pirmadienis, sausio 09, 2012
Praeities skausmas
Važiuojant autobusu žvilgsnis skanuoja tamsą už lango, o mintys liejasi laisvai. Mintys susikaupusios iš praeities ir projektuojamos į ateitį. Skausmas. Jis iš praeities. Bet keista tai, jog jis (skausmas) man ne priešas. Kažkokį keistą malonumą išgyvenu kai ateina praeitis. Skauda, bet tuo pačiu jaučiu nuo emocijų besiplečiančią krūtinę. Ne, aš nenaikinsiu skausmo ir nebandysiu jo pamiršti. Aš su juo susigyvensiu. Jis yra mano dalis. Lygiai tokia pati verta, kaip ir džiaugsmas. Aš tai praeitis, o ateitis ateis neišvengiamai. Aš ją sutiksiu išskėstom rankom ir praeities skausmas virs dabarties džiaugsmu.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Užsisakykite
Pranešimai
Komentarai
Vis susimąstau, ar tai ne savotiškas mazochizmas tuos praeities skausmus savotiškai mylėti, ar ne savidestuktyvus polinkis. Ir pati sau atsakau- ne, tai juk tik savo praeitį vienintelę tikrai turi, tai tik už tai per daug brangi ji kad kažką braukyti ar pamiršti mėginti. Galiausiai jei esi patenkinatas tuo, kas esi ir kur esi, negali nemylėt praeities visos, kuri tave iki čia atvedė:)
AtsakytiPanaikinti