Nakties paukščiai rūke

Pavasaris į Nidą atnešė tirštą rūką. Peiliu pjaunamai tirštą. Švyturio naktyje nematyti. Net artimiausi gatvių žibintai, kaip už matinio stiklo, geltona spalva dažo mišką. Ore nebeišsilaikydama dregmė lašeliais sklendžia prožektoriaus šviesoje. Pavejui, žingsnio greitumu. Atrodo, lyg kabėtų prieš akis. Toliau kaip už poros metrų balta nakties siena. Be prožektorias ta pati siena tampa juoda. Ir tik porai šimtų žingsnių likus iki švyturio pradeda matytis pašvaistė. Pulsuojanti šviesa virš rūke skendinčio miško. Ratas po rato ir artėjant jau matosi spindulys skrodžiantis baltą miglą. Kalnas nušviestas tolygia šviesa, kuri buvo siųsta laivams, bet nukrito ant žemės nepasiekusi tikslo. Mirtiną tylą praskrodžia paukščio klyksmas. Ir vėl tyla. Tokioj vietoje, tokiu metu, gerai tylisi. Minkšto rūko apsupty laikas suletėja lyg naro judesiai gelmėje. Virš galvos vėl pasigirsta klyksmas ir šį kartą jį lydi duslus sparnų maišomo oro garsas. Lyg milžiniška veduokle kas bandytų prasklaidyti rūką. Kiekvienas mostas lydimas to paties duslaus garso. Pasirodo siluetas ir pamojęs man dar kelis kartus klyktelėjęs dingsta tamsoje. Parskrido paukščiai. Patikrino ar švyturys dar vietoje ir patraukė į žemyną. Nakties paukščiai trikampiais skrenda namo. Naktyje jie beveik sparnais liečia medžių viršūnes ir klykaudami bando prasklaidyti tirštą rūką.

Žibintas už matinio stiklo. 

Švyturio pašvaistė. 

Šviesa krentanti ant žemės.

Gerai pasigarsinus ir įdėmiai klausant galima išgirsti ir sparnų garsą,

P.S. Paukščių iš balso nepažįstu, bet dyžio jie buvo kaip gandras. O video, be rūko, nesulėtintas ir deja, neperteikia to sulėtinto jausmo...