Apie Daniją

Tuščia gatvė.

Naujas projektas mane perkėlė į Daniją. Taigi maždaug savaitę per mėnesį praleidžiu antrame pagal dydį (252.107) Danijos mieste Aarhus. Prieš rebraninimą miesto tag lainas buvo "The worlds biggest small city". Aarhus prieš tai vadinosi Århus, bet kadangi norėjo tapti pasaulietiškesnis, o ant jūsų, kaip ir daugumos kitų pasaulio gyventoų, klavetūros nėra raidės "Å", tai nusprendė "Å" pakeisti į "Aa", kad lengviau į google suvesti būtų. Tas miestui kainavo apie 15 milijonų litų ir sukėlė daug miestiečių nepasitenkinimo, bet čia ne apie tai.
Iš aplinkos sulaukiu tų pačių, savaime suprantamų klausimų, kaip ir tada, kai skraidžiau į Suomiją. "Na, tai kaip miestas, ką po darbo veiki", etc... Na ką aš galiu pasakyti. Iš pirmo įspudžio miestas atrodo miręs. Aišku, reikia turėti omeny, kad aš jame svečiuojuosi darbo dienomis, bet vistiek. Po darbo važiuojant autobusu namo ir pro langą skenuojant sutemose skendinčias gatve, kartais pasirodo, jog esi zombių apokalipsės nusiaubtame pasaulyje. Ne tai, kad zombiai apink, tiesiog nė gyvos dvasios nesimato. Visi kažkur pasislėpę. Įvažiavus į centrą gali pamatyti kiek daugiau žmonių, bet tokie vaizdai, kaip prie fontanėlio, ar kokio kito, iškilesnio objekto, tinkančio meeting pointui, besiburiuojanti kompanija, gana reti. Bendradarbiai, kuriems anksčiau yra tekę dirbti Aarhuse, taip pat reiškė an užuojatą kai sakiau, jog ten keliausiu dirbti. "Jo, kaimelis toks su universitetu".
Bet ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai jog gatvėse vakarais nesimato žmonių, visiškai nereiškia, kad miestas yra miręs. Ir tai visiškai nereiškia, kad žmonės čia yra nuobodūs nieko neveikiantys, namie po darbo užsidarantys, prie teliko prilipę televizorių žiūrėtojai (nesugalvoju tinkamo epiteto). Beje, čia toks nukrypimas nuo temos, bet pastebėjau, jog dauguma danų nenaudoja užuolaidų. Tai, kad gyveni pirmame aukšte su vitrininiu langu į gatvę ir visi praeiviai tavo būstą mato kiaurai, visiškai nereiškia, kad reikia pasikabinti užuolaidas. "Probablly we are exibiotionists" į tokį mano pastebėjima, juokaudamas, atsakė kolega. Probablly.
Taigi, apie tai, kur vakarais iš gatvių dingsta visi danai. Pasirodo, atsakymas labai elementarus. Labai daug jų turi podarbinę veiklą. Sporto klubai, meno bureliai, parodų atidarymai, dirbtuvės. Visi kažką veikia. Ir tas kažkas nėra laiko stūmimas kokiame parke ar bare. Aišku, neturiu progos patikrinti, kaip reikalai vyksta savaitgalį. Bet čia paskui. Jau kiek vėliau vaikštinėdamas gatvėmis pastebėjau, jog sporto klubai po darbo būna užkišti. Futbolo stadionai, apšviesti ir juose laksto tuntai žaidėjų. Jau buvau keliose dirbtuvėse ir ten, taip pat, po darbo, susirenka žmonės kurie, mokinasi piešti, lipdyti, dar kažkokius rankdarbius daryti. Ne kartą vakare mačiau pro vitrininį užuolaidomis neuždengtą langą patalpas pilnas žmonių, kurie kažką jiems labai prasmingo aptarinėjo. Ir ne, tai nebuvo darbo susirinkimas su poverpointais. Taigi miestas tikrai nėra miręs, taip gali pasirodyti, tik atvykėliui, kuris tikisi, jog gatvės bus pilnos žmonių, kurie visi linksmi ir dainuodami jį pasikvies į savo ratą ir kartu turės gerą laiką.
Man susidarė įspūdis, jog danai, prasmigai leidžia laiką savo rate, o tam čia sąlygos sudarytos tikrai puikios. Darbdaviai remia darbuotojų klubus. Tarkim susirenki penkis bendraminčius ir įkuri IBM vyno megėjų klubą. Ofisas prie jūros, puiku, kurkite buriavimo klubą. Nežinau kokios finansinės to sąlygos, bet bent jau kai dirbau Suomijoje, konkretus pavyzdys buvo jachtų klubas su metiniu dvidešimt kelių eurų mokesčių už kurį, pagal grafiką, gali naudotis klubo jachtomis. Tai va taip va visi danai po darbo ir pasislepia ir atrodo, kad miestas miręs ir jame nėra visiškai ką veikti. Panašiai, kaip Lietuvos miesteliuose vakare. Miestas tuščias, aplink tamsu, tik pro užtiestas užuolaidas matosi blyksintis melsvas atspalvis išduodantis, kad tikrai ne tapyba ar sportu namo gyventojai užsiima. Labai laukiu, kol Lietuvon ateis socializmas ir bendruomeninės veiklos sutrauks žmones iš gatvių ir nuo durnadėžių prasmingesnėms veikloms kartu.

