Švieskimės ir švieskime

Šiandien sužinojau naujieną apie tai, kaip Ugandiečiau myli homoseksualius žmones (cnn).

Tamsuoliai visuomet pasiruošę ką nors užmušti ir nuolatos kažko bijo vien dėl bijojimo ar nežinojimo. Kiek pamenu, dar nebuvo, kad protingi žmonės, pasipiktinę, susirinktų ir nuspręstų išžudyti tamsuolius. O atvirkščiai manau buvo ir ne kartą. O jei dar protingas žmogus kažką užgivenęs turi. Gal visgi reiktų vieną kartą protingesniems susirinkti ir tvarką padaryti? Reikia skubiai mažinti tamsuolių gretas. Ne, nežudant ir ne kitaip susidorojant. Vienintėlis būdas: švietimas (gražus žodžių derėjimas gaunasi, naikinti tamsuolius švietimu). Manau, jei dauguma būtų protingesnė už vidutinį tamsuolį, tai automatiškai išsispręstų daug rimtų problemų, tokių kaip vėžį sukelenti spinduliuotė, pasaulio pabaiga, netikėtai pagytų visi velnio apsėstieji ir visi žmonės įgytų imunitetą gėjų platinamai sugėjėjimo ligai.

Taigi švieskimės ir švieskime.

Lėtieji kaimynai

Būna vakarų, kai kliedesiai liejasi laisvai. Pasigauni kokią temą ir ją gali išrutulioti iki neregėtų absurdų ar tiesų. Šį vakarą su obuolių pyrago ir ledų pagalba rutuliojome temą apie šiaurės kaimynus ir puskaimynius ir jų polinkį į lėtumą. Skambėjo visiems gerai žinomi juokeliai : "Suomių sprinteris", "neįsitempinėjantis estas, kuriam nereikia atsipalaiduoti", "зделал кофе, уже зафтра" ir t.t. Bet iškilo vienas faktas kurio negalėjom pritempti iki teorijos: kodėl suomiai, būdami tokie lėti, yra tokie geri ralistai? Ir suprantama, ne už ilgo atsirado atsakymas. Aišku jo variantų buvo daug ilgesnių ir vaizdingesnių, su pavaizdavimais, kaip tai viskas vyksta ir atrodo, bet trumpai atsakant į klausimą, kodėl suomiai yra tokie geri ir greiti ralistai. Todėl, kad jie lėtai gazo pedalą atleidinėja.

P.S. kreditai atitenka Domantui.

Reklama, emocjos ir minčių takeliai

Yra laikas dienoje, kai mintys nevalingai nuklysta į laukus, o žvilgsnis nefokusuotas eina iki horizonto. O mano mintys klajonėms turi savo kelius ir takelius. Vienais takeliais jos vaikštinėja labai dažnai ir jie jau gerokai praminti. Kiti takeliai vos įžvelgiami vingiuoja tarp medžių. Kai kurie takeliai trumpi ir greitai išsišakojantys bei pereinantys, kiti atvirkščiai, gali tęstis tarp uolų labai ilgai ir iš jų nėra kito išėjimo, kaip tik tas vienintelis esantis labai toli. O mintis pasukti vienu ar kitu takeliu gali pro langą pamatytas krentantis lapas, atbėgantis šuo, užuostas kvapas ar išgirstas garsas. Bet koks pojūtis, kuris sukelia impulsą galvoje, savaip nukreipia mintį kitu takeliu, kaip koks iešmininkas pasiunčia traukinį kitais bėgiais. Ir vienas toks iešmininkas paleido mano traukinį pagalvoti apie reklamą.

Ou je baby...

Kartas nuo karto man užkliūna drabužių reklamos. Išvaizdus, besišypsantis arba labai rimtai atrodantis žmogus aprengtas drabužiais, kuriuos tu turėtum įsigyti. Arba išvaizdi ir savo seksualumu iš reklamos virstanti mergina (arba vaikinas) ant savo kūno demonstruojanti apatinius kuriuos apsivilkusi (apsivilkęs) tu turėtum atrodyti taip pat nuostabiai. Tai man užkliūna, nes aš, kaip ir didžioji dauguma, manau, jog didžioji dauguma nieko nesupranta (čia tokia truputį rekursija gavosi). Taigi pamaniau, jog labai neblogai pasijaustų skirtumas ir iš tikro galėtum pamatyti reklamuojamą rūbą ir jo grožį, jei stebuklingai iš reklamos būtų galima ištrinti modelius, paliekant tiktai rūbus. Kam to reikia? Mano paaiškinimas labai paprastas: kad žmonės suprastų, jog reklama naudojasi jų emocijomis tam, kad parduotų prekę. Ne tai nėra blogai, nes emocinės reklamos pagal apibrėžimą sukelia daugiau emocijų ir paprastai jos būna geros. Tiesiog kaip sakoma angliškai, knowledge is power, ignorence is bliss (žinojimas - jėga, abejingumas - palaima). Žmogus turėtų suprasti, kaip juo manipuliuojama, ir jau su tuo supratimu vertinti reklamą. Kad nebūtų, jog picas ar grietinę išplėtusiam akis ir nuo apvalumų pasiseilėjusiam primatui parduotų tuntas olialia mergaičių. Reklama turi atkreipti dėmesį į prekę, su tuo sutinku, bet prekę parduoti turi prekės kokybė ir jos reikalingumas pirkėjui.