Laisvė būnant menininku.

Kaušas išsivoliojęs aliejinių dažų paletėje...

Ne, aš nelaikau savęs menininku, nepaisant gerai žinomo užrašo ant ŠMC, bet taip jau gavosi, kad esu tarp jų. O čia noriu pasidalinti įžvalga (į save). Vieną vakarą su Mariana (viena iš rezidenčių) sugalvojom paekspermentuoti su greitai filmuojančia kamera. Rezultate gaunasi smarkiai sulėtinti filmukai. Nepraėjus nė pusvalandžiui, jos studijoje, jau liejosi vanduo, rašalas, byrėjo smėlis, ant siūlo sūpavosi samanos ir ore skraidė popieriniai konfeti. Bėda, kad rezultatai ne puikiausi, nes apšvietimas buvo tikrai šūdinas, bet pats procesas tikrai pakylėjo.
Tada aš dar kartą pagalvojau, kokia laisvė yra būti menininku. Taip, taip, čia gal tik man, bet toks aš jau esu, visuomenės normų suformuotas. Bet manau ne aš vienas. Pagal mane yra "teisingi" užsiėmimai, tokie kaip pavyzdžiui, eiti po darbo pabėgioti ar pavažinėti dviračiu, savaitgalį eiti į žygį, ar per atostogas važiuoti į kokią kelionę. Pažiūrėti filmą ar paklausyti muzikos, nueiti į barą alaus ar stalo futbolą pažaisti. Niekam tai nesukels jokios nuostabos ar keistų minčių. Bet jei pasakysi kam, kad po darbo eisi išsiteplioti dažais ir voliosiesi ant asfalto, lipsi ant tvoros ir skaitysi eilėraščius ar nuspalvinęs katiną, apriši katedros bokštą kaspin, tai kaip minimum pagalvos, kad tau kažkas ne taip. Geriausiu atveju paklaus, o tai kam tu tai darai. Kitaip sakant tokie "ne visai teisingi" užsiėmimai. O užsiklijavęs meniniko etiketę ir dar įvilkęs tai į kokią gerą filosofiją, laisvai gali daryti tokius dalykus (ir dar pinigų už tai kartais gauti).
A, yra dar keli būdai tam pateisinti. Kaip Remis sakė, (laisva citata) :

"turiu du vaikus, bet užtat dabar po darbo galiu akvarele piešti ir niekas kreivai nežiūri". 

Taip, būdamas su vaikais vėl gali "vaikiškai" elgtis. Kitas plačiau naudojamas variantas yra alkoholis, kai išgėręs, gali be problemų daryti ir kalbėti visokias nesamones ir niekas tavęs iš ryto už tai nesmerks (iki tam tikros ribos), juo lab gali visuomet pasakyti, kad nieko neatsimeni.
O man pačiam visgi labiausiai imponuoja laisvė būnant savimi, tik tiek, kad gyvenant visuomenėje, norom nenorom, turi skaitytis su kitų nuomone, taigi kitas artimiausias variantas, laisvė būnant menininku.

Nakties paukščiai rūke

Pavasaris į Nidą atnešė tirštą rūką. Peiliu pjaunamai tirštą. Švyturio naktyje nematyti. Net artimiausi gatvių žibintai, kaip už matinio stiklo, geltona spalva dažo mišką. Ore nebeišsilaikydama dregmė lašeliais sklendžia prožektoriaus šviesoje. Pavejui, žingsnio greitumu. Atrodo, lyg kabėtų prieš akis. Toliau kaip už poros metrų balta nakties siena. Be prožektorias ta pati siena tampa juoda. Ir tik porai šimtų žingsnių likus iki švyturio pradeda matytis pašvaistė. Pulsuojanti šviesa virš rūke skendinčio miško. Ratas po rato ir artėjant jau matosi spindulys skrodžiantis baltą miglą. Kalnas nušviestas tolygia šviesa, kuri buvo siųsta laivams, bet nukrito ant žemės nepasiekusi tikslo. Mirtiną tylą praskrodžia paukščio klyksmas. Ir vėl tyla. Tokioj vietoje, tokiu metu, gerai tylisi. Minkšto rūko apsupty laikas suletėja lyg naro judesiai gelmėje. Virš galvos vėl pasigirsta klyksmas ir šį kartą jį lydi duslus sparnų maišomo oro garsas. Lyg milžiniška veduokle kas bandytų prasklaidyti rūką. Kiekvienas mostas lydimas to paties duslaus garso. Pasirodo siluetas ir pamojęs man dar kelis kartus klyktelėjęs dingsta tamsoje. Parskrido paukščiai. Patikrino ar švyturys dar vietoje ir patraukė į žemyną. Nakties paukščiai trikampiais skrenda namo. Naktyje jie beveik sparnais liečia medžių viršūnes ir klykaudami bando prasklaidyti tirštą rūką.

Žibintas už matinio stiklo. 

Švyturio pašvaistė. 

Šviesa krentanti ant žemės.

Gerai pasigarsinus ir įdėmiai klausant galima išgirsti ir sparnų garsą,

P.S. Paukščių iš balso nepažįstu, bet dyžio jie buvo kaip gandras. O video, be rūko, nesulėtintas ir deja, neperteikia to sulėtinto jausmo...

Nemoku virinti

Neinformatyvus įrašas apie tai, kaip man (ne)(si)sekė(si) darbuotis Nidos meno kolonijos dirbtuvėse. Kaip žinia jau antrą savaitę apsimetinėju meniniku ir gyvenu Nidoje. Pirma savaitė nebuvo labai produktyvi, nes vyko aklimatizacija ir šiaip labai daug aplink studentų sukiojosi. Sekmadienį jiems išvažiavus stojo tyla ir ramybė. Taigi ėmiausi medžio ir metalo darbelių. Pradžia atrodė visai nieko. Susipjoviau metalą, pasigaminau formas ir laikiklius virinimui. Visai smagus užsiėmimas. Šiandien bandžiau virinti. Nu nafik, prasikeikiau. Pasirodo ne be reikalo žmonės aukštesniąsias baigia, kad virinti mokėtų. Pradžiai dar klijavosi pagaliukas prie pagaliuko, bet paskui pradėjo viskas byrėti. Privirini vieną galą, kitas atsikabina ir taip be perstojo. Suvirinau visą metalą ir supratau, kad nelemta. Reiks ryt pergalvoti strategiją. Betkokiu atveju patirties gavau, tik gaila, kad be rezultatų.

Pjovykla

Metalo ruošiniai

Dykumos šypsenos ir smėlio ratai

Vėl Nidoje. Rytas giedras ir sniego jau beveik nebėra. Vos vos jaučiamas vėjas ir tyla. Gamta dar snūduriuoja. Klaidžioju po kopas. Keista, nepamenu tokių vaizdų. Prie saulės laikrodžio buvau ne kartą, bet būdavo arba naktis arba būdavau girtas. Dažniausiai "both". O dabar viskas dienos šviesoje ir dar arčiau Rusijos. Nežinau ar galima čia vaikščioti, bet matau pėdas. Žuvėdrom galima vaikščioti, lapėm (?) galima, batas kažkos, tai matomai ir man galima. Keisti ratilai ant smėlio. Matomai kokie menininkai iš kolonijos prasiėjo palikdami smėlio mandalas.

Ir tik po kurio laiko man susijungė, jog tie ratilai tai vėjo piešiniai. Blaškomi stiebeliai savo viršūnėmis piešia apskritimus. Kartais tik puslankiu nuostabias šypsenas išpiešia, kartais pilnus ratus. Sužavėjo mane tokia smulkmena. Ženklai ir jų skaitymas vėl apie save primena. Pastabumas. Svarbu tik teisingai juos suprasti ir neprisigalvoti to ko nėra. O aplink vis dar ta pati nuostabi gamta. Pagalvojau, kaip turėjo kaifuoti Rimantas Vladislavas Dichavičius kopose savo žiedus tarp žiedų fotografuodamas.

Nupiratavau iš interneto šią nuotrauką