Apie nesusipratimus

Savaitgalį džiaugiausi ant Laimio kalno, kitaip žinomo kaip Liepkalnis. Atidriau slidinėjimo lauke sezoną. Sąlygos šioje vietoje šiemet jaučiamai gerėja. Labai laukiu, kol atidarys sniego parką, kur galėčiau nusisukti sprandą. Bet nenuklystant. Neišvengiama slidinėjimo dalis yra pasikėlimas atgal ant kalno. Liepkalnyje tai daroma T formos keltuvais, kur už vieno T raidės krašto kimbasi vienas sklidininkas, už kito, kitas, ir taip žmonės poromis keliasi į viršų. Sakydamas kimbasi omenį turiu apsižergia.

Snieglentininkė apsižergusi keltuvą.

Supratimui, aukščiau pateiktas paveiksliukas. Kadangi keltuvas dvivietis, o nuotrauką radau tik su vienu žmogum, tai užduotis vaizduotei. Ant antros T raidės atšakos patupdykite dar vieną snieglentininkę taip pat smagiai atkišusią savo dailų užpakalį. Tai va. Kadangi Liepkalnyje žmonių buvo nemažai ir dauguma jų vyr. giminės, o aš buvau be savo snieglentininkės kuri man galėtų atkišti savo dailų užpakalį, tekdavo man jį atkišti kokiam nepažįstamam snieglentininkui. Arba jis man atkišdavo, arba veidas į veidą varydavom. Na viskas priklauso nuo to kokia koja priekije ir iš katros pusės atsistoji. Tai man tokia kaip ir hawkward situacija. Važiuoji su nežinomu žmogum minutę susiglaudęs arčiau nei įprastai leistų komforto zona. Na neskaitant rytinių autobusų, bet jais jau kurį laiką nesinaudoju. Bet iš kitos pusės, tai tame kaip ir nėra nieko blogo. Turiu omenį prisiliesti prie kito žmogaus. Čia gal tas šiaurietiškas santūrumas. Manau pamenat "free hugs" kompaniją, kur gatvėje nepažįstamieji dalino nemokamus apkabinimus praeiviams. Taigi užskaičiau savo šią kontakto fobiją, kaip savo paties trūkumą ir pagalvojau, kaip būtų gera, jei galėčiau dėl to nepergyventi ir natūraliai priimti kontaktą su kitu žmogumi. Koks būtų geras jausmas. Priėmimas ir savęs pagerinimas. Ir štai čia sugrįžtam prie pagrindinės temos apie nesusipratimus. Ta pati situacija: keliasi du snieglentininkai T-bar keltuvu ir vienas pajunta malonumą, nes perlipa per savo fobijas ir sugeba nepergyvendamas atsipalaiduoti ir nesijausti blogai dėl to kad susilietė su nežinomu žmogum. Ir jam dėl to gera ir jis džiaugiasi, grožisi žiemos vaizdais ir visas džiaugsmas matosi jo veide. Tuo tarpu antras snieglentininkas yra užkietėjęs šiaurietis (situacijai paaštrinti galima pridėti, homofobas, skustagalvis) ir iš jo perspektyvos, kas nutiko, tai kažkoks vyrukas apsižergė T-bar'ą prisiglaudė prie jo ir nudžiugo lyg šv Mariją pamatęs.  Na tikiuosi suprantate apie ką aš. Realybė abiem yra ta pati, bet jų vidiniai supratimai yra skirtingi, ir vienas kitam nežinomi. Ir sprendžią apie realybę kiekvienas naudodamas gal 10% realybės ir 90% savo vidinės patirties. Va jums ir nesusipratimas. Lygioj vietoj. Na ne visai lygio, visgi į kalną keliasi abu. Bet dabar tą patį perkeliam į kiek sudėtingesnę situaciją ir suprantam kitą barikadų pusę ir tuo pačiu save. Mano atveju tai visi šalininkai žemės nepardavimo reformos, visi anti atominių elektrinių priešininkai, ar žmonės tikintys, kad Rusija nesikiša į Ukrainos reikalus ir kad jų nėra ko bijoti. Tai va tuo mano galva užsiima bekylant keltuvais ant Liepkalnio. Susisinchronizuokime realybę.

Negatyvumas

NEpagamintas, NEmineralizuotas, NEskiestas

Ar žinote, kad Lietuviai yra labai negatyvi tauta? Nesąmonė. Aišku, kad viskas su mumis gerai. Visokių mūsų yra, visokių reikia. Bet šiandien mieste pamačiau tų, labiau negatyvesnių, žmonių darbo vaisius. Aukščiau matosi nuotrauka su Tichės kompanijos logu ir šūkiu. Oj, kaip greitai aš darausi senu krienu, besikabinėjančiu prie visko:

• Trys neiginiai trijų žodžių sakiny
• Užuot šūkiu sakant, kas mes esame, sakoma kas mes nesame
• Savo šūkyje lygiuojasi su konkurentais, užuot didžiavęsi kuo yra

Turime visgi mes to negatyvumo. Ir, kai kurių žmonių nuomone tai yra blogai. Paprastas neigiamų žodžių vartojimas, anot jų, mus pasąmoningai įtakoja, ir daug geriau yra tokius žodžius pakeisti žodžiais, turinčiais teigiamą krūvį. Ilzės paveiksliukas tai puikiai iliustruoja :

Sunkumas < Iššūkis

O jei jau kalbam apie žodžių keitimą teigiamais, pasidalinsiu labai smagiu žaidimu, kuris padės pažiūrėti kiek kitaip į mūsų kalbos įpročius ir parodys, kaip tam tikrose situacijose mes esame priklausomi nuo neiginių. Pabandykite su kuo nors kalbėti išsiversdami be žodžio "ne". Jei kas siūlo pavalgyti, bet nenori, sakai "ačiū, esu sotus". Užuot sakęs "nesigauna išspręsti uždavinio", sakai "gal gali man padėti išspręsti uždavinį", ir taip toliau. Labai sudėtingas žaidimas. Pavyzdžių nepamenu, bet yra situacijų, kuriose reik gerai pasukti galvą, kad išsiversti be "ne".
O pabaigai dar vienas paveiksliukas. Šnekučio baro iškabos ant durų. Viena iš vienos pusės, kita iš kitos, suklijavau, kad palyginti būtų patogiau. Išvadas pasidarykite patys.

Net žodis "prašom" nepadeda.

Jo, ir dar pabaigai, galima paskaičiuoti, kiek šiame tekste panaudojau neigiamų žodžių...

P.S. prisiminiau apie baudas viešajame transporte. Jei gerai pamenu, Suomijoje, traukiny parašyta, jog važiuojant be bilietų ir patikrinus kontrolei, turėsite nusipirkti brangesnį bilietą iš kontrolierių. Jokio žodžio apie baudas. Palyginimui Lietuvoje turime: Griežtai draudžiama važiuoti be bilieto, bauda xxx litų.

Pašviesk žibintai antakalnyje

Švieselės

Prieš tris ar daugiau savaičių, padirbtuvės gavo pasiūlymą prisidėti prie kalėdinių Sapiegų parko papuošimų darymo. Parko žibintai laisva tema. Plius finansavimas medžiagoms. Kadangi, bent jau aš ne kartą dariau šviečiančius daiktus (saulė, šešėliai), šis pasiūlymas taip pat sudomino. Pasitarėm ir sutikom. Daug nesileidžiant į detales. Apžiūrėjom parką. Beje, kas nebuvęs, rekomenduoju apsilankyti. Prasinaršėm internetus ieškodami įkvėpimo (pintrestas), bei apturėjom net dvi brainstorming'o sesijas pavadinimu "tai ką gi po velnių gaminam". Nusprendėm daryti šviečiančius cilindrus. Per kelis vakarus susikonstravom bandomuosius maketus, pasitikrinom idėjas ir galutinai nusprendėm, jog gaminsim cilindrus, kuriuos sukabinsim į medžius ir jie dieviškai gražiai švies. Likus dviem savaitėm iki D-Day, vyko pirmosios dirbtuvės, kurių metu konstravome pirmą veikiantį žibintą. Tikslas buvo surasti kuo daugiau klaidų ir netikslumų, kad likusius žibintus pagamintume be trūkumų. Dirbtuvių metu dar labiau patobulinome lempos konstrukciją ir likus savaitei iki renginio darbavomes antrosiose dirbtuvėse, kurių metu pagaminome visus dvylika šviestuvų ir pasiruošėm viską jų kabinimui medžiuose. Atėjus laikui, viskas vyko pagal planą. Šviestuvus sukabinome į medžius ir vykstant antakalniečių bendruomenės kalėdiniam renginiui, žibintai jau švietė.

Pirmasis prototipas

Taip paprastai ir paviršutiniškai apie visumą. O dabar apie detales ir šiaip padrikos mintys. Labai nemažai laiko sugaišome, kol sugalvojome, kaip padaryti, kad lempos šviestų. Pradžioje patikrinom idėją su saulės baterijomis pasikraunančiomis LED lemputėmis. Galvoje atrodė gerai, praktikoje, visiškai nerealistinis variantas. Senukuose pirkti sodo žibintai su saulės baterijomis, nors ir pigūs, bet šviečia žiauriai silpnai ir trumpai. Taip kad teko susitaikyti su mintimi, jog į šviestuvus iš kažkur reiks atvesti 220.

HDR'as parke ir vaiduokliai dėl vėjo.

Iš to seka, kad reikia labai rūpintis jog dregmė nepridarytų problemų. Prisiminiau IP standartus ir jų numeracijas. Taip pat, kad yra toks dalykas, kaip srovės nuotekio relė, kuri pati atjungia elektros grandinę, jei netyčia kur nors yra elektros nuotekis ir neduok die kažką purto. Sužinojau, kad yra labai neblogų sintetinių audinių kalvarijų parduotuvėje, bei kad floroscencinės lempos neveikia neigiamoje temperatūroje (bent jau ne visos). Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu tiksliai žinoti, kaip bus konstruojamas daiktas. Pasakymas "tai medžiagą tiesiog pritvirtinsim prie lentos" netinka. Medžiaga "tiesiog" nesilaiko prie lentos. Reikia tiksliai žinoti, kaip ji bus tvirtinama ir su kuo. Ir visas tokias smulkemnas reikia žinoti apie kiekvieną lempos mazgą.

Žibintai ir oranžinė sasulė.

Taigi, lempos kaba. Ir kartais šviečia. Tik gaila, kad dėl perdėto (mano manymu) kai kurių žmonių atsargumo, jų nepalieka įjungtų naktį. Wait, what??? Taip. Kadangi tai yra laikina instaliacija, maitinama iš rozetės, kuri yra antakalnio seniūnijos patalpose, atsakingi žmonės nesijaučia pakankamai saugiai, kad paliktų laidą rozetėje per naktį. Taigi žibintai geriausiu atveju dega iki darbo pabaigos. Nebent kas nors pasikeis. Na, bent patirties pasisėmem. Labai ačiū bedradarytojams : Margaritoms, Rūtai, Ievai ir Juliai, bei visiems kitiems, kas bent truputį nagus prikišo prie šio projekto.

Eglės sanatorija, efektyvumas at it’s finest.

Rampodromas.

Savaitgalį lankoma Eglės sanatorija Druskininkuose. Labai noriu pasidalinti savo sąmojingais ir šmaikščiais pastebėjimais. Esu įtakotas skaitinių ir kalbų apie efektyvumą ir jo tobulinimą. Taip pat esu to efektyvumo savo akimis matęs užsienio šalyse. Tai, kaip sako, what you see you can’t unsee. Eglėje neefektyvumas kliuvo už akių.

Atvykus, įprasta procedūra - užsiregistruoti. Prie registratūros trys langeliai ir viena eilė, kuri kažkuriuo momentu išsiskiria į dvi. Kurią pasirinkti - neaišku, bet jei pasirenki ne tą, sulaukęs savo eilės prie langelio, apie tai sužinai. Stoji į eilę iš naujo ir jau sulauki teisingo langelio. Ten paduodi savo dokumentus, gauni raktą nuo kambario ir eini ten laukti skambučio, kol bus paruošti tavo dokumentai. Tada tau paskambina ir tu nusileidi pasiimti savo dokumentų. Gauni puokštę lapelių.

Vienas didelis, kuriame surašytos tavo procedūros trims dienoms. Pavyzdžiui, inhaliacijos nuo 8:00 iki 15:30, kas reiškia, kad tiesiog eini ir gydykloje gyvoje eilėje vėl lauki savo procedūros. Tada pluoštas lapelių maitinimui. Ant kiekvieno parašyta data ir kas per maitinimas. Matosi, lapeliai karpyti ranka, kas reiškia, jog kiekvieną dieną kažkuri iš tų moteriškių registratūroje paredaguoja wordinį dokumentą, įdeda geltonų lapų į printerį, atspaudžia kuponus pusryčiams ir juos sukarpiusi kažkur prisega. Paskui tą patį kartoja su baltais ir violetiniais lapais pietums ir vakarienei. Prie viso to dar gauni lapelį, kuriame parašyta, nuo kada iki kada tu lankaisi sanatorijoje, ir jį turi nunešti į valgyklą pirmą kartą ten eidamas. Kažkam. Nežinau. Nes aš savo pamečiau, o moteriškė valgykloje į tai, jog aš jo neturiu, tiesiog numojo ranka ir sako - mums tik tie spalvoti svarbūs.

Jei ryte nusiprausęs duše nori turėti feną plaukams išsidžiovinti, jį atskirai reikia išsinuomoti registratūroje. Tam yra atskira procedūra. Pradžiai, jei yra eilė, atstovi ją registratūroje, kur tau pasako, jog turi eiti pas budinčią seselę ir pasiklausti, ar yra laisvų fenų. Nueini pas seselę, čia ne ten pat kur ir registratūra. Ji pasako kad fenų yra, bet jo dar neduoda, nes reikia registratūroje susimokėti. Tada vėl grįžti į registratūrą (atstovi eilėj, jei ji yra) ir pasakai, kad fenų yra. Tada jau gali susimokėti už feną du litus parai (laikas fiksuojamas minučių tikslumu) ir eini pas seselę pasiimti feno. Paprasta, kai žinai.

Kai jau turi feną ir, išsiplovęs galvą, nori juo pasinaudoti, susirandi vienintelę rozetę vonios kambary, iš jos ištrauki gyvatuko kištuką ir džioviniesi tą galvą. Nesvarbu, kad rozetė visai ne prie veidrodžio. Tas pats ir kambary, kai nakčiai nori pasidėti krautis telefoną. Kur girdėta, kad prie lovos žmonės darytų rozetes. Kambary taip pat užtenka vienos rozetės, kurion įkištas televizorius. Rozetė už stalo. Beje, kambary svetingumui akcentuoti yra elektrinis virdulys su 10 cm ilgio laidu, kurį gerai pasirangius taip pat gali įkišti į televizoriaus rozetę po stalu. Yra ir du puodeliai bei kelios lekštutės. Looks like arbatos laikas. Bet štai pačios arbatos… Matomai reik savo turėti atsivežus.

Surasti valgyklą kur panaudoti savo gautus spalvotus lapelius yra labai paprasta, tiesiog seki nuorodas ir ateini į valgyklą. Viskas labai gražu, švediškas stalas, vaikštai, dairaisi, ką čia tau įsidėti, prie tavęs prieina paslaugi darbuotoja, žinoma, paprašo parodyti savo lapelius. Pamačiusi sako, jog čia ne ta valgyka ir kad reikia eiti į kitą. Dogh. Bet antrą kartą aišku tos pačios klaidos jau nebedarai ir iš karto eini į teisingą valgyklą. Iškabos jų, beje, nesiskiria. Man gerai, bet kiekvieną dieną atvyksta nauji lankytojai ir, manau, dalis jų taip pat ne iš pirmo karto pataiko į teisingą valgyklą.

Valgykloje, prisipažinsiu, man buvo liūdna, bet čia dėl to, kad aš įtakotas užsienietiškų švediškų stalų. Valgyklon atėjom pusryčiams artėjant į pabaigą. Apie devintą. Bandelių ir desertų jau nebuvo likę nė kvapo. Bandžiau susirasti kažko sumuštiniams. Sūrio ar kokio kumpio. Radau tik vienišą padėklą su likučiu kažko panašaus į maltinį. Pasigavau aplink besisukiojančią moteriškę, kuri tvarkė stalus, ir paklausiau, gal kur yra sūrio. Sako, o ant stalo nebėra? Tai reik dar atnešti, bet, sako, jūs ten palaukite, nes gali greit nelikti, kai atneš. Na, galvoju, gerai, patykosiu to sūrio. Kai atnešė naują padėklą su sūriu, supratau, kodėl man rekomendavo palaukti, nes neliks. Ant padėklo buvo gal 12 plonų gabalėlių sūrio. Supratimui, tuo metu valgykloje buvo tikrai daugiau nei 50 žmonių.

Daniškas sūrio pjaustytojas.

Kaip alternatyva virtuvėje sūrį pjaustančioms moteriškėms, kurios paskui turi jį gražiai sudėlioti ant padėklo ir nunešti į salę, viršuje matomas Daniškas (?) sūrio pjaustytuvas. Pastatai tokį salėje su dviem šmotais sūrio. Ateina išalkęs lankytojas, pasuka rankenėlę porą kartų ir turi keturias riekeles sūrio. Akivaizdžiai efektyviau. Plius, sūrio atsargas daug rečiau salėje pildyti reikia.

Einant į baseiną, pasitinka labai maloni moteriškė, turinti tikrai gerą humoro jausmą. Ir čia ne ironizuoju. Tikrai smagių plaučių moteriškė. Viskas paaiškinama, parodoma, net duodama penkių centų moneta, kurią reikia dėti į rakinamas spinteles (vietoj dviejų litų). Sako, kai spintelė atsidaro, vietoj penkių centų iškris penki litai, tai juos man ir atnešite. Bet ir vėl viena smulkmena. Nors smagioji moteriškė prie įėjimo į baseiną patikrino mūsų registratūroje gautus popierėlius ir juos užantspaudavo, nusiprausus po dušu ir atėjus į baseino patalpą, pasitinka dar viena moteriškė, kuri paprašo duoti tą popierėlių šūsnį. Baseine, šlapiomis rankomis, šlapioje patalpoje, popieriaus lapelį. Ir kam to reikia - mus jau patikrino.

Beje, sanatorija yra pritaikyta neįgaliesiems, bent kai kur. Panašiai taip pat, kaip ir Vilnius yra pritaikytas dviratininkams. Bent kai kur. Tai ten, tai šen yra dviračių takelių. Nesvarbu, kad jie nesujungti į bendrą sistemą ir, pavažiavęs dviračių takeliu, gali sutikti stulpą per vidurį takelio. Tai Eglėje panašiai tikrai nemažai rampų užvažiavimui. Kad ir prie įėjimo - net penkios rampos. Žavingai išdėstytos skirtingose laiptų pusėse, kad gražiau atrodytų ir ne taip monotoniškai būtų. Nes na kažkaip nesižiūri, kai visos vienoj tiesėje sudėtos būtų. Nesvarbu, kad nepatogu važiuot. Užtat gražu žiūrėti. Aišku, kai kurių rampų statumas didesnis nei Druskininkų sniego arenos šlaito, bet tai kas sakė, kad bus lengva. Įveikus visas tas rampas ir praėjus pro duris, kurias nežinau kaip neįgaliajam atsidaryti, tave pasitinka paprasti laiptai. Sorry, toliau kelio nėra.

Bendrai api visą šį efektyvumą ar jo nebūvimą turiu savo hipotezę. Labai didelė dalis lankytojų yra iš Rusijos ar Baltarusijos ar kitų rusiškai kalbančių šalių. Ir tikiu, jog sanatorija kiek taikosi prie savo klientų, nes, manau, ne vieną svečią iš rytų ištiktų kultūrinis šokas, jei nereiktų pastovėti bent keliose eilėse ar nebūtų pasiuntinėtas bent per kelis taškus ko nors neprasmingo nuveikti. O jei visa atvykimo procedųra būtų sutvarkyta per penkias minutes, tai ir širdies priepuolis ištiktų. Negerai gi. Čia, beje, rašau dar neprabuvęs sanatorijoje 24 valandų.

Nemaitinti katinų. Rimta problema.

Eindhovenas. Antra diena.

Vienas iš eksponatų.

Šį kartą turiu daugiau nuotraukų, tai pagalvojau, kad paprasčiau bus tiesiog komentarus po jom surašyti, kodėl jas nufotografavau. Per šiandien vis dar nepavyko visko pamatyti, bet ir nelabai laksčiau. Dar turiu ryt dieną ir dar kokią dieną prieš išvažiuojant. Taigi, prašom, šios dienos laimikis :

Google plus naudotojams : čia
Feisbukistams : čia

Eindhovenas. Pirma diena.

