Artėjant krizei, ar jau vykstant, čia kaip kam atrodo, artėja ir šventės. O šventės mums, dėka vartotojiškumo, turi vos ne tiesioginę asocijacią su dovanų pirkimu. Būtent pirkimu. Ne pačiu dovanojimu, o galvos sukimu, ką ir kam nupirkti. Žinoma nenoriu taip visų sumesti į vieną katilą, bet rašau tai, kaip man atrodo iš mano bokšto.
Taigi, vėl reikia kažką nupirkti, kad galėtum padovanoti. Bent jau pas mane namie bandoma (kartais sekmingai, kartais ne labai) kovoti prieš daiktus. Nes tik nespėk apsižiūrėti ir į namus prilenda ir spintose bei palovėse susirango kalnai įvairiausių daiktų, kurie, praėjus kuriam laikui, net nebežinai kam buvo reikalingi. O šventės labai palanki terpė daiktams namuose veistis. Taigi pirkdamas ir dovanodamas daiktus, kažkaip prieštaraučiau savo paties kovai prieš daiktus.
O jeigu išeitu nenupirkti daiktų bet vistiek juos padovanoti. Krizės akivaizdoje man labai patikusi idėja. Dovanoti daiktus iš namų. Žinoma, apie tai reikia susitarti su panašiais prieš daiktus kovojančiais bendraminčiais. Ieškant ką padovanoti, galima būtu per nauja įvertinti ko tau reikia namie ir ko ne. Prisiminti kas iš pažystamu užsukęs į svečius kažkada buvo pareiškęs susižavėjimą vienu ar kitu daiktu. Galų gale nepagailėti ir padovanoti brangų dalyką, kas iš tikro ir yra dovanojimo esmė. Brangiam žmogui dovanoti brangų dalyką. Ne finansiškai brangų, bet brangų savo istorija, savo buvimu. Dovanojant tokį daiktą gali papaskoti, kaip jis atsirado, iš kur, ką reiškia. Nes tokie daiktai jau turi savo istoriją. Priešingai nuo tų, kurie ką tik nuo akropolio ar panoramos lentynos.
Taigi tokia idėja, kurios autorystės aš sau neprisiimu. Einu po daiktus pasikuisti.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą