Viskas gerai

"Atrodote labai gerai, daug geriau nei jus prisimenu paskutinį kartą".

Bet taip tik atrodo. Šaltas ir ramus, kaip nerūdijantis plienas mano paviršius, bet viduje jaučiu, jog dangus maišosi su žeme. Atsisveikinu ir išeinu. Liftas labai neskubėdamas važiuoja manęs pasiimti, rodos laikas stovi ir tik širdis juda krutinėje. Atsidaro durys ir iš aliejiniais dažais dažytos ir pagyvenusios laiptinės įeinu į naujai blizgantį liftą. Važiuojam. Sienos, nors ir naujai blizgančios, bet pakankamai matinės, kad neatspindėtų mano atvaizdo. Apsidairau ieškodamas veidrodžio, bet visos sienos vienodos, tik mygtukai blizga kaip maži veidrodėliai. Krūtinėje širdis spaudžiama lyg spasutuvų. Bet iš tikro tai viduje susikaupusio slėgio darbas. Plieninis kiautas laiko viską viduje ir atrodo nuostabiai. Pažvelgiu į lubas, ir ten pamatau save. "Pavėlavai dvi savaites" čiaukšt, kaip skalpeliu per įtemptą raumenį. "Ji tavęs laukė", čiaušt dar kartą. "Kodėl tu tylėjai?". Čiaukšt, čiaukšt, čiaukšt. Supuolę mano širdį pjausto jausmai, nuo kurių aš ilgą laiką taip sėkmingai gyniausi jų nepripažindamas. O dabar ilgesys varto atminties nuotraukų albumą ir su kiekviena nuotrauka kaip kinietis popieriaus briauna pjauna mane. Apmaudas vis primena jog "tu pavėlavai". Pavėlavai, ji tavęs laukė. Atsipjauna dalį širdies. Neįvykusios ateities šešėlis suka aplink mane ratus. Galvoje skamba muzika ir kiekvienas žodis lyg būtų skirtas man. "Is it over, is it over ?". Liūdna ir neramu. Neramu dėl nieko ir kalatojasi nuo to nerimo spaudžiama ir pjaustoma širdis. Prismeigta šakute. Ir tai ne metafora, tai tikras jausmas. Vis dar matau savo atspindį metalinėse ir pakankamai nupoliruotose lifto lubose. "Atrodote daug geriau nei praėjusį kartą". Gyvenimas mane nupoliravo. Tikrai neblogai atrodo, tik nematyti viduje puotaujančių nekviestų svečių. Kažkur tyliai girdisi mano racionalusis draugas užtikrinantis, kad viskas bus gerai. O kaipgi, tikrai bus gerai. Kitaip ir būti negali. Arba pesimistiškai perfrazuojant, kaip bus taip gerai. Gerai, kad turiu tamsintus akinius. Galiu sėkmingai už jų paslėpti savo akis kai jos verkia. Gal keistokai atrodysiu atėjus žiemai, kai anksti temsta, bet vis ne taip keistai kaip verkiantis vyras. "Viskas bus gerai", girdisi labai tyliai, o viduje auga slėgis ir spaudžiasi širdis. Matau savo atvaizdą ir jaučiu, kaip užgula ausys, galva lyg vatos prikišta, o kojos prisuktos prie grindų. Plieninis apvalkalas jau nebelaiko slėgio, arba tiesiog nebemato prasmės jį laikyti. Leisk. Mesk visus tuos aštraidančius lauk. Užsimerkiu ir nebėra manęs. Kaip sprogęs skeveldrinis sviedinys į šonus tolygiai išsilaksto mano kūnas. Bum. Taip garsiai, jog ausyse spengia tyla. Staiga ir netikėtai. Lifto sienos pasrūva krauju. Tolygiai vienodai. Kiekvienam lopinėliu po lygiai tiek pat tenka manęs. Aš išsitaškęs ant lifto sienų, kurios vis dar blizga kaip naujos, tik dabar jau raudona spalva. Nežinau kodėl. Nemačiau to. Atsidaro liftas. Reikia eiti. Sapnas maišosi su realybe ir kartais sapnas būna gražesnis. Bet dar jaučiu, kada esu tikras. Taip tai aš ir tai tikra. Taip aš jaučiuosi dabar. Gyvenimas nesiliauja manęs stebinti ir dėl to aš džiaugiuosi. Bet būdai kuriais jis mane stebina, skaudūs. Rašydamas viską geriau suprantu.

Viskas gerai