Londono Hackerspace

Akivaizdi priešprieša padirbtuvių logo "pakurk"

Po darbų Londone nusprendžiau apsilankyti viename iš vietinių hakerspace - London hackerspace. Pataikiau į atvirų durų dieną, kurią jie rengia kiekvieną antradienį. Įsikūrę jie per daug neišsiskiriančiame poros aukštų pastate. Lauke stoviniavo ir rūkė keli tipinės išvaizdos geek'ai. Paspaudęs didelį raudoną mygtuką prie durų buvau labai sklandžiai ir be jokių nereikalingų klausimų įleistas į vidų. Kadangi atėjau kiek anksčiau, dar nebuvo prisirinkę daug smalsuolių, todėl galėjau laisvai apsižiūrėti po visas patalpas. Niekas manęs nei lydėjo, nei aš kam įdomus buvau. Ėjau kur norėjau, žiūrėjau, ką norėjau, visi buvo užsiėmę savo projektais. Beje, viduje buvo gal kokie dešimt žmonių.

Siuvimo kampas

Patalpos atrodo daugiau nei nerealiai. Įrangos kiekius ir įvairovę sunku net nusakyti, todėl net nebandysiu to daryti. Nufilmavau abu aukštus, todėl tiesiog siūlau imti ir pažiūrėti video medžiagą. Ją kiek paredagavau ir pakomentavau bei iškarpiau įdomesnius kadrus. Po pasivaikščiojimo prisėdau prie vienos grupelės čilinančių vietinių, nutaikęs progą įsiterpiau ir iškvočiau, kiek galėjau apie jų sukurtą erdvę. Nors erdvė čia ne tas žodis, tai - bendruomenė. Ta nuostabi erdvė - tai tik dar nuostabesnės bendruomenės rezultatas.
Įsikūrė jie prieš penkerius metus. Pradinė mintis buvo hackerspace be jokių taisyklių. Nežinau, kiek žmonių tada dalyvavo ir kaip jie tą vietą išlaikė. Pirma problema, su kuria susidūrė betaisyklinėje aplinkoje, buvo ta, jog nariai pradėjo į patalpas nešti belenkokius daiktus ir tiesiog užgriozdino erdvę (padirbtuvės tą etapą jau praėjo). Teko priimti tam tikras taisykles. Beje, taisyklė numeris 0 (nulis) - "Don't be on fire". Taigi, per penkerius metus prisirinko nemažai taisyklių, bet visos labai su prasme.
Valdymas, o gal geriau sakyti valdymasis, vyksta konsensuso (bendro sutarimo) principu. Tai yra ne balsavimu, kurių daugiau - tie teisūs, bet principo, kad kuo daugiau žmonių padarytum laimingais. Bendravimas ir problemų sprendimas vyksta mailing list'e. Visi nariai turi vienodą balsą sprendžiant klausimus. Kasmet yra išrenkami keli patikėtiniai ("trustee"), kurių pareiga spręsti problemas, jei nepavyksta susitarti geruoju, arba kurie turėtų sudrausminti taisyklių nesilaikančius narius. Paprastai tai būna labai didelio autoriteto žmonės. Beje, patikėtinio kadencija trunka metus. Antrai kadencijai to paties žmogaus perrinkti negalima.

Tvarka bus!

Neįtikėčiasia dalis yra finansai. Per mėnesį ši organizacija sudegina virš 11.000 svarų. Beveik 15.000 EUR arba senais pinigais 50.000 LTL. Tai yra ne pelno siekianti organizacija ir išsilaiko ji pati iš savo narių įmokų. Nario mokestis yra nuo 15 svarų, bet nariai yra skatinami mokėti kiek negaila. Tačiau nepamirštama ir apie nepasiturinčius. Jei esi studentas ar šiaip "cash strap",  bet labai nori kažką gaminti, tave priims ir pigiau ar gal net nemokamai. Šiuo metu yra apie 1200 narių. Vasarą būna pagausėjimas. Visa apmokėjimo ir narystės sistema yra automatizuota. Pačių susikonstruota sistema kas mėnesį patikrina banko išrašus ir sumokėjusius narius įtraukia į sistemą, nesumokėjusius pašalina iš jos. Į sistemą įtraukti nariai bet kada į patalpas gali patekti pasinaudoję londono metro "oister" kortele. Pypt ir durys atsidaro. Beje durų atidarymo sistemą jie taip pat patys susikonstravo ir visi kodai (kaip ir daug kitų dokumentų) yra laisvai prieinami internete (čia).

Palik viską tvarkingiau nei radai.

Visi nariai turi teisę bet kuriuo paros metu naudotis patalpomis. Tačiau nėra jokios rezervacijos sistemos. Sąmoningai. Nes tuomet prasideda tokie dalykai kaip "užsiregistravau, bet neatėjau". Dabar viskas paprasta, ateini ir bandai tilpti. Jei jau taip atsitiko, kad netelpi, bad luck, bet paprastai žmonės reikalui esant tikrai geranoriškai pasidalija erdve ir įranga. Nenaudoji juk dvi valandas ištisai tekinimo staklių. Beje, nario mokestis yra toks mažas Londono standartais (trys-keturi alaus bokalai), kad kai kurie nariai tiesiog kas mėnesi paremia šią nuostabią idėją, bet per daug nesilanko. Gal tik užsuka į kokius didesnius renginius. Tai va kažkaip ta visa gausybė narių organiškai ir dalijasi erdve.

Negooglinkite...

O pabaigai padrikų dalykų, ką iškvočiau ir kas man pasirodė įdomu, bet į tekstą niekur neįkišau. Kiek klausiau, nebuvo jokių rimtų traumų per visą laiką, nors nariai nėra kažkokie profesionalai, o greitai besisukančių aštrių įrankų ten tikrai apstu. Niekas nesusisprogdino, nors buvo atvejų, kai kaimynai piktinosi kieme sprogdinamomis skysto azoto bombomis. Niekas nebuvo užsidegęs (žiūrėti nulinę taisyklę). Virš durų prie išėjimo kabo raudonas pranešimas "thieves will be prosecuted". Nors apie kažkokias vagysčių problemas iškvosti nepavyko. Sakė, visokių pasitaiko žmonių. Būna tokių, kurie prisijungia ir tikrai daug duoda hakerspeisui, bet būna ir tokių, kurie susimoka, bet paiima, kiek tik gali patys beveik nieko neduodami atgal. Įrankiai lūžta, ir čia nieko nepadarysi. Tiesiog reikia taisyti. O tai daro patys nariai. Visur labai daug kartų parašyta "po savęs susitvarkyti, nes kitaip tai turės padaryti kitas". Ir išties - viskas labai tvarkinga. Prihakinta visa aplinka. Prie sofkučių kampo stovi senovinis crt televizosius, kuris rodo artimiausių auobusų grafiką. Kitame patalpos kampe švieslentė rodo interneto statistiką (upload/download). Yra šaldytuvas, kuriame pilna alaus, o šalia dėžutė alaus aukoms. Taip pat yra ir muziejukas, į kurį bet kuris narys gali padėti daiktą, jei mano, jog jis vertas būti tame muziejuje. Vienas iš eksponatų - plazminių pjaustyklių perpjautas kietasis diskas. Sakė, kažkada tokį aparatą turėjo. Šiukšlių rūšiavimas irgi su įdomia sistema. Trys dėžės. Nereikalingą daiktą dedi į pirmą dėžę, po vienos savaitės ir pirmos dežės nepaimti daiktai keliauja į antrą dėžę, po dar vienos savaitės į trečią ir, jei iš trečios dėžės daikto niekas nepaima, su juo atsisveikinama su visam.

 O dabar jau visai pabaigai prisipažinsiu, bijojau rašyti šį straipsnį, nes nežinau, ar įmanoma žodžiais perteikti tą jausmą, kuris užplūsta patekus į tokią erdvę kaip Londono hakerspeisas. Supranti, kad gyvenimas gerėja žvėrišku greičiu ir su juo gerėja žmonės. Pasitikėjimas net tarp pirmą kartą susitikusių žmonių tampa norma. Kad taisyklės yra ne tam, kad kažką draustų, bet kad primintų kaip elgtis, kad visiems būtų geriau. Ir tada dar pabunda vaikas viduje. Būdami maži, turėjome ir žaislų, ir smėlio dėžę, kurioje su draugais susitikdavome ir žaisdavome, bet kažkodėl, kai užaugome ir turime visas galimybes toliau žaisti, nustojame tai daryti. Kur mūsų suaugusiųjų smėlio dėžės, kur mūsų suaugusiųjų žaislai ir kodėl mes nebesusitinkam su draugais pažaisti. Nekalbu apie taisyklėmis sukaustytus stalo žaidimus ar alaus bokalų kilnojimo čempionatus. Kur mūsų spontaniški improvizuotų taisyklių kūrybiniai žaidimai, kur priimamas kiekvienas, atėjęs į smėlio dėžę ir nėra jokių apribojimų. Mums nereikia, kad tėtis sukaltų smėlio dėžę ar mama nupirktų lėlę. Mes patys jau tai galime padaryti. Bet kažkodėl nedarome... Na jau ne, aš sau pasidarysiu smėlio dėžę ir kviečiu visus ateiti pažaisti.

Taisyklės

P.S. ir ne, čia ne padirbtuvių reklama, aš tikrai noriu smėlio dežės.
P.P.S. Video tik smalsiausiems. Dvylika minučių neredaguoto, besikratančio ir susiliejusio vaizdo gali sukelti galvos skausmus ar / ir pykinimą.

Taisyklės yra ne tam, kad jas laužytų, o tam kad jas keistų.

Starto vieta.

Prieš kurį laiką galvoje sukosi mintis pagaminti automatinį greičio matuoklį: pora telefonų, automatiškai atpažįstančių mašinų numerius ir suskaičiuojančių vidutinį greitį atkarpoje. Kiek paeksperimentavus paaiškėjo, jog nėra taip paprasta, kaip atrodo. Atviro kodo numerių atpažinimo bibliotekos yra nepakankamai greitos, o mobiliųjų kameros nepakankamai geros kokybės. Taigi vieną saulėtą sekmadienio dieną pasikviečiau pagalbon draugų, pasiėmiau porą go pro kamerų, termosą arbatos ir nuėjom pamatuoti vidutinio greičio rankiniu būdu. Jau kurį laiką man kliūna "gyvenamosios zonos" ženklas prie prezidentūros. Gyvenamojoje zonoje galioja 20km/h greičio apribojimas, bet būtent toje vietoje, niekas nekreipia dėmesio į tą ženklą. Taigi, vieną kamerą pastatėm prie zonos pradžios, kitą prie vaistinės. Pafilmavome kokias dvidešimt minučių ir rankiniu būdu išanalizavome duomenis.
Rezultatas toks, kokio ir tikėjomės. Beveik visos mašinos viršijo greitį. Tos kur neviršijo, buvo tos, kurios bandė sukti į kitą gatvę, bet kadangi ten vyko parado repeticija, kelias buvo uždarytas ir joms teko pastoviniuoti, kol apsispręs, kur toliau važiuoti. O rezultatas skaičiais maždaug toks:

• Užfiksuota mašinų: 49
• Nuvažiuotas atstumas: 241.64 m
• Vidutinis greitis: 38.92 km/h
• Potencialių baudų: 769.5 € (per 14 minučių, skaičiuojant pusę minimalios baudos)
• Greičio rekordas: 72 km/h

Visa lentelė čia (nuoroda).
O pagrindinė mintis, kurią noriu perteikti, - tai taisyklės, jų laikymasis ir jų keitimas. Mano, kaip ir daugumos užfiksuotų vairuotojų, nuomonė sutampa. 20km/h toje vietoje yra nepatogiai neprotinga. Todėl dauguma, kadangi nėra matuojami, nepaiso taisyklių ir jas apeina. Ir čia matomai ne vienintelė vieta, kur greičio apribojimas yra "rekomendacinio" pobudžio, nes niekas nesirūpina, jog taisyklių būtų laikomasi. Užduotis namų darbams - pabandykite mieste važiuoti neviršydami greičio.
O dabar įsivaizduokite, jei man būtų pavykę pigiai automatiškai matuoti vidutinį greitį, visa tai integruoti į teisinę ir pašto sistemą. Viršijai greitį, vakare gauni e-mail'ą (arba laišką po savaitės), kad ten ir ten viršytas greitis, ir prašom susimokėti baudą. Viršyjai dukart per diena, gauni dvi baudas. Kažkoks košmariškas distopinis scenarijus kasdieniam vairuotojui. Tektų laikytis taisykių. Bet yra ir kitas kelias, ir tuo aš džiaugiuosi. Mes turim teisę ne tik laikytis taisyklių, bet ir jas keisti. Dažnas pamiršta tai, nes paprastai ad hoc apeina taisykles, lieka nepagautas ir gyvena toliau. Bet jei visi mes kasdien laužom taisykles ir laikom tai norma, tai ar ne geriau tuomet pakeisti taisykles, kad jos atitiktų realybę. Neskatinu didinti leistino greičio, tiesiog šiuo pavyzdžiu noriu parodyti, jog jei yra taisyklės, tai yra ir galimybė jas keisti.

Finišas

P.S. čia dar iš sąmonės srauto apie požiūrį į taisyklių laužymą. Sovietinėj erdvėj sugebėjimas laužyti taisykles ir išdurti sistemą yra laikomas kietumo požymiu. Pasigirti kaip, kur nusukai. O tie kurie stengiasi jog aplinkiniai laikytųsi taisyklių, priešingai, žeminami ir laikomi silpnais žmonėmis (stukačiai).
Tuo tarpu vakaruose atvirkščiai. Žmonės nemato problemos ir net stengiasi pranešti apie pažeistas taisykles: ne vietoje pastatytą automobilį, šiukšlinimą, įtartinus piliečius. Ir tikrai neįsivaizduoju, kad kas kompanijoje girtųsi kaip nusuko mokesčius ar darbuotojui nesumokėjo atlyginimo.
Gal toks elgesys yra susijęs su ta pačia galimybe keisti taisykles. Įsivaizduoju, jog vakaruose žmonės jaučia, jog jie turi galimybę keisti taisykles, kad jos atitiktų jų interesus ir dėl to laikosi taisyklių, tuo tarpu į rytus nuo mūsų piliečiai yra savo valdovų malonėje ir jaučiasi bejėgiai pakeisti sistemą, todėl tik belieką ją apeiti. Iš ten gal ir pagarba žmonėms, kurie sugeba apeiti sistemą.

P.P.S Dar prisimenu, kaip kažkas vaikystėje (aš 1981 gimimo) parvažiavęs pasakojo, kokie vokiečiai "stukačiai" ir kad iškart policiją iškviečia, jei bandai pernakvoti kokioje stovėjimo aikštelėje sustojęs. Baisūs ir nedraugiški tie vokiečiai, bet dabar jau pradedu juos suprasti, gal vakarai man praplovė pagaliau smegenis. Greit ir aš pradėsiu fotografuoti ne vietoje priparkuotus auto ir siųsti nuotraukas į policiją. Senas krienas FTW!!!