Kinder siurprizas

Kaip vaizduoja paveikslėlis, pasirodo, kad "Kinder siurprise" kiaušinukai yra nelegalūs JAV. Pasikrapščiau galvą ir nuėjau patikrinti, kodėl čia taip. Wikipedia į pagalbą.Prie šaltinių ir straipsnis kuris pasakoja, kaip moteriškei muitininkai atėmė lauktuves ir dar baudą davė. O iš straipsnio nuklydau į labai smagų statistikos puslapį, pasitikrinti nuo ko mirša amerikonai. Tai yra amerikonų vaikai (0 - 14 metų). Nes kiaušinių draudimo pagrindas neva yra "gresmė užspringti". Taigi alia tikrai, daugiau vaikų amerikoje miršta nuo netyčinio uždusimo nei nuo šaunamųjų ginklų :



2007, United States
Unintentional Firearm Deaths and Rates per 100,000 All Races, Both Sexes, Ages 0 to 14 ICD-10 Codes: W32-W34

Number of Deaths	Population	Crude Rate
65	61,294,588	0.11

2007, United States
Unintentional Suffocation Deaths and Rates per 100,000 All Races, Both Sexes, Ages 0 to 4 ICD-10 Codes: W75-W84 

Number of Deaths	Population	Crude Rate
1,108	20,921,289	5.30

Tai gal visgi gudrūs tie amerikiečiai, kad draudžia kiaušinius, nes kažkaip daug pas juos vaikų nuo uždusimo užsilenkia. Bet tada pažiūrėjau, kaip metai iš metų keitėsi tas skaičius ir tai mane nustebino :

2000 - 2007, United States
Unintentional Suffocation Deaths and Rates per 100,000 All Races, Both Sexes, Ages 0 to 4 ICD-10 Codes: W75-W84 

Year	Number of Deaths	Population***	Crude Rate
2000	677	19,175,798	3.53
2001	752	19,430,394	3.87
2002	775	19,667,991	3.94
2003	778	19,939,783	3.90
2004	850	20,243,450	4.20
2005	874	20,483,758	4.27
2006	980	20,612,794	4.75
2007	1,108	20,921,289	5.30
Total	6,794	160,475,257	4.23

Nuo 2000-ųjų, beveik padvigubėjo nuo uždusimo užsilenkusių. Tai visgi, nelabai padeda kiaušinių draudimas. Ir labai keista, kodėl tie vaikai taip dusti pradėjo. Gal atsakymas visgi slypi ne kiaušinyje, o tėvuose, kurie prižiūri, kaip vaikas su tuo kiaušiniu elgiasi. Gali uždrausti viską ką nori, bet jei tėvai nepakankamai skiria dėmesio vaikui, tai anas tikrai suras kaip užsilenkti.

P.S. atsiprašau, kad apie vaikų mirtį taip ciniškai rašau.

P.P.S Pasigilinti nuo ko miršta amerikonai galima čia.

Saulės sistemos modelis

Kaip jau rašiau, nuo kito mėnesio einu aktyviai nedirbti. Viena iš veiklų kuria užsiimsiu, bus (yra) saulės sistemos modelio gamyba. Prisikalbėjau ir netikėtai gavosi taip, kad įsipareigojau dar ir paraišką į Burning Man parašyti. Gal net pinigų mano avantiurai duos. Taigi, kad jau rašau, tai manau galiu ir su aplinkiniais detaliau pasidalinti, kas gi ten mano galvoje verda. Maža kokių pasiūlymų, pastebėjimų ar kritikos sulauksiu.

The main objective of this installation is to give to the observer a sense of how small planet Earth is and in what immense desert of space we are floating. This will help the audience to understand and appreciate our home planet, as well as rethink how their current worldview aligns with this (new) perspective. I could not express more precisely this overwhelming sense of smallness as Carl Sagan did in his book “Pale blue dot”:
“That's here. That's home. That's us. On it, everyone you ever heard of, every human being who ever lived, lived out their lives. The aggregate of all our joys and sufferings, thousands of confident religions, ideologies and economic doctrines, every hunter and forager, every hero and coward, every creator and destroyer of civilizations, every king and peasant, every young couple in love, every hopeful child, every mother and father, every inventor and explorer, every teacher of morals, every corrupt politician, every superstar, every supreme leader, every saint and sinner in the history of our species, lived there on a mote of dust, suspended in a sunbeam.”

Installation will consist of five sculptures representing the Sun and four nearest planets - Mercury, Venus, Earth and Mars. Together they will simulate the central part of our Solar System. All sculptures will be made to the scale of actual objects. Meaning that the Sun will be approx. 3 meters (~ 10 ft.) and the planets approx. 3 centimeters (~ 1 in.). The Sun will be represented by geodesic sphere suspended on a vertical axis which will allow observers to rotate it. Faces of the sphere will be made of reflective material which during the day when rotating will produce a blinking effect by reflecting the sunlight. During the night the “Sun" will be illuminated by LED's installed on the edges of the sphere. Planets will be placed in translucent material to create an illusion that they are floating in the space. These cylindrical containers will be placed on poles approx. 1 meter in height (~ 4 ft.) and illuminated from the bottom of the container during the night. Most likely, the observer will first approach “The Sun”, where he or she would get visual clues to visit the planets. To maintain the scale of the model, the planets would be placed 410 (Mercury), 765 (Venus), 1057 (Earth) and 1611 (Mars) feet away from the “Sun". Each planet model will have a description plaque with information about that planet. Close to the model there will be a directional sign pole pointing to the nearest planet models. Similar sign poles will be placed along the orbit of the earth indicating 12 months.

In addition to the ability to rotate the “Sun”, the main interactive element of installation will be "rays of light". These will be placed near the “Sun”. With visual clues the observer will be encouraged to become a "bringer of light" and to deliver the ray of light to the Earth. The ray will be made of a transparent plastic stick, approx. 2 ft. in length. One end will be colored in yellow, another will be colored in green. Approx. 1,000 ray sticks will be placed vertically into the special platform surrounding the Sun, the green end down, making only the yellow part visible, which will create an illusion of a yellow field. When the ray is brought to the Earth, yellow end will be put in to the ground and only green end will be visible, creating a green field around the Earth. This interaction will help to feel the real distance between Earth and the Sun. Additionally, participant will be able to compare sizes of the Sun and orbiting planets. For most masochistic attendees, the Earth’s full orbit will be marked around the Sun, so they can follow the Earth’s path, which we together with our planet are traveling through the space each year. Markings of corresponding months will be put along the orbit of the Earth, so when traveling the orbit participants can come across the dates important to them or others, for example, March 20th, spring equinox.

Sculptures of the planets will be illuminated using LED's from the bottom of the transparent container. LED's will be powered by batteries sufficient enough to last for the duration of the event (night time only, activated by the light sensor). Sphere representing the Sun will have its edges decorated with LED's, which will make the sphere visible in the night time. Sign poles for the months on the orbit of the Earth will not be illuminated, but they will have reflectors on them, which will warn anyone approaching the sign in the night. Since each component of the installation can be assembled and put into place in less than one day, there will be no need for special construction set lighting, as the model will have a built-in lighting when completed.

Sphere framework will be made of steel or aluminium. Faces of geodesic sphere will be made of reflective plastic. Base of the Sun will be made of wood and "rays" will be made of transparent plastic sticks, painted with Fluorescent paint. Models of the planets will be placed on poles made of steel. Transparent container will be made of glass-clear polyester resin and planets will be made from ceramics, covered with enamel. Signs and poles for the months will be made from wood.

O čia yra geriau matomi paveiksliukai. O pabaigai dar šiek tiek saviironijos :

Kempiniukas plačiakelnis

Pradėsiu nuo kito galo. Prieš naujuosius buvau kalnuose. Murgdžiausi sniege ir visaip karsčiausi ant uolų ir ledo. Paskutinę kelionės dieną atsipalaidavimui, ėjom pasivaikščioti paprastesniu maršrutu iki vienos iš chatų. Anoji garsėja savo česnakine sriuba, kurią tradiciškai pasimėgaujama iki jos nuėjus. Atsipalaidavimo kelionė į vieną pusę trunka maždaug dvi valandas, atgal apie tris. Atgal eiti kiek sunkiau nes reikia užpuškuoti į kalną. O puškuojant atgalios, kas be ko, tenka kiek prakaito pralieti. Čia neišvengiamai. O dėl ko apie visa tai rašau? Todėl kad, tas puškavimas ir prakaito liejimas pakeliui namo, pakeitė mano supratimą apie kūną kuriame šiuo metu reziduoju.
Iki tol mano supratimas apie maistą kurį valgau buvo maždaug toks: mano viduje yra vamzdis, prasidedantis burna, tada skrandis, žarnokai ir viskas pasibaigia šikna. Va vaizdingas paveikslėlis.

Maistas ateina į burną ir prakritęs per vamzdį išlenda per šikną. Pakeliui organizmas iš maisto pasiima ko jam reikia, o visas kitas šūdas eina lauk. Nes mano organizmas gi krūtas ir jis žino, ko jam reikia ir jokių nesamonių nepriima, o jei kokia ir pakliūna, tai kepenys tuo pasirūpina ir gaunasi sysaliukas.
O visgi pasirodo, ne taip jau kiaurai viskas tuo vamzdžiu praeina. Papuškavęs į kalną po puikios česnakinės sriubos, supratau, kad mano virškinimo sistema yra labiau panaši į šį personažą.

Taip taip, kempiniukas plačiakelnis. Raktinis žodis yra kempiniukas. Prakaitas kurį liejau buvo stipraus česnakinio kvapo. Visa sriuba kurią valgiau labai šauniai į mane susigėrė ir kad taip nutiko supratau iš česnakinio prakaito. O tai tik parodo, jog daug kas, ką valgai, labai šauniai keliauja po visą kūną. Ir nesvarbu ar tai naudinga ar kenksminga medžiaga. Kažkas sakė, kad valgant daug morkų arba geriant daug morkų sulčių oda tampa morkinė. Taip pat Donatas iš pietų amerikos rašė, jog flamingai rūžavi dėl to, kad valgo rūžavas krevetes.
Taigi, keičiasi mano požiūris ir supratimas. Pamenu labai skeptiškai kažkada priėmiau pasakymą, jog badaujant kūnas valosi nuo visokių kenksmingų medžiagų. Dabar šis dalykas nebeatrodo toks nepagrįstas. Man tiesiog trūko paaiškinimo, kuris surištų mano egzistuojantį požiūrį su nauja informacija. Taip pat koreguojasi požiūris į vegetarus. Tiksliau gal pateisinimą labiau susietą su savo supratimu atradau, jog vegetaru gali būti ne dėl to, kad tau gaila gyvūnėlių, bet tiesiog nenori sau į organizmą kišti lavonienos. Ir ne, aš ne vegetaras, vis dar valgau lavonieną, bet vis dažniau renkuosi vegetarišką maistą, nes jis man tiesiog skanesnis.
Taigi, mielieji, kempiniukai, žiūrėkite ko leidžiate prisigerti į save...

Praeities skausmas

Važiuojant autobusu žvilgsnis skanuoja tamsą už lango, o mintys liejasi laisvai. Mintys susikaupusios iš praeities ir projektuojamos į ateitį. Skausmas. Jis iš praeities. Bet keista tai, jog jis (skausmas) man ne priešas. Kažkokį keistą malonumą išgyvenu kai ateina praeitis. Skauda, bet tuo pačiu jaučiu nuo emocijų besiplečiančią krūtinę. Ne, aš nenaikinsiu skausmo ir nebandysiu jo pamiršti. Aš su juo susigyvensiu. Jis yra mano dalis. Lygiai tokia pati verta, kaip ir džiaugsmas. Aš tai praeitis, o ateitis ateis neišvengiamai. Aš ją sutiksiu išskėstom rankom ir praeities skausmas virs dabarties džiaugsmu.

Sukam vairą

Šiais metais mano aplinkoje atsirado nemažai žmonių, kurie nusprendė nustoti dirbti tai, ką dirbo ilgą laiką ir ilgesniam laikui pakeisti savo kasdienybes. Sulanksčiau pirštus, gaunasi dešimt žmonių. Ir kiek žinau nei vienas šių sprendimų nebuvo panašus į "dabartizmo" ar "craabs.ru" propoguojamus "daryk dabar", "daryk nieko" ar "pasiųsk viršininką" variantus. Nei vienas nebuvo nei atleistas, nei ko prisidirbęs (kiek žinau). Tiesiog suprato, kad nori kažko kito (ilgam ar trumpam) susipanavo ir įgyvendino. Vieniems tai truko ilgiau, kitiems trumpiau, kitiems dar vyksta. Viskas priklauso nuo gyvenimo inertiškumo.
Aš būsiu vienuoliktas žmogus. Nuo vasario mėnesio nustosiu dirbti maždaug pusei metų. Daug kas klausia ką darysiu. Ieškosiu savę? Keliausiu aplink pasaulį? Dykaduoniausiu? Negaliu tiksliai pasakyti veiksmų kuriuos darysiu. Neturiu plano kuris suvalgys mano pusmetį, bet turiu gaires, kaip leisiu laiką. Pagrindinis tikslas plėsti akiratį. Pamatyti, pažinti, patirti, tai kas praslydo pro mane iki šiol. Žinau, kad pusė metų yra juokingai mažai, bet bandysiu koncentruotis į žmones kurie :

• kuria ir vietas kuriuose tai vyksta. Kuria - plačiąja prasme. Ne tik menininkai kurie kuria meną. 
• daro daugiau nei iš jų reikalaujama, ar net tai, ko iš jų niekas nereikalauja. 
• žino ką nori padaryti ir tuo dalinasi su kitais. 
• sugeba uždegti kitus žmones savo idėjomis ir jas įgyvendina. 
• myli tai ką jie daro.

O kaip išeities tašką nuo ko pradėti sugalvojau iki vasaros saulėgįžos pagaminti ir eksponuoti saulės sistemos modelį. Aišku, dabar net man pačiam toks sumanymas vis dar kelia baimių, bet daugiau mažiau visos jos neracionalios. Žinoma tokių dalykų jau prikurtą daugiau nei gali tikėtis, bet galiu pasakyti, kad tik pradėjęs domėtis kaip tai realizuoti, jau spėjau praplėsti savo akiratį. Manau kuo toliau tuo įdomiau bus. Kodėl noriu padaryti būtent tai, plačiau parašysiu atskirai.
Taip pat, per tą laiką, noriu iki naudotino ir gyvybingo varianto pabaigti vystyti prieš metus pasaulį išvydusį projektą "Alaus radaras". Tikiuosi mano bendraminčiai šiuo klausimu nepraras entuziazmo, nes pastaruoju metu aš pats buvau pakankamai apatiškas šio projekto klausimu.
Keliausiu, bet keliausiu ne atstumais o patyrimais. Nebūtina nugabenti savo kūną į kitą planetos pusę, kad patirtum emocinį pakylėjimą. Nesakau, kad tai nepadeda, bet atradimo džiaugsmą gali išgyventi užėjęs į niekados nematytą kiemą esanti tavo kasdienio maršruto namai-darbas-namai kelyje. Įdomių žmonių gali sutikti net ir savo paties aplinkoje, jei tik užduosi teisingus klausimus, o kaimyninėje valstybėje gali pasijausti, kaip kitam pasaulio krašte jei sugebėsi neiti plačiais pramintais takais. Labai skeptiškai žiūrėjau kai man sakydavo "aplinka tau siunčia ženklus", bet gal taip ir yra, tik aš apversčiau šį pasakymą. Stebėk kas vyksta aplinkui ir žinok ko nori. Pamatysi ko nematęs.
O gyvenimo inerciškumą galima palyginti su laivu. Kuo didesnis laivas tuo sunkiau jį yra pasukti. Tam reikia laiko. Bet jei žinai, kur nori plaukti tiesiog reikia sukti. Jei plauki mažų įsipareigojimų kateriu, tai manevras bus pakankamai greitas. Jei transatlantiniu atsakomybės laineriu skrodi bangas, teks būti kantriam laukiant, kol laivas pradės reaguoti į vairo pasukimą. Ir tikrai joukingai šiame palyginime atrodytų "dabartistai" kurie nesukdami vairo, šoka per bortą ir krauliu varo į horizonte pamatytą tropinę svajonių salą. Kiekvienam savo.
Konfucijaus sakė (ne lietuviškai, bet čia laisvas vertimas): "Susirask mėgstamą veiklą ir tau niekada neteks dirbti", o perfrazuotas variantas "Susirask mėgiamą nedarbą ir nedirbk" (manau, kad atorius žinomas). Peace^*.


^* nežinau, kam priklauso copyright'as

Saldžių sapnų

Perspėjimas taupantiems laiką : čia nėra nieko informatyvaus apart mano kliedesius.

Pamažu plėsdamiesi ausų kamštukai nugramzdina tave į tylą. Artėja ritmingas širdies plakimas. Tuk tuk, tuk tuk. Ir tu jau jauti jį ausyse. Tas kas miegojo, jau turi keltis. Nėra jokio atskaitos taško, kad galėtum nustatyti kada yra dabar. Laiko nėra. Tu ir vėl toje pačioje vietoje, kaip ir praėjusį kartą. Nuo sienos atlenkiama siaura lova kieta ir nejauki. Gelsvai blyškios šviesos vos pakanka kambariui apšviesti. Pakampiai skendi prietemoje ir tik arčiau lempos gali ką nors geriau įžiūrėti. Sušalęs kūnas nebegali daugiau miegoti. Šlykštus jausmas kai kojos išlenda iš po kaldros. Atsisedi, nuleidi kojas ant grindų. Tuk tuk, tuk tuk. Tik šį kartą tai ne širdis. Tai aplinka, kuri toliau ritmingai bilda. Jauti kaip kambarys kartu su tuo pačiu bildėjimu juda pirmyn ir atgal. Nuo lentynos nukrenta dar viena knyga. Rodos jau paskutinė, nes visos kitos jau seniai guli ant grindų. Viskas kas vakare buvo sudėta į savo vietas, dabar guli ant grindų. Prisiminimai, džiaugsmai, vargai, skolos, skausmas, ateitis ir tušinukai. Visos lentynos tuščios. Ant stalo nieko nėra. Kėdės parvirtusios, o spintos durys darinėjasi pirmyn atgal. Geltona bildanti tyla ir atodusis krūtinėje. Per sieną nubėgą šviesos dryžis. Kaip skeneris nuskanuoja kambarį nuo vieno krašto iki kito. Po jo dar vienas. Kaip metro vagonu pravažiuotum pro šviestuvą. Stojantis girgžda sušalę ir neprajudinti sanariai. Einant link veidrodžio po kojom šiugžda popieriaus lapai. Nori juos pakelti ir sutvarkyti, bet taip buvo ir prieš einant miegoti. Kėlei nuo grindų daiktus ir dėjai juos į lentynas. Tvarkingai, kad vėliau lengvai surastum. Išrykiavai svarbiausius ant stalo kur lengvai juos matai. Kas vertė tai daryti. Kas judino rankas kurios dirbo darbą. Kas sukiojo galvą ir nešė kūną į kitą vietą kai viena jau buvo sutvarkyta. Kokia motyvacija judino tave iš vidaus. Dabar rankos tik kaba pritvirtintos prie pečių. Ar nebegali susigalvoti kas tave judintų.
Veidrodyje tu ir visas tavo pasaulis, tavo kambarys kuriame tu buvai kiek tik gali prisimiti, o prie veido artėja rankos nešančios šalto vandens ežerėlį ir netrukus akimirkai tu į jį paneri. Akimirka ir vanduo išsitaško, o tu jauti kaip ežero likučiai lašais rieda tavo kaklu, krūtine, nugara. Nuogas kūnas pasruvo upeliais tekančiais nuo tavo veido. Šalti kalnų upeliai šaltu kūnu. Veidordžio atspindyje matai vis bykstelinčias šviesos juostas. Bet per langą daugiau nieko nematyti. Aklina tamsa. Tavo kambarys sklendžia nebūties tamsoje. Įsivaizduoji jį pakabintą oloje. Nesvarumas, kuriame tuo pačiu esi ir tu. Atsitrauki ir matai visa tai kaip mažą taškelį ant bekraščio juodo popieriaus lapo. Tik tie prabėgantys dryžiai. Vienas po kito. Lyg ir pasikartojantys, lyg ir padriki. Atsisuki ir įbedęs žvilgsnį į langą, kantriai lauki kol dar viena juosta nuskenuos tavo akies rainelę. Blykst. Apakintas šviesos pamažu vėl pradedi matyti prietemoje skendintį kambarį. Blykst, dar vienas. Lygiai toks pat akinamas ir tau vis sunkiau matyti tavo šešėlių aplinką. Dryžiai apakinantys tave tavo buityje. Ar lauksi dar vieno? Tau jau sunku išlaikyti nemirksint ašarojančias akis. Blikst, blikst, blikst, tu jau nebejauti laiko kurį lauki kol šviesos pluoštas vėl apakins tave. Rodos jie pasitaiko vis dažniau ir dažniau, nors iš tikro tai tik laiko nejautimas.
Bet tik užsimerkęs pamatai tai, ką tavo tinkalinėje išdegino tisiogiai nesuvokiama ryški šviesa. Pasaulis lekiantis pro šalį. Tavo kambarys bildantis traukinio vagonas, nežinomo ilgio sąstate, lekiantis tuneliu kažkokio milžiniško kraterio sienoje. Sienoje nusėtoje plyšių, pro kuriuos patekusi šviesą akina tave. Tavo tinklainėje išdegęs priešingoje pusėje esančios sienos vaizdas. Siena tokia pati korėta ir išvagota tunelių kuriais ta pačia laikrodžio kryptimi lekia kiti sąstatai. Ir kur visi mes lekiam ir kur visus mus neša. Tuk tuk, tuk tuk, skamba tiek išorėj tiek viduj. Ir iš atminties iškyla vakar dienos prisiminimas. Tvarkymasis ir dėliojimas su viltimi kad ryte viskas bus savo vietoje. Nepaisant to, kad matei jog tu nesustojančiame traukinio vagone. Ar ieškosi stop krano, ar sugebėsi jį patraukti. Ar ir vėl bandysi pamiršti tai ką sužinojai ir nekreipdamas į tai dėmeio vėl sudėsi viską į lentynas. Ar užsikimšęs ausis nuostabiaisiais kamštukais vėl nueisi miegoti, nes kūnas ir protas nebelaiko tavęs. Saldžių sapnų?


P.S. Priskaičiusiems iki galo dar rekomenduoju tylųjį amerikietį (http://quietamerican.org/), o šiuo konkrečiu atveju aplinkos įrašą : Three trains (http://quietamerican.org/download/disc-va/01_-_Three_Trains.mp3)

Suomiškasis sisu

Šiandien skrisdamas finnair žurnale perskaičiau PR'inį straipsnį kokie nuostabūs žmonės yra suomiai. Pilnai su juo sutinku ir netempdamas gumos dalinuosi OCR'inta versija su jumis. (Mano nuomonė po straipsniu)

The power of sisu
A few weeks ago I had the privilege of speaking at the book launch for Andre Noel Chalker’s The Finnish Miracle (Talentum), which is about Finnishness and success. It's always useful to get an outsider-insider to offer you an objective analysis of your strengths and weaknesses. Chaker is a French-Canadian lawyer and businessman who has been living in Finland for more than 20 years. He knows what he’s talking about and does so without sugarcoating things.
In recent years, Finland has received numerous accolades. It's been ranked by Newsweek magazine as the world s best country, by PISA (Programme for International Student Assessment) as having the best basic education system; by Gallup World Poll as the happiest nation; by Transparency International as the least corrupt; and by the World Economic Forum as the most competitive country in the world. Not bad for a sparsely populated Northern country which gained its independence in 1917.
Chaker’s basic thesis is that Finland's success is based on five ideas.

First, have an open mind.
Don't let appearances fool you, Finns are essentially liberal and inquisitive. In order to do that, we have a good knowledge base (education), tolerance for diversity and energy. How else would you explain our egalitarian nature, bilingualism and love of the naked truth, i.e. the sauna?

Second, respect trial and error.
If you want to succeed you have to take risks. This means that you have to learn to accept both failure and success. Finnish companies such as Nokia, F-Secure, MySQL, Rovio (Angry Birds) and Marimekko have achieved greatness because a few individuals have had the guts to take risks.

Third, work harder and smarter.
According to Chaker, one of the key elements to moving forward is that many Finns put a lot of effort into working. It’s in our DNA. This does not mean, however, that we work more hours than most. As a matter of fact we are a bit below the OECD average. The key is to work intelligently. Using information technology is essential to this.

Fourth, use sisu, a combination of courage and perseverance.
Finns simply don't give up. Whether during famines and wars or recessions and harsh winters, giving up is simply not an option. Runner Lasse Virén won the gold medal in the 10,000-metre event at the 1972 Munich Olympics despite falling down midway in the race. This was a remarkable show of sisu.

Finally, be yourself.
Finns are straightforward. What you see is what you get. You don’t have to do any second guessing. Always trust a Finnish handshake.

The launch event was as much fun as reading the book, as the audience was full of international Finns and Finnish internationals. Jokes and laughter were aplenty. If you want to learn about the Finnish miracle, this book is a must - a guaranteed good read.

Labai teisingi, punktai ir manau, jog sekmė yra mentalitete ir išsilavinime. Jokios taisyklės ar įstatymai, neprivers žmonių gyventi geriau. Kaip jau ir ankščiau rašiau apie Suomiją, tai dar kartą patvirtina, jog reikia dirbti ne daugiau bet geriau. O tam reikia noro.

Beje, straipsnio autorius yra Alexander Stubb (minister for European affairs and foreign trade). O pats straipsnis užkliuvo dėl "sisu" specifiškai suomiško žodžio reiškiančio nepasidavimą. Pasirinkus tikslą jo siekti nepaisant sutinkamų nesekmių. Aš šį žodį, kaip nekeista, parsivežiau iš pietų. Mane apšvietė Vienas iš portugalijos couchsurfer'ių, kuris beje yra ir didėlis Lietuvos fanas. Ar mes Lietuvoje turime "sisu"? Reik išsiaiškinti.