldybė to nesugebėjo sutvarkyti per pusę metų. Bet noriu pabrėžti ne tik šį konkretų atvejį, noriu apskritai atkreipti dėmesį į piliečių aktyvumą, nepabijokime to žodžio, skundžiant ir skundžiantis problemomis, kurios jiems maišo gyventi. Jei matai problemą, neapsiribok pabumbėjimu "aj aj kaip blogai", naudokis egzistuojančiomis priemonėmis, kad ta problema būtų išspręsta. Kažkada jau rašiau savo pamąstymus apie skundimo mentalitetą. Atseit kaip tai blogai, skundikas, stukačius, bla bla bla. Pasikartosiu dar kartą:
P.S. čia dar iš sąmonės srauto apie požiūrį į taisyklių laužymą. Sovietinėj erdvėj sugebėjimas laužyti taisykles ir išdurti sistemą yra laikomas kietumo požymiu. Pasigirti, kaip, kur nusukai. O tie, kurie stengiasi, jog aplinkiniai laikytųsi taisyklių, priešingai, žeminami ir laikomi silpnais žmonėmis (stukačiai).
Tuo tarpu vakaruose atvirkščiai. Žmonės nemato problemos ir net stengiasi pranešti apie pažeistas taisykles: ne vietoje pastatytą automobilį, šiukšlinimą, įtartinus piliečius. Ir tikrai neįsivaizduoju, kad kas kompanijoje girtųsi, kaip nusuko mokesčius ar darbuotojui nesumokėjo atlyginimo.
Gal toks elgesys yra susijęs su ta pačia galimybe keisti taisykles. Įsivaizduoju, kad vakaruose žmonės jaučia, jog jie turi galimybę keisti taisykles, kad jos atitiktų jų interesus, ir dėl to laikosi taisyklių, tuo tarpu į rytus nuo mūsų piliečiai yra savo valdovų malonėje ir jaučiasi bejėgiai pakeisti sistemą, todėl tik belieka ją apeiti. Iš ten gal ir pagarba žmonėms, kurie sugeba apeiti sistemą.
P.P.S Dar prisimenu, kaip kažkas vaikystėje (aš 1981 gimimo) parvažiavęs pasakojo, kokie vokiečiai "stukačiai" ir kad iškart policiją iškviečia, jei bandai pernakvoti kokioje stovėjimo aikštelėje sustojęs. Baisūs ir nedraugiški tie vokiečiai, bet dabar jau pradedu juos suprasti, gal vakarai man praplovė pagaliau smegenis. Greit ir aš pradėsiu fotografuoti ne vietoje priparkuotus auto ir siųsti nuotraukas į policiją. Senas krienas FTW!!!
P.S. Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad Vilnius tuo metu turėjo rimtesnių problemų nei ne vietoje statomi automobiliai.



pirmadienis, balandžio 20, 2015

Kodėl hipsteriams patinka mac'ai

Random hipsteris iš google paieškos.

Dėmesio! Čia bus daug techninių detalių, bet pabandysiu suprantamai privesti iki originalios minties.
Kažkada senovėje, vienoje laboratorijoje, mokslininkai sukūrė skystų kristalų (LCD) monitorius. Jie veikia šviesos poliarizavimo principu. Du paveiksliukai, manau, bus aiškesni nei keli sakiniai.

Poliarizuota šviesa.
Ekrano struktūra.


Atkreipkite dėmesį, jog iš ekrano sklindanti šviesa yra poliarizuota.

Kažkada dar seniau, kitoje laboratorijoje, mokslininkai sukūrė poliarizuotus akinius.

Šviesa turi tokią savybę, kad atsispindėjusi nuo paviršiaus ji poliarizuojasi ir tampa lygiagreti paviršiui, nuo kurio atsispindėjo.

Poliarizuotas atspindys.

Todėl paėmus poliarizacinę plėvelę, statmeną atsispindėjusiai šviesai, atspindžių šviesa yra užblokuojama. Manau, daug kas matė tokias akinių ar foto filtrų reklamas:

Užblokuoti lango atspindžiai.


Problema atsiranda, kai bandai su poliarizuotais akiniais dirbti prie monitoriaus, kurio poliarizacija yra horizontali. Vaizdas gaunasi maždaug toks:

Can't see shit captain.

Taigi, Dell monitoriaus gamintojai nepagalvojo, jog kažkoks hipsteris naudos jų monitorių užsidėjęs armani akinius su polaroido lęšiais. Čia tokie brangūs akiniai, kurių aš niekada savo noru nepirkčiau.
O visas "apie daug ką pagalvota" grožis pasimato, kai su tais akiniais pasižiūri į šalia stovintį mac book'ą. Obuolių fabrike kažkas apie tai pagalvojo ir surado labai paprastą sprendimą šiai problemai. Poliarizacinę plėvelę dėti nei stačiai, nei horizontaliai, o įstrižai. Na nes tikrai mažai žmonių pakreipę galvą į kompiuterį žiūri. 

Tai čia iš dalies tas dalykas, dėl kurio man patinka "makai". Jie pagalvoja apie problemas, kurių tu net nežinai, kad galėtum turėti.



Patikrinau savo mobiliuosius įrenginius, nexus bei sony telefonai yra poliarizuoti statmenai, tai yra paversti šonu, užtemsta, jei esi su akiniais. Smalsu, kaip su kitų gamintojų ekranais. Ar pagalvojo jie apie hipsterius su poliarizuotais akiniais?