Kaip ir pernai, šiemet taip pat sugalvojau nuvykti į olandiško dizaino savaitę. Pirma diena buvo pakankamai trumpa, nes iš jos reikia atminusuoti kelionę. Pasidalinsiu keliom nuotraukom objektų, kurie užkliuvo vakare paskubom prabėgant vieną iš ekspozicijų.

Labai nemažai rusiškai kirviniais (tapornų) vadinamų daiktų. Čia vis tas pats up-cycling. Senų daiktų pavertimas kažkuo nauju. Čia matom iš medžio atraižų sukonstruotą beveik žydišką žvakidę. Nepamenu kaip ji vadinasi.

Toliau, vos ne iš to paties fabriko surinktos, atraižos išradingai panaudotos kabyklai pagaminti. Elementai nušlifuoti ir sujungti nežinomu būdu. Įpjovos vietoj kabliukų.

Atkreipiau dėmesį į ne vieną lempą, kuri naudoja kaitrinį siūlą. Atrodo einam į taupiųjų lempučių laikus, bet tai neišvengiamai sukelia nostalgiškus ir šiltus jausmus senovinei technologijai. Lempos custom made, pailgos ar didžiulės su viduje imantriai prirangytais šviečiančiais siūlais. Gaila nuotraukoje gerai nesimato. Pasistengsiu pabiau.

Fuco švytuoklės principu pagamintas lėkščių ornamentas. Nežianu ar reik daugiau ką komentuoti.Taip pat padirbtuvių eksperimento  vertas objektas.

Metalas plius medis. Iš tikro nesu tikras ar metalas, bet pricipas toks. Sukonstruojama apversta kedė ir jos pagrindas užpilamas kokia nors gerai sukietėjančia medžiaga. Jai sustingus išimama iš formos ir apverčiama. Gaunamas lygus paviršius sedėjimui ir nenuspėjamas ornamentas.

Taip pat kaip ir kedė aukščiau, taip pat pagamintas ir šis staliukas. Šiuo atveju naudota epoksidinė derva.

O čia atkreipiau dėmesį nes jau internete mačiau. Phone blocks konceptas. Mintis - visi telefono elementai yra lyg lego kaladėles ir vartotojas užuot išmesdamas pusiau veikiantį ar pusiau pasenusį telefoną, sugedusią ar pasenusią detalę tiesiog pakeičia nauja. Idėja graži, bet kaip internetuose pakomentavo elektroniką išmanantys žmonės, visiškai nerealistiška ir nepraktiška.

Keliaujančios architektų dirbtuvės

Išnaudojamų vaikų juodos rankos.

Jau rašiau, jog šiais metais noriu atidaryti viešas dirbtuves. Ką beje jau kažkiek pavyko realizuoti. Man labai patinka, kai veikla suburia panašiai mąstančius žmones. Ir taip jau nutiko, kad ir mane pritraukė man patinkanti veikla. Kaip savanoris, kartu su keliaujančiomis architektų dirbtuvėmis, važiuoju į Lietuvos kaimą, pas vaikus, keisti jų aplinkos. Tai dviejų mėnesių trukmės projektas, kurio metu bus aplankyta 16 mažų Lietuvos miestelių. Juose, per tris dienas, kartu su vietiniais vaikais, kursime jų aplinkai aktualius daiktus. Ką konkrečiai - neaišku, nes kiekvienoje vietoje individualiai ir kartu su vaikais bus sprendžiama, ką gaminti.

Du mėnesius aišku aš netruksiu. Dalyvausiu tik dviejų miestelių dirbtuvėse, bet manau, tai bus labai nuostabi patirtis. Ir tikiuosi, aš taip pat prisidėsiu prie panašiai nuostabios patirties sukūrimo Lietuvos kaimo vaikams.

Jei kam smalsu, keliaujančias architektūros dirbtuves organizuoja architektūros vaikų fondas. O jei smalsu iki tiek, kad norite sudalyvauti, galite dar bandyti prisijungti. Legaliam prisijungimui, anketa čią, nelegaliam... na, kada ir kur vyks dirbtuvės, yra vieša informacija, taigi ... ;]

Ir dar PR'o. Kaip sekasi šis projektas, galite sekti čią :

• http://www.alfa.lt/rubrika/Keliaujancios-architekturos-dirbtuves/
• https://www.facebook.com/ArchitekturosVaikuFondas
• http://www.archfondas.lt/en/

Kada apgaudinėti kvailesnį taps taip pat nepriimtina kaip ir mušti silpnesnį?

Puiki peizažas iš FarmVille'io

Šiandien perskaičiau puikų straipsnį apie būdus, kaip iš vaikų ir mažiau protingų suaugusiųjų, galima išvilioti pinigus kompiuterinių žaidimų pagalba. Nekalbu apie situacijas, kai nusiperki žaidimą ir jį žaidi.  Kalbu apie nemokamus žaidimus (free to play), kur pinigai paimami žaidimo eigoje. Tarkim, jei nori kietesnės mašinos, ar gražesnės suknelės savo personažui. Aišku, kuo tai skiriasi nuo to kai nusiperki žaidimą ir jį žaidi? Šiuo atveju su suknele gal ir niekuo, nes tau kaip ir pasakoma, kad už x pinigų gausi y daiktą. Bet po truputį, pritaikant gudrybes galima žaidimo eigoje vartotoją užliuliuoti ir jis net nepastebės ar net nesupras, kad išleido pinigus. Primityvus pavyzdys, pirkimas vykdomas jau nebe už tikrus pinigus, o tarkim, už deimančiukus, kuriuos gali gauti žaisdamas žaidimą. Ir aišku jau perki nebe suknelę. Tarkim žaidimo eigoje turi sumokėti 1000 deimančiukų, kad pereitum į kitą lygi. Žinoma, tu gali rinkti tuos deimančiukus žaidime, bet tai tau užtruks dvi savaites, arba gali tiesiog TIK už 0.99$ centus nusipirkti 10.000 deimančiukų. DEŠIM TŪKSTANČIŲ.  O jei perki už 1.99$ tai gausi NET 50.000 deimančiukų. Sutaupai net nežinau kiek pinigų. Manau mintį suprantate. Susidomėjusiems rekomenduoju paskaityti originalų straipsnį.

The Top F2P Monetization Tricks

Azijoje toks žaidimų tipas tiek paplitęs (anot straipsnio), jog valstybė net galvoja įsikišti ir reglamentuoti, kaip galima apgaudinėti vartotojus ir kaip ne. Tada palyginau šią situaciją su smurtu. Analogas labai paprastas. Manau, jau niekam nekyla tokios mintys, jog silpnesnį mušti ir iš jo pasiimti ką nori, yra normalu. Nors kažkada, tikiu, tai buvo kasdienybė. Atėjau, pamačiau, kad turi kažką gražaus, ir jei esu pakankamai kietas, pasiimu. O jei šokinėji, dar ir į galvą gauni. Aišku jei prieš pasiimdanas tau jos nebuvau nukirtęs.
Šiandien smurtas yra nepriimtinas ir valstybė rūpinasi, kad taip nevyktų. Aišku valstybiniu lygiu tai vis dar vyksta ir yra vadinama karais, bet nesigilinkim dabar ten. Man smalsu, kada ateis tas laikas, kai ne tik silpnesnius bet ir kvailesnius bus draudžiama išnaudoti. Ir ne tik žaidimais, bet ir sms kreditais, paslėpta reklama, astrologijomis bei kitais gudresniais būdais. Ir gal ne tai, kad draudžiama, bet nepriimtina ir netoleruotina.

Galimybės ir poreikiai

Radau nepublikuotą įrašą senų laikų.

Šiandien ryte, važiuodamas traukiniu į darbą, klausiau suomių radijo. Kažką kalbėjo apie Ameriką ir Obamą. Žinoma suomiškai. Tada paleido ištrauką iš Obamos pasisakymo. "I want America to have best infrastructure in the world. [plojimai, ovacijos, ekstazės apimtų rėmėjų šūksniai]". Ir tada "it hit me". Ką reiškia turėti geriausią infrastruktūrą? Raktinis žodis "geriausią". Tai reiškia, kad reikia su kažkuo lyginti, kad žinotum, jog ji geriausia. Reiškia reikia kitų. Ir beje, yra du būdai kaip tai pasiekti. