Trumpa taksisto iš Etiopijos istorija

Suomijoje, po daugiau kaip metų važinėjimo taksi, visą kelią prakalbėjau su taksistu. Paaiškinimas elementarus. Suomiai taksistai nelabai daug angliškai moka kalbėti, o jei ir moka, tai tiesiog nekalba. Tokie mes šiauriečiai. O šį kartą mane vežė etiopietis virš penkioliką metų pragyvenęs Suomijoje. Dar viena jo versija, kodėl suomiai taksistai tokie nekalbūs yra ta, jog, jie ne tokie išsilavinę. Atseit tik po mokyklos ir viskas. Bet čia jau jo nuomonė. Jis beje išsilavinęs. Turi civil engineering diplomą ir šiaip dirbo statybų bendrovėje, kol neatėjo krizė. Plius Suomijoje, žiemą, statybų darbai tikrąją ta žodžio prasme užšala. Taigi, jis gavo taksisto sertifikatą ir va jau dvi savaites dirba taksistu. Kai sužinojo, kad aš iš Lietuvos, tai prasidėjo tada apie drauges pokalbis. Pasirodo jo draugę nuviliojo vienas Lietuvis. Sako baisiai pavydus. Bet paskui ta draugė už kito Lietuvio ištekėjo, o jis dabar vedęs pusiau suomę, pusiau etiopietę. Likimo vingiai juos suvedę Etiopijos ambasadoje, kai ana studijų mainų programoje dalyvavo. Ant lietuvių nepykstąs ir net turi gerų draugų. Abudu su patirtimi nusprendėme, kad moterys kartais būna per jautrios, bet būti joms nedėmėsingu yra viena didžiausia klaida kurią gali padaryti vyras. Ir kad studentų mainų programos ne visada padeda dviejų žmonių santykiams. Va tokia su mano pastarosiomis dienomis keistai daug sutapimų turinti istorija iš Europos šiaurės. O man Etiopija iš neegzistuojančios rytų afrikos valstybės tapo šalimi ruošiančia civil engineer’ius dirbančius Suomijoje. Ir dar kartą supranti kalbos galią. Kai moki kalbą visas pasaulis yra tavo namai (daugiau mažiau)

Viskas gerai

"Atrodote labai gerai, daug geriau nei jus prisimenu paskutinį kartą".

Bet taip tik atrodo. Šaltas ir ramus, kaip nerūdijantis plienas mano paviršius, bet viduje jaučiu, jog dangus maišosi su žeme. Atsisveikinu ir išeinu. Liftas labai neskubėdamas važiuoja manęs pasiimti, rodos laikas stovi ir tik širdis juda krutinėje. Atsidaro durys ir iš aliejiniais dažais dažytos ir pagyvenusios laiptinės įeinu į naujai blizgantį liftą. Važiuojam. Sienos, nors ir naujai blizgančios, bet pakankamai matinės, kad neatspindėtų mano atvaizdo. Apsidairau ieškodamas veidrodžio, bet visos sienos vienodos, tik mygtukai blizga kaip maži veidrodėliai. Krūtinėje širdis spaudžiama lyg spasutuvų. Bet iš tikro tai viduje susikaupusio slėgio darbas. Plieninis kiautas laiko viską viduje ir atrodo nuostabiai. Pažvelgiu į lubas, ir ten pamatau save. "Pavėlavai dvi savaites" čiaukšt, kaip skalpeliu per įtemptą raumenį. "Ji tavęs laukė", čiaušt dar kartą. "Kodėl tu tylėjai?". Čiaukšt, čiaukšt, čiaukšt. Supuolę mano širdį pjausto jausmai, nuo kurių aš ilgą laiką taip sėkmingai gyniausi jų nepripažindamas. O dabar ilgesys varto atminties nuotraukų albumą ir su kiekviena nuotrauka kaip kinietis popieriaus briauna pjauna mane. Apmaudas vis primena jog "tu pavėlavai". Pavėlavai, ji tavęs laukė. Atsipjauna dalį širdies. Neįvykusios ateities šešėlis suka aplink mane ratus. Galvoje skamba muzika ir kiekvienas žodis lyg būtų skirtas man. "Is it over, is it over ?". Liūdna ir neramu. Neramu dėl nieko ir kalatojasi nuo to nerimo spaudžiama ir pjaustoma širdis. Prismeigta šakute. Ir tai ne metafora, tai tikras jausmas. Vis dar matau savo atspindį metalinėse ir pakankamai nupoliruotose lifto lubose. "Atrodote daug geriau nei praėjusį kartą". Gyvenimas mane nupoliravo. Tikrai neblogai atrodo, tik nematyti viduje puotaujančių nekviestų svečių. Kažkur tyliai girdisi mano racionalusis draugas užtikrinantis, kad viskas bus gerai. O kaipgi, tikrai bus gerai. Kitaip ir būti negali. Arba pesimistiškai perfrazuojant, kaip bus taip gerai. Gerai, kad turiu tamsintus akinius. Galiu sėkmingai už jų paslėpti savo akis kai jos verkia. Gal keistokai atrodysiu atėjus žiemai, kai anksti temsta, bet vis ne taip keistai kaip verkiantis vyras. "Viskas bus gerai", girdisi labai tyliai, o viduje auga slėgis ir spaudžiasi širdis. Matau savo atvaizdą ir jaučiu, kaip užgula ausys, galva lyg vatos prikišta, o kojos prisuktos prie grindų. Plieninis apvalkalas jau nebelaiko slėgio, arba tiesiog nebemato prasmės jį laikyti. Leisk. Mesk visus tuos aštraidančius lauk. Užsimerkiu ir nebėra manęs. Kaip sprogęs skeveldrinis sviedinys į šonus tolygiai išsilaksto mano kūnas. Bum. Taip garsiai, jog ausyse spengia tyla. Staiga ir netikėtai. Lifto sienos pasrūva krauju. Tolygiai vienodai. Kiekvienam lopinėliu po lygiai tiek pat tenka manęs. Aš išsitaškęs ant lifto sienų, kurios vis dar blizga kaip naujos, tik dabar jau raudona spalva. Nežinau kodėl. Nemačiau to. Atsidaro liftas. Reikia eiti. Sapnas maišosi su realybe ir kartais sapnas būna gražesnis. Bet dar jaučiu, kada esu tikras. Taip tai aš ir tai tikra. Taip aš jaučiuosi dabar. Gyvenimas nesiliauja manęs stebinti ir dėl to aš džiaugiuosi. Bet būdai kuriais jis mane stebina, skaudūs. Rašydamas viską geriau suprantu.

Viskas gerai

Nordea ir kreditinės kortelės

Pasibėdavojimas. Darbo "dėka", prieš metus tapau Nordea klientu ir gavau kreditinę kortelė. Kadangi kortelė darbdavio iniciatyva, tai ir mokesčius už ją prisiimti sutiko darbdavys. Pagal nutylėjima kortelę gauni, tai reiškia, jog jei nori jos negauti, turi papildomai įdėti pastangų. Taigi, nepasigilinau ir gavau. Kadangi man jos nereikėjo ir naudoti neplanavau, o darbdavys prsiimė mokesčius, pasidėjau į stalčių ir pamiršau.

Fast forward (greitai į priekį) kokius metus ir pašto dėžutėje banko laiškas, su prašymu susimokėti įsiskolinimą, arba teks susipažinti su banko draugais anstoliais. Įsiskolinimas 150 LTL. Nu galvoju neblogai, kaip už paslaugas kuriomis nesinaudojau. Pasirodo :

1. Kortelė pusę metų yra nemokama (suteikiama laiko pamiršti apie mokesčius)
2. Mokesčiai nuskaičiuojami nuo kortelės (niekas kitas jų nesumoka)
3. Bauda už vėlavimą 25 LTL (nesvarbu kokio dydžio skola)

Taip ir gavosi, kad per savo žioplumą susimokėjau penktadienio vakaro biudžetą už paslaugas kuriomis nesinaudojau. Tai ko dabar aš čia bėdavojuos jei pats kaltas?

1. Apie įsiskolinimą galima buvo pranešti anksčiau (emailas nieko nekainuoja)
2. Trupurtį neadekvatu, kai už 3.5 LTL skolą (mėnesinis mokestis) skiriama bauda 25 LTL

Taigi, nupėdinau iki banko ir užsidariau viską ką tik galėjau. O moralas paprastas, neturėk kitos kortelės tik mane vieną. Jei turi nenaudojamą ir vis neprisiruoši nueiti iki banko, prisiruošk. Nes palikti galai paskui ateina su antstolių kaukėm. Elementaru Vatsonai ir nieko čia apart savęs nepakaltinsi. Taip ir kapsi bankam pinigai iš visokių nesusipratėlių, kurie patingi pasigilinti arba neranda laiko susitvarkyti.