Pašviesk žibintai antakalnyje

Švieselės

Prieš tris ar daugiau savaičių, padirbtuvės gavo pasiūlymą prisidėti prie kalėdinių Sapiegų parko papuošimų darymo. Parko žibintai laisva tema. Plius finansavimas medžiagoms. Kadangi, bent jau aš ne kartą dariau šviečiančius daiktus (saulė, šešėliai), šis pasiūlymas taip pat sudomino. Pasitarėm ir sutikom. Daug nesileidžiant į detales. Apžiūrėjom parką. Beje, kas nebuvęs, rekomenduoju apsilankyti. Prasinaršėm internetus ieškodami įkvėpimo (pintrestas), bei apturėjom net dvi brainstorming'o sesijas pavadinimu "tai ką gi po velnių gaminam". Nusprendėm daryti šviečiančius cilindrus. Per kelis vakarus susikonstravom bandomuosius maketus, pasitikrinom idėjas ir galutinai nusprendėm, jog gaminsim cilindrus, kuriuos sukabinsim į medžius ir jie dieviškai gražiai švies. Likus dviem savaitėm iki D-Day, vyko pirmosios dirbtuvės, kurių metu konstravome pirmą veikiantį žibintą. Tikslas buvo surasti kuo daugiau klaidų ir netikslumų, kad likusius žibintus pagamintume be trūkumų. Dirbtuvių metu dar labiau patobulinome lempos konstrukciją ir likus savaitei iki renginio darbavomes antrosiose dirbtuvėse, kurių metu pagaminome visus dvylika šviestuvų ir pasiruošėm viską jų kabinimui medžiuose. Atėjus laikui, viskas vyko pagal planą. Šviestuvus sukabinome į medžius ir vykstant antakalniečių bendruomenės kalėdiniam renginiui, žibintai jau švietė.

Pirmasis prototipas

Taip paprastai ir paviršutiniškai apie visumą. O dabar apie detales ir šiaip padrikos mintys. Labai nemažai laiko sugaišome, kol sugalvojome, kaip padaryti, kad lempos šviestų. Pradžioje patikrinom idėją su saulės baterijomis pasikraunančiomis LED lemputėmis. Galvoje atrodė gerai, praktikoje, visiškai nerealistinis variantas. Senukuose pirkti sodo žibintai su saulės baterijomis, nors ir pigūs, bet šviečia žiauriai silpnai ir trumpai. Taip kad teko susitaikyti su mintimi, jog į šviestuvus iš kažkur reiks atvesti 220.

HDR'as parke ir vaiduokliai dėl vėjo.

Iš to seka, kad reikia labai rūpintis jog dregmė nepridarytų problemų. Prisiminiau IP standartus ir jų numeracijas. Taip pat, kad yra toks dalykas, kaip srovės nuotekio relė, kuri pati atjungia elektros grandinę, jei netyčia kur nors yra elektros nuotekis ir neduok die kažką purto. Sužinojau, kad yra labai neblogų sintetinių audinių kalvarijų parduotuvėje, bei kad floroscencinės lempos neveikia neigiamoje temperatūroje (bent jau ne visos). Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu tiksliai žinoti, kaip bus konstruojamas daiktas. Pasakymas "tai medžiagą tiesiog pritvirtinsim prie lentos" netinka. Medžiaga "tiesiog" nesilaiko prie lentos. Reikia tiksliai žinoti, kaip ji bus tvirtinama ir su kuo. Ir visas tokias smulkemnas reikia žinoti apie kiekvieną lempos mazgą.

Žibintai ir oranžinė sasulė.

Taigi, lempos kaba. Ir kartais šviečia. Tik gaila, kad dėl perdėto (mano manymu) kai kurių žmonių atsargumo, jų nepalieka įjungtų naktį. Wait, what??? Taip. Kadangi tai yra laikina instaliacija, maitinama iš rozetės, kuri yra antakalnio seniūnijos patalpose, atsakingi žmonės nesijaučia pakankamai saugiai, kad paliktų laidą rozetėje per naktį. Taigi žibintai geriausiu atveju dega iki darbo pabaigos. Nebent kas nors pasikeis. Na, bent patirties pasisėmem. Labai ačiū bedradarytojams : Margaritoms, Rūtai, Ievai ir Juliai, bei visiems kitiems, kas bent truputį nagus prikišo prie šio projekto.

Eglės sanatorija, efektyvumas at it’s finest.

Rampodromas.

Savaitgalį lankoma Eglės sanatorija Druskininkuose. Labai noriu pasidalinti savo sąmojingais ir šmaikščiais pastebėjimais. Esu įtakotas skaitinių ir kalbų apie efektyvumą ir jo tobulinimą. Taip pat esu to efektyvumo savo akimis matęs užsienio šalyse. Tai, kaip sako, what you see you can’t unsee. Eglėje neefektyvumas kliuvo už akių.

Atvykus, įprasta procedūra - užsiregistruoti. Prie registratūros trys langeliai ir viena eilė, kuri kažkuriuo momentu išsiskiria į dvi. Kurią pasirinkti - neaišku, bet jei pasirenki ne tą, sulaukęs savo eilės prie langelio, apie tai sužinai. Stoji į eilę iš naujo ir jau sulauki teisingo langelio. Ten paduodi savo dokumentus, gauni raktą nuo kambario ir eini ten laukti skambučio, kol bus paruošti tavo dokumentai. Tada tau paskambina ir tu nusileidi pasiimti savo dokumentų. Gauni puokštę lapelių.

Vienas didelis, kuriame surašytos tavo procedūros trims dienoms. Pavyzdžiui, inhaliacijos nuo 8:00 iki 15:30, kas reiškia, kad tiesiog eini ir gydykloje gyvoje eilėje vėl lauki savo procedūros. Tada pluoštas lapelių maitinimui. Ant kiekvieno parašyta data ir kas per maitinimas. Matosi, lapeliai karpyti ranka, kas reiškia, jog kiekvieną dieną kažkuri iš tų moteriškių registratūroje paredaguoja wordinį dokumentą, įdeda geltonų lapų į printerį, atspaudžia kuponus pusryčiams ir juos sukarpiusi kažkur prisega. Paskui tą patį kartoja su baltais ir violetiniais lapais pietums ir vakarienei. Prie viso to dar gauni lapelį, kuriame parašyta, nuo kada iki kada tu lankaisi sanatorijoje, ir jį turi nunešti į valgyklą pirmą kartą ten eidamas. Kažkam. Nežinau. Nes aš savo pamečiau, o moteriškė valgykloje į tai, jog aš jo neturiu, tiesiog numojo ranka ir sako - mums tik tie spalvoti svarbūs.

Jei ryte nusiprausęs duše nori turėti feną plaukams išsidžiovinti, jį atskirai reikia išsinuomoti registratūroje. Tam yra atskira procedūra. Pradžiai, jei yra eilė, atstovi ją registratūroje, kur tau pasako, jog turi eiti pas budinčią seselę ir pasiklausti, ar yra laisvų fenų. Nueini pas seselę, čia ne ten pat kur ir registratūra. Ji pasako kad fenų yra, bet jo dar neduoda, nes reikia registratūroje susimokėti. Tada vėl grįžti į registratūrą (atstovi eilėj, jei ji yra) ir pasakai, kad fenų yra. Tada jau gali susimokėti už feną du litus parai (laikas fiksuojamas minučių tikslumu) ir eini pas seselę pasiimti feno. Paprasta, kai žinai.

Kai jau turi feną ir, išsiplovęs galvą, nori juo pasinaudoti, susirandi vienintelę rozetę vonios kambary, iš jos ištrauki gyvatuko kištuką ir džioviniesi tą galvą. Nesvarbu, kad rozetė visai ne prie veidrodžio. Tas pats ir kambary, kai nakčiai nori pasidėti krautis telefoną. Kur girdėta, kad prie lovos žmonės darytų rozetes. Kambary taip pat užtenka vienos rozetės, kurion įkištas televizorius. Rozetė už stalo. Beje, kambary svetingumui akcentuoti yra elektrinis virdulys su 10 cm ilgio laidu, kurį gerai pasirangius taip pat gali įkišti į televizoriaus rozetę po stalu. Yra ir du puodeliai bei kelios lekštutės. Looks like arbatos laikas. Bet štai pačios arbatos… Matomai reik savo turėti atsivežus.

Surasti valgyklą kur panaudoti savo gautus spalvotus lapelius yra labai paprasta, tiesiog seki nuorodas ir ateini į valgyklą. Viskas labai gražu, švediškas stalas, vaikštai, dairaisi, ką čia tau įsidėti, prie tavęs prieina paslaugi darbuotoja, žinoma, paprašo parodyti savo lapelius. Pamačiusi sako, jog čia ne ta valgyka ir kad reikia eiti į kitą. Dogh. Bet antrą kartą aišku tos pačios klaidos jau nebedarai ir iš karto eini į teisingą valgyklą. Iškabos jų, beje, nesiskiria. Man gerai, bet kiekvieną dieną atvyksta nauji lankytojai ir, manau, dalis jų taip pat ne iš pirmo karto pataiko į teisingą valgyklą.

Valgykloje, prisipažinsiu, man buvo liūdna, bet čia dėl to, kad aš įtakotas užsienietiškų švediškų stalų. Valgyklon atėjom pusryčiams artėjant į pabaigą. Apie devintą. Bandelių ir desertų jau nebuvo likę nė kvapo. Bandžiau susirasti kažko sumuštiniams. Sūrio ar kokio kumpio. Radau tik vienišą padėklą su likučiu kažko panašaus į maltinį. Pasigavau aplink besisukiojančią moteriškę, kuri tvarkė stalus, ir paklausiau, gal kur yra sūrio. Sako, o ant stalo nebėra? Tai reik dar atnešti, bet, sako, jūs ten palaukite, nes gali greit nelikti, kai atneš. Na, galvoju, gerai, patykosiu to sūrio. Kai atnešė naują padėklą su sūriu, supratau, kodėl man rekomendavo palaukti, nes neliks. Ant padėklo buvo gal 12 plonų gabalėlių sūrio. Supratimui, tuo metu valgykloje buvo tikrai daugiau nei 50 žmonių.

Daniškas sūrio pjaustytojas.

Kaip alternatyva virtuvėje sūrį pjaustančioms moteriškėms, kurios paskui turi jį gražiai sudėlioti ant padėklo ir nunešti į salę, viršuje matomas Daniškas (?) sūrio pjaustytuvas. Pastatai tokį salėje su dviem šmotais sūrio. Ateina išalkęs lankytojas, pasuka rankenėlę porą kartų ir turi keturias riekeles sūrio. Akivaizdžiai efektyviau. Plius, sūrio atsargas daug rečiau salėje pildyti reikia.

Einant į baseiną, pasitinka labai maloni moteriškė, turinti tikrai gerą humoro jausmą. Ir čia ne ironizuoju. Tikrai smagių plaučių moteriškė. Viskas paaiškinama, parodoma, net duodama penkių centų moneta, kurią reikia dėti į rakinamas spinteles (vietoj dviejų litų). Sako, kai spintelė atsidaro, vietoj penkių centų iškris penki litai, tai juos man ir atnešite. Bet ir vėl viena smulkmena. Nors smagioji moteriškė prie įėjimo į baseiną patikrino mūsų registratūroje gautus popierėlius ir juos užantspaudavo, nusiprausus po dušu ir atėjus į baseino patalpą, pasitinka dar viena moteriškė, kuri paprašo duoti tą popierėlių šūsnį. Baseine, šlapiomis rankomis, šlapioje patalpoje, popieriaus lapelį. Ir kam to reikia - mus jau patikrino.

Beje, sanatorija yra pritaikyta neįgaliesiems, bent kai kur. Panašiai taip pat, kaip ir Vilnius yra pritaikytas dviratininkams. Bent kai kur. Tai ten, tai šen yra dviračių takelių. Nesvarbu, kad jie nesujungti į bendrą sistemą ir, pavažiavęs dviračių takeliu, gali sutikti stulpą per vidurį takelio. Tai Eglėje panašiai tikrai nemažai rampų užvažiavimui. Kad ir prie įėjimo - net penkios rampos. Žavingai išdėstytos skirtingose laiptų pusėse, kad gražiau atrodytų ir ne taip monotoniškai būtų. Nes na kažkaip nesižiūri, kai visos vienoj tiesėje sudėtos būtų. Nesvarbu, kad nepatogu važiuot. Užtat gražu žiūrėti. Aišku, kai kurių rampų statumas didesnis nei Druskininkų sniego arenos šlaito, bet tai kas sakė, kad bus lengva. Įveikus visas tas rampas ir praėjus pro duris, kurias nežinau kaip neįgaliajam atsidaryti, tave pasitinka paprasti laiptai. Sorry, toliau kelio nėra.

Bendrai api visą šį efektyvumą ar jo nebūvimą turiu savo hipotezę. Labai didelė dalis lankytojų yra iš Rusijos ar Baltarusijos ar kitų rusiškai kalbančių šalių. Ir tikiu, jog sanatorija kiek taikosi prie savo klientų, nes, manau, ne vieną svečią iš rytų ištiktų kultūrinis šokas, jei nereiktų pastovėti bent keliose eilėse ar nebūtų pasiuntinėtas bent per kelis taškus ko nors neprasmingo nuveikti. O jei visa atvykimo procedųra būtų sutvarkyta per penkias minutes, tai ir širdies priepuolis ištiktų. Negerai gi. Čia, beje, rašau dar neprabuvęs sanatorijoje 24 valandų.

Nemaitinti katinų. Rimta problema.

Eindhovenas. Antra diena.

Vienas iš eksponatų.

Šį kartą turiu daugiau nuotraukų, tai pagalvojau, kad paprasčiau bus tiesiog komentarus po jom surašyti, kodėl jas nufotografavau. Per šiandien vis dar nepavyko visko pamatyti, bet ir nelabai laksčiau. Dar turiu ryt dieną ir dar kokią dieną prieš išvažiuojant. Taigi, prašom, šios dienos laimikis :

Google plus naudotojams : čia
Feisbukistams : čia

Eindhovenas. Pirma diena.

Kaip ir pernai, šiemet taip pat sugalvojau nuvykti į olandiško dizaino savaitę. Pirma diena buvo pakankamai trumpa, nes iš jos reikia atminusuoti kelionę. Pasidalinsiu keliom nuotraukom objektų, kurie užkliuvo vakare paskubom prabėgant vieną iš ekspozicijų.

Labai nemažai rusiškai kirviniais (tapornų) vadinamų daiktų. Čia vis tas pats up-cycling. Senų daiktų pavertimas kažkuo nauju. Čia matom iš medžio atraižų sukonstruotą beveik žydišką žvakidę. Nepamenu kaip ji vadinasi.

Toliau, vos ne iš to paties fabriko surinktos, atraižos išradingai panaudotos kabyklai pagaminti. Elementai nušlifuoti ir sujungti nežinomu būdu. Įpjovos vietoj kabliukų.

Atkreipiau dėmesį į ne vieną lempą, kuri naudoja kaitrinį siūlą. Atrodo einam į taupiųjų lempučių laikus, bet tai neišvengiamai sukelia nostalgiškus ir šiltus jausmus senovinei technologijai. Lempos custom made, pailgos ar didžiulės su viduje imantriai prirangytais šviečiančiais siūlais. Gaila nuotraukoje gerai nesimato. Pasistengsiu pabiau.

Fuco švytuoklės principu pagamintas lėkščių ornamentas. Nežianu ar reik daugiau ką komentuoti.Taip pat padirbtuvių eksperimento  vertas objektas.

Metalas plius medis. Iš tikro nesu tikras ar metalas, bet pricipas toks. Sukonstruojama apversta kedė ir jos pagrindas užpilamas kokia nors gerai sukietėjančia medžiaga. Jai sustingus išimama iš formos ir apverčiama. Gaunamas lygus paviršius sedėjimui ir nenuspėjamas ornamentas.

Taip pat kaip ir kedė aukščiau, taip pat pagamintas ir šis staliukas. Šiuo atveju naudota epoksidinė derva.

O čia atkreipiau dėmesį nes jau internete mačiau. Phone blocks konceptas. Mintis - visi telefono elementai yra lyg lego kaladėles ir vartotojas užuot išmesdamas pusiau veikiantį ar pusiau pasenusį telefoną, sugedusią ar pasenusią detalę tiesiog pakeičia nauja. Idėja graži, bet kaip internetuose pakomentavo elektroniką išmanantys žmonės, visiškai nerealistiška ir nepraktiška.

Keliaujančios architektų dirbtuvės

Išnaudojamų vaikų juodos rankos.

Jau rašiau, jog šiais metais noriu atidaryti viešas dirbtuves. Ką beje jau kažkiek pavyko realizuoti. Man labai patinka, kai veikla suburia panašiai mąstančius žmones. Ir taip jau nutiko, kad ir mane pritraukė man patinkanti veikla. Kaip savanoris, kartu su keliaujančiomis architektų dirbtuvėmis, važiuoju į Lietuvos kaimą, pas vaikus, keisti jų aplinkos. Tai dviejų mėnesių trukmės projektas, kurio metu bus aplankyta 16 mažų Lietuvos miestelių. Juose, per tris dienas, kartu su vietiniais vaikais, kursime jų aplinkai aktualius daiktus. Ką konkrečiai - neaišku, nes kiekvienoje vietoje individualiai ir kartu su vaikais bus sprendžiama, ką gaminti.

Du mėnesius aišku aš netruksiu. Dalyvausiu tik dviejų miestelių dirbtuvėse, bet manau, tai bus labai nuostabi patirtis. Ir tikiuosi, aš taip pat prisidėsiu prie panašiai nuostabios patirties sukūrimo Lietuvos kaimo vaikams.

Jei kam smalsu, keliaujančias architektūros dirbtuves organizuoja architektūros vaikų fondas. O jei smalsu iki tiek, kad norite sudalyvauti, galite dar bandyti prisijungti. Legaliam prisijungimui, anketa čią, nelegaliam... na, kada ir kur vyks dirbtuvės, yra vieša informacija, taigi ... ;]

Ir dar PR'o. Kaip sekasi šis projektas, galite sekti čią :

• http://www.alfa.lt/rubrika/Keliaujancios-architekturos-dirbtuves/
• https://www.facebook.com/ArchitekturosVaikuFondas
• http://www.archfondas.lt/en/

Kada apgaudinėti kvailesnį taps taip pat nepriimtina kaip ir mušti silpnesnį?

Puiki peizažas iš FarmVille'io

Šiandien perskaičiau puikų straipsnį apie būdus, kaip iš vaikų ir mažiau protingų suaugusiųjų, galima išvilioti pinigus kompiuterinių žaidimų pagalba. Nekalbu apie situacijas, kai nusiperki žaidimą ir jį žaidi.  Kalbu apie nemokamus žaidimus (free to play), kur pinigai paimami žaidimo eigoje. Tarkim, jei nori kietesnės mašinos, ar gražesnės suknelės savo personažui. Aišku, kuo tai skiriasi nuo to kai nusiperki žaidimą ir jį žaidi? Šiuo atveju su suknele gal ir niekuo, nes tau kaip ir pasakoma, kad už x pinigų gausi y daiktą. Bet po truputį, pritaikant gudrybes galima žaidimo eigoje vartotoją užliuliuoti ir jis net nepastebės ar net nesupras, kad išleido pinigus. Primityvus pavyzdys, pirkimas vykdomas jau nebe už tikrus pinigus, o tarkim, už deimančiukus, kuriuos gali gauti žaisdamas žaidimą. Ir aišku jau perki nebe suknelę. Tarkim žaidimo eigoje turi sumokėti 1000 deimančiukų, kad pereitum į kitą lygi. Žinoma, tu gali rinkti tuos deimančiukus žaidime, bet tai tau užtruks dvi savaites, arba gali tiesiog TIK už 0.99$ centus nusipirkti 10.000 deimančiukų. DEŠIM TŪKSTANČIŲ.  O jei perki už 1.99$ tai gausi NET 50.000 deimančiukų. Sutaupai net nežinau kiek pinigų. Manau mintį suprantate. Susidomėjusiems rekomenduoju paskaityti originalų straipsnį.

The Top F2P Monetization Tricks

Azijoje toks žaidimų tipas tiek paplitęs (anot straipsnio), jog valstybė net galvoja įsikišti ir reglamentuoti, kaip galima apgaudinėti vartotojus ir kaip ne. Tada palyginau šią situaciją su smurtu. Analogas labai paprastas. Manau, jau niekam nekyla tokios mintys, jog silpnesnį mušti ir iš jo pasiimti ką nori, yra normalu. Nors kažkada, tikiu, tai buvo kasdienybė. Atėjau, pamačiau, kad turi kažką gražaus, ir jei esu pakankamai kietas, pasiimu. O jei šokinėji, dar ir į galvą gauni. Aišku jei prieš pasiimdanas tau jos nebuvau nukirtęs.
Šiandien smurtas yra nepriimtinas ir valstybė rūpinasi, kad taip nevyktų. Aišku valstybiniu lygiu tai vis dar vyksta ir yra vadinama karais, bet nesigilinkim dabar ten. Man smalsu, kada ateis tas laikas, kai ne tik silpnesnius bet ir kvailesnius bus draudžiama išnaudoti. Ir ne tik žaidimais, bet ir sms kreditais, paslėpta reklama, astrologijomis bei kitais gudresniais būdais. Ir gal ne tai, kad draudžiama, bet nepriimtina ir netoleruotina.

Galimybės ir poreikiai

Radau nepublikuotą įrašą senų laikų.

Šiandien ryte, važiuodamas traukiniu į darbą, klausiau suomių radijo. Kažką kalbėjo apie Ameriką ir Obamą. Žinoma suomiškai. Tada paleido ištrauką iš Obamos pasisakymo. "I want America to have best infrastructure in the world. [plojimai, ovacijos, ekstazės apimtų rėmėjų šūksniai]". Ir tada "it hit me". Ką reiškia turėti geriausią infrastruktūrą? Raktinis žodis "geriausią". Tai reiškia, kad reikia su kažkuo lyginti, kad žinotum, jog ji geriausia. Reiškia reikia kitų. Ir beje, yra du būdai kaip tai pasiekti. Arba gerinti savo infrastruktūrą arba bloginti kitų. Todėl pasakymas "noriu turėti geriausią kažką" yra ganėtinai slidus. Ar ne geriau turėti tokius tikslus kaip : noriu, kad visi keliai būtų asfaltuoti, noriu, kad autobuso nereikėtų laukti ilgiau kaip 10 minučių. Aiškiau, bet ne taip užveda ovacijas ir palaikymą. Ir galų gale, pastaruoju metu susimąsčiau apie poreikių reliatyvumą. Ir tai pastebėjau ir pats savyje. Jog poreikiai labai kinta priklausomai nuo galimybių. Visada poreikiai yra šiek tiek aukščiau to, ką galėtum. Žodžiu rimtas minčių srautas nuo vienos temos iki kitos.

Pirmoji 3D spauda

Pagaliau, pasaulinės naujovės pasiekė ir mane. Ne iš smalsumo, o iš reikalo. Šiandien praradau savo nekaltybę ir susitepiau rankas 3D spausdintuvu. Ir viskas įvyko, daug greičiau nei tikėjausi. Kaip ir su kitu pirmu kartu.
Turiu aš tokį motociklą vardu suzuki, o jis turi tokias gražias kelionines daiktadėžes, kurios labai gerai važiuojant tolimesnius atstumus. O tos daiktadėžės turi spynas. Na, kad daiktai nebyrėtų važiuojant. O tos spynos turi daug detalių. Ir va ėmė viena iš tų detalių ir sugedo.

Va taip va sugedo.

Kadangi nenorėjau, kad daiktai važiuojant byrėtų, nusprendžiau, kad reikia naujos detalės. Kaip visada, kreipiausi į google ir paklausiau, kur man tokių detalių gauti. Google man neatsakė. O kai google neatsako (bent pirmame lange) tai reiškia, lengva nebus. Nusprendžiau, kad reikia ją man atsispausdinti. Ir kaip tyčia, feisbuko draugai priminė, jog Vilniaus universiteto bibliotekoje yra 3D spausdintuvas. Taigi, ilgai nelaukęs, pasivogiau SolidWorks paketą ir nusipiešiau sugedusią detalę.

Va tokia gavosi.

Kadangi, kai baigiau, jau buvo apie pirma nakties, tai nebeskambinau į biblioteką pasitikslinti sąlygų. Nors biblioteka dirba ištisą parą. Iš ryto paskambinau, sužinojau sąlygas ir nusiunčiau jiems savo nakties darbą. Ilga istorija trumpai : turiu rankose tai ką nusipiešiau.

Sena ir nauja detalės iš abiejų pusių.

Kaip matosi, beveik pataikiau. Ir vis dar negaliu patikėti kaip buvo paprasta viskas. Bagažinė vėl veikia.

Balta varna.

Smalsaujantiems, kiek toks malonumas kainuoja, pateikiu išklotinę. Tikiuosi neužplūs minios to spausdintuvo, po kainų paviešinimo. Nors, lai plūsta, lai kuria žmonės, lai tie spausdintuvai tampa kasdienybe, kaip kad dabar flatlanderių spausdintuvai.

Finansai

Padirbtuvės

pa

Žiemą rašiau apie ėjimą link kalno (čia). Vienas iš aprašytų tikslų buvo dirbtuvių atidarymas. Vieta, kur bendraminčiai galėtų kurti, dalintis mintimis ir įrankais. Smagu pasidalinti tuo, kad pagaliau tokia vieta jau yra. Vilniuje, Paupio gatvėje. Tai dar nėra visiškai įrengtos pasakų dirtuvės su visa įmanoma įranga, bet žmonės, norintys jose kurti ir jas išlaikyti, jau yra. O tai, manau, yra svarbiausia. Taigi, prasidėjo eksperimentas, kurio metu pamatysim, kiek visgi reikalinga tokia vieta ir kiek žmonės iš tikro norės praleisti laiko kažką gamindami.

Eglės nupieštas renderis.

O pirmasis eksperimento etapas yra įsirengimas. Jau turime prisitempę įrankių, medžiagų, ir šiaip visokio "chlamo" iš sandėliukų. Dabar iš to bandysime minimaliomis sąnaudomis susikonstruoti aukščiau pavaizduotą vaizdą. VIP antresolę, darbastalį, įrankių lentynas beigi svečių kampą su sofkutėm. Sofkutę jau turime. Yra jau ir kelios lentynos susuktos. Eglė eksperimentuoja su kreidinės lentos dažais, o jei viskas eisis pagal planą, tai ateinančią savaitę turėtume ir darbastalį pasigaminti.

Dažai kreidinei lentai.

Turim ir antikvarinę mašiną. Veikiančią.

O jei kam smalsu, tai dirbtuvės yra atviros, ir mes išskėstom rankom laukiam bendraminčių. O kaip mums sekasi ir ką mes tose dirbtuvėse gaminame, bandysim surašyti dirbtuvių bloge. Užsukit karts nuo karto, gal ką naujo ir įdomaus jau būsim padarę. padirbtuves.lt

Tai ką, su pavasariu?

Beveik pavasaris.

Kai kas pagalvos, kad kiek pavėluotas sveikinimas su pavasariu. Bet atidesni, pastebės klaustuką. Visą gyvenimą man pavasaris prasidėdavo kovo pirmąją. Kaip ir daugumai jūsų. Tik paskui, kai paaugau, pradėjau galvoti, o kodėl pavasaris neprasidda tada, kai dienos tampa ilgesnės už naktis. Po pavasario lygiadienio. Kažkaip natūralu, diena nugali naktį ir ateina pavasari. Tai ir gyvenau su savo klausimu ir kovo pirmąją sveikinau pavasarį.
Bet neseniai pasijaučiau, kaip koks britas, visą gyvenimą važinėjęs kaire kelio puse ir supratęs, kad čia aš nenormalus, o visi kiti dešine puse važinėja. Neseniai sužinojau, kad :

Google išmintis sako...

Pavasaris ne visur prasideda kovo pirmą. Ir tas ne visur, kiek suprantu yra dauguma pasaulio. Pasiskaičiau Wikipediją (Spring) ir štai jums įdomybių :

• Amerikoje (USA) pavasaris gali prasidėti arba per švilpiko dieną, arba po prezidento dienos (nežianau kaip čia susiję su sezonais)
• Airijoje pavasaris gali prasidėti vasario 1. Tą dieną mirė kažkokia šventoji Brigit of Kildare. Irgi su realybe sunku susieti.
• Kai kuriose post sovietinėse valstybėse pavasaris prasideda kovo 1'ą.
• Visi kiti normalūs pasaulio gyventojai pavasarį švenčia po lygiadienio.

Beje, jei kam buvo keista, kad už Lietuvos, mokslo metai prasideda ne rugsėjo pirmą, o kiek vėiau, tai viskas kaip ir susistato į vietas. Mokslas prasideda rudenį, kaip ir Lietuvoje, tik kad tas ruduo ne tuo pat metu visur prasideda.

Tai nuo šiol noriu minėti pavasarį nuo lygiadienio. Ir nebus tada tokių nesamonių, kaip šį savaitgalį, visi panikuoja, kad žiema vėl sugrįžta. Ji nesugrįžta, ji tiesiog dar niekur neišėjo :)

NFC tagai. Garažo išpardavimas

NFC lipdukai. Du litai dydžio, ne vertės palyginimui.

Vienam iš savo projektų prisipirkau kalną NFC tag'ų. Projektas pasibaigė, o tag'ai liko. Taigi noriu jais atsikratyti per daug nenueinant į minusą. Tiems kas nežino NFC tag'ai yra tokie stebuklingi lipdukai, kurie moka susikalbėti su išmaniuoju telefonu. Žinoma, jei anas supranta NFC kalbą*.
Ir apie ką gi jie kalba. Pacituosiu interneto išmintį :

išeidamas iš namų bac perbraukei įsijungė lauko profilis (pvz visi įspėjimai garsiai kriokia + vibro + dar kokia programa pasileidžia, kad ir endomondo), įsėdai automobilin, perbraukei per ten esantį, bam nustatytas automobilinis profilis įsijungia (gps, blepup ar dar kas). Eini miegot prie lovos lipdukas, ragelį brūkšt, nakties režimas  galima tą ir rankikėmis keistis, alia kiekvinas protėja savaip 

Kitaip sakant, kiekvienam lipdukui gali būti priskirti veiksmai, kuriuos telefonas atliks priliestas prie lipduko. Visa tai galima daryti ir rankomis pačiam, bet pavyzdžiui įsėdus į automobilį ir telefoną padėjus į jo vietą, jis gali automatiškai aktyvuoti bluetooth ryšį ir prisijungti prie laisvų rankų sistemos, o tuo tarpu, užuot rankomis maigęs telefoną, jau būsi išvažiavęs iš stovėjimo aikštelės.
Dar prie to reiktų žinoti, kad kolkas NFC kalba ne visi telefonai. Čia sąrašas telefonų kurie supranta NFC : gudruoliai.
Taigi, viskas labai paprasta.

• Tagus pirkau iš : nfcnetstore.com. 
• Modelis : Indoor sticker - Trikker-Topaz BL38 (NFC Forum Type 1)
• Vieno kaina : 7.2469 LTL (su siuntimu ir visais kitais mokesčiais)
• Rašai man laišką į "vincnetas" googlėje arba palieki savo kontaką čia.
• Galėsiu gyvai perduoti arba išsiųsti paštu.
• ...
• Profit

Du monumentai

Du monumentai

Besikeliant į kalną, ant dar vienos viršūnės pamatau kryžių. Aplink jį tuntai slidinėtojų fotografuojasi ir žavisi kaip gražu. Ir vėl manyje tos anti religinės mintys. Ne tai, kad aš labai prieš religija, aš tiesiog labiau už mokslą. Ir galvoju, kodėl nepastatomi monumentai, kurie garbintų ne kažkieno įsivaizduojamą draugą ant kryžiaus, bet mokslo ir žmonijos progresą. Ir tada man toptelėjo, kad tas pats keltuvas yra monumentas mokslui. Ir jis daug kietesnis nei tas medinis kryžius. Taip kaip matosi nuotraukoje. Tiesiog mokslas nesideda tuo kuo nėra, jam nereikia nieko pritraukti ar kažką kažkuo įtikinėti. Jam nereikia verbuoti pasekėjus, netgi atvirkščiai, norėdamas būti pasiekėju, turi įrodyti, kad esi to vertas. Ir tada mintyse, viena daugumai gerai žinoma kalba keik persirašė.

Mokslas kantrus, mokslas maloningas, jis nepavydus; mokslas nesididžiuoja ir neišpuiksta. Jis nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Jis visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Mokslas niekada nesibaigia.

Ir iš tikro kai pagalvoji, jei apsidairai, tai viskas ką matai yra sukurta žmonių. Viską, kas yra aplink tave, pagamino kažkoks žmogus. Stalas, siena, lempa, langas pro kurį žiūri, rūbai kuriuos vilki. Viskas pagaminta žmogaus naudojant žinias ir priemones kurias mums davė mokslas. Kitaip sakant, mes jau dabar gyvenam mokslo šventovėje, tiesiog mums nieko nereikia garbinti.
O tada jau atsiranda ir vietos religijai. Gal labiau dvasingumui. Labai gerai apie tai parašęs yra TheOatMeal. Va čia. http://theoatmeal.com/comics/religion