Vėl Nidoje. Rytas giedras ir sniego jau beveik nebėra. Vos vos jaučiamas vėjas ir tyla. Gamta dar snūduriuoja. Klaidžioju po kopas. Keista, nepamenu tokių vaizdų. Prie saulės laikrodžio buvau ne kartą, bet būdavo arba naktis arba būdavau girtas. Dažniausiai "both". O dabar viskas dienos šviesoje ir dar arčiau Rusijos. Nežinau ar galima čia vaikščioti, bet matau pėdas. Žuvėdrom galima vaikščioti, lapėm (?) galima, batas kažkos, tai matomai ir man galima. Keisti ratilai ant smėlio. Matomai kokie menininkai iš kolonijos prasiėjo palikdami smėlio mandalas.
Ir tik po kurio laiko man susijungė, jog tie ratilai tai vėjo piešiniai. Blaškomi stiebeliai savo viršūnėmis piešia apskritimus. Kartais tik puslankiu nuostabias šypsenas išpiešia, kartais pilnus ratus. Sužavėjo mane tokia smulkmena. Ženklai ir jų skaitymas vėl apie save primena. Pastabumas. Svarbu tik teisingai juos suprasti ir neprisigalvoti to ko nėra. O aplink vis dar ta pati nuostabi gamta. Pagalvojau, kaip turėjo kaifuoti Rimantas Vladislavas Dichavičius kopose savo žiedus tarp žiedų fotografuodamas.
Nupiratavau iš interneto šią nuotrauką
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą