Mano stuburas

Viskas prasidėjo nuo jogos treniruotės. Su sąlyga, jog pradėjau lankytis sporto klube, nusprendžiau pabandyti jogą. Kompetetingi asmenys mane perspėjo, jog mano pasirinkta trenerė nėra geriausias variantas pradedantiesiems. Tačiau, kada gi esu aš protingų patarimų paklausęs. Treniruotė kaip ir buvo prognozuota, nebuvo skirta silpniems pradedantiesiems. Bet aš tikrai negailėjau jėgų ir atidaviau visą save. Treniruotės pabaigoje, matomai tam, kad treniruotė labiau primintu jogą, o ne eilinę aerobiką, buvo užgesinta šviesa ir visi gulėdami ant nugaros irklausydami meditacinės muzikos palaidavosi (relaksavo).

Po treniruotės pasijaučiau visai nauju žmogumi. Jaučiausi tvirtas ir nepalenkiamas. O jei ne taip gražiai pasakyti, tai jaučiau, kad negaliu pasilenkti. Pamaniau kad gerai pasportavau ir čia viskas tik į naudą. Bet laikas ėjo, o aš ir toliau jaučiausi tvirtas ir nepalenkiamas. Nepalenkiamas jaučiausi rytais lovoje, todėl keltis reikdavo ne atsisėdant lovoje, o išsiridenant iš jos. Tvirtas jaučiausi ir darbe, kai po darbo dienos stodavausi ir eidavau namo. Bet pamažu man tai pradėjo nusibosti. Pasiilgau savo lankstumo, sukalbamumo ir vėl norėjau būti minkštas ir lankstus. Su valstybinėmis lankstumo atstatymo įstaigomis turiu prastos patirties. Jie per daug rimtai į visa tai žiūri. Jie neskuba nenorėdami padaryti klaidų. Labai tiksliai kruopščiai ir formaliai viską užfiksuoja, o tai irgi šiek tiek užtrunka. Taip pat valstybiniai taisytojai nori būti tikri kad viskas bus padaryta tinkamai, todėl apžiūrėti pacientą gali norėti daugiau nei pora specialistų. Žinoma apžiūros vyksta skirtingomis dienomis ir skirtinguose vietose. Matomai tam, kad apžiūros būtų kuo objektyvesnės ir viena kitos neįtakotų.

Taigi, aš esu labai už kokybę, bet šiuo laiko momentu, man norėjosi kaip galima greičiau atgauti lankstumą. Vienintelė išeitis buvo kreiptis į privačius šarlatanus. Užsiregistravau ir tik po to suvokiau ženklus, kurie man nieko gero nežadėjo. Apžiūrą man paskyrė penktadienį tryliktą diena ir negana to buvo pilnatis (nejuokauju).  O pati apžiūra, kaip vėliau paaiškėjo ir gydymas, vyko labai greitai ir paviršutiniškai. Nusirenkite, gulkitės, gerai, atsistokite, dar atsigulkite. Štai ir viskas. Jokių chirurginių intervencijų, jokių tyrimų, nei apgailėtinos rentgeno nuotraukos nepadarė. Pavedžiojo ranka per nugarą, lyg jausdamas energetinius laukus, paskui paspaudė vienoje vietoje, kitoje, kažkas trakštelėjo. Pasukiojo kaip kokį gręžiamą rankšluostį, dar kažkas trakštelėjo ir viskas.

Sėdžiu pusplikis nieko nesupratęs, o man jau sąskaita paruošta. Atsiėjo man šitas malonumas dūšią ir pirmagimį sūnų. Tiesa, paskui kasininkė mane nužvelgė ir matomai aš jai pasirodžiau iš tų kurie neturės pirmagimio sūnaus, tai teko 120Lt užstatą palikti. Išėjau, uždariau duris paskui save ir nusprendžiau pamiršti kaip žemai puoliau, kad atgaučiau save. Bet tai padėjo. Aš vėl buvau lankstus. 

Lauke švietė saulė, buvo nuostabus pavasario rytas. Ėjau sau reformatorių skveru ir lanksčiausi nuo kiekvieno vėjo gūsio, kaip koks jaunas gluosnis. Ir buvo taip gera. Aš vėl buvau savimi.

P.S. faktai, detalės, paaiškinimai ir išvados bus kiek vėliau.