Sukam vairą

Šiais metais mano aplinkoje atsirado nemažai žmonių, kurie nusprendė nustoti dirbti tai, ką dirbo ilgą laiką ir ilgesniam laikui pakeisti savo kasdienybes. Sulanksčiau pirštus, gaunasi dešimt žmonių. Ir kiek žinau nei vienas šių sprendimų nebuvo panašus į "dabartizmo" ar "craabs.ru" propoguojamus "daryk dabar", "daryk nieko" ar "pasiųsk viršininką" variantus. Nei vienas nebuvo nei atleistas, nei ko prisidirbęs (kiek žinau). Tiesiog suprato, kad nori kažko kito (ilgam ar trumpam) susipanavo ir įgyvendino. Vieniems tai truko ilgiau, kitiems trumpiau, kitiems dar vyksta. Viskas priklauso nuo gyvenimo inertiškumo.
Aš būsiu vienuoliktas žmogus. Nuo vasario mėnesio nustosiu dirbti maždaug pusei metų. Daug kas klausia ką darysiu. Ieškosiu savę? Keliausiu aplink pasaulį? Dykaduoniausiu? Negaliu tiksliai pasakyti veiksmų kuriuos darysiu. Neturiu plano kuris suvalgys mano pusmetį, bet turiu gaires, kaip leisiu laiką. Pagrindinis tikslas plėsti akiratį. Pamatyti, pažinti, patirti, tai kas praslydo pro mane iki šiol. Žinau, kad pusė metų yra juokingai mažai, bet bandysiu koncentruotis į žmones kurie :

• kuria ir vietas kuriuose tai vyksta. Kuria - plačiąja prasme. Ne tik menininkai kurie kuria meną. 
• daro daugiau nei iš jų reikalaujama, ar net tai, ko iš jų niekas nereikalauja. 
• žino ką nori padaryti ir tuo dalinasi su kitais. 
• sugeba uždegti kitus žmones savo idėjomis ir jas įgyvendina. 
• myli tai ką jie daro.

O kaip išeities tašką nuo ko pradėti sugalvojau iki vasaros saulėgįžos pagaminti ir eksponuoti saulės sistemos modelį. Aišku, dabar net man pačiam toks sumanymas vis dar kelia baimių, bet daugiau mažiau visos jos neracionalios. Žinoma tokių dalykų jau prikurtą daugiau nei gali tikėtis, bet galiu pasakyti, kad tik pradėjęs domėtis kaip tai realizuoti, jau spėjau praplėsti savo akiratį. Manau kuo toliau tuo įdomiau bus. Kodėl noriu padaryti būtent tai, plačiau parašysiu atskirai.
Taip pat, per tą laiką, noriu iki naudotino ir gyvybingo varianto pabaigti vystyti prieš metus pasaulį išvydusį projektą "Alaus radaras". Tikiuosi mano bendraminčiai šiuo klausimu nepraras entuziazmo, nes pastaruoju metu aš pats buvau pakankamai apatiškas šio projekto klausimu.
Keliausiu, bet keliausiu ne atstumais o patyrimais. Nebūtina nugabenti savo kūną į kitą planetos pusę, kad patirtum emocinį pakylėjimą. Nesakau, kad tai nepadeda, bet atradimo džiaugsmą gali išgyventi užėjęs į niekados nematytą kiemą esanti tavo kasdienio maršruto namai-darbas-namai kelyje. Įdomių žmonių gali sutikti net ir savo paties aplinkoje, jei tik užduosi teisingus klausimus, o kaimyninėje valstybėje gali pasijausti, kaip kitam pasaulio krašte jei sugebėsi neiti plačiais pramintais takais. Labai skeptiškai žiūrėjau kai man sakydavo "aplinka tau siunčia ženklus", bet gal taip ir yra, tik aš apversčiau šį pasakymą. Stebėk kas vyksta aplinkui ir žinok ko nori. Pamatysi ko nematęs.
O gyvenimo inerciškumą galima palyginti su laivu. Kuo didesnis laivas tuo sunkiau jį yra pasukti. Tam reikia laiko. Bet jei žinai, kur nori plaukti tiesiog reikia sukti. Jei plauki mažų įsipareigojimų kateriu, tai manevras bus pakankamai greitas. Jei transatlantiniu atsakomybės laineriu skrodi bangas, teks būti kantriam laukiant, kol laivas pradės reaguoti į vairo pasukimą. Ir tikrai joukingai šiame palyginime atrodytų "dabartistai" kurie nesukdami vairo, šoka per bortą ir krauliu varo į horizonte pamatytą tropinę svajonių salą. Kiekvienam savo.
Konfucijaus sakė (ne lietuviškai, bet čia laisvas vertimas): "Susirask mėgstamą veiklą ir tau niekada neteks dirbti", o perfrazuotas variantas "Susirask mėgiamą nedarbą ir nedirbk" (manau, kad atorius žinomas). Peace^*.


^* nežinau, kam priklauso copyright'as

Saldžių sapnų

Perspėjimas taupantiems laiką : čia nėra nieko informatyvaus apart mano kliedesius.

Pamažu plėsdamiesi ausų kamštukai nugramzdina tave į tylą. Artėja ritmingas širdies plakimas. Tuk tuk, tuk tuk. Ir tu jau jauti jį ausyse. Tas kas miegojo, jau turi keltis. Nėra jokio atskaitos taško, kad galėtum nustatyti kada yra dabar. Laiko nėra. Tu ir vėl toje pačioje vietoje, kaip ir praėjusį kartą. Nuo sienos atlenkiama siaura lova kieta ir nejauki. Gelsvai blyškios šviesos vos pakanka kambariui apšviesti. Pakampiai skendi prietemoje ir tik arčiau lempos gali ką nors geriau įžiūrėti. Sušalęs kūnas nebegali daugiau miegoti. Šlykštus jausmas kai kojos išlenda iš po kaldros. Atsisedi, nuleidi kojas ant grindų. Tuk tuk, tuk tuk. Tik šį kartą tai ne širdis. Tai aplinka, kuri toliau ritmingai bilda. Jauti kaip kambarys kartu su tuo pačiu bildėjimu juda pirmyn ir atgal. Nuo lentynos nukrenta dar viena knyga. Rodos jau paskutinė, nes visos kitos jau seniai guli ant grindų. Viskas kas vakare buvo sudėta į savo vietas, dabar guli ant grindų. Prisiminimai, džiaugsmai, vargai, skolos, skausmas, ateitis ir tušinukai. Visos lentynos tuščios. Ant stalo nieko nėra. Kėdės parvirtusios, o spintos durys darinėjasi pirmyn atgal. Geltona bildanti tyla ir atodusis krūtinėje. Per sieną nubėgą šviesos dryžis. Kaip skeneris nuskanuoja kambarį nuo vieno krašto iki kito. Po jo dar vienas. Kaip metro vagonu pravažiuotum pro šviestuvą. Stojantis girgžda sušalę ir neprajudinti sanariai. Einant link veidrodžio po kojom šiugžda popieriaus lapai. Nori juos pakelti ir sutvarkyti, bet taip buvo ir prieš einant miegoti. Kėlei nuo grindų daiktus ir dėjai juos į lentynas. Tvarkingai, kad vėliau lengvai surastum. Išrykiavai svarbiausius ant stalo kur lengvai juos matai. Kas vertė tai daryti. Kas judino rankas kurios dirbo darbą. Kas sukiojo galvą ir nešė kūną į kitą vietą kai viena jau buvo sutvarkyta. Kokia motyvacija judino tave iš vidaus. Dabar rankos tik kaba pritvirtintos prie pečių. Ar nebegali susigalvoti kas tave judintų.
Veidrodyje tu ir visas tavo pasaulis, tavo kambarys kuriame tu buvai kiek tik gali prisimiti, o prie veido artėja rankos nešančios šalto vandens ežerėlį ir netrukus akimirkai tu į jį paneri. Akimirka ir vanduo išsitaško, o tu jauti kaip ežero likučiai lašais rieda tavo kaklu, krūtine, nugara. Nuogas kūnas pasruvo upeliais tekančiais nuo tavo veido. Šalti kalnų upeliai šaltu kūnu. Veidordžio atspindyje matai vis bykstelinčias šviesos juostas. Bet per langą daugiau nieko nematyti. Aklina tamsa. Tavo kambarys sklendžia nebūties tamsoje. Įsivaizduoji jį pakabintą oloje. Nesvarumas, kuriame tuo pačiu esi ir tu. Atsitrauki ir matai visa tai kaip mažą taškelį ant bekraščio juodo popieriaus lapo. Tik tie prabėgantys dryžiai. Vienas po kito. Lyg ir pasikartojantys, lyg ir padriki. Atsisuki ir įbedęs žvilgsnį į langą, kantriai lauki kol dar viena juosta nuskenuos tavo akies rainelę. Blykst. Apakintas šviesos pamažu vėl pradedi matyti prietemoje skendintį kambarį. Blykst, dar vienas. Lygiai toks pat akinamas ir tau vis sunkiau matyti tavo šešėlių aplinką. Dryžiai apakinantys tave tavo buityje. Ar lauksi dar vieno? Tau jau sunku išlaikyti nemirksint ašarojančias akis. Blikst, blikst, blikst, tu jau nebejauti laiko kurį lauki kol šviesos pluoštas vėl apakins tave. Rodos jie pasitaiko vis dažniau ir dažniau, nors iš tikro tai tik laiko nejautimas.
Bet tik užsimerkęs pamatai tai, ką tavo tinkalinėje išdegino tisiogiai nesuvokiama ryški šviesa. Pasaulis lekiantis pro šalį. Tavo kambarys bildantis traukinio vagonas, nežinomo ilgio sąstate, lekiantis tuneliu kažkokio milžiniško kraterio sienoje. Sienoje nusėtoje plyšių, pro kuriuos patekusi šviesą akina tave. Tavo tinklainėje išdegęs priešingoje pusėje esančios sienos vaizdas. Siena tokia pati korėta ir išvagota tunelių kuriais ta pačia laikrodžio kryptimi lekia kiti sąstatai. Ir kur visi mes lekiam ir kur visus mus neša. Tuk tuk, tuk tuk, skamba tiek išorėj tiek viduj. Ir iš atminties iškyla vakar dienos prisiminimas. Tvarkymasis ir dėliojimas su viltimi kad ryte viskas bus savo vietoje. Nepaisant to, kad matei jog tu nesustojančiame traukinio vagone. Ar ieškosi stop krano, ar sugebėsi jį patraukti. Ar ir vėl bandysi pamiršti tai ką sužinojai ir nekreipdamas į tai dėmeio vėl sudėsi viską į lentynas. Ar užsikimšęs ausis nuostabiaisiais kamštukais vėl nueisi miegoti, nes kūnas ir protas nebelaiko tavęs. Saldžių sapnų?


P.S. Priskaičiusiems iki galo dar rekomenduoju tylųjį amerikietį (http://quietamerican.org/), o šiuo konkrečiu atveju aplinkos įrašą : Three trains (http://quietamerican.org/download/disc-va/01_-_Three_Trains.mp3)

Suomiškasis sisu

Šiandien skrisdamas finnair žurnale perskaičiau PR'inį straipsnį kokie nuostabūs žmonės yra suomiai. Pilnai su juo sutinku ir netempdamas gumos dalinuosi OCR'inta versija su jumis. (Mano nuomonė po straipsniu)

The power of sisu
A few weeks ago I had the privilege of speaking at the book launch for Andre Noel Chalker’s The Finnish Miracle (Talentum), which is about Finnishness and success. It's always useful to get an outsider-insider to offer you an objective analysis of your strengths and weaknesses. Chaker is a French-Canadian lawyer and businessman who has been living in Finland for more than 20 years. He knows what he’s talking about and does so without sugarcoating things.
In recent years, Finland has received numerous accolades. It's been ranked by Newsweek magazine as the world s best country, by PISA (Programme for International Student Assessment) as having the best basic education system; by Gallup World Poll as the happiest nation; by Transparency International as the least corrupt; and by the World Economic Forum as the most competitive country in the world. Not bad for a sparsely populated Northern country which gained its independence in 1917.
Chaker’s basic thesis is that Finland's success is based on five ideas.

First, have an open mind.
Don't let appearances fool you, Finns are essentially liberal and inquisitive. In order to do that, we have a good knowledge base (education), tolerance for diversity and energy. How else would you explain our egalitarian nature, bilingualism and love of the naked truth, i.e. the sauna?

Second, respect trial and error.
If you want to succeed you have to take risks. This means that you have to learn to accept both failure and success. Finnish companies such as Nokia, F-Secure, MySQL, Rovio (Angry Birds) and Marimekko have achieved greatness because a few individuals have had the guts to take risks.

Third, work harder and smarter.
According to Chaker, one of the key elements to moving forward is that many Finns put a lot of effort into working. It’s in our DNA. This does not mean, however, that we work more hours than most. As a matter of fact we are a bit below the OECD average. The key is to work intelligently. Using information technology is essential to this.

Fourth, use sisu, a combination of courage and perseverance.
Finns simply don't give up. Whether during famines and wars or recessions and harsh winters, giving up is simply not an option. Runner Lasse Virén won the gold medal in the 10,000-metre event at the 1972 Munich Olympics despite falling down midway in the race. This was a remarkable show of sisu.

Finally, be yourself.
Finns are straightforward. What you see is what you get. You don’t have to do any second guessing. Always trust a Finnish handshake.

The launch event was as much fun as reading the book, as the audience was full of international Finns and Finnish internationals. Jokes and laughter were aplenty. If you want to learn about the Finnish miracle, this book is a must - a guaranteed good read.

Labai teisingi, punktai ir manau, jog sekmė yra mentalitete ir išsilavinime. Jokios taisyklės ar įstatymai, neprivers žmonių gyventi geriau. Kaip jau ir ankščiau rašiau apie Suomiją, tai dar kartą patvirtina, jog reikia dirbti ne daugiau bet geriau. O tam reikia noro.

Beje, straipsnio autorius yra Alexander Stubb (minister for European affairs and foreign trade). O pats straipsnis užkliuvo dėl "sisu" specifiškai suomiško žodžio reiškiančio nepasidavimą. Pasirinkus tikslą jo siekti nepaisant sutinkamų nesekmių. Aš šį žodį, kaip nekeista, parsivežiau iš pietų. Mane apšvietė Vienas iš portugalijos couchsurfer'ių, kuris beje yra ir didėlis Lietuvos fanas. Ar mes Lietuvoje turime "sisu"? Reik išsiaiškinti.

Gyvenimas kaip beveik išspręstas sudoku.

Manau kas yra sudoku papildomai aiškinti nereikia. Prisimink (arba isivaizduok) tokią situaciją, kai beveik visi laukeliai užpildyti "teisingai" ir likus keliems tuštiems supranti, kad kažkur padaryta klaida. Ir kadangi viska kita atrodo teisingai, bet ką pakeitus prasideda grandinine reakcija, kuri gali parodyti, kad tai kas atrode teisinga iš tikro yra gražiai atrodanti didele klaida. O viskas galejo prasideti nuo neteisingos prielaidos "atrodo šitame langelyje tiks 2".
O dabar uzduotis vaizduotei. Isivaizduok ne 3x3 sudoku bet 9x9. 81 langelis kuris kiekvienas suskirstytas I dar 81 langeli. Kiekviename reikia irašyti skaičiu nuo 1 iki 81 ir nei vienas neturi buti tame pačiame langelyje, eiluteje ir stulpelyje. Isivaizduoji? O dabar dar sudetingiau. Pridedam dar viena matavimą 9x9x9. Kubas kuriame vidiniai langeliai irgi pavirsta I kubelius ir I kuriuos reikia irasyti skaicius nuo 1 iki 729 ir tokiu kubeliu kube yra taip pat 729. Ne trivialu. Man pačiam teko ant popieriaus pakringalioti kad geriau isivaizduoti.
O gyvenimas kartais butent ir atrodo kaip beveik isprestas sudoku, visi dalykai susije vienas su kitu ir daugumoje atveju viskas atrodo labai logiska ir teisinga, kol nesusiduri su kokia priestara. Vanduo, kurio kaina 5 LTL už puslitri. Zmoniu saudymas vardan taikos (killing for peace is like fucking for virginity). Kompanijos virsininkas (CEO) uzdirbandis tukstanti kartu daugiau nei tos pacios kompanijos darbuotojas.
Taip, visais isvardintais atvejais yra loginis pateisinimas. Taip, vandeni reikia atvezti, supakuoti. Gal kam labiau patinka vanduo buteli nei vanduo is krano. Gal kai kur vanduo is krano yra su gelezim ir smirda. Bet rezultate kai turi vandeni uz 5 LTL, supranti, kad gal visgi kazkur logineje grandineje kazkas netycia (ar samonngai) padare klaidinga prielaida jog siame langelyje tiks skaicius "2".
Bet kai matai pries save 9x9x9 beveik "teisingai" isspresta sudoku ir suvoki, jog pradejus ji judinti nezinai iki kokio lygio reiks viska taisyti, susimastai, ar verta arba tiesiog supranti, jog vienam net teoriskai nera galimybiu isspresti teisingai. Ir tai ne tik apie vandeni buteliuose. Gyvenimas pilnas priestaru ir su kai kuriomis tiesiog reikia susitaikyti ir apsimesti kad sudoku issprestas teisingai.

P.S. Bandau gyventi su plancetiniu kompiuteriu. Kazkokia keista klavetura pasitaike. Pusiau LT pusiau ne.