Prieš kiek daugiau nei mėnesį Danutė iš Žvėryno paprašė "Padirbtuvių" atnaujinti vieno iš parkų suoliukus. Užvakar prisukome paskutinį iš šešių suoliukų ir tuo baigėme darbą, kurį pažadėjome Danutei. Tai tokia trumpa istorija. Toliau ta pati istorija kiek detaliau.
Rugpjūčio 23-ią Padirbtuvės gavo laišką iš Danutės, Žvėryno bendruomenės atstovės. Matomai Danutė matė prieš tai, ką veikėme, ir nusprendė pasiūlyti mums panašų užsiėmimą. Žvėryne prie Kęstučio / Liubarto sankryžos yra parkelis su begale suoliukų (26). Jie visi daugiau mažiau patrūniję. Artėjant Žvėryniečių šventei Danutė sugalvojo, kad būtų gražu atnaujinti parko suolelius. Pradžioje kalba ėjo apie visų suolelių atnaujinimą, bet dėl to, kad nespėjo surasti ir susitarti su rėmėjais, iš bendruomenės lėšų skyrė pinigų tik šešių suoliukų atnaujinimui. Mums šis projektas patiko, nes mums davė visą laisvę daryti suoliukus, kokius norime. Pinigai ir laisvė pasireikšti - kas gali būti geriau. Iš karto nusprendėme nedaryti suoliukų kopijų, bet padaryti kažką originalesnio. Buvo įvairiausių minčių. Kai kurios matosi filmuke.
Bet laikui senkant nusprendėm apsiriboti tik dviem sudėtingesniais modeliais, o likusius padaryti paprastesnius. Ties tuo projektavimai ir pasibaigė, teliko per porą savaičių pagaminti suoliukus.
Prisipažinsime, iki galo neįvertinome darbo sudėtingumo. Nežinantiems pasufleruosime, kad į suoliuko padarymą įeina: medienos suradimas ir nupirkimas; supjautų lentų atsivežimas iš lentpjūvės; visų reikalingų medžiagų supirkimas. Šių pirminių žingsnių mums nepavyko padaryti per vieną kartą, o tai reiškia tris ar keturis važiavimus į "Senukus" ar "Ermitažą". Aišku, prieš perkant būtina susiskaičiuoti tiksliai viską, ko ir kiek reikia. O kad galėtum viską susiskaičiuoti, taip pat reikia visiškai tiksliai žinoti suoliuko konstrukciją. Vėlesniame etape - daug pjovimo, gręžimo ir sukimo. Iš pradžių atrodė - kas čia tokio, šeši suoliukai, bet kai vienas suoliukas iš dešimties lentų, o lentoje reikia pragręžti po penkias skyles, kurios turi būti visos tiksliai reikalingoje vietoje, gauni 300 skylių, kurias reikia atsižymėti prieš gręžiant. Ir dar, beje, visus tuos 120 metrų lentų reikia nudažyti. Du kartus. O kol lentos nudažytos ir lauki, kol jos džiūna, sėdi ir neturi ką veikti. Padarius suoliukus, juos reikia nuvežti į vietą ir pastatyti, prieš tai numontavus senuosius. Statymas taip pat su savo subtilybėmis. Vietoje nėra elektros, dėl to reikia važiuoti į "Gotą" ir nuomotis elektros generatorių. Taip pat, jei pasiimi per silpną grąžtą, užuot išgręžęs betone skylę per kelias minutes, gali ir keliasdešimt minučių trukti. Vėl važiuoji pasiimti galingesnio grąžto. Jei nespėji darbų padaryti kol šviesu, dirbi prožektorių ir mobilių telefonų šviesoje. Ir taip toliau. Juokavom, jog gerai kad 26 suolių neapsiėmėm daryti per tas kelias savaites. Bet kokiu atveju iki šventės spėjom pagaminti ir pastatyti keturis suoliukus. Kiti du suoliukai nespėjo išdžiūti. Juos pastatėm po šventės praėjus savaitei. Labai gera pamoka, jog stovintis parke suoliukas už savęs slepia labai ilgą ir ne tokią jau paprastą istoriją. Ir neskubėkite piktintis, kai kas paskaičiuoja sąmatą ir sako, jog vieno suoliuko pastatymas kainuos 100 €. Mes gerokai nugrybavome su kainomis. Aišku, ne dėl pelno darėme, dėl savo pačių ego. Bet 40 € už suoliuką net nepadengia minimalių sąnaudų.
Tai tiek tekstinės istorijos apie veiksmą. Kitaip ta pati istorija gal atrodys nuotraukose, kurias su prierašais galite pažiūrėti mūsų "Padirbtuvių" puslapyje. Nuoroda: asdasdasd
Į Gedimino kalną negalima lipti kartu su šunimi. Apsimečiau, kad nemačiau šio ženklo. Kartais laužau taisykles. Kažkodėl konkrečiai ši man pasirodė nereikalinga. Tai ir nesilaikiau. Popiet važiavau motociklu ir laikiausi kelių eismo taisyklių. Net ir nevažiuojant jokioms mašinoms sankryžoje, nevažiavau per raudoną šviesą, nes labai aiškiai suprantu, kodėl reikia laikytis kelių eismo taisyklių visada, nors ir tuščia sankryža. Taip, pasaulis nesibaigia, jei kas pravažiuoja per raudoną. Dažniausiai. Nes tokie pravažiuotojai labai retai pasitaiko. Tas pats ir su skiepais, pagalvojau. Taip, bepigu šūkauti, kad "a va neskiepijau savo vaiko ir nieko jam nenutiko, ir neserga, ir sveikas". Taip, kol tu toks vienas važiuojantis per raudoną, tai gal nieko tokio, bet kai visi pradės neskiepyti savo vaikų ir važinėti per raudoną, tai... visi mirs. Kai kurių taisyklių visgi reikia laikytis. Kai kurių.
Šis įrašas - kaip skirtukas knygoje, skirtukas į mano gyvenimą, kuris ateity primins apie vieną neesminį, bet smagų nutikimą. Nes niekada negali žinoti, kuris iš tavo draugų / pažįstamų ateity taps įžymus menininkas. Galėsiu tada žurnalistams į kameras pasakoti šią istoriją apie Joną.
O istorija štai tokia. Vienas iš padirbtuvių makerspace narių - Jonas - iš kartono pasigamino didžiules raides. Maždaug po pusantro metro kiekviena. Raidės S V A J O N I Ų. Priešistorei reikia žinoti, kad Jonas dar lankosi (nežinau, ką ten veikia) Ruperto meno inkubatoriuje, kuris yra Svajonių gatvės kaimynystėje. Na ir dar akivaizdi žodžio sąsaja su paties Jono vardu, ir šiaip geras žodis. Taigi, tos didžiulės raidės kabėjo dirbtuvėse ant sienos ir niekam netrukdė, kol vieną dieną neprireikė kraustytis į naujas patalpas. O ten lubos nebebuvo tokios aukštos ir raidėms vietos akivaizdžios nebuvo. Ir pamenu tą momentą, kaip garsiai paklausiau aplinkinių ir pats išsigandau: "...tai išmetam Jono svajones?" Ir iš karto pats jau žinojau atsakymą. Kaip galima kieno nors svajones išmesti, kad ir kokios nefunkcionalios, nepatogios ar užimančios vietą (laiką) bebūtų. Taip ir iškeliavo Jono svajonės į naujas patalpas ir dabar turi ten savo dureles, už kurių yra sukrautos. Svajonių sandėliuke.
Viena istorija, kuri, manau, verta užfiksavimo. Praėjusių metų gruodžio 16-tą dieną vienas dviračių aktyvistas išsiuntė savivaldybei skundą apie, jo nuomone, opią problemą. Masiškai ignoruojamas ženklas sustoti / stovėti draudžiama, dėl ko dviratininkams ir pėstiesiems, ypač mamoms su vežimėliais, yra labai sunku naudotis šaligatviu. Situacija iliustruota nuotraukomis:
Kaip turėtų būti.
Reali situacija.
Kadangi skundas buvo pasirašytas elektroniniu parašu, jis prilyginamas oficialiam dokumentui, į kurį savivaldybė turi atsakyti per nurodytą laiko tarpą. Aišku, atsakymo nebuvo sulaukta. Bėgo laikas, o mašinas toliau kaip statė, taip ir statė toje vietoje. Nežinau, gal už baudas daug surinkdavo toje vietoje, todėl nieko ir nekeitė (spekuliacija).
Antras raundas. 2015 gegužės 11-tą. Po mero rinkimų aktyvistas sugalvojo patikrinti naują merą ir suorganizavo masinį tag'inimą po šią problemą aprašančiu įrašu.
Ištrauka iš įrašo:
Reikalavimai: 1) įrengti A T I T V A R U S, neleidžiančius užvažiuoti ant šaligatvio (nors svarstytina ir galimybė palikti šaligatvyje vietos per automobilio plotį); 2) skirti minimalias N U O B A U D A S -- pastabas -- atsakingiems savivaldybės darbuotojams, per 5 mėnesius nesureagavusiems (2014.12.16: „Dėkojame Jums už elektroninį laišką. Informuojame, kad laiškas gautas, užregistruotas ir persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją“) į pranešimą apie nuolatinius ir daugybinius KET pažeidimus. Kol nepradėsime išreikalauti tiesioginės atsakomybės, esminių pokyčių nei Vilniuje, nei Lietuvoje nebus, hau.
Po mero tag'inimų gegužės 18-tą Remigijus Šimašius pats asmeniškai sureagavo ir į diskusiją įtraukė atsakingą savivaldybės darbuotoją.
Dar po kelių priminimų liepos 1-ą buvo patikinta, jog problema sprendžiama.
Ir štai, birželio 16-tą, matome, jog problema išspręsta.
Nuo gegužės 18-tos iki birželio 16-tos. Kiek daugiau nei mėnuo. Nors praėjusios kadencijos savivaldybė to nesugebėjo sutvarkyti per pusę metų. Bet noriu pabrėžti ne tik šį konkretų atvejį, noriu apskritai atkreipti dėmesį į piliečių aktyvumą, nepabijokime to žodžio, skundžiant ir skundžiantis problemomis, kurios jiems maišo gyventi. Jei matai problemą, neapsiribok pabumbėjimu "aj aj kaip blogai", naudokis egzistuojančiomis priemonėmis, kad ta problema būtų išspręsta. Kažkada jau rašiau savo pamąstymus apie skundimo mentalitetą. Atseit kaip tai blogai, skundikas, stukačius, bla bla bla. Pasikartosiu dar kartą:
P.S. čia dar iš sąmonės srauto apie požiūrį į taisyklių laužymą. Sovietinėj erdvėj sugebėjimas laužyti taisykles ir išdurti sistemą yra laikomas kietumo požymiu. Pasigirti, kaip, kur nusukai. O tie, kurie stengiasi, jog aplinkiniai laikytųsi taisyklių, priešingai, žeminami ir laikomi silpnais žmonėmis (stukačiai).
Tuo tarpu vakaruose atvirkščiai. Žmonės nemato problemos ir net stengiasi pranešti apie pažeistas taisykles: ne vietoje pastatytą automobilį, šiukšlinimą, įtartinus piliečius. Ir tikrai neįsivaizduoju, kad kas kompanijoje girtųsi, kaip nusuko mokesčius ar darbuotojui nesumokėjo atlyginimo.
Gal toks elgesys yra susijęs su ta pačia galimybe keisti taisykles. Įsivaizduoju, kad vakaruose žmonės jaučia, jog jie turi galimybę keisti taisykles, kad jos atitiktų jų interesus, ir dėl to laikosi taisyklių, tuo tarpu į rytus nuo mūsų piliečiai yra savo valdovų malonėje ir jaučiasi bejėgiai pakeisti sistemą, todėl tik belieka ją apeiti. Iš ten gal ir pagarba žmonėms, kurie sugeba apeiti sistemą.
P.P.S Dar prisimenu, kaip kažkas vaikystėje (aš 1981 gimimo) parvažiavęs pasakojo, kokie vokiečiai "stukačiai" ir kad iškart policiją iškviečia, jei bandai pernakvoti kokioje stovėjimo aikštelėje sustojęs. Baisūs ir nedraugiški tie vokiečiai, bet dabar jau pradedu juos suprasti, gal vakarai man praplovė pagaliau smegenis. Greit ir aš pradėsiu fotografuoti ne vietoje priparkuotus auto ir siųsti nuotraukas į policiją. Senas krienas FTW!!!
P.S. Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad Vilnius tuo metu turėjo rimtesnių problemų nei ne vietoje statomi automobiliai.
Dėmesio! Čia bus daug techninių detalių, bet pabandysiu suprantamai privesti iki originalios minties.
Kažkada senovėje, vienoje laboratorijoje, mokslininkai sukūrė skystų kristalų (LCD) monitorius. Jie veikia šviesos poliarizavimo principu. Du paveiksliukai, manau, bus aiškesni nei keli sakiniai.
Poliarizuota šviesa.
Ekrano struktūra.
Atkreipkite dėmesį, jog iš ekrano sklindanti šviesa yra poliarizuota.
Kažkada dar seniau, kitoje laboratorijoje, mokslininkai sukūrė poliarizuotus akinius.
Šviesa turi tokią savybę, kad atsispindėjusi nuo paviršiaus ji poliarizuojasi ir tampa lygiagreti paviršiui, nuo kurio atsispindėjo.
Poliarizuotas atspindys.
Todėl paėmus poliarizacinę plėvelę, statmeną atsispindėjusiai šviesai, atspindžių šviesa yra užblokuojama. Manau, daug kas matė tokias akinių ar foto filtrų reklamas:
Užblokuoti lango atspindžiai.
Problema atsiranda, kai bandai su poliarizuotais akiniais dirbti prie monitoriaus, kurio poliarizacija yra horizontali. Vaizdas gaunasi maždaug toks:
Can't see shit captain.
Taigi, Dell monitoriaus gamintojai nepagalvojo, jog kažkoks hipsteris naudos jų monitorių užsidėjęs armani akinius su polaroido lęšiais. Čia tokie brangūs akiniai, kurių aš niekada savo noru nepirkčiau.
O visas "apie daug ką pagalvota" grožis pasimato, kai su tais akiniais pasižiūri į šalia stovintį mac book'ą. Obuolių fabrike kažkas apie tai pagalvojo ir surado labai paprastą sprendimą šiai problemai. Poliarizacinę plėvelę dėti nei stačiai, nei horizontaliai, o įstrižai. Na nes tikrai mažai žmonių pakreipę galvą į kompiuterį žiūri.
Tai čia iš dalies tas dalykas, dėl kurio man patinka "makai". Jie pagalvoja apie problemas, kurių tu net nežinai, kad galėtum turėti.
Patikrinau savo mobiliuosius įrenginius, nexus bei sony telefonai yra poliarizuoti statmenai, tai yra paversti šonu, užtemsta, jei esi su akiniais. Smalsu, kaip su kitų gamintojų ekranais. Ar pagalvojo jie apie hipsterius su poliarizuotais akiniais?
Neseniai pradėjau auginti barzdą. Ne dėl grožio, labiau dėl tingėjimo skustis. Bet taip jau yra, kad kartais vis tiek reikia nusiskusti. Tiksliau - būti nuskustam, nes pats tingiu. Taigi, prieš kelis mėnesius pirmą kartą gyvenime apsilankiau pas barzdaskutį. Šiandien šią procedūra kartojau antrą kartą. Kadangi esu visiškai žalias barzdų srityje, ir skutėjui paklausus, kaip kirpsim, tegaliu pasakyti "na sutvarkykite, kaip reikia", tai eksperimentuoju ir ieškau, kur Vilniuje man tą barzdą gerai sutvarkytų. Pirmą kartą lankiausi Kukla beauty boxe esančiame voxx barbers, gaila dabar negaliu pasakyti, koks skutėjas mane tvarkė, bet kaip pirmam kartui buvo visai gerai. Tiesiog neturėjau su kuo palyginti ir nelabai žinojau, ko tikėtis. Šiandien apsilankiau barzdaskučiuose. Šį kartą jau turėjau su kuo palyginti ir dabar tiesiog noriu pasidalinti savo patirtimi ir pastabomis.
Tikroji mano barzdos motyvacija.
Pirmas įspūdis barzdaskučiuose labai geras, pasitinka minkšta odinė sofkutė ir prieš akis besidarbuojantys du tamsiaodžiai kitataučiai. Vienas garbanotas juodukas, kitas šviesesnis kažkur nuo Indijos. Daug karštų rankšluoščių, odekolono kvapas, vyriškas interjeras ir gera muzika. Vyrai taip skrupulingai darbavosi prie klientų, kad man teko palaukti dvidešimt minučių ilgiau, nei buvo paskirtas laikas. Bet čia smulkmena, kur nepasitaiko.
Pradedam procedūrą. Pakliuvau pas šviesesnįjį. Pirmi pavojaus signalai. Jis nelabai supranta lietuviškai (natūralu), bet taip pat nemoka ir angliškai. Teko pasikviesti juoduką, kad pavertėjautų. Išsiaiškinom, ko noriu, juodukas gestais parodė mano skutėjui, kur ir ką daryti, ir nubėgo pas savo klientą. Kadangi taupiau laiką, tai tuo pačiu paprašiau, kad mane ir apkirptų (lai atleidžia man mano kirpėja). Nepasiūlė išplauti man galvos, o aš pats, kai jau pradėjo kirpti, ir nebeprašiau. Tiek to jau. Pats kaltas. Buvau apkirptas ir sušukuotas. Labai subjektyviai verkšlenant - nebuvo malonu. Gerokai prašukavo man kietomis šukomis tą pačią vietą kakle. Iš objektyvių nusiskundimų tai labai nepatiko, kai šukuojant fenu nudegino galvą. Čia reikia daug patirties, kad tai sugebėtum.
Pradedam skustis. Mašinėle nuimam gaurus. Įdomi detalė - nuskuto ir nosies plaukus. Aš, kaip ir sakiau, esu žalias, tai tiesiog man tai nauja buvo. Putomis prieš skutant kažkodėl patepė tik kaklą, nors skuto ir žandus bei smakrą. Nežinau, kodėl jų putomis nepatepė. Gal taip reikia. Tada atliko pačią nemaloniausią mano kada patirtą procedūrą. Su siūlu nupešiojo veido plaukus. Tuos pūkelius, kur ant skruostikauslių ir ant kaktos. Never again. Moterys, kur antakius pešiojatės, net nežinau, ką jums pasakyti. Toliau - ugnies procedūra. Čia irgi man kažkas super naujo ir kiek graudžiai juokingo. Su žiebtuvėliu (tokiu paprastu, kur kioskelyje parduoda) nudegino man ausų plaukus. Sėdžiu ir veidrodyje žiūriu, kaip man su žiebtuvėliu ausis degina. Say whaaaat? Kaip ir su fenu, tai čia irgi kiek apskrudino per smarkiai. Na bet gal čia taip reikia. Tada pabaigai gavau karštą rankšluostį ant veido. Labai nustebau, nes visada galvojau, kad karštą rankšluostį ant veido deda prieš skutant, kad suminkštėtų oda, o ne po skutimo. Ir tada paskutinis akcentas - stiprus alkoholinis dezodorantas ant viso veido. Viduje verkiau, bet išorėje likau rimtu veidu, gal tik ašara viena nuriedėjo.
Super procedūra. Reika namie ją naudoti.
Iš bendrų pastebėjimų: tai jei skutėjas yra rūkantis, tai labai jaučiasi, kai jis prisikišęs kruopščiai barzdą tvarko ir tuo pačiu alsuoja į veidą. Čia tokia pastaba tiek voxx barberiams, tiek barzdaskučiams. Nežinau kaip tą rūkalų kvapą panaikinti. Vienas variantas yra tiesiog neberūkyti. Kita pastaba barzdaskučių skutėjui. Tikiuosi jam nedegė namai ar kas iš giminių į nelaimę nepateko, bet naudoti išmanųjį telefoną skutant ką nors, man atrodo labai neprofesionalu. Kokius tris kartus buvo pakibusio kirpėjo efektas, kai viena ranka jis laiko prie manęs kokias šukas ar šepetį, o kita maigo telefoną. Pagal mane tai yra visiškai no-go. O iš subjektyvių pastabų tai voxx'ai kol kas man labiau patiko. Taip pat patiko kaip dirba barzdaskučių juodaodis, gal dar reiks pas jį pabandyti nusiskusti, bet pas jo kolegą jau nebenoriu už jokius pinigus papulti.
P.S. "juodaodis" ir "šviesesnis nuo Indijos" vartoju visiškai be rasistinių intencijų, tiesiog tai buvo du ryškiausi skiriamieji bruožai. Jei tarkim būtų dirbę du žmonės ir vienas iš jų būtų su akiniais, gal pagal akinius juos indentifikuočiau.
P.P.S dabar skaitau savo verkšlenimus apie kažkokią grožio procedūrą ir galvoju WTF aš čia rašau dabar, bet čia labai momento esu pagautas, blogos patirties momento, tai reikia tai turėti galvoje. Subjektyviai blogos patirties. Ir stebiuosi visais penkių žvaigždučių įvertinimais internetuose.
Po darbų Londone nusprendžiau apsilankyti viename iš vietinių hakerspace - London hackerspace. Pataikiau į atvirų durų dieną, kurią jie rengia kiekvieną antradienį. Įsikūrę jie per daug neišsiskiriančiame poros aukštų pastate. Lauke stoviniavo ir rūkė keli tipinės išvaizdos geek'ai. Paspaudęs didelį raudoną mygtuką prie durų buvau labai sklandžiai ir be jokių nereikalingų klausimų įleistas į vidų. Kadangi atėjau kiek anksčiau, dar nebuvo prisirinkę daug smalsuolių, todėl galėjau laisvai apsižiūrėti po visas patalpas. Niekas manęs nei lydėjo, nei aš kam įdomus buvau. Ėjau kur norėjau, žiūrėjau, ką norėjau, visi buvo užsiėmę savo projektais. Beje, viduje buvo gal kokie dešimt žmonių.
Siuvimo kampas
Patalpos atrodo daugiau nei nerealiai. Įrangos kiekius ir įvairovę sunku net nusakyti, todėl net nebandysiu to daryti. Nufilmavau abu aukštus, todėl tiesiog siūlau imti ir pažiūrėti video medžiagą. Ją kiek paredagavau ir pakomentavau bei iškarpiau įdomesnius kadrus. Po pasivaikščiojimo prisėdau prie vienos grupelės čilinančių vietinių, nutaikęs progą įsiterpiau ir iškvočiau, kiek galėjau apie jų sukurtą erdvę. Nors erdvė čia ne tas žodis, tai - bendruomenė. Ta nuostabi erdvė - tai tik dar nuostabesnės bendruomenės rezultatas.
Įsikūrė jie prieš penkerius metus. Pradinė mintis buvo hackerspace be jokių taisyklių. Nežinau, kiek žmonių tada dalyvavo ir kaip jie tą vietą išlaikė. Pirma problema, su kuria susidūrė betaisyklinėje aplinkoje, buvo ta, jog nariai pradėjo į patalpas nešti belenkokius daiktus ir tiesiog užgriozdino erdvę (padirbtuvės tą etapą jau praėjo). Teko priimti tam tikras taisykles. Beje, taisyklė numeris 0 (nulis) - "Don't be on fire". Taigi, per penkerius metus prisirinko nemažai taisyklių, bet visos labai su prasme.
Valdymas, o gal geriau sakyti valdymasis, vyksta konsensuso (bendro sutarimo) principu. Tai yra ne balsavimu, kurių daugiau - tie teisūs, bet principo, kad kuo daugiau žmonių padarytum laimingais. Bendravimas ir problemų sprendimas vyksta mailing list'e. Visi nariai turi vienodą balsą sprendžiant klausimus. Kasmet yra išrenkami keli patikėtiniai ("trustee"), kurių pareiga spręsti problemas, jei nepavyksta susitarti geruoju, arba kurie turėtų sudrausminti taisyklių nesilaikančius narius. Paprastai tai būna labai didelio autoriteto žmonės. Beje, patikėtinio kadencija trunka metus. Antrai kadencijai to paties žmogaus perrinkti negalima.
Tvarka bus!
Neįtikėčiasia dalis yra finansai. Per mėnesį ši organizacija sudegina virš 11.000 svarų. Beveik 15.000 EUR arba senais pinigais 50.000 LTL. Tai yra ne pelno siekianti organizacija ir išsilaiko ji pati iš savo narių įmokų. Nario mokestis yra nuo 15 svarų, bet nariai yra skatinami mokėti kiek negaila. Tačiau nepamirštama ir apie nepasiturinčius. Jei esi studentas ar šiaip "cash strap", bet labai nori kažką gaminti, tave priims ir pigiau ar gal net nemokamai. Šiuo metu yra apie 1200 narių. Vasarą būna pagausėjimas. Visa apmokėjimo ir narystės sistema yra automatizuota. Pačių susikonstruota sistema kas mėnesį patikrina banko išrašus ir sumokėjusius narius įtraukia į sistemą, nesumokėjusius pašalina iš jos. Į sistemą įtraukti nariai bet kada į patalpas gali patekti pasinaudoję londono metro "oister" kortele. Pypt ir durys atsidaro. Beje durų atidarymo sistemą jie taip pat patys susikonstravo ir visi kodai (kaip ir daug kitų dokumentų) yra laisvai prieinami internete (čia).
Palik viską tvarkingiau nei radai.
Visi nariai turi teisę bet kuriuo paros metu naudotis patalpomis. Tačiau nėra jokios rezervacijos sistemos. Sąmoningai. Nes tuomet prasideda tokie dalykai kaip "užsiregistravau, bet neatėjau". Dabar viskas paprasta, ateini ir bandai tilpti. Jei jau taip atsitiko, kad netelpi, bad luck, bet paprastai žmonės reikalui esant tikrai geranoriškai pasidalija erdve ir įranga. Nenaudoji juk dvi valandas ištisai tekinimo staklių. Beje, nario mokestis yra toks mažas Londono standartais (trys-keturi alaus bokalai), kad kai kurie nariai tiesiog kas mėnesi paremia šią nuostabią idėją, bet per daug nesilanko. Gal tik užsuka į kokius didesnius renginius. Tai va kažkaip ta visa gausybė narių organiškai ir dalijasi erdve.
Negooglinkite...
O pabaigai padrikų dalykų, ką iškvočiau ir kas man pasirodė įdomu, bet į tekstą niekur neįkišau. Kiek klausiau, nebuvo jokių rimtų traumų per visą laiką, nors nariai nėra kažkokie profesionalai, o greitai besisukančių aštrių įrankų ten tikrai apstu. Niekas nesusisprogdino, nors buvo atvejų, kai kaimynai piktinosi kieme sprogdinamomis skysto azoto bombomis. Niekas nebuvo užsidegęs (žiūrėti nulinę taisyklę). Virš durų prie išėjimo kabo raudonas pranešimas "thieves will be prosecuted". Nors apie kažkokias vagysčių problemas iškvosti nepavyko. Sakė, visokių pasitaiko žmonių. Būna tokių, kurie prisijungia ir tikrai daug duoda hakerspeisui, bet būna ir tokių, kurie susimoka, bet paiima, kiek tik gali patys beveik nieko neduodami atgal. Įrankiai lūžta, ir čia nieko nepadarysi. Tiesiog reikia taisyti. O tai daro patys nariai. Visur labai daug kartų parašyta "po savęs susitvarkyti, nes kitaip tai turės padaryti kitas". Ir išties - viskas labai tvarkinga. Prihakinta visa aplinka. Prie sofkučių kampo stovi senovinis crt televizosius, kuris rodo artimiausių auobusų grafiką. Kitame patalpos kampe švieslentė rodo interneto statistiką (upload/download). Yra šaldytuvas, kuriame pilna alaus, o šalia dėžutė alaus aukoms. Taip pat yra ir muziejukas, į kurį bet kuris narys gali padėti daiktą, jei mano, jog jis vertas būti tame muziejuje. Vienas iš eksponatų - plazminių pjaustyklių perpjautas kietasis diskas. Sakė, kažkada tokį aparatą turėjo. Šiukšlių rūšiavimas irgi su įdomia sistema. Trys dėžės. Nereikalingą daiktą dedi į pirmą dėžę, po vienos savaitės ir pirmos dežės nepaimti daiktai keliauja į antrą dėžę, po dar vienos savaitės į trečią ir, jei iš trečios dėžės daikto niekas nepaima, su juo atsisveikinama su visam.
O dabar jau visai pabaigai prisipažinsiu, bijojau rašyti šį straipsnį, nes nežinau, ar įmanoma žodžiais perteikti tą jausmą, kuris užplūsta patekus į tokią erdvę kaip Londono hakerspeisas. Supranti, kad gyvenimas gerėja žvėrišku greičiu ir su juo gerėja žmonės. Pasitikėjimas net tarp pirmą kartą susitikusių žmonių tampa norma. Kad taisyklės yra ne tam, kad kažką draustų, bet kad primintų kaip elgtis, kad visiems būtų geriau. Ir tada dar pabunda vaikas viduje. Būdami maži, turėjome ir žaislų, ir smėlio dėžę, kurioje su draugais susitikdavome ir žaisdavome, bet kažkodėl, kai užaugome ir turime visas galimybes toliau žaisti, nustojame tai daryti. Kur mūsų suaugusiųjų smėlio dėžės, kur mūsų suaugusiųjų žaislai ir kodėl mes nebesusitinkam su draugais pažaisti. Nekalbu apie taisyklėmis sukaustytus stalo žaidimus ar alaus bokalų kilnojimo čempionatus. Kur mūsų spontaniški improvizuotų taisyklių kūrybiniai žaidimai, kur priimamas kiekvienas, atėjęs į smėlio dėžę ir nėra jokių apribojimų. Mums nereikia, kad tėtis sukaltų smėlio dėžę ar mama nupirktų lėlę. Mes patys jau tai galime padaryti. Bet kažkodėl nedarome... Na jau ne, aš sau pasidarysiu smėlio dėžę ir kviečiu visus ateiti pažaisti.
P.S. ir ne, čia ne padirbtuvių reklama, aš tikrai noriu smėlio dežės.
P.P.S. Video tik smalsiausiems. Dvylika minučių neredaguoto, besikratančio ir susiliejusio vaizdo gali sukelti galvos skausmus ar / ir pykinimą.
Prieš kurį laiką galvoje sukosi mintis pagaminti automatinį greičio matuoklį: pora telefonų, automatiškai atpažįstančių mašinų numerius ir suskaičiuojančių vidutinį greitį atkarpoje. Kiek paeksperimentavus paaiškėjo, jog nėra taip paprasta, kaip atrodo. Atviro kodo numerių atpažinimo bibliotekos yra nepakankamai greitos, o mobiliųjų kameros nepakankamai geros kokybės. Taigi vieną saulėtą sekmadienio dieną pasikviečiau pagalbon draugų, pasiėmiau porą go pro kamerų, termosą arbatos ir nuėjom pamatuoti vidutinio greičio rankiniu būdu. Jau kurį laiką man kliūna "gyvenamosios zonos" ženklas prie prezidentūros. Gyvenamojoje zonoje galioja 20km/h greičio apribojimas, bet būtent toje vietoje, niekas nekreipia dėmesio į tą ženklą. Taigi, vieną kamerą pastatėm prie zonos pradžios, kitą prie vaistinės. Pafilmavome kokias dvidešimt minučių ir rankiniu būdu išanalizavome duomenis.
Rezultatas toks, kokio ir tikėjomės. Beveik visos mašinos viršijo greitį. Tos kur neviršijo, buvo tos, kurios bandė sukti į kitą gatvę, bet kadangi ten vyko parado repeticija, kelias buvo uždarytas ir joms teko pastoviniuoti, kol apsispręs, kur toliau važiuoti. O rezultatas skaičiais maždaug toks:
Visa lentelė čia (nuoroda).
O pagrindinė mintis, kurią noriu perteikti, - tai taisyklės, jų laikymasis ir jų keitimas. Mano, kaip ir daugumos užfiksuotų vairuotojų, nuomonė sutampa. 20km/h toje vietoje yra nepatogiai neprotinga. Todėl dauguma, kadangi nėra matuojami, nepaiso taisyklių ir jas apeina. Ir čia matomai ne vienintelė vieta, kur greičio apribojimas yra "rekomendacinio" pobudžio, nes niekas nesirūpina, jog taisyklių būtų laikomasi. Užduotis namų darbams - pabandykite mieste važiuoti neviršydami greičio.
O dabar įsivaizduokite, jei man būtų pavykę pigiai automatiškai matuoti vidutinį greitį, visa tai integruoti į teisinę ir pašto sistemą. Viršijai greitį, vakare gauni e-mail'ą (arba laišką po savaitės), kad ten ir ten viršytas greitis, ir prašom susimokėti baudą. Viršyjai dukart per diena, gauni dvi baudas. Kažkoks košmariškas distopinis scenarijus kasdieniam vairuotojui. Tektų laikytis taisykių. Bet yra ir kitas kelias, ir tuo aš džiaugiuosi. Mes turim teisę ne tik laikytis taisyklių, bet ir jas keisti. Dažnas pamiršta tai, nes paprastai ad hoc apeina taisykles, lieka nepagautas ir gyvena toliau. Bet jei visi mes kasdien laužom taisykles ir laikom tai norma, tai ar ne geriau tuomet pakeisti taisykles, kad jos atitiktų realybę. Neskatinu didinti leistino greičio, tiesiog šiuo pavyzdžiu noriu parodyti, jog jei yra taisyklės, tai yra ir galimybė jas keisti.
Finišas
P.S. čia dar iš sąmonės srauto apie požiūrį į taisyklių laužymą. Sovietinėj erdvėj sugebėjimas laužyti taisykles ir išdurti sistemą yra laikomas kietumo požymiu. Pasigirti kaip, kur nusukai. O tie kurie stengiasi jog aplinkiniai laikytųsi taisyklių, priešingai, žeminami ir laikomi silpnais žmonėmis (stukačiai).
Tuo tarpu vakaruose atvirkščiai. Žmonės nemato problemos ir net stengiasi pranešti apie pažeistas taisykles: ne vietoje pastatytą automobilį, šiukšlinimą, įtartinus piliečius. Ir tikrai neįsivaizduoju, kad kas kompanijoje girtųsi kaip nusuko mokesčius ar darbuotojui nesumokėjo atlyginimo.
Gal toks elgesys yra susijęs su ta pačia galimybe keisti taisykles. Įsivaizduoju, jog vakaruose žmonės jaučia, jog jie turi galimybę keisti taisykles, kad jos atitiktų jų interesus ir dėl to laikosi taisyklių, tuo tarpu į rytus nuo mūsų piliečiai yra savo valdovų malonėje ir jaučiasi bejėgiai pakeisti sistemą, todėl tik belieką ją apeiti. Iš ten gal ir pagarba žmonėms, kurie sugeba apeiti sistemą.
P.P.S Dar prisimenu, kaip kažkas vaikystėje (aš 1981 gimimo) parvažiavęs pasakojo, kokie vokiečiai "stukačiai" ir kad iškart policiją iškviečia, jei bandai pernakvoti kokioje stovėjimo aikštelėje sustojęs. Baisūs ir nedraugiški tie vokiečiai, bet dabar jau pradedu juos suprasti, gal vakarai man praplovė pagaliau smegenis. Greit ir aš pradėsiu fotografuoti ne vietoje priparkuotus auto ir siųsti nuotraukas į policiją. Senas krienas FTW!!!
Adomas šią savaitę pasikvietė apžiūrėti (nemokamai apvalgyti) Google ofisą Londone. Alaus šaldytuvas deja buvo užrakintas iki penktadienio. Įsimintiniausia patalpa, dirbtuvės. Viskas, ko reikia ką nors paprototipinti. 3D priteriai, lazeriniai ploteriai, elektronikos kalnai, osciloskopai, lituokliai ir kalnai laidų. Nepastebėjau ar plaktukų buvo. O šalia toks kambariukas (nebepamenu kaip vadinasi), kur ateini ir jei ko reikia darbui, pasiimi. Kaip supratau, klaviatūros, pelės, ir šiaip visokios smulkmenos. Be jokio popierizmo be nieko. Atėjai pasiėmei ir eini toliau dirbti. Ir niekas nesprendžia problemos "o jei kas nors ką nors pavogs". Ir tada pagalvojau, jog šios problemos sprendimas įmonėse reikalauja daug pastangų. Reikia gauti patvirtinimus, pasirašyti kai kažką pasiimi ir turėti barkodą ant daikto, kad gražintum. Reguliariai inventorizuoti ką tu turi ir ką turi gražinti ir taip toliau. Ir tas "sprendimas" yra nuolatinis, tai yra pastangos reikalingos visą laiką. Bet yra kitas būdas. Išspręsti šią problemą kitoje vietoje. Ne ribojant darbuotoją, o atsirenkant darbuotoją. Tai yra priimant į darbą.
Ir lygiai tokią pačią paralelę pamačiau savo hobyje. Neseniai diskutavome apie padirbtuvių ateitį. Kaip organizuoti veiklą, ir kaip padaryti, kad nedingtų daiktai. Ir kaip dabar pamenu, taip nuklydom į lankas galvodami apie signalizacijas, daiktų katalogavimą, popierių pasirašymą, kad esi atsakingas už daiktą ir taip toliau. Ir čia yra ta pati problema, kad tai kontrolei reikės nuolatinių pastangų ir laiko užuot tai panaudojus kaip nors naudingiau. Atsirink su kuo bendrauji ir nereikės kiekvieną kartą per petį įtariai žvilgčioti.
Žinoma, tam tikro lygio biurokratija yra neišvengiama, bet reikia kartais į viską atsitraukus pažiūrėti ir pastebėti ar ne per daug jėgų švaistoma kur nereikia. Išspręsk problemą vieną kartą.
P.S. ši taktika netinka žmonėms gyvenantiems iš vienos problemos sprendimo, nes išpręsdami problemą jie nupjauna šaką ant kurios sėdi.
Pranešimai
