Einant link kalno

Rodos taip arti, bet kartu taip toli.

Artėjant metų pabaigai nori nenori atsisuki atgal į praeinančius. Jau kurį laiką galvoje vis bandau susidėlioti, kas gi vyksta mano gyvenime. Kažkurią dieną internetuose peržiūrėjau Neil Gaiman abiturientams skirtą kalbą. Ir viena iš metaforų, labai surezonavo su mano dabartine būsena.

Something that worked for me was imagining that where I wanted to be – an author, primarily of fiction, making good books, making good comics and supporting myself through my words – was a mountain. A distant mountain. My goal.
And I knew that as long as I kept walking towards the mountain I would be all right. And when I truly was not sure what to do, I could stop, and think about whether it was taking me towards or away from the mountain. I said no to editorial jobs on magazines, proper jobs that would have paid proper money because I knew that, attractive though they were, for me they would have been walking away from the mountain. And if those job offers had come along earlier I might have taken them, because they still would have been closer to the mountain than I was at the time.

Visą kalbą galima paskaityti čia ir pamatyti čia.

Kas yra mano kalnas? Manau dabar jau galiu sau pasakyti link ko aš einu. Man patinka kurti ir stebėti, kaip tai veikia. Ypač, kai tai veikia taip, kaip buvo sumanyta. Man patinka pažinti ir būti naudingu savo žiniomis. Man patinka dalintis ir kurti kartu. Tai yra mano kalnas. Ir atsisukęs atgal matau, kaip šiemet artėjau link savo kalno. Ir net ne visada žinodamas, kad kažkas, ką darau, mane priartins prie jo.

• Metai prasidėjo pažintimi su Giedriumi ir Rimantu, kurie man padėjo pateikti paraišką Burning man konkursui. Nors ir negavau finansavimo, bet pažintis iki šiol man išmoka didelius dividendus. Čia nekalbama apie pinigus. (daugiau)
• Atostogos Nidos meno kolonijoje, kurių dėka, dabar esu destytojas Vilniaus dailės akademijoje. Toje pačioje kolonijoje sutikau žmogų, kuris iki šiol yra svarbus mano gyvenime ir manau jog turės įtakos kelyje link kalno. (daugiau)
• Negaliu pervertinti savo sudalyvavimo tebūnie naktis renginyje su saulės sistemos modelio instaliacija. Tai buvo veikla kuria tikrai mėgavausi. Aišku, bepigu mėgautis, kai esi pats sau sponsorius. Bet tai buvo būtent tai, kas man patinka. Nuo idėjos iki realizavimo. (daugiau)
• Tas pats saulės sistemos projektas mane atvedė ir į degančio jono festivalį, kuriame turėjau malonumo padirbėti ir susipažinti su dar daugiau "darančių" žmonių.
• Vasarą apsilankiau Stokholmo, Talino ir Rygos meno centriukuose. Susipažinau su jų veikla. Kolkas tai tiesioginės naudos nedavė, bet manau tai buvo pakeliui.
• Sudalyvavau dviračių minime iki jūros (photo), iš ko sekė Stūglių festivalis (photo) iš ko sekė Aarhus dirbtuvės bei Olandų dizaino savaitė (photo). Ir aišku žmonės, kuriems pakeliui.
• Rudenį vėl pradėjus dirbti, Danijos Aarhus mieste, aplankiau savo svajonių dirbtuves, kuriose yra visos sąlygos kurti kartu. Kaip sakė vietiniai, viskas, ką tu turi atsinešti, tai idėja. Šios vietos nebūčiau atradęs, jei ne Dovilė, su kuria šią vasarą susipažinau Stūglių festivalyje. (daugiau)
• Spalį aplankiau Olandų dizaino savaitę Eindhovene, kur prisisėmiau pilną kibirą idėjų ir įkvėpimo. Ten matomai nebūčiau nuvykęs, jei ne Eglė, kurią sutikau tuose pačiuose Stūgliuose.
• Visai neseniai sudalyvavau improvizuotose dirbtuvėse, kurios turi potencialą tapti gražia tradicija. Ten, kas be ko, susipažinau su žmonėmis, kurie, net neabejoju, dar ilgai bus pakeliui link kalno. Čia nebūčiau atsidūręs jei ne susitikimas su Giedriumi ir Rimantu metų pradžioje. (video)

Tokie paviršutiniški nutikimai, bet po kiekvienu jų slypi atskiros istorijos. Jos ne slaptos, tiesiog nenoriu plėstis.
O kas toliau. Toliau savo kelyje matau dirbtuves. Dirbtuves, kur žmonės galėtų patogiai realizuoti bei dalinti savo idėjomis. Paprasti žmonės, tie patys, kur dirba visą darbo dieną ir tikrai neturi galimybės patys vieni išlaikyti ar kurti sau dirbtuvių. Vieta, kur tokie žmonės gali, kad ir kartą ar du per mėnesį užsukti ir pabandyti realizuoti seniai galvoje nešiojamas mintis. Mintis kuriom vis atsirasdavo kokių nors trugdžių. Tai vietos nėra, tai įrankių trūksta. Negi dabar dažais savo virtuvėje smardinsi. Ir taip toliau.
Nenoriu savintis šios vietos ir tiktrai mielai naudočiausi jau sukurta. Tiesiog, kiek klausinėjausi ar ieškojau, nieko panašaus ir prieinamo Vilniuje neradau. Jei kas žinote būtinai pasidalinkite.

Taigi, per šiuos metus, ir aukščiau išvardintus įvykius, susirinko kritinė masė norinčių susikurti tokią erdvę. Nežinau, kokiais keliais jie iki šios bendros idėjos atėjo, bet mums dabar pakeliui. Pakeliui į erdvę, kur galima būtų kurti, dalintis ir bendrauti. Labai tikiuosi, jog greitai pavyks tai realizuoti. Jei tau pakeliui, junkis. Jei žinai, kur tai jau vyksta, dalinkis.

O pabaigai dar noriu pasidalinti citata, kuri man labai tinka prie mano šiųmetinių persipinusių nutikimų įvairovės :

Our lives are not our own. We are bound to others. Past and present. And by each crime; and every kindness we birth our future.