Šiandien, netikėtai, po bobų žiemos atėjus bobų vasarai, nusprendžiau išnaudoti nuostabų orą bei vis trumpėjančios dienos paskutines šviesias valandas ir pasivažinėti su didelių berniukų riedlente. Nusitempiau ją į kalnelius prie vėtros stadiono ir bandžiau nenusisukti sprando. Pagal sumanymą ta riedlentė skirta važinėtis su jėgos aitvaru, bet kadangi normalaus vėjo vis nepavyksta pagauti, tenka naudotis kalnais.
Po pasivažinėjimo, atrodžiau pakankamai purvinas. Krumpliai ir alkūnės buvo šiek tiek nubrūžintos. Vieną kartą vos nesitvojau veidu į asfaltą. Taip ir įsivaizdavau, kaip pakėlus veidą nuo asfalto, prie manęs prieitų Raimis ir šypsodamasis paduotų savo nuostabiosios, brangiosios stomatologės vizitinę kortelę. Ir nubėgtų tolyn besijuokdamas.
Supratau du dalykus. Pirma - reikia mokėti stovėti ant riedlentės. Antra - reikia mokėti stabdyti. Bėja, antras punktas turbūt trigubai svarbesnis. O tada, jei šiuos dalykus moki, tai kaip sakė Tamošius - "o toliau viskas eitų savaime".
Pamenu Donatas, kažkada sakė, jei pradedi mokintis programuoti mikrovaldiklius, tai jei jau moki padaryti, kad užsidegtų ir užgestų lempelė, tai galima sakyti 50% moki. Su riedlente tas pats, jei jau moki sustabdyti ne dantimis į asfaltą, toliau viskas eis savaime.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą