Kartą, su Ieva, važiuojant iš Nidos, teko ilgokai stovėti eilėje prie kelto. Iš po savaitgalio, bagažinėje dar buvo likusi labai skani vytinta dežra. Ieva, būdama didžiulė visokio plauko mėsų mėgėja, puolė kapoti tą dešrą. Aš irgi neatsilikau. Skanavau kartu. O dilema yra dabar tame kad Ieva dešrą skanauja x centimetrų per minutę greičiu, o aš y centimetrų per minutę greičiu, kai x > y. Man tos dešros ištikro nei gaila nei ką. Bet, vienu atveju aš tyliu ir toliau skanauju y centimetrų per minutę greičiu, kitu, pasidalinu su Ieva savo samprotavimais, kaip beje ir padariau. Rezultatas, pirmu atveju aš suvalgau mažiau dešros, antru, Ieva sako ok, dalinamės per pusę ir pirma pribaigia savo pusę. Lyg viskas ir gerai, bet aš likęs su savąja puse ir lėtai (y cm/min) ją valgydamas jaučiuosi negerai, nes nesidalinu dešra su varkše Ieva, kuri savo dešrą jau suvalgė.
Betkuriuo atveju, arba aš blogai jaučiuosi, arba gaunu mažiau dešros. Panašią situaciją galima dar labiau praplėsti, kai yra daugiau dalyvių, kurie turi ribotus resursus, ir kai kurie naudoja principą : “Pirma suvalgom tavo, paskui kiekvienas savo”. Tai kaip visgi dalintis dešrą ?
Kažkade pamenu žiurėjau filmą apie kažką panašaus : Richard Dawkins: Nice guys finish first. Ir Richard Dawkins pateikė labai idomią teoriją apie tai kaip reikia dalintis dešrą. Jos esmė, jog pradžiai dešrą reikia dalintis su visais ir prisimiti su kuo dalinaisi ir jei tas su kuo tu jau dalinaisi, su tavim nesidalina, daugiau su juo nesidalinti. Čia ne į temą, bet tuo pačiu noriu parekomenduoti to paties Richard Dawkins : on the strangeness of science.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą