Antakalnio kalneliai ir baltas popieriaus lapas

Šeštadienį, pasiėmiau dviratį ir išvažiavau į miškus. Išbandžiau nokia sport tracker programą. Rezultatas. Bet tai tik šalutinis rezultatas. Tikrasis tikslas buvo pravedinti galvą, pramankštinti po motociklo avarijos apdaužytą koją ir prisiminti jausmą, kai pasileidi dviračiu nuo kalno ir nesiruoši stabdyti. Pro šalį lekiantys medžiai ir po ratais bildabčios šaknys tam tikrai suteikia savotišką žavesį. Kitam kartui reikės normalesnę kamerikę pasiimti ir sugalvoti kaip ją prisitvirtinti. Kolkas gavosi tik bleiro raganos medžioklė.

O besimalant po miškus, galvoje apart viso kito šlamšto makalavosi mintis, kodėl kartais naujas žmogus geriau už seną. Ir viena iš priežasčių, kad naujam žmogui tu pats tampi nauju žmogumi. Nelieka per ilgą laiką sukaupto supratimo apie tave. Nes seno žmogaus sukaupti prisiminimai ir lūkesčiai įpareigoja. Įpareigoja nanuvilti jo sugriaunant susidarytą modelį. Nes sulaukus to, ko nesitiki, gali apimti netikėtas diskomfortas. Todėl, jei per ilgą bendravimo su žmogumi laiką taip jau gavosi, kad jo susidarytas modelis atsiliko nuo tikrojo tavęs, tu tampi sukaustytu to senojo įsivaizdavimo. Čia kaip backwards compatability. Niekas nenori nuvilti savo senų klientų netikėtai pakeisdamas bendravimo protokolą. Ir priešinagai, naujas žmogus yra kaip baltas popieriaus lapas. Tiksliau tu jam esi kaip baltas popieriaus lapas, kuriame gali būti toks koks iš tikro esi.

Tik va problema, kiek juodraščių reikia perpiešti ir ar verta tai daryti. Gal šiuo atveju tiesiog kitą metaforą parinkti ir viskas susistatys į savo vietas. Gal tai tik požiūrio klausimas. Nežinau.

Gražūs žodžių debesys

Wordle - Beautiful Word Clouds.

Originalus tekstas.

Išvaizda ir kvapai

Šiandien, kaip visada po darbų riedėjau žemyn Gedimino prospektu. Galvoje buvo minčių kalėdoskopas. Ta prasme, kad stiklo šukės padrikai vartėsi ir kartais pasirodydavo kažkas gražaus. Ir viena šukė užkliuvo. 

Ne kartą su Ieva diskutavome, kaip reikia rengtis. Ar svarbu, ką kiti mano apie tai ir kaip iš tikro pats nori atrodyti. Kodėl ir ar tai yra svarbu. Mano pozicija buvo, kad kaip aš rengiuosi nėra labai svarbu, svarbu kad gerai jausčiausi. Tai yra funkcija. Privalumas teikiamas apsirengimo komfortui, o ne išvaizdai. Aišku, išvaizdos žemutinė riba ir pas mane yra. Ievos pozicija, jei sugėbesiu teisingai ją perteikti, yra - jog reikia stengtis rengtis gražiai. Ir yra svarbu, kaip tu atrodai. Nes jei atrodai gerai tai ir jautiesi gerai. Bet man kažko trūko tokiame požiūryje.

Ir ta viena šukė iš kalėdoskopo man tai parodė. Iš tikro, kaip tu artodai, galima lyginti su tuo kaip tu kvepi. Tai yra, kaip tu įtakji kitų žmonių jusles. Aš apie viską pagalvojau iš nesavanaudiškos pusės. Tai yra, ne aš gerai jaučiuosi, kai gražiai apsirengiu, bet aplinkinių juslės nėra užteršiamos mano prasta išvaizda. Taip, kaip dauguma žmonių turi minimalius reikalavimus skleidžiamam kvapui, taip turbūt yra ir su išvaizda. Kai kam pakanka  nusiprausti dienos ar nakties kvapą. Taip pat, kai kam tik  svarbu apsimauti kelnes ir marškinius, kad nebūtu šalta. Tačiau visada gali eiti toliau ir pamaloninti aplinkinius puikiu aromatu. Taip pat gali gerbti ar myleti kitus ir jiems pasirodyti su išlygintom kelnėm ar nuostabiu sijonu. Kai pagalvoji ir susitaikai su tuo, jog gražiai atrodai dėl kitų, viskas tampa labai aišku ir motyvuota.

Ir būtent šito požiūro man trūko pateisinti Ievos nuomonei apie apsirengimą. Tai buvo trūkstanti dėlionės dalis. Kai aš tai supratau, viskas susidėliojo į vietas. Pradedant nuo minimalios pagarbos aplinkiniam, kai netrenki prakaitu ir baigiant komplimentu artimam žmogui, kai atrodai pritrenkiamai...

Savaitgalis kaime

Prisiminiau fizinį darbą. Savaitgalį praleidau kaime. Tikrame kaime su traktoriais, klojimais, arimais, avių kaimene ir laisvai lakstančiais sarginiais šunimis. Teko pajudinti tas kūno vietas, kurių paprastai nenaudoju. Bet buvo tikrai gerai. Išpjovėm nereikalingus medžius, prisirinkom obuolių, sutvarkėms šiaudus ir šiaip visokius smulkius darbelius padarėm. Pasivažinėjau su nauju mini traktoriuku - žoliapjove.

Kaip visgi svarbu kartais leisti pailsėti galvai. Kaip kartais svarbu nugrimzti į mintis. Dirbi sau kokį mechaninį darbą, o mintys pavėjui pasileidusios. Žinoma su atsarga, nes nekas jei išskridus mintims, ant galvos virstantis medis užkrenta, arba su huksqvarna koją nusipjauni. Tačiau vakare pajauti tikrąjį malonumą prisėsti ir atsipūsti. Pajauti kad esi gyvas... Visiška priešingybė visai dienai galvojimo, kai vakare po darbų nežinai ko griebtis, nes galva nebeveikia.

Džiaugtis vienam

Manau, kad visi medžiai yra laimingi. Ir jie kiekvieną dieną džiaugiasi. Bet jie tuo nesidalina, bent jau ne su žmonėmis. Todėl manau, kad žmogus džiaugdamasis vienas, atrodo laimingas kaip medis...