Tiek mažai bet tuo pačiu tiek daug

Atvykus i Oslą jau oro uoste teko matyt grupę brolių lietuvių garsiai besiaiškinančių kažką su policija. Autobuse, pakeliui iš oro uosto, į patį Oslą, dar keli broliai tęsė "balių" kuris jiem (sprendžiant is vaizdo) tęsėsi jau ne vieną dieną. Vaizdai buvo tikrai graudūs. Tada parašei tu su pasiūlymu kuris skambėjo saivaime neitikėtinai ir sviežūs įspūdžiai iš oro uosto ir sutapimas, kad tu iš Lietuvos prisidėjo prie to, kad tas pasiūlymas atrodė dar įtartiniau.

Kaip ir visi iš vaikystės turiu kelis prisiminimus kurie pasilikę iki šiol. Vienas iš jų, kaip užsieniečių turistų grupė, mane ir du mano vaikystės draugus, pavaišino kramtoma guma. Ne šiaip kramtoma guma, bet po pakelį juicy fruit davė. Nepamenu kokie tai metai buvo, bet tada tai buvo kaip kokia dangiška mana ir tai pamenu iki šiol.

Labai panašiai, po kelionės į Portugaliją, buvau apžavėtas nelauktų dovanų kurias gavau. Ir nežinau kiek dėl to kiek dėl šiaip nesuprantamų priežasčių pradėjau savo labai įtartiną misiją. Siūlyti coutch surfing keliautojams nemokamas nakvynes viešbučiuose. Bet ne viesiem, o tik tiems kam tikrai to reikia ir kas neberanda daugiau niekur kur apsistoti. Taip netikėtai apgyvendinau ir lietuvį, kurio atsiliepimas yra teksto pradžioje ir vokiečių porelę, kuriem reikėjo du kartus siūlyti kol sutiko ir dar kelias grupeles keliautojų, kuriem nepasisekė rasti kas juos priimtu pas save namie. Nei vieno iš tų žmonių nesutikau asmeniškai, nes pagrinde jie gyveno Stockholme, Osle arba Helsinkyje, bet tikiu, kad jiems patiko. Vienu žodžiu, kaliau karma taškus kaip didėlis.

Tai tiek techninių detalių, bet iš tikro labiau norėjau pasidalinti principu kuriuo vadovaudamaisis tai dariau. Kiekvienas iš mūsų turime daugiau nei kažkuris kitas, nors mes patys visuomet save matuojame ne pagal tai ką turime, o pagal tai ko neturime lyginant su kitais. Visą laiką žiūrime į "geriau" gyvenančius ir matome kuo jie pranašesni. Bet retai kada susimąstome jog tai ką turime, kažkam kitam, net ir esančiam visai šalia yra neįsivaizuojama prabanga. Nebūtinai galvoti apie materialinius dalykus. Jei esi jaunas vyras tau vieni juokai užkelti lagaminą ant viršutinės autobuso lentynos, tuo tarpu smulkutė mergina bandydama tai padaryti, dar ir galą gauti gali jį ant galvos užsimetusi. Jei esi patyręs specialistas, tau kai kurie dalykai yra tokie elementarūs, kad net nesusimąstai, jog jie kam nors gali būti klausimas tarp dviejų savaičių darbo ar eureka momento, kai viskas išsisprendžia per pusdienį. Taip pat tas pats elementarus materealus dalykas, kai matai parduotuvėje varguolį skaičiuojantį centus duonai, kai tu tuo tarpu išsiveži vežimėlį prikrautą net neskaičiuojant kiek kas kainavo. Cituojant SEL dainos žodžius "galėtum duoti tiek, kad apsišiktų iš džiaugsmo".

Tiek mažai bet tuo pačiu tiek daug. Bet labai svarbu nieko nesitikėti gauti už tai ką duodi. Nė padėkos negali tikėtis, nes tu duodi ne tam, kad tau dėkotų, o dėl paties davimo, nes tai tau yra tiek mažai, o kažkam tiek daug. Aišku tokios situacijos nevisada pasitaiko, kai gali kam lengvai padėti, bet reikia jų nepraleisti, o kartais net ir pabandyti surasti. Nepraleisk progos būti geras ir lengvai pasipelnyti karmos taškų. Peace.

P.S.

Šitas principas, kai turėdamas daug, duodi turinčiam mažiau, man kontrastuoja su viso savęs atidavimo kitiems principu, kai atiduodi viską ką turi bet kam, kam tik ko reikia. Ir tuo pačiu labai asocijuojasi su lektuve man nuolatos kartojama taisykle. Pradžiai užsidėkite deguonies kaukę sau, paskui padėkite aplinkiniams. Žinau yra nesutinkančių, bet bandydamas pirma kitam kaukę uždėti, gali baigtis dviguba nelaime. Aišku ir vaizdas, kai sėdi su trim deguonies kaukėm išsišiepęs, o šalia žmogus dūsta irgi atranda tam tikrų paralelių su realybe.

P.P.S čia neraginu dabar eiti elgetų šelpti, nes tai Vilniuje dabar yra nelegalu. Geriau apsidairykite aplinkui ir patys pamatykite žmones kuriem galite padėti arba apsilankykite socialinės pagalbos tinklapiuose tokiuose kaip : aukok.lt, pagalbadaiktais.lt

Tavo minčių balsas

Eini miestu. Ar girdi ausyse skambančią muziką? Tai jie.

Išsitrauk ausines iš ausų ir nenustodamas eiti klausyk.

Žingsnis po žingsnio ir miesto triukšmas po truputį tyla.

Ar girdi kas lieka? Tai tavo minčių balsas. Tai tu.

Surask laiko išklausyti save.

Šaltas minimalizmas

Pamenu daug kartų žmonėms sakiau, kad man patinka minimalizmas. Baltos sienos, švarios linijos, jokių nereikalingų daiktų, šviesa, o ne šviesos šaltiniai ir taip toliau. Bet užmatęs vieną interjerą internete pakraupau. Ir ne tik dėl to kad, jis man labai nepatiko, bet labiau dėl to jog supratau, kaip klaidingai mane žmonės galėjo suprasti. Kalbam ta pačia kalba, bet vienas kito nesuprantam. Čia beje atskira tema, kuriai patirties dar gavau per app camp. Taigi pristatau jums tai kas man NEPATINKA, kad nebūtų neteisingo supratimo.

Daugiau klaikybių čia.

O kraupiausia tai šita stalo nuotrauka :

Neskaitant tų visų šaltumų ir sterilumų, čia dar ir funkcinis mindfuckas vyksta. Paprastai stalo kraštas yra labai aiški riba ir visada yra aišku, kur yra ta riba, kur dar galima saugiai pastatyti kavos puodelį ar padėti popierių šūsnį. Bet šiuo atveju tas užapvalintas stalo kraštas tai tikra tragedija mano, aiškumo ištroškusioms, smegenims.

Ir pabaigai, tūkstančio žodžių verta nuotrauka to, kas man patinka.

Taksi sistema Suomijoje

Ir vėl gavau kalbų taksistą. Šį kartą suomis kalbantis angliškai. Panašiai laužytai kaip ir aš, bet vienas kitą puikiai supratom. Noriu pasidalinti tuo ką sužinojau apie tai, kaip Helsinkyje ir jo apylinkės veikia taksi sistema. Taip, taksi sistema, o ne taksistai.
Viskas prasideda kai klietas paskambina taksi numeriu. Yra vienintėlė kompanija (http://www.lahitaksi.fi/eng/) kuri priima visus taksi užsakymus Helsinkyje ir jo apylinkėse ir juos priskiria konkrečiam taksistui. Galima sakyti monopolija. Bet iš tikro, kaip ir beje su viešuoju transportu, kiekvienas taksi automobilis yra atskira kompanija. Čia mane labai nustebino, bet anot taksisto, taksi automobilį valdanti kompanija negali turėti daugiau nei vieno automobilio. Yra kelios išimtys, mikroautobusams, bet pagrinde, kiekvienas taksi automobilis yra atskira kompanija, kuri gauna iškvietimus iš anksčiau minėto skambučių centro.
Visus taksistus prižiūri centrinė taksi inspekcija, kuri rūpinasi, kad taksi automobilis būtų tvarkingas, kad taksistas būtų susišukavęs ir padoriai apsirengęs ir neapgaudinėja klientų. Galiu iš patirties pasakyti, kad kiek per metus važinėjau iš oro uosto į ofisą, visada visada suma už kelionę buvo vienoda. Aišku plius minus keli procentai priklausomai nuo kamščių. Taigi, jei taksi inspekcija randa kokių nors neatitikimų, jie gali įspėti taksistą arba laikinai atjungti jį nuo centrinės taksi sistemos. Tarkim porai dienų, kad išsiskalbtų ir susišukuotų. Jei to nepakanka gali atjungti ir ilgesniam laikui.
Ir tada yra kažkoks padalinys prie susisiekimo ministerijos kuris kas kažkiek laiko sprendžia kiek mieste reikia taksistų, kokios turi būti kainos ir kitus aukšto lygio klausimus susijusius su taksi. Pavyzdžiui dabar Helsinkyje ir apylinkėse dirba kiek virš tūkstančio taksistų. Tokį skaičių sugalvojo tas padalinys ir tarkim jei aš norėčiau dabar pradėti dirbti kaip taksi kompanija, man reikėtų palaukti kokius tris metus eilėje, arba tikėtis kad leidžiamas taksistų skaičius būtų padidintas.
O dabar apie pačią sistemą. Kiekvienas taksi automobilis aprūpintas video kamera, kuri įlipant ir išlipant nufotografuoja keleivį ir siunčia viską į centriuką. Taip pat jei taksistas pamyga mygtuką (konflikto atveju) siunčia visą vaizdą į bazę. Visuose taksi yra galimybė atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis. Visi automobiliai turi GPS ir dispečeris visuomet realiu laiku mato kur yra kuris taksi. Visi turi vienodus taksometrus, kurių kainų taksistai negali įtakoti. Visi tarifai atsiunčiami internetu iš centriuko. Ir visi turi ekranėlius į kuriuos gauna užsakymus. Jokių racijų.
Taksi iškvietimas nevyksta fone klausant operatorės “kas bernardinų 10 paims”. Paskambini pasakai adresą, tau pasako rezervacijos kodą ir viskas. Lauki taksi. Atvažiavus taksistui pasakai savo numerį ir važiuoji. Taip išvengiama situacijų, kai tavo taksi nesivogia kitas važiuotojas.
Taigi sistema yra puiki ir centralizuota. O tai duoda nerealias galimybes padaliniui prie susisiekimo ministerijos daryti sprendimus pagrįstus duomenimis, o ne nuojauta. Taip, sprendimai pagrįsti duomenimis. Kiek reikia taksistų, kokios turėtų būti kainos ir dar velniai žino kas. Turint tokius duomenis, kaip ant delno matosi, kiek laiko užtrunka nuo iškvietimo iki taksi atvažiavimo. Kokios vietos yra populiariausios ir kokiu metu dažniausiai reikia taksi. Tai leidžia dirbti ir planuoti taip efektyviai, kad man net juodas pavydas kyla. Po iškvietimo nesu laukęs ilgiau kaip penkių minučių. Tai va, o pabandyk tokią taksi informaciją susirinkti Lietuvoje, kad galėtum padaryti nors kokius sprendimus pagal duomenis. Labai abejoju ar kas gautūsi. Efektyvūs tie Suomiai. Nežinau, kaip jiems taip pavyksta viską gudriai susidėlioti.
Va tokią taksi sistemos struktūrą man nupasakojo taksistas pakeliui į darbą. Faktų netikrinau, bet kažkodėl viskas labai įtikinamai atrodo. Daug turim ko pasimokyti.

Coimbros nuotrupos

Vaikščiojau po Coimbrą ir užtikau nuostabiai iškraipytas grindis. Jaučiu per metų metus namas judėjo ir sustūmė grindis kuriose atsirado kalnas iš plytelių. Nuotraukoje iš kairės matosi tas kalnelis. Realybėje labai geriau atrodo. O po kelių dienų, einu pro tą pačia vietą ir ką tu nori. Stuksena diedukas plaktuku ir iš nuostabiojo kalnelio nieko nebelikę.

Architektūros studentai jaučiasi žymiai pranašesni už psichologijos studentus. Ir ne veltui. Čia vaizdas iš architektūros fakulteto studentų kavinės. Pastatas apačioje, psichologijos fakultetas.
O čia vaizdas iš tos pačios studentų architektų kavinės. Aš ir mano nauji draugai portugalijos medicinos ateitis. Jei jie gydo žmones taip pat gerai kaip jie linksminasi, aš noriu sirgti Portugalijoje.
Anarchijos zona. Visas senamiestis išmargintas užrašais ant sienų ir dažnai visi labai prieš kapitalizmą nusistatę. Anarchistai socialistai. Politiškai nusiteikęs jaunimas Coimbroje. Gal būt dėl to, kad universitetas erezijų visokių juos primokina.
Gražus piešinėlis ant psichologijos fakulteto sienos. Užrašas byloja "Open your mind". Manau jie to ir nori iš visų. Atsiverkite ir būkite laimingi.
"Amar Portugal". Aš irgi myliu Portugaliją. Ir Coimbrą, nors šitas šešėlis nebuvo linksmas, bet Coimbra ilgai prisiminsiu.
"There is no spoon". Kitaip sakant turi suprasti, kad šio šaukštelio nėra ir tik tada jis išsitiesins. Ar susilankstys. Nežinau. Radau jį šukuodamas Coimbros gatves. Tar vienas žymeklis, kad prisiminimai neišdiltų.
Senoji Coimbros katedra (nr 2) Ir viena iš nedaugėlio nuotraukų, kur ne aš pats save fotografuoju. Turistė brazilė aplinkui slampinėjo ir suoliukus fotografavo. Papliurpėm apie nieką. Bepigu brazilams portugalijoje. Nereikia kalbos mokintis.
Laidojimo namai. Minimalizmas. Siena dangus ir varpinė.
O saulės tikrai netrūko. Oras pasitaikė neįprastai geras. Net vietiniai neprisimena, kada tokiu metu toks oras yra buvęs. Pagal kainas jau visur buvo nesezonas, bet pagal orą buvo vasaros vidurys. Galiu pradėti įtarti, kad Portugalija ruošėsi mano atvykimui, nes tokio oro kitaip kaip tik "užsakytu" nepavadinsi.

Tai va tiek padrikų įspūdžių kuriuos atgaminau pagal kalnus vis dar neatrinktų nuotraukų. O fone Kernagis su "Ligoninė" groja.

Dar anksti namo, blaiviai pagalvok

Ką pasakysi staiga sugrįžęs.

Ar pasveikai, Ar sužinojai kas buvo teisus

Ar dabar pripažįsti, kad tiesą tau sakė seni kalendoriai

Dar anksti namo, dar anksti.

Netikėta žiema

Šia savaitę Suomijoje pastebėjau tai, kas privertė mane prisiminti antraštes Lietuvos spaudoje po pirmojo sniego. "Žiema užklupo kelininkus nepasiruošusius". Suomijoje, kelininkai atrodo ruošiasi. Iš ko tai sprendžiu. O gi iš labai elementaraus dalyko. Visur pakelėse jau susmaigstyti kuoleliai žymintys kelio kraštą ar kokį kitą elementą kaip saugumo tvorelės pradžią ar kokį bortelį. Kiekvienas žiedas, kiekviena sankryža, visur pakelėse. Elementarus dalykas kai pagalvoji, o taip palengvinantis kelininkų darbą kai sniegas užverčia kelius ir neina nieko daugiau matyti. Kiek ilgesnio nei metras ilgumo ryškiai oranžiniai kuoleliai su atšvaitu ant viršaus. Aišku gal tris savaites nebuvau Lietuvos keliuose, bet abejoju ar mūsų kelininkai taip suglvoja sau darbą pasilengvinti. Tai taip, būtent, padaryti kažką iš anksto, kad paskui būtų lengviau dirbti. Ir kažkodėl man toks jausmas jau kurį kartą kyla. Suomiai ne todėl kad daugiau dirba gerai gyvena, o todėl kad efektyviau.

Keliauti su Coutchsurfing

Tai, parašai ir priima? Taip.

Visame pasaulyje? Taip.

Bet tu nepažįsti to žmogaus? Nu ne.

Nu tai apvogs, apgaus arba nužudys. Manau taip ir bus.

Nebūtina vadovautis kažkokia moraline knyga tam kad būtum svetingas. O pabuvęs gerai priimtu svečiu, negali pats nebūti geru šeimininku. Ir taip užsisuka amžinas ratas. Supranti, kad už tavo miesto ribų nelaksto vien aštriadančiai žudikai. Supranti, kokie skirtingi ir tuo pačiu panašūs visi mes esame ir kaip gera būti geru. Ok, pakankamai prigyriau.

Couchsurfing'as tai viena populiariausių svetingumo grupių pasaulyje. Jos nariai priima į jų miestą atvykusius keliautojus, arba keliaudami patys apsistoja pas ką nors iš svetimos šalies. Nemokamai. Nors žodis nemokamai nelabai tinka šiuo atveju, nes bent jau aš tai darau ne tam kad sutaupyčiau. Iš tikro, tai ką gauni, negalėtum nusipirkti už pinigus. Žmogus įsileidžia tave į savo namus, gauni puikią galimybę susipažinti su tos šalies žmonėmis, jų būdu, kartais papročiais, virtuve, sužinai tai, ko nerastum kelionių vadovuose, kartu aplankai ne turistines vietas, barus, miesto užkabarius, kartais net dienai ar dviem pilnai pasineri į to žmogaus gyvenimą kartu su jo draugais ar pažystamais. Aišku, nereikia tikėtis, kad kievieną kartą būtent taip viskas ir vyksta. Iš tikro pas žmogų ateini be jokių lūkesčių. Pasiruošęs bet kam, net ir blogiausiam. Bet iš mano patirties galiu pasakyti, kad atėjus be lūkesčių, visuomet išeinu nustebintas kiek daug gaunu. O už visą tai ką gauni, negali nenorėti atsilyginti tuo pačiu. Tam pačiam žmogui ar kitam keliautojui, kuris užklysta iš nežinai kurio pasaulio krašto pas tave. O ir būdamas šeimininku visuomet gauni pažinti žmogų, sužinai apie gyvenimą šalyje iš kur jis atvyko. Aišku visa ši veikla reikalauja laiko ir pastangų, būna, kad atvykus, šeimininkas tau duoda savo buto raktus, o pats kažkur išlekia savo reikalų tvarkyti ir tu jo taip ir nebepamatai iki pat išvykimo. Palieki raktus virtuvėje ant stalo ir išeini. Būna, kad nerandi bendros kalbos su žmogumi. Abu lyg ir geranoriškai nusiteikę, nu bet nesiriša pokalbis. Būna. Visaip būna. Bet man asmeniškai tai blogiausia kas buvo nutikę. Aišku aš keliavau tik europoje, negaliu pasakoti apie kitas šalis. Bet keliaudamas, dažnai klausiu žmonių, kas blogiausio jiems buvo nutikę keliaujant ar priimant svečius. Viena mergina priėmusi vaikiną, turėjo jį išprašyti lauk vidury nakties, nes anam pasirodė kad ji su juo flirtavo. Kitam vaikinui, pakliuvo svečias kuris paliko apjauktą jam skirtą kambarį. Dar kitas turėjo diabetikę, kuri buvo pamiršusi savo insuliną. Bet tai argi dabar dėl tokių smulkmenų atsisakysi galimybės pažinti ir patirti tai ką siūlo visi kiti žmonės. O banditam pakliųti ir šiaip gali, net iš namų neidamas. Taigi, kad nebaigti liūdna gaida, pasidalinsiu viena šiam įrašui labai tinkančia citata iš filmo "The Beatch" :

So never refuse an invitation, never resist the unfamiliar, never fail to be polite and never outstay the welcome. Just keep your mind open and suck in the experience.

Tiksliau dviem, antra labai gerai atspindi tą nuotaiką, kai nieko nesitikėdamas gauni su kaupu.

And me, I still believe in paradise. But now at least I know it's not some place you can look for, 'cause it's not where you go. It's how you feel for a moment in your life when you're a part of something, and if you find that moment... it lasts forever...

Aišku "paradise" gal per stiprus žodis, bet kaip sako, žodžių iš citatos neišimsi. Taigi, visiems norintiems keliauti, labai rekomenduoju pabandyti. Ir jei patiks, praneškite man. Couchsurfing'e aš atrodau va taip.