Kažkada pagalvojau, jog žmogus pirmą gyvenimo pusę iš aplinkos į save siurbia viską kas papuola, o likusią, bando atsirinkti, kas jam iš tikro svarbu ir išmetinėja tai ko nereikalingo yra prisirinkęs. Nes viskas ką susirenki, nebeleidžia tau matyti pasaulio tokio koks jis yra iš tikrųjų. Tavo patirtis užstoja tau tikrąjį pasaulį. Čia nekalbu apie tai, kad žmogus su daug patirties gali geriau suprasti kas vyksta politikos pasaulyje, ar kaip veikia marketingas. Čia labiau apie žemesnį, pojučių lygį. Kuo daugiau turi patirties, tuo labiau pradedi veikti automatiškai. Eidamas gatve nebežiūri po kojomis, nes kojos pačios perlipa šaligatvio bortelius. Mašiną jau gali vairuoti kalbėdamas telefonu ir gerdamas kavą. Nebepastebi krūmuose tupinčio paukščio, nes tai visai nereikalinga informacija, kad sėkmingai nueitum iki parduotuvės. Palyginimui, visose šiose situacijose įsivaizduoju vaiką ir matau jį einantį žingsnis po žingsnio ir atidžiai žiūrintį sau po kojom, išsižiojųsį (nes burna pati atsidaro) ir įsikibųsį į vairą, kad ir žaislinės mašinos, o pasiųstas į parduotuvę pieno (čia gal šiais laikais jau taip nebevyksta), nuklysta velniai žino kur kažkokių smulkmenų sudomintas.
Taigi su laiku susikaupusi patirtis užstoja tikrąjį pasaulį ir bent jau aš žvilgtelėjęs į pievą, matau vienos žalios spalvos pievą ir nieko daugiau, nors gerai įsižiūrėjus (tam jau reikia laiko ir pastangų) matosi milijonas žalių atspalvių, debesų šešėliai, vėjo sukeliamos bangos, pamatai besislepiantį paukštį. Kas dabar turi prabangą valandą žiūrėti į pievą. Tapybos studentai laiką leidžiantys pleneruose nesiskaito.
 |
| Beau Lotto optinė iliuzija. |
 |
| Tas pats paveikslėlis tik be fono. |
Jei dar nesate matę šios iliuzijos,ta tai kairieji pilki kvadratėliai viršutiniame paveikslėlyje turi atrodyti mėlyni, dešniajame - geltoni. Kol rašiau šį įrašą, mano smegenys jau išsitreniravo ir visur mato pilkus kvadratėlius. Bet pradžioje negalėjau patikėti tuo ką mačiau. Kaip ir kodėl ši iliuzija veikia siūlau pažiūrėti TED prezentaciją :
Beau Lotto: Optical illusions show how we see
Esmė tame, jog vaizdas kurį mes sąmoningai suvokiame, iš tinklainės ateina labai smarkiai apdorotas. Čia ne tik
tamsiosios dėmės pašalinimas. Kažkas pakeliui atpažįsta geometrines struktūras, šešėlius, apšvietimą ir pagal visą tą informaciją pakoreguoja mūsų supratimą. Ir visa tai mums net nežinant apie tai. Pilka pavirsta į mėlyną arba geltoną. Ir čia tik vienas pavyzdys.
 |
| Vienintėlis skirtumas, tai paveikslėlyje atsiradęs stalas. |
Dar vienas pavyzdys. Čia mano smegenys nepersiprogramavo ir vis dar galvoja, kad kairiame paveikslėlyje plytelė po stalu yra šviesesnė už tą kuri yra tiesiogiai apšviesta. Nors jos abi yra vienodos spalvos. Dešiniąjame paveikslėlyje užtenka pašalinti stalą ir abi plytelės jau atrodo tokios pačios spalvos. Tas kažkas, kas sėdi tarp mano tinklainės ir sąmonės supranta paveikslėlio kontekstą. Supranta stalą, jo metamą šešėlį, virš jo kabančias lempas ir pakeičia mano pasaulio pojūtį (perception). Viskas man to nežinant. Ta proga prisiminiau vieną sceną iš roboto policininko.
Taigi, kuo toliau gyvenu tuo labiau man atrodo, jog aš esu tik pakeleivis savo kūne, kuriame, mano samonė yra aplipdyta patirtimi pro kurią vis sunkiau matosi tikrasis pasaulis. Ir aš vis labiau gyvenu pasaulio modelyje, kuris mano paties sukurtas mano galvoje. Beveik kaip matricoje, kur visi pojučiai simuliuojami kompiuterio, tik šiuo atveju jie simuliuojami mano patirties. Ir beveik kaip matricoje Morpheus siūlo Neo :
This is your last chance. After this, there is no turning back. You take the blue pill – the story ends, you wake up in your bed and believe whatever you want to believe. You take the red pill – you stay in Wonderland, and I show you how deep the rabbit hole goes. Remember, all I'm offering is the truth – nothing more.
Taip man dabar matosi analogija su
Aldous Huxley, ir jo mintimis išsakytomis knygoje "
The doors of perception" :
If the doors of perception were cleansed every thing would appear to man as it is, infinite. For man has closed himself up, till he sees all things through narrow chinks of his cavern.
Nežinantiems, "The doors of perception" aprašo Aldous Huxley patirtį vartojant meskaliną. Tai va tokia tai raudona piliulė, po kurios pamatai ko nematęs ir jau nebėra kelio atgal.
O apibendrinant, aš dėkingas savo smegenims, kurios man padaro gyvenimą lengvesniu ir man nereikia kiekvieną kartą iš naujo galvoti kaip kelti koją, bet tuo pačiu, nenoriu visišku autopilotu pragyventi likusio gyvenimo, todėl bandysiu įdėmiau žiūrėti į pasaulį, gal pavyks kiek labiau praverti patyrimų duris ir nenustoti vis naujai matyti pasaulio.
Pranešimai
