sekmadienis, balandžio 17, 2016

Minimalizmas atrodo paprastai

Man patinka minimalizmas. Ypač interjere. Iš vienos pusės dėl to, jog aš esu programuotojas ir gyvenimas su kompiuteriu suformuoja tam tikrus lūkesčius tikslumui ir paprastumui. Iš kitos pusės, man patinka daryti daiktus. O minimalizmas atrodo paprastai. Taip pat atrodo, jog ir padaryti minimalistinį daiktą yra paprasta. O suprojektuoti dar paprasčiau. Apie visa tai turėjau laiko pagalvoti gamindamas kabyklą. Atrodo tikrai paprastai.

Kabykla vulgaris.
Medinis bruselis, 45° kampo skylės ir nupjauti pagaliukai. Bet tada prasideda labai konkretūs klausimai. Kokio ilgio daryti pagaliukus, kokio dydžio bruselį, kokiais tarpais gręžti skyles. Galų gale, kokio skersmens pagaliukus naudoti. Ir minimalizmas nebeatrodo taip paprastai. Na, žinoma, jei gražaus minimalizmo nori.
Po projektavimo neišvengiamai keliauji į dirbtuves ir bandai pagal savo projektą išsipjauti detales. Ir čia dar vienas barjeras. Išgręžti skylę medyje yra labai lengva. Išgręžti medyje skylę ten, kur reikia, ir tokią, kokios reikia, yra labai sunku. Nupjauti medį, kad jis būtų tiksliai 90° kampu, yra sunku. 

Pirmasis prototipas, kurio negėda parodyti viešai.
O minimalizmas šitoje vietoje visai nepadeda, nes tavo daiktas stovi prieš žiūrovą plikas. Minimalus. Jis neturi plintuso, kuriuo galėtų prisidengti savo gėdingus netikslumus. Tiesios linijos parodo visus netiksliai nupjautus  kampus. Pasikartojantys pagaliukai parodo šiaip nepastebimus ilgių skirtumus. Čia tau ne tautodailininko iš kelmo padaryta kėdė su šakų atlošu. Minimalizmas negali pasislėpti už dekoracijų, nes tiesiog jų neturi.
Tai štai tokios mano mintys apie minimalizmą. O ta pačia proga noriu pasidalinti daugiau kabyklos nuotraukų ir paprašyti patarimų ar pastabų, kaip šią kabyklą padaryti gražesnę, ką sumažinti, ką pailginti, gal pakreipti. Medį galima keisti, pagaliukus galima daryti iš metalo, etc. Suradus tą tikrąją formą, būtinai pasidalinsiu brėžiniais bei instrukcijomis ir kiekvienas norintis galės pasigaminti tokią kabyklą arba paprašyti, kad kas pagamintų.
Ir pabaigai dar atskleidimas (disclosure). Autoriai, paklausti apie savo kūrinius, kartais sako, kad juos įkvėpė tas ir tas, tai šios pakabos atveju mane įkvėpė arba tiesiog nusprendžiau pasinaudoti Faudet ir Harisson kabyklos idėja. Crosscut hooks by Faudet-Harisson



sekmadienis, balandžio 03, 2016

Klaidingas supratimas apie dviračių eismą

Gedimino prospektas yra gyvenamoji zona (max 20 km/h) , o savaitgaliais juo esimas yra draudžiamas. 
Eilinį kartą atsitiktinė FB diskusija privertė atsiversti kelių eismo taisykles. Šį kartą apie dviračius ir dviratininkus. Dviratininkų dalis ypač trumpa. Dešimt punktų. 420 žodžių. (KET). Čia noriu pasidalinti savo neprofesionalia interpretacija apie klaidingus dviračių eismo supratimus.


1. Dviratininkas visada privalo važiuoti dešine kelio puse.

106. Prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto.
Kitaip sakant, jei dviratininkui reikia pasukti į kairę, jis persirikiuoja į kairę kelio pusę.

2. Norėdamas kirsti važiuojamąją kelio dalį dviratininka privalo nulipti nuo dviračio.

58. Dviračio vairuotojui, važiuojančiam važiuojamąja dalimi, prireikus pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, rekomenduojama nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vedantis dviratį, jeigu eismo sąlygos to reikalauja.
Paboldinau aktualų tekstą. Tai yra, jei eismas normalu, dviratininkas gali važiuoti kur jam reikia nenulipdamas nuo dviračio. 


3. Dviratininkai gali važiuoti tik dviračių takais.

57. Važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako, dviračių juostos, kelkraščio nėra arba jais važiuoti negalima (duobėti ir panašiai), leidžiama važiuoti šaligatviu arba viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto
Manau papildomo paaiškinimo nereikia. 


4. Dviratininkams draudžiama važiuoti šaligatviu.


Žiūrėti prieš tai esantį punktą.


5. Važiuodamas per perėją dviratininka privalo nulipti nuo dviračio.


Čia jokio punkto nepacituosiu, nes tiesiog niekur taisyklėse nerašoma, kad dviratininkui reikia nulipti nuo dviračio važiuojant per perėją. Tiesiog pagal taisykles dviratininkas net neturėtų važiuoti per perėją. Dažnai per kelią eina ir perėja ir dviračių takas greta. Ir per tokį taką kertantį kelią dviratininkas važiuoja nenulipdamas. Ir neturėdamas pirmumo.


6. Kirsdamas kelią dviratininkas niekada neturi pirmumo teisės.

60. ...privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones, išskyrus tuos atvejus, kai kerta išvažiavimus iš šalia kelio esančių teritorijų, gyvenamosios zonos, kiemo, stovėjimo aikštelės, kai kerta važiuojamąją dalį, į kurią kiti vairuotojai suka.
Kitaip sakant, jei važiuoji sankryža tiesiai, o varuotojas nori paskuti į dešinę, jis privalopraleisti dviratininką. 

7. Vokiečių gatvėje aštuonmetis negali važinėtis dviračiu.

55. Važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas.
Čia labiau bonusas, bet gal ne visi žino. Vokiečių gatvė ir didėle dalis senamiesčio centro yra gyvenamoji zona. Joje maksimalus leistinas greitis yra 20 km/h. Ir ne be reikalo. Nes pėstieji net ir važiuojamoje dalyje turi pirmumo teisę (gali eiti per kelią kur panorėję), o aštunmetis gali nebijodamas važiuoti dviračiu gatve. Čia jei kas nori pažiūrėti, gyvenamųjų zonų žemėlapis : https://goo.gl/bbbvcg
Taip pat gyvenamojoje zonoje riedutininkas turi pirmenybę prieš mašinas, nes jis taip pat skaitomas pėsčiuoju.

trečiadienis, vasario 24, 2016

Ar norėtum pasitreniruoti su mediniu kardu?


Žinau, kad ir tarp mano pažįstamų yra prieš skiepus nusistačiusių, tai bus proga viešai padiskutuoti. Gal kas ką nors naujo sužinos. Taigi. Kartas nuo karto Lietuvoje atsiranda koks užsimiegojęs antiskiepininkas ir iš internetų išsitraukia (dažniausiai tiesiog peršarina) 2011 metų "mokslinį" straipsnį, kuriame neva parodoma, kaip skiepų kiekis susijęs su vaikų iki vienerių metų mirtingumu. Abejoju, ar jie skaito tai, kuo dalinasi. Plius, prie tokių straipsnių dar populiaru įdėti ir skiepijamo ir baisiai jau graudžiai verkiančio vaiko filmuką. Kas garantuoja, jog už širdies sugriebtos mamytės net neatsidarys straipsnio ir tiesiog komentaruose paverks: "kaip baisu, kokie daktarai žvėrys, pati juos subadyčiau ta adata", ir t.t...


Taigi, apie viską iš eilės. Mokslinis straipsnis "Infant mortality rates regressed against number of vaccine doses routinely given: Is there a biochemical or synergistic toxicity?". Jau ką ką, bet iš delfio ar 15min turėjome išmokti, kad straipsnis su klaustuku gale nieko rimto nežada. Straipsnio esmė. Paimtos 32 šalys, sugrupuotos pagal tai, kiek skiepų privaloma vaikams iki vienerių metų, ir pabandyta susieti tai su vaikų iki vienerių metų mirtingumu. Kodėl tai yra netikslu? Dėl daug ko. Viskas gražiai surašyta straipsnyje: Vaccines and infant mortality rates: A false relationship promoted by the anti-vaccine movement. Bet kad nereikėtų vargintis ir skaityti (!), pasakysiu paprastai. Paimtos mirtys iki vienerių metų, neatsižvelgiant į mirties priežastį. Neatsižvelgiama, ar vaikas mirė per pirmas dienas, kai nebuvo gavęs beveik nė vieno skiepo, ar jau sulaukęs beveik metukų. Kažkodėl paimamos tik 32 šalys, nors duomenų yra ir daugiau. Čia jau spekuliuoju, bet matomai į mirusių naujagimių skaičių patenka ir tie, kurie atsisakė skiepytis.

Antra. Verkiantis vaikas badomas adatomis. Sutinku, nėra malonus vaizdas, aš pats ant rankų savo dukrą laikiau, kai ją skiepijo, ir tikrai ji graudžiai verkė. Kokias 30 sekundžių. Paskui pamiršo. Manau daugumos vaikai daugiau ir graudžiau verkia, kai negauna norimo saldainio. O štai kas būna, kai vaikas nepaskiepijamas ir suserga kokliušu. Non stop kosulys su realia galimybe numirti. Įsijunkite garsą.

video

Parodykite visiems šitą video, kai pamatysite badomo vaiko vaizdus. Lai žino, kokios alternatyvos bakstelėjimui yra. Stiprių nervų turėtojams paskaitykite ir pažiūrėkite šį straipsnį: Parents share video of baby's last days to promote whooping cough vaccination

Tie, kas treniruojasi su mediniais kardais : youtube

Trečia. Šalutinis poveikis. Čia gal ne moksliškai, bet palyginimu pasisakysiu. Aišku, viskas turi šalutinį poveikį. Net vandens per daug išgėrus galima numirti. Woman dies after water-drinking contest. Įsivaizduokime skiepus kaip kovą su mediniais kardais. Aišku, gali įsivaryti pašiną, gali nagus atsidaužyti, labai retais atvejais, gali priešininkui netyčia akį išdurti, ir labai labai labai retai gali kažkaip ypatingai nelaimingai susiklosčius aplinkybėms pasismeigti ant savo medinio kardo. Bet privalumas kovos su mediniais kardais, manau, labai gerai pasireiškia kovos lauke susitikus priešininką, kuris metaliniu kardu be ceremonijų tau nukerta ranką vienu kirčiu, nes tu nežinai ką daryti su savo metaliniu kardu arba apskritai tokio net neturi.

Taigi, visiems vaikams po medinį kardą, kad laikui atėjus, žinotų ką su metaliniu daryti.

antradienis, vasario 16, 2016

Well scientifically traditions are an idiot thing

Zoomed and enhanced...

Kurią tai dieną internetuose radau tokį štai paveiksliuką. Su pirerašu alia "aš mieliau būsiu vergas nei laisvas". Suprask, mieliau bučiuosiuos su Василиса Прекрасная (Vasilisa Nuostabioji) nei dalyvaučiau kažkokiam gėjų parade. Autoriaus mintis aiški, tik jis pateikia labai pri'zoom'intą paveiksliuką. Man iš karto kilo mintis pateikti patikslintą paveiksliuką. Štai jis:

Daugiau apimantis vaizdas.

Nežinau, ar reikia daug komentuoti, bet, kai kažkas sako, kad mano tradicijos geresnės už tavo, netenki laisvės būti savimi. Būk savimi, leisk kitam mėgautis tuo, kuo jis yra, ir, jei jau tau taip reikia - laikykis savo tradicijų, bet neversk jų laikytis kitų*. Čia labai man patikęs epizodas iš serialo Rick and Morty. Apie tradicijas (Well scientifically traditions are an idiot thing).



*Turiu vieną tradiciją, kurios verčiu laikytis savo žmoną. Mano giminėj pirmasis sūnus vadinamas senelio vardu. Vincentas - Justinas - Vincentas - Justinas - Vincentas ...

ketvirtadienis, vasario 04, 2016

Show me the money.

Viskas prasidėjo nuo komentaro feisbuke, bet visgi peraugo į atskirą įrašą. Atstiktinė idėja :

Atpėkite, kokios profesijos idėjos autorius.

Manau, kiekvienas programuotojas gyvenime pergyvena etapą, kai nori sutvarkyti kažkieno kito daržą pagal IT supratimą. Aš irgi, kai buvau jaunas, sukau galvą, kaip čia padaryti sistemą, kurioje galėtum lengvai analizuoti teisės aktus, surasti prieštaravimus, spragas ar kokius neatitikimus. Kitaip sakant, išmokyti kompiuterį skaityti įstatymus. Tokių kaip aš mačiau ne vieną ir hackatlonuose. Visi labai kilniom idėjom. Bet pagyvenau su teisininke, labiau supratau teisę ir turiu alternatyvų pasiūlymą visiems norintiems pagerinti ar kompiuterizuoti įstatymus.


Įstaymai yra smulkmena. Mūsų kapitalistinėje santvarkoje tai tik priemonė reikiamai valdyti pinigus. Pinigai yra tai, ką visi idealistai turėtų norėti praskaidrinti. Ideali situacija būtų, jei visi valstybės finansai būtų skaidrūs ir viešai prieinami realiu laiku. Atėjai į puslapį ir matai, kiek biudžete esamu momentu pinigų, kiek per paskutinę savaitę išleista ir kam. Nes valstybės pinigai - tai mūsų visų pinigai, ir tokia informacija negali būti neprieinama.
Tokia tai ideali situacija. Bet, manau, beveik kiekvienam aišku, kad tai yra nerealistiška. Pačiam teko dirbti banke ir esu girdėjęs gandų apie bankuose esančias sąskaitas, į kurias sukrenta pinigai, kurie neaišku, kam priklauso (būna tokių pinigų bankuose). Ir tai yra bankas, komercinė insitucija, kuri geriausiai turėtų mokėti elgtis su pinigais. Spėkit, ar bankas gali kiekvienu momentu pasakyti, kiek jis turi pinigų? Kodėl ketvirtinės ataskaitos kai kam taip kelia galvos skausmus. Nes turi kalną skaičių apie pinigus iš įvairių pakampių ir tau reikia juos į ataskaitą sudėlioti taip, kad balansas gražiai atrodytų.
Realus pavyzdys - didžiausias pasaulio (?) bankas DB (vokiečių bankas). Po to, kai buvo riebiau apibauduotas įvairių valstybių už tai, kad nesugeba pateikti teisingų ataskaitų apie savo finansus, nusprendė apjungti visas ataskaitų ruošimo programas į vieną bendrą. Pavadino projektą STRIDE (Strategic Reporting and Information Delivery Program). Projektas prasidėjo 2010 ir, jei neklystu, tęsiasi iki šiol. Kainavo belenkiek milijonų pinigų. Dalį tų pinigų gavau ir aš. Trumpai apie tai WSJ.

Matomai po team buildingo pratimo liko ant lentos...

Taigi, visus pinigus suskaičiuoti Lietuvoje manau taip pat nerealistiška, bet galėtume pradžiai supaprastinti užduotį ir papublikuoti jau ir taip žinomą informaciją. Sodra, VMI turi tai žinoti. Visų valstybės tarnautojų atlyginimus. Kas, kokiose pareigose, kokioj įstaigoje, kiek pinigų gavo. Tokia sistema, mano nuomone, realistiška ir būtų geras žingsnis finansinio skaidrumo link. Labai aiškiai pasimatytų valstybės organizacinė struktūra. Tarnautojų skaičius. Galų gale pareigybių dubliavimas. Aišku, siekiamybė būtų visuotinis privalomas pajamų deklaravimas, bet čia jau svajonės.
Taigi, IT'šnikai, užuot bandę išnarplioti įstatymus, skip the middle man ir eikite tiesiai prie esmės. Show me the money. Bapkės, bapkės, kam tau tos tapkės...

P. S. redaktorius miega, klaidos netaisytos...

šeštadienis, sausio 30, 2016

Good guy netflix. Tikslas ir priemonės.

Netflix and chill
Sausio mėnesį labai džiugiai sutikau žinią apie tai, jog Netflix paslauga prieinama ir Lietuvoje. Nieko nelaukdamas išsitraukiau kreditinę ir nulėkiau registruotis. Malonus netikėtumas - pirmas mėnuo nemokamai. Puiku, registruojamės ir žiūrime. Bet dar tos pačios dienos vakare pabandžiau susirasti tam tikrą turinį ir buvau nemaloniai nustebęs, kai jo neradau. Pasirodo Netflix US  Netflix LT. Ką padarysi. Artėjant nemokamo termino pabaigai, nusprendžiau, kad visgi apsieisiu nesumokėjęs 9 € per mėnesį ir atšaukiau savo registraciją. Ir vėl maloni staigmena. Nutraukus registracija, man buvo pranešta, jog vis tiek galiu iki termino pabaigos nemokamai naudotis. Tokia štai priešistorė. O mintis, kuria noriu pasidalinti, - tai tikslai ir priemonės jiems pasiekti.

Taip paviršutiniškai žiūrint, jei aš siūlyčiau kažkokią mokamą paslaugą ir teikčiau nemokamą bandomąjį laikotarpį, vartotojui, nutraukus bandomąjį laikotarpį, nutraukčiau paslaugos teikimą, ir kriukis baigtas. Pabandei, nepatiko, ką padarysi. Bet pasigilinus, nemokamo bandymo suteikimo tikslas nėra pats pabandymas. Tikslas yra, kad vartotojas iš nemokamo pereitų į mokamą. Ir kai galvoji iš šios perspektyvos, tai sustabdyti vartotojui nemokamos paslaugos teikimą jam nutraukus bandomąjį laikotarpį yra visiška beprasmybė. Ir Netflix labai protingai čia daro. Ok, nutraukei nemokamą bandymą, bet jei ką naudokis ir toliau, gal visgi dar persigalvosi. Gal kam ir elementari tokia įžvalga pasirodys, bet man tik dabar tai susijungė.

ketvirtadienis, spalio 01, 2015

Žvėryno suoliukai

Prieš kiek daugiau nei mėnesį Danutė iš Žvėryno paprašė "Padirbtuvių" atnaujinti vieno iš parkų suoliukus. Užvakar prisukome paskutinį iš šešių suoliukų ir tuo baigėme darbą, kurį pažadėjome Danutei. Tai tokia trumpa istorija. Toliau ta pati istorija kiek detaliau.


 Rugpjūčio 23-ią Padirbtuvės gavo laišką iš Danutės, Žvėryno bendruomenės atstovės. Matomai Danutė matė prieš tai, ką veikėme, ir nusprendė pasiūlyti mums panašų užsiėmimą. Žvėryne prie Kęstučio / Liubarto sankryžos yra parkelis su begale suoliukų (26). Jie visi daugiau mažiau patrūniję. Artėjant Žvėryniečių šventei Danutė sugalvojo, kad būtų gražu atnaujinti parko suolelius. Pradžioje kalba ėjo apie visų suolelių atnaujinimą, bet dėl to, kad nespėjo surasti ir susitarti su rėmėjais, iš bendruomenės lėšų skyrė pinigų tik šešių suoliukų atnaujinimui. Mums šis projektas patiko, nes mums davė visą laisvę daryti suoliukus, kokius norime. Pinigai ir laisvė pasireikšti - kas gali būti geriau. Iš karto nusprendėme nedaryti suoliukų kopijų, bet padaryti kažką originalesnio. Buvo įvairiausių minčių. Kai kurios matosi filmuke.



Bet laikui senkant nusprendėm apsiriboti tik dviem sudėtingesniais modeliais, o likusius padaryti paprastesnius. Ties tuo projektavimai ir pasibaigė, teliko per porą savaičių pagaminti suoliukus.

Prisipažinsime, iki galo neįvertinome darbo sudėtingumo. Nežinantiems pasufleruosime, kad į suoliuko padarymą įeina: medienos suradimas ir nupirkimas; supjautų lentų atsivežimas iš lentpjūvės; visų reikalingų medžiagų supirkimas. Šių pirminių žingsnių mums nepavyko padaryti per vieną kartą, o tai reiškia tris ar keturis važiavimus į "Senukus" ar "Ermitažą". Aišku, prieš perkant būtina susiskaičiuoti tiksliai viską, ko ir kiek reikia. O kad galėtum viską susiskaičiuoti, taip pat reikia visiškai tiksliai žinoti suoliuko konstrukciją. Vėlesniame etape - daug pjovimo, gręžimo ir sukimo. Iš pradžių atrodė - kas čia tokio, šeši suoliukai, bet kai vienas suoliukas iš dešimties lentų, o lentoje reikia pragręžti po penkias skyles, kurios turi būti visos tiksliai reikalingoje vietoje, gauni 300 skylių, kurias reikia atsižymėti prieš gręžiant. Ir dar, beje, visus tuos 120 metrų lentų reikia nudažyti. Du kartus. O kol lentos nudažytos ir lauki, kol jos džiūna, sėdi ir neturi ką veikti. Padarius suoliukus, juos reikia nuvežti į vietą ir pastatyti, prieš tai numontavus senuosius. Statymas taip pat su savo subtilybėmis. Vietoje nėra elektros, dėl to reikia važiuoti į "Gotą" ir nuomotis elektros generatorių. Taip pat, jei pasiimi per silpną grąžtą, užuot išgręžęs betone skylę per kelias minutes, gali ir keliasdešimt minučių trukti. Vėl važiuoji pasiimti galingesnio grąžto. Jei nespėji darbų padaryti kol šviesu, dirbi prožektorių ir mobilių telefonų šviesoje. Ir taip toliau. Juokavom, jog gerai kad 26 suolių neapsiėmėm daryti per tas kelias savaites. Bet kokiu atveju iki šventės spėjom pagaminti ir pastatyti keturis suoliukus. Kiti du suoliukai nespėjo išdžiūti. Juos pastatėm po šventės praėjus savaitei. Labai gera pamoka, jog stovintis parke suoliukas už savęs slepia labai ilgą ir ne tokią jau paprastą istoriją. Ir neskubėkite piktintis, kai kas paskaičiuoja sąmatą ir sako, jog vieno suoliuko pastatymas kainuos 100 €. Mes gerokai nugrybavome su kainomis. Aišku, ne dėl pelno darėme, dėl savo pačių ego. Bet 40 € už suoliuką net nepadengia minimalių sąnaudų.
Tai tiek tekstinės istorijos apie veiksmą. Kitaip ta pati istorija gal atrodys nuotraukose, kurias su prierašais galite pažiūrėti mūsų "Padirbtuvių" puslapyje. Nuoroda: asdasdasd