P.S. Kad viskas taip gražiai neatrodytų, dar vienas faktas iš Aarhus. Jame yra barų, kurie nuo vienuoliktos iki dvyliktos vakaro nemokamai pilsto alų. Atėjai į barą, gauni stiklinę ir ją tau pildo visą valandą nemokaimai. Įėjimas nemokamas. Matomai danai gerai kablį (čia jau visiškai tiesioginė prasmė) pagauna, kad tokie bajeriai apsimoka.

P.P.S O čia mano svajonių dirbtuvės apie kurias reiks atskirą įrašą parašyti. 30 DKK (14 LTL) sumoki ir gali visą dieną taškytis pilnai aprūpintose medžio, metalo, keramikos, tekstilės ar grafikos dirbtuvėse.  Iki 18 metų nemokamai. Sokiomis sąlygomis, manęs gatvėmis slampinėjančio nė už ką nepamatytumėte. http://www.godsbanen.dk/english/open_workshops/

Tereikia pabandyti arba aš už pa

Žongliruok, kaip egiptietis (video).

Eilinį vakarą sėdžiu prie kompo. Stalas apkrautas visokiais niekais. Tarp jų spalvotas kamuoliukas. Prisiminiau, jog turiu dar du tokius. Fix idėja, reikia pabandyti žongliruoti. Susirandu visą rinkinį. Internete atsidarau instrukcią. Viskas atrodo labai paprasta. Na jau vakaras vėlyvas, dar kažkiek sėdžiu prie kompo, pertraukomis, atsitraukęs, pasitreniruoju tiesiog išmesdamas ir pagaudamas kamuoliuką. Kaip ir paprasta, bet karts nuo karto dar nesusigraibau. Bet kaip makšta ir akių pailsinimas, puikus užsiėmimas. Prieš pat dienos pabaigą pabandau pratimą su dvejais kamuoliukais. Kažkas gaunasi, bet ne stebuklai. Kitą dieną, vakare prie kompo, pertraukų metu, jau mėtausi su dviem kamuoliukais. Viskas sekasi puikiai. Reikia pabandyti su trimis. Pabandau ir ką, gaunasi, aišku vienas ciklas, bet ir tai negaliu patikėti. Kompą stumiu į šalį ir intensyviai pradedu sukti vieną po kito ratus. Kamuoliukai krenta, sprunka iš rankų, daužosi ore, bet karts nuo karto jau ir keli ciklai gaunasi. Jausmas kaip pradedant važiuoti dviračiu. Man tai gaunasi. Pilna krūtinė džiaugsmo. Šaukiu "YES!!!" visu balsu nenustodamas mėtyti kamuoliukų. Tereikėjo tik pabandyti.
Tikrai nemanau, kad dabar visa galva pasinersiu į prefesionalų žongliravimą ir sieksiu aukštumų. Nemanau, kad norėčiau. Aš mieliau dar dešimt dalykų pabandysiu iki "gaunasi" lygio, nei pirmą kuris gavosi bandysiu iki tobulybės įvaldyti.
Bet manau, kad mūsų visuomenė kažkodėl yra prieš "pabandymus". Čia prisiminiau irkos pamąstymus ta tema. Įsivaizduokite mokytojo požiūrį į, tarkim, smuiko mokinį, kuris ateina ir pirmą pamoką ir sako, jog atėjo tik pabandyti groti smuiku. Tai yra pasimokinti iki tokio lygio, kol galės gamą sugroti. Kažkodėl atrodo, kad ne kaip į tokį mokinį būtų žiūrima. Taip pat su visokiais užklasinių veiklų klubais. Visi tikisi, kad tu visa galva pasinersį į klubo propoguojamą veiklą ir tobulėsi iki belenkiek.
O aš noriu "pabandyti", man mieliau dešimt pabandytų dalykų, nei vienas įvaldytas tobulai. Ir gal, kai aš pabandysiu šimtą aš atsisuksiu į praeitį ir suprasiu, jog 25'as dalykas man tikrai patiko ir aš norėčiau prie jo sugrįžti. Čia ne tik apie žongliravimą ar kitus cirko pratimus. Čia apie viską ką tik gali pabandyti. Piešti, groti, šokti, rašyti, konstruoti, kalti, siūti, kurti. O gal vertėtų sakyti papiešti, pagroti, pašokti, pakonstruoti, pakalti, pasiūti, pakurti. "Pa". Aš už pa.

Gal ir tu kitą kartą galėsi tokį pareiškimą dėti.
Be a building hero.