Joninės suomiškoje europos kultūros sostinėje.

Savaitgalį praleidau Turku mieste. Norėjau pamatyti, kaip jonines švenčia suomiai ir tuo pačiu pažiūrėti, kaip atrodo šių metų europos kultūros sostinė. Įspūdžiai teigiami. Išbandžiau couchsurfing'ą, prisivažinėjau motociklu, susitikau naujų žmonių ir pamačiau, kaip atrodo Suomijos miestas per jonines.

Iki Turku nusigavau motociklu pagrindine magistrale. Maždaug 160km. Pakeliui visą laiką lijo ir pūtė gūsingas iki 20 m/s vėjas. Buvo geras patyrimas tokiomis sąlygomis važiuoti. Atvykęs apsistojau pas turką Ebo. Jis mielai sutiko suteikti nakvynę ir siūlė pasilikti ilgiau. Nežinau ar čia atsitiktinumas ar sekmė, bet susirasti vietą nakvynei pavyko labai lengvai. Tiesą sakant, net neieškojau kur apsistoti, bet klausinėjausi vietinių ką ir kur galima pamatyti ar nuveikti Turku mieste per jonines. Visgi didžiausia suomių šventė, plius Turku - europos kultūros sostinė.

Kultūros objektai

Europos kultūros sostinė nesužavėjo. Ko norėti visgi 178.000 gyventojų iš kurių mieste buvo likę gal 1000. Taip taip, pasirodo, suomių pagrindinis joninių šventimo būdas yra susipakuoti daiktus ir draugus ir važiuoti į užmiesčio sodybas. Šeima ir draugai. Ir taip visas miestas. Bergždžiai tikėjausi pamatyti didesnių renginių mieste. Miestas buvo išmiręs, kaip filmuose apie zombių apokalipses. Tiesą sakant net zombių nebuvo.

Taigi kitą dieną praleidau ant ratų važiuodamas per aplinkines salas. Keliai suomijoje nuostabūs. Lygus asfaltas kur bevažiuotum. Vairavimo kultūra irgi visiškai suomiška. Jei kas važiuoja lėtai, niekada nepamatysi, kad kas bandytų lenkti. Jei prie šviesoforo kas nors užmiega, tai turi praeiti geros 10 sekundžių, kad kas nors ryžtųsi pyptelėti. Jei kelyje kamštis, tai jame tvarkingai stovi ir motociklininkai. Beje lietuviškas "važiuoti lėtai" yra jei važiuoji maksimaliu leistinu greičiu. Važiuoti normaliai yra leistiną greitį viršyti bent 10 km/h. Taigi, suomijoje pagarba kelyje yra labai smarkiai jaučiama. Taip smarkiai, kad net pačiam nepatogu, jų taisyklėms nusižengti. Net patys suomiai iš savęs juokiaisi VRS kameros stiliumi. Vienoje TV laidoje, suomiai, visas didžiulės stovėjmo aikšteles vietas pažymi "parkavimas invalidams" ir aikštelė visą dieną lieka tuščia. Arba specialiai važiuoja lėtai ir žiūri kokio ilgio kamštis susidaro. O susidaro ilgas.

Cemento fabriko karjeras.

Taigi kultūringais keliais keliavau salomis aplink Turkų miestą. Pamačiau kaip atrodo cemento fabrikas ir uolinis karjeras. Tokio dydžio duobės nesu gyvenime regėjęs. Sužinojau, kad keltai mano kelyje kelia nemokamai ir plaukioja kas 15 minučių. Pasaka. Viso archipelago apvažiuoti nepavyko, nes pritrūko laiko.

Atgal į Helsinkį keliavau aplinkeliais aplenkdamas magistralę. Taip daug smagiau. Vingiuotas kelias, mažiau mašinų ir dar gauni ką netikėto pamatyti.

Pabaigai, dar keli pastebėjimai.

Laikrodis ir gatvių žibintai

Suomijoje tikrai vėlai temsta ir miegoti nueiti laiku beveik neįmanoma. Nepaisant to suomiai tvarkingai žiebia gatvių apšvietimą vienuoliktą valandą vakaro.

Šalčio nebijanti suomė.

Suomiai nebijo šalčio. Deginasi kai aš velkuosi antrą megztinį ir gatvėmis vaikšto pusplikiai.

Pas suomius vietoj kačių ir šunų gatvėmis laksto zuikiai ir vovierės. Taip pat mačiau fazaną.

Alubaryje tylu kaip bažnyčioje. Negroja muzika ir lankytojai tyliai gurkšnoja alų. Mes garsiai diskutuodami sulaukėme nustebusių žvilgsnių. Beje, kadangi labai tingėjau eiti iki baro, išsitraukiai savo gėrimą ir kaip tyčia atėjo padavėja ir man pranešė, jog pas juos savo gėrimų gerti negalima. Iš manęs gėrimas buvo paimtas. Juokingiausia buvo tai, jog prieš išeidamas nuėjau pas padavėją ir kaip buvo žadėta, ji man atidavė pusiau nugertą anksčiau konfiskuotą skardinę.

Suomiai geria pieną su viskuo. Su žuvimi, su mėsa, su tortais, su salotom ir dar velniai žino su kuo. Ši informacija iš paties suomio.

Na kolkas tiek jau ataušusių prisiminimų. Bet pagrindinė pamoka, tikros joninės suomijoje tik užmiesčio sodyboje. O daugiau nuotraukų yra čia.