Nepakeliama būties lengvybė

Perspėjimas konstruktyvaus turinio skaitytojams. Čia jo nebus. Būdamas internetiniu egzibicionistu noriu papublikuoti man patikusias ištraukas iš aukščiau minimos knygo. Milan Kundera, nepakeliama būties lengvybė.  Aišku visos šios ištraukos užkliuvo todėl, kad surezonavo su asmenine patirtimi, todėl kitiems gali tiesiog eiline banalybe pasirodyti. Bet kokiu atveju, kaip ir sakiau, čia nieko konstruktyvaus. O šiaip romanas labai patiko. O turint omeny, kad knygą labai retai į rankas paimu, šitą suvalgiau per tris dienas. Man tai kažkas tokio...

Metaforos.

Viskas ciniškai leidžiama,

Kai šalia guli kitas žmogus.

Prie jos turi lėkti atsitiktinumai.

Atsitiktinumų paukščiai leidosi ant pečių.

Didžiulės gyvibingumo atsargos.

Gimtinė.

Užkirsti kelią atgal.

Noras gyventi.

Gyventi tiesoje.

 

Nepakeliama būties lengvybė.

Todėl keldavosi.

Nusprendė.

Dveji metai atostogų.

O jis negali jos pažadinti.

Žinanti kaip tai daryti.

Buvau geras

Iš kito konteksto, bet prie šio teksto tinka.

Visai netikėtai tapau potencialiu kaulų čiulpų donoru. O apie tai čia rašau ne tik todėl, kad norėčiau pasigirti (tikiuosi sumanesni skaitytojai įžvelgs saviironios), bet ir todėl, kad mane sužavėjo, koks tai elementarus dalykas. Apie donorystę esu girdėjęs, bet paprastai man tai asocijuodavosi su mano kūno ištąsymu gabalais po to, kai netikėtai prisitėškiu kur su motociklu. Bet su čiuplu donoryste viskas daug daug daug papraščiau. Tai taip pat, kaip kraujo donorystė. Gal užtrunka kiek ilgiau, bet esmė ta pati. Iš kraujo paimamos tam tikros medžiagos, kurios, po tam kurio laiko atsistato ir tiek. O visas idėjos stiprumas tame, jog tokia paprasta procedūra tau, kažkam kitam yra galimybė pagyti nuo mirtinos ligos. Kaip jau kažkada pats rašiau, tiek mažai bet tuo pačiu metu tiek daug. Šiek tiek diskomforto, kažkam gali dovanoti gyvenimą (tam tikros kraujo vėžio rūšys kitaip nepagydomos).
Taigi dalinuosi šia stipria idėja ir kviečiu užsiregistruoti potencialių donorų bazėje. Tam tereikia duoti kraujo mėginėlį, kaip duodama poliklinikoje. Ir kartais net nebūtina eiti į ligoninę. Kad ir mano atveju, kraujo daviau po filmo "Kraujo kelias" premjeros (buvau įtakotas ir pakylėtas).
Būk geras komanda organizuoja daug renginių kurių metu kviečia duoti kraujo mėginėlį ir užsiregistruoti. Taigi jei kokio renginio metu pamatysite juos, nepraeikite pro šalį. Būkite geri. O jei nekantraujate tai galite padaryti nelaukdami. Daugiau informacijos www.bukgeras.lt.
Na ir žinoma laikinkite, dalinkitės šia informacija feisbuke ar gpliuse ir kitais kanalais ją skleiskite. Nežinau, kur pats buvau tiek laiko, kad tik dabar  tai sužinojau.

Laisvė būnant menininku.

Kaušas išsivoliojęs aliejinių dažų paletėje...

Ne, aš nelaikau savęs menininku, nepaisant gerai žinomo užrašo ant ŠMC, bet taip jau gavosi, kad esu tarp jų. O čia noriu pasidalinti įžvalga (į save). Vieną vakarą su Mariana (viena iš rezidenčių) sugalvojom paekspermentuoti su greitai filmuojančia kamera. Rezultate gaunasi smarkiai sulėtinti filmukai. Nepraėjus nė pusvalandžiui, jos studijoje, jau liejosi vanduo, rašalas, byrėjo smėlis, ant siūlo sūpavosi samanos ir ore skraidė popieriniai konfeti. Bėda, kad rezultatai ne puikiausi, nes apšvietimas buvo tikrai šūdinas, bet pats procesas tikrai pakylėjo.
Tada aš dar kartą pagalvojau, kokia laisvė yra būti menininku. Taip, taip, čia gal tik man, bet toks aš jau esu, visuomenės normų suformuotas. Bet manau ne aš vienas. Pagal mane yra "teisingi" užsiėmimai, tokie kaip pavyzdžiui, eiti po darbo pabėgioti ar pavažinėti dviračiu, savaitgalį eiti į žygį, ar per atostogas važiuoti į kokią kelionę. Pažiūrėti filmą ar paklausyti muzikos, nueiti į barą alaus ar stalo futbolą pažaisti. Niekam tai nesukels jokios nuostabos ar keistų minčių. Bet jei pasakysi kam, kad po darbo eisi išsiteplioti dažais ir voliosiesi ant asfalto, lipsi ant tvoros ir skaitysi eilėraščius ar nuspalvinęs katiną, apriši katedros bokštą kaspin, tai kaip minimum pagalvos, kad tau kažkas ne taip. Geriausiu atveju paklaus, o tai kam tu tai darai. Kitaip sakant tokie "ne visai teisingi" užsiėmimai. O užsiklijavęs meniniko etiketę ir dar įvilkęs tai į kokią gerą filosofiją, laisvai gali daryti tokius dalykus (ir dar pinigų už tai kartais gauti).
A, yra dar keli būdai tam pateisinti. Kaip Remis sakė, (laisva citata) :

"turiu du vaikus, bet užtat dabar po darbo galiu akvarele piešti ir niekas kreivai nežiūri". 

Taip, būdamas su vaikais vėl gali "vaikiškai" elgtis. Kitas plačiau naudojamas variantas yra alkoholis, kai išgėręs, gali be problemų daryti ir kalbėti visokias nesamones ir niekas tavęs iš ryto už tai nesmerks (iki tam tikros ribos), juo lab gali visuomet pasakyti, kad nieko neatsimeni.
O man pačiam visgi labiausiai imponuoja laisvė būnant savimi, tik tiek, kad gyvenant visuomenėje, norom nenorom, turi skaitytis su kitų nuomone, taigi kitas artimiausias variantas, laisvė būnant menininku.

Sukam vairą

Šiais metais mano aplinkoje atsirado nemažai žmonių, kurie nusprendė nustoti dirbti tai, ką dirbo ilgą laiką ir ilgesniam laikui pakeisti savo kasdienybes. Sulanksčiau pirštus, gaunasi dešimt žmonių. Ir kiek žinau nei vienas šių sprendimų nebuvo panašus į "dabartizmo" ar "craabs.ru" propoguojamus "daryk dabar", "daryk nieko" ar "pasiųsk viršininką" variantus. Nei vienas nebuvo nei atleistas, nei ko prisidirbęs (kiek žinau). Tiesiog suprato, kad nori kažko kito (ilgam ar trumpam) susipanavo ir įgyvendino. Vieniems tai truko ilgiau, kitiems trumpiau, kitiems dar vyksta. Viskas priklauso nuo gyvenimo inertiškumo.
Aš būsiu vienuoliktas žmogus. Nuo vasario mėnesio nustosiu dirbti maždaug pusei metų. Daug kas klausia ką darysiu. Ieškosiu savę? Keliausiu aplink pasaulį? Dykaduoniausiu? Negaliu tiksliai pasakyti veiksmų kuriuos darysiu. Neturiu plano kuris suvalgys mano pusmetį, bet turiu gaires, kaip leisiu laiką. Pagrindinis tikslas plėsti akiratį. Pamatyti, pažinti, patirti, tai kas praslydo pro mane iki šiol. Žinau, kad pusė metų yra juokingai mažai, bet bandysiu koncentruotis į žmones kurie :

• kuria ir vietas kuriuose tai vyksta. Kuria - plačiąja prasme. Ne tik menininkai kurie kuria meną. 
• daro daugiau nei iš jų reikalaujama, ar net tai, ko iš jų niekas nereikalauja. 
• žino ką nori padaryti ir tuo dalinasi su kitais. 
• sugeba uždegti kitus žmones savo idėjomis ir jas įgyvendina. 
• myli tai ką jie daro.

O kaip išeities tašką nuo ko pradėti sugalvojau iki vasaros saulėgįžos pagaminti ir eksponuoti saulės sistemos modelį. Aišku, dabar net man pačiam toks sumanymas vis dar kelia baimių, bet daugiau mažiau visos jos neracionalios. Žinoma tokių dalykų jau prikurtą daugiau nei gali tikėtis, bet galiu pasakyti, kad tik pradėjęs domėtis kaip tai realizuoti, jau spėjau praplėsti savo akiratį. Manau kuo toliau tuo įdomiau bus. Kodėl noriu padaryti būtent tai, plačiau parašysiu atskirai.
Taip pat, per tą laiką, noriu iki naudotino ir gyvybingo varianto pabaigti vystyti prieš metus pasaulį išvydusį projektą "Alaus radaras". Tikiuosi mano bendraminčiai šiuo klausimu nepraras entuziazmo, nes pastaruoju metu aš pats buvau pakankamai apatiškas šio projekto klausimu.
Keliausiu, bet keliausiu ne atstumais o patyrimais. Nebūtina nugabenti savo kūną į kitą planetos pusę, kad patirtum emocinį pakylėjimą. Nesakau, kad tai nepadeda, bet atradimo džiaugsmą gali išgyventi užėjęs į niekados nematytą kiemą esanti tavo kasdienio maršruto namai-darbas-namai kelyje. Įdomių žmonių gali sutikti net ir savo paties aplinkoje, jei tik užduosi teisingus klausimus, o kaimyninėje valstybėje gali pasijausti, kaip kitam pasaulio krašte jei sugebėsi neiti plačiais pramintais takais. Labai skeptiškai žiūrėjau kai man sakydavo "aplinka tau siunčia ženklus", bet gal taip ir yra, tik aš apversčiau šį pasakymą. Stebėk kas vyksta aplinkui ir žinok ko nori. Pamatysi ko nematęs.
O gyvenimo inerciškumą galima palyginti su laivu. Kuo didesnis laivas tuo sunkiau jį yra pasukti. Tam reikia laiko. Bet jei žinai, kur nori plaukti tiesiog reikia sukti. Jei plauki mažų įsipareigojimų kateriu, tai manevras bus pakankamai greitas. Jei transatlantiniu atsakomybės laineriu skrodi bangas, teks būti kantriam laukiant, kol laivas pradės reaguoti į vairo pasukimą. Ir tikrai joukingai šiame palyginime atrodytų "dabartistai" kurie nesukdami vairo, šoka per bortą ir krauliu varo į horizonte pamatytą tropinę svajonių salą. Kiekvienam savo.
Konfucijaus sakė (ne lietuviškai, bet čia laisvas vertimas): "Susirask mėgstamą veiklą ir tau niekada neteks dirbti", o perfrazuotas variantas "Susirask mėgiamą nedarbą ir nedirbk" (manau, kad atorius žinomas). Peace^*.


^* nežinau, kam priklauso copyright'as

Gyvenimas kaip beveik išspręstas sudoku.

Manau kas yra sudoku papildomai aiškinti nereikia. Prisimink (arba isivaizduok) tokią situaciją, kai beveik visi laukeliai užpildyti "teisingai" ir likus keliems tuštiems supranti, kad kažkur padaryta klaida. Ir kadangi viska kita atrodo teisingai, bet ką pakeitus prasideda grandinine reakcija, kuri gali parodyti, kad tai kas atrode teisinga iš tikro yra gražiai atrodanti didele klaida. O viskas galejo prasideti nuo neteisingos prielaidos "atrodo šitame langelyje tiks 2".
O dabar uzduotis vaizduotei. Isivaizduok ne 3x3 sudoku bet 9x9. 81 langelis kuris kiekvienas suskirstytas I dar 81 langeli. Kiekviename reikia irašyti skaičiu nuo 1 iki 81 ir nei vienas neturi buti tame pačiame langelyje, eiluteje ir stulpelyje. Isivaizduoji? O dabar dar sudetingiau. Pridedam dar viena matavimą 9x9x9. Kubas kuriame vidiniai langeliai irgi pavirsta I kubelius ir I kuriuos reikia irasyti skaicius nuo 1 iki 729 ir tokiu kubeliu kube yra taip pat 729. Ne trivialu. Man pačiam teko ant popieriaus pakringalioti kad geriau isivaizduoti.
O gyvenimas kartais butent ir atrodo kaip beveik isprestas sudoku, visi dalykai susije vienas su kitu ir daugumoje atveju viskas atrodo labai logiska ir teisinga, kol nesusiduri su kokia priestara. Vanduo, kurio kaina 5 LTL už puslitri. Zmoniu saudymas vardan taikos (killing for peace is like fucking for virginity). Kompanijos virsininkas (CEO) uzdirbandis tukstanti kartu daugiau nei tos pacios kompanijos darbuotojas.
Taip, visais isvardintais atvejais yra loginis pateisinimas. Taip, vandeni reikia atvezti, supakuoti. Gal kam labiau patinka vanduo buteli nei vanduo is krano. Gal kai kur vanduo is krano yra su gelezim ir smirda. Bet rezultate kai turi vandeni uz 5 LTL, supranti, kad gal visgi kazkur logineje grandineje kazkas netycia (ar samonngai) padare klaidinga prielaida jog siame langelyje tiks skaicius "2".
Bet kai matai pries save 9x9x9 beveik "teisingai" isspresta sudoku ir suvoki, jog pradejus ji judinti nezinai iki kokio lygio reiks viska taisyti, susimastai, ar verta arba tiesiog supranti, jog vienam net teoriskai nera galimybiu isspresti teisingai. Ir tai ne tik apie vandeni buteliuose. Gyvenimas pilnas priestaru ir su kai kuriomis tiesiog reikia susitaikyti ir apsimesti kad sudoku issprestas teisingai.

P.S. Bandau gyventi su plancetiniu kompiuteriu. Kazkokia keista klavetura pasitaike. Pusiau LT pusiau ne.

Tiek mažai bet tuo pačiu tiek daug

Atvykus i Oslą jau oro uoste teko matyt grupę brolių lietuvių garsiai besiaiškinančių kažką su policija. Autobuse, pakeliui iš oro uosto, į patį Oslą, dar keli broliai tęsė "balių" kuris jiem (sprendžiant is vaizdo) tęsėsi jau ne vieną dieną. Vaizdai buvo tikrai graudūs. Tada parašei tu su pasiūlymu kuris skambėjo saivaime neitikėtinai ir sviežūs įspūdžiai iš oro uosto ir sutapimas, kad tu iš Lietuvos prisidėjo prie to, kad tas pasiūlymas atrodė dar įtartiniau.

Kaip ir visi iš vaikystės turiu kelis prisiminimus kurie pasilikę iki šiol. Vienas iš jų, kaip užsieniečių turistų grupė, mane ir du mano vaikystės draugus, pavaišino kramtoma guma. Ne šiaip kramtoma guma, bet po pakelį juicy fruit davė. Nepamenu kokie tai metai buvo, bet tada tai buvo kaip kokia dangiška mana ir tai pamenu iki šiol.

Labai panašiai, po kelionės į Portugaliją, buvau apžavėtas nelauktų dovanų kurias gavau. Ir nežinau kiek dėl to kiek dėl šiaip nesuprantamų priežasčių pradėjau savo labai įtartiną misiją. Siūlyti coutch surfing keliautojams nemokamas nakvynes viešbučiuose. Bet ne viesiem, o tik tiems kam tikrai to reikia ir kas neberanda daugiau niekur kur apsistoti. Taip netikėtai apgyvendinau ir lietuvį, kurio atsiliepimas yra teksto pradžioje ir vokiečių porelę, kuriem reikėjo du kartus siūlyti kol sutiko ir dar kelias grupeles keliautojų, kuriem nepasisekė rasti kas juos priimtu pas save namie. Nei vieno iš tų žmonių nesutikau asmeniškai, nes pagrinde jie gyveno Stockholme, Osle arba Helsinkyje, bet tikiu, kad jiems patiko. Vienu žodžiu, kaliau karma taškus kaip didėlis.

Tai tiek techninių detalių, bet iš tikro labiau norėjau pasidalinti principu kuriuo vadovaudamaisis tai dariau. Kiekvienas iš mūsų turime daugiau nei kažkuris kitas, nors mes patys visuomet save matuojame ne pagal tai ką turime, o pagal tai ko neturime lyginant su kitais. Visą laiką žiūrime į "geriau" gyvenančius ir matome kuo jie pranašesni. Bet retai kada susimąstome jog tai ką turime, kažkam kitam, net ir esančiam visai šalia yra neįsivaizuojama prabanga. Nebūtinai galvoti apie materialinius dalykus. Jei esi jaunas vyras tau vieni juokai užkelti lagaminą ant viršutinės autobuso lentynos, tuo tarpu smulkutė mergina bandydama tai padaryti, dar ir galą gauti gali jį ant galvos užsimetusi. Jei esi patyręs specialistas, tau kai kurie dalykai yra tokie elementarūs, kad net nesusimąstai, jog jie kam nors gali būti klausimas tarp dviejų savaičių darbo ar eureka momento, kai viskas išsisprendžia per pusdienį. Taip pat tas pats elementarus materealus dalykas, kai matai parduotuvėje varguolį skaičiuojantį centus duonai, kai tu tuo tarpu išsiveži vežimėlį prikrautą net neskaičiuojant kiek kas kainavo. Cituojant SEL dainos žodžius "galėtum duoti tiek, kad apsišiktų iš džiaugsmo".

Tiek mažai bet tuo pačiu tiek daug. Bet labai svarbu nieko nesitikėti gauti už tai ką duodi. Nė padėkos negali tikėtis, nes tu duodi ne tam, kad tau dėkotų, o dėl paties davimo, nes tai tau yra tiek mažai, o kažkam tiek daug. Aišku tokios situacijos nevisada pasitaiko, kai gali kam lengvai padėti, bet reikia jų nepraleisti, o kartais net ir pabandyti surasti. Nepraleisk progos būti geras ir lengvai pasipelnyti karmos taškų. Peace.

P.S.

Šitas principas, kai turėdamas daug, duodi turinčiam mažiau, man kontrastuoja su viso savęs atidavimo kitiems principu, kai atiduodi viską ką turi bet kam, kam tik ko reikia. Ir tuo pačiu labai asocijuojasi su lektuve man nuolatos kartojama taisykle. Pradžiai užsidėkite deguonies kaukę sau, paskui padėkite aplinkiniams. Žinau yra nesutinkančių, bet bandydamas pirma kitam kaukę uždėti, gali baigtis dviguba nelaime. Aišku ir vaizdas, kai sėdi su trim deguonies kaukėm išsišiepęs, o šalia žmogus dūsta irgi atranda tam tikrų paralelių su realybe.

P.P.S čia neraginu dabar eiti elgetų šelpti, nes tai Vilniuje dabar yra nelegalu. Geriau apsidairykite aplinkui ir patys pamatykite žmones kuriem galite padėti arba apsilankykite socialinės pagalbos tinklapiuose tokiuose kaip : aukok.lt, pagalbadaiktais.lt

Šaltas minimalizmas

Pamenu daug kartų žmonėms sakiau, kad man patinka minimalizmas. Baltos sienos, švarios linijos, jokių nereikalingų daiktų, šviesa, o ne šviesos šaltiniai ir taip toliau. Bet užmatęs vieną interjerą internete pakraupau. Ir ne tik dėl to kad, jis man labai nepatiko, bet labiau dėl to jog supratau, kaip klaidingai mane žmonės galėjo suprasti. Kalbam ta pačia kalba, bet vienas kito nesuprantam. Čia beje atskira tema, kuriai patirties dar gavau per app camp. Taigi pristatau jums tai kas man NEPATINKA, kad nebūtų neteisingo supratimo.

Daugiau klaikybių čia.

O kraupiausia tai šita stalo nuotrauka :

Neskaitant tų visų šaltumų ir sterilumų, čia dar ir funkcinis mindfuckas vyksta. Paprastai stalo kraštas yra labai aiški riba ir visada yra aišku, kur yra ta riba, kur dar galima saugiai pastatyti kavos puodelį ar padėti popierių šūsnį. Bet šiuo atveju tas užapvalintas stalo kraštas tai tikra tragedija mano, aiškumo ištroškusioms, smegenims.

Ir pabaigai, tūkstančio žodžių verta nuotrauka to, kas man patinka.

Trumpa taksisto iš Etiopijos istorija

Suomijoje, po daugiau kaip metų važinėjimo taksi, visą kelią prakalbėjau su taksistu. Paaiškinimas elementarus. Suomiai taksistai nelabai daug angliškai moka kalbėti, o jei ir moka, tai tiesiog nekalba. Tokie mes šiauriečiai. O šį kartą mane vežė etiopietis virš penkioliką metų pragyvenęs Suomijoje. Dar viena jo versija, kodėl suomiai taksistai tokie nekalbūs yra ta, jog, jie ne tokie išsilavinę. Atseit tik po mokyklos ir viskas. Bet čia jau jo nuomonė. Jis beje išsilavinęs. Turi civil engineering diplomą ir šiaip dirbo statybų bendrovėje, kol neatėjo krizė. Plius Suomijoje, žiemą, statybų darbai tikrąją ta žodžio prasme užšala. Taigi, jis gavo taksisto sertifikatą ir va jau dvi savaites dirba taksistu. Kai sužinojo, kad aš iš Lietuvos, tai prasidėjo tada apie drauges pokalbis. Pasirodo jo draugę nuviliojo vienas Lietuvis. Sako baisiai pavydus. Bet paskui ta draugė už kito Lietuvio ištekėjo, o jis dabar vedęs pusiau suomę, pusiau etiopietę. Likimo vingiai juos suvedę Etiopijos ambasadoje, kai ana studijų mainų programoje dalyvavo. Ant lietuvių nepykstąs ir net turi gerų draugų. Abudu su patirtimi nusprendėme, kad moterys kartais būna per jautrios, bet būti joms nedėmėsingu yra viena didžiausia klaida kurią gali padaryti vyras. Ir kad studentų mainų programos ne visada padeda dviejų žmonių santykiams. Va tokia su mano pastarosiomis dienomis keistai daug sutapimų turinti istorija iš Europos šiaurės. O man Etiopija iš neegzistuojančios rytų afrikos valstybės tapo šalimi ruošiančia civil engineer’ius dirbančius Suomijoje. Ir dar kartą supranti kalbos galią. Kai moki kalbą visas pasaulis yra tavo namai (daugiau mažiau)

Viskas gerai

"Atrodote labai gerai, daug geriau nei jus prisimenu paskutinį kartą".

Bet taip tik atrodo. Šaltas ir ramus, kaip nerūdijantis plienas mano paviršius, bet viduje jaučiu, jog dangus maišosi su žeme. Atsisveikinu ir išeinu. Liftas labai neskubėdamas važiuoja manęs pasiimti, rodos laikas stovi ir tik širdis juda krutinėje. Atsidaro durys ir iš aliejiniais dažais dažytos ir pagyvenusios laiptinės įeinu į naujai blizgantį liftą. Važiuojam. Sienos, nors ir naujai blizgančios, bet pakankamai matinės, kad neatspindėtų mano atvaizdo. Apsidairau ieškodamas veidrodžio, bet visos sienos vienodos, tik mygtukai blizga kaip maži veidrodėliai. Krūtinėje širdis spaudžiama lyg spasutuvų. Bet iš tikro tai viduje susikaupusio slėgio darbas. Plieninis kiautas laiko viską viduje ir atrodo nuostabiai. Pažvelgiu į lubas, ir ten pamatau save. "Pavėlavai dvi savaites" čiaukšt, kaip skalpeliu per įtemptą raumenį. "Ji tavęs laukė", čiaušt dar kartą. "Kodėl tu tylėjai?". Čiaukšt, čiaukšt, čiaukšt. Supuolę mano širdį pjausto jausmai, nuo kurių aš ilgą laiką taip sėkmingai gyniausi jų nepripažindamas. O dabar ilgesys varto atminties nuotraukų albumą ir su kiekviena nuotrauka kaip kinietis popieriaus briauna pjauna mane. Apmaudas vis primena jog "tu pavėlavai". Pavėlavai, ji tavęs laukė. Atsipjauna dalį širdies. Neįvykusios ateities šešėlis suka aplink mane ratus. Galvoje skamba muzika ir kiekvienas žodis lyg būtų skirtas man. "Is it over, is it over ?". Liūdna ir neramu. Neramu dėl nieko ir kalatojasi nuo to nerimo spaudžiama ir pjaustoma širdis. Prismeigta šakute. Ir tai ne metafora, tai tikras jausmas. Vis dar matau savo atspindį metalinėse ir pakankamai nupoliruotose lifto lubose. "Atrodote daug geriau nei praėjusį kartą". Gyvenimas mane nupoliravo. Tikrai neblogai atrodo, tik nematyti viduje puotaujančių nekviestų svečių. Kažkur tyliai girdisi mano racionalusis draugas užtikrinantis, kad viskas bus gerai. O kaipgi, tikrai bus gerai. Kitaip ir būti negali. Arba pesimistiškai perfrazuojant, kaip bus taip gerai. Gerai, kad turiu tamsintus akinius. Galiu sėkmingai už jų paslėpti savo akis kai jos verkia. Gal keistokai atrodysiu atėjus žiemai, kai anksti temsta, bet vis ne taip keistai kaip verkiantis vyras. "Viskas bus gerai", girdisi labai tyliai, o viduje auga slėgis ir spaudžiasi širdis. Matau savo atvaizdą ir jaučiu, kaip užgula ausys, galva lyg vatos prikišta, o kojos prisuktos prie grindų. Plieninis apvalkalas jau nebelaiko slėgio, arba tiesiog nebemato prasmės jį laikyti. Leisk. Mesk visus tuos aštraidančius lauk. Užsimerkiu ir nebėra manęs. Kaip sprogęs skeveldrinis sviedinys į šonus tolygiai išsilaksto mano kūnas. Bum. Taip garsiai, jog ausyse spengia tyla. Staiga ir netikėtai. Lifto sienos pasrūva krauju. Tolygiai vienodai. Kiekvienam lopinėliu po lygiai tiek pat tenka manęs. Aš išsitaškęs ant lifto sienų, kurios vis dar blizga kaip naujos, tik dabar jau raudona spalva. Nežinau kodėl. Nemačiau to. Atsidaro liftas. Reikia eiti. Sapnas maišosi su realybe ir kartais sapnas būna gražesnis. Bet dar jaučiu, kada esu tikras. Taip tai aš ir tai tikra. Taip aš jaučiuosi dabar. Gyvenimas nesiliauja manęs stebinti ir dėl to aš džiaugiuosi. Bet būdai kuriais jis mane stebina, skaudūs. Rašydamas viską geriau suprantu.

Viskas gerai

Gimtadienio klausimas

Dažniausiai užduodamas klausimas. Ko nori. Pradžiai pasakysiu ko nenoriu.

• Nenoriu daiktų. Kolkas dar nenoriu jais apsikrauti.
• Nenoriu dovanų čekių (atsiprašau tų, kuriems, juos pats dovanojau. Buvau kvailas ir be fantazijos).

Man dovana yra : siurprizas, pastangos, atsiminimas.

Pavyzdžiui, jei tu man padovanotum paties atliekamą žongliravimo pasirodymą, tai atitiktų visus kriterijus.

• Pastangos akivaizdžios (su sąlyga, kad prieš tai nemokejai žangiruoti)
• Siurprizas garantuotas (su sąlyga, kad pamiršime, jog tai čia rašiau)
• Atsiminimas ilgam, nes betkada ateitje žongliruojant, prisimintume, kada ir kodėl tai išmokai.
• Plius tai nėra daiktas ir neužima vietos ir neapkrauna gyvenimo.

Taigi, iškepk pyraga, išmok gerą tostą, išmok ir pagamink kokteilį sau ir savo draugui, pademonstruok triuką su kortom, padeklamuok eilėraštį, pagrok dūdele, suprogramuok gimtadienio programą, išmok dinozaurų polką su ragučiais. Kitaip sakant, gali puikiai išnaudoti šią galimybę patobulėti pats ir tuo nudžiuginti kitus. Aišku, ne viskam yra laiko, bet manau su fantazija, galima tikrai ką nors sugalvoti.

Su laiku šį įrašą tobulinsiu, kolkas tai mano dabartinė būsena.

Tavo gyvenimas

Dar vienas įrašas apie laiką ir jo supratimą. Šį kartą šovė į galvą pažiūrėti į gyvenimą iš viršaus. Kaip žinia, visiems duotas ribotas laikas ant šios apvalios planetos. O po to, jau kaip kam pasiseks, kas toliau keliaus, kas kokiu kirmeliuku atgims, kas paprasčiausiai atgimusiems kirmeliukams maistu bus. Kaip kas norės.

Taigi. Ar matėte savo gyvenimo kalendorių. Ne savaitės dienotvarkę, ne mėnesio, ne metų planą. Visą gyvenimą vienu metu. Visą susisukusią spiralę, visas begalines kopečias, kurios visgi pasirodo turi galą. Ne ? Neproblema, prašau :

Jei norite atsispauzdinti, prašom čia. Rekomenduojamas popieriaus formatas A2 arba A1. Kiekvienas stulpelis yra pusė metų. Viršuje eina metai, šone, metų diena. Optimistiškai paprognozavau, kad nugyvensiu devynesdešimt metų. Perspėjimas, toks plakatas optimizmo tikrai nesuteikia. Šiek tiek kraupina man už nugaros kabėdamas. Bet kaip jau sakiau :

Va ką noriu atspauzdinti. Visą gyvenimą. Šiek tiek baisiai atrodo, bet tiesa yra tiesa ir geriau ją anksčiau pamatyti nei vėliau...