Memuarai iš Švedijos

Pirma diena

Iškeliavau i švediją padėti prie acando projekto. Anksti ryta sėdau į lektuvą ir išskridau į kopenhaga, ten persėdau į kitą lektuvą ir nuskridau į sokholmą. Tuomet įsėdau į greitą traukinį atsidūriau stokholmo centre, kur ofise praleidau likusią dieną ir apie aštuntą valandą grįžęs į savo viešbutį rašau tai ką katik perskaitėte.

O dabar apie smulkmenas. Skristi su persedimu dar neteko. Buvo visai idomu per pusvalandi išsiaiškinti kaip irkur nueiti, ypač turint galvoje kopenhagos oro uosto dydi. Dar gediminas, tas pats kuris dirbo WM ir peskui perejo į IBM, patarimas įsiregistruoti išvedė iš kelio. Pasirodo niekur registruotis daugiau nebereikėjo. Reikėjo tiesiog nueiti prie kitų vartų.

Taigis, atkeliavus į stokholmą ir belaukiant savo bagažo per garsiakalbius tarp neaiškių švediškų burbėjimų išgirdau taip pat neaiškiai tariama savo pavardę. Pasirodo mano lagaminai kažkur pasiklydo. Na ka, nieko baisaus, pasiklydo, tai ir atsiras. Beje, kiek daug akmenų toje skandinavijoje. Jie turbut niekaip mūsu nesupranta su mūsų puntuku, “didžiausiu” akmeniu lietuvoje.

Iš oro uosto pabrangiaisku traukiniu 200 km\h greičiu parlekiau į centrą ir neskubėdamas nukulniavau į ofisą. Oras normalus, viskas tvarkinga. Nemažai motociklų tvarkingai priparkuotų jiem skirtose vietose. Ofisas labai didelis, bent jau kiek klausiau savo angelo sago Stefano tai sakė kad 600 žmonių ten dirba.

Ofise labai idomi tvarka, niekas neturi savo stalo. Kas pirmas ateina tas sėda ten kur nori. Yra prie sienų tvarkingai sustatytos spintelės, kur galima pasidėti savo asmeninius daiktus. Bet savo stale nėra. O darbo vietos labai įvairios, gali sėstis prie lango, gali sėsti i 3 kvadratinių metrų uždarą budelę, gali sėstis kur liko vietų. Yra didžiulė virtuvelė su kavom arbatom ir pienu.

Ok laikas namo. Pirmą dieną pasidarbavau kaip niekada. Iki pusės aštuonių. Būčiau ir ilgiau buvęs, bet paskambino is SAS ir pranešė jog atsirado mano lagaminas ir turėtu atvežti jį pradedant nuo 20:00 į mano butą. Beje dabar jau 21:30 bet savo lagamino dar taip ir neturiu. Taigi, palidėjo mane Stefanas su Jonu iki metro.

Jonas pasirodo yra dažnas švediškas vardas. Ir mano bendradarbis Jonas turi dar ir pažystamų iš lietuvos. Kažkokių labai aktivisktiškų, sakė papasakos man būtinai apie juos. Beje Jonas tai gerokai pagyvenes. Labai keista su 45 ar daugiau bendradarbiu apie java ir programavimą kalbėti.

Taigi, palidėjo mane iki metro, bilietų jau nebepardavinėjo tai sakė važiuok taip jei reiks iš kontrolieriaus nusipirksiu. Ką pastebėjau, tai pas švedus nėra tokio dalyko kaip bauda už važiavimą be bilieto, tiesiog visur parašyta kad važiuojant bilietas brangesnis, tarkim su traukiniu 80 SEK, su metro dar kažkiek. Taigi niekas manes bilieto taip ir nepaprašė. Reiks ryt apsišopinti.

Valgymas. Visą dieną prasedėjau ofise, parduotuvės neveikia. Kuprinėje valgomo nieko nėra. Jau buvau pasiruošęs badavimo vakarui. Visa laimė kad savo vieno kambario butelio virtuvėlėje atidaręs spintele pamačiau cukraus. Iškart nuotaika pakilo, sakau nu valio badu nemirsiu, gersiu sirupą. Bet labiau pasigilinęs į spintelės turinį radau ryžių ir makaronų. Tai jau pasidariau sau baliu festivalių. Tai va ryt vėl į darbą, gal pavyks ryt su domu susitikti ir gal dar kaip nors lagaminą atgausiu, suktinio tai norisi.