Laimingas kaip vaikas. Taip jaučiausi važiuodamas su aitvaru per kuršių marias. Buvau laimingiausias Vincentas pasaulyje. Bandžiau prisiminti, kada dar taip džiaugiausi ir turbūt tai buvo tuomet, kai Gružtų kaime, pirmą kartą gyvenime pradėjau važiuoti dviračiu. Kritau, kėliausi, kritau, kėliausi, ir pagaliau, po daugybės pastangų pagaliau riedėjau nuo kalno ir sukant vairą dviratis važiavo ten, kur norėjau. Jausmas buvo nepakartojamas. Taip aš jaučiausi leisdamasis nuo kalnelio savo tetos sodyboje, prieš daugiau kaip dvidešimt metų (manau). Taip aš jaučiausi ant marių. Važiavau traukiamas vėjo ir garsiai visu balsu kvatojau (nejuokauju). Pagaliau, tai ką aš įsivaizdavau buvo su manimi. Ir tada Iškilo esminis klausimas : o kas toliau. Ir tada atėjo baimė, negi tada, kai gavau to ko troškau, man to nebereikia. Negi man dabar tai pasidarys nebesvarbu ir aš vėl eisiu ieškoti ko nors naujo. Ir ar tai neužsisuks į amžiną ratą. Negi aš negaliu džiaugtis tuo, ką pasiekiu. Kodėl man reikia kažko naujo. Pasamoninga baimė.
Išaušo nauja diena. Nauja diena su dar didesniu vėju. Vėju, kuris jau nebeleido ramiai išsipakuoti aitvaro ir tiesiog važiuoti. Virvių painiojimas, išsprūstantis ir besiblaškantis aitvaras. Bet panaudojus kantrybę ir nuoseklumą, aitvaras vėl zenite, o aš ant lentos. Penki laipsniai prieš vėją. Važiuoji, vėjas švilpia pro ausis. Jauti, kaip krentantį atgal, tave aitvaras ištempia pirmyn ir greitis vis didėja. Labai geras jausmas. Bet jau vakarykštis. Laikas apsisukti. Aitvaras perskrenda į priešingą pusę ir gamta parodo savo jėgą. Aš pakeltas virš žemės, jaučiu kaip mane traukia aukštyn, krentu ant nugaros, visas kuršių marių ledas trenkiasi man į galvą, toliau slystu ledu. Aitvaras kaip pamišęs sukasi ratu ir daužosi į žemę. Traukiu rankinį stabdį, bandau atgauti koordinacija. Viskas, snieglentė įkirsta į sniegą. Aitvaras nors ir taršomas vėjo guli vienoje vietoje. Perbraukiu galvą ranka, kraujo nėra. Pauzė. Reikia kelti aitvarą ir bandyti važiuoti toliau, visgi pakankamai toli nuo kranto, kad eiti pėsčiomis.
Atsinarplioju virves, bandau kelti aitvarą. Bet ne. Iš tikro, ne aš jį keliu, tai jis mane kelia. Ir aš vėl ore ir vėl tekšt į ledą ir vėl aš nekontroliuojamai velkamas užšalusios balos paviršiumi. Tada aš supratau, kad šūdą aš dar patyriau, kad man dar tiek visko prieš akis. Tokia jėga kokios aš dar nebuvau patyręs. Ir man tai patinka. Ir aš noriu daugiau. Ir aš žinau, kad aš dar grįšiu ir tuo pačiu džiaugiuosi , jog visgi man tai dar neatsibodo.
Aš pagautas vėjo taip, kaip aš pagautas auksaspalvio retriverio.
P.S.
reik turėti omenį, jog tai rašau parvykęs iš "bestever alkoturistinio savaitgalio"
Pranešimai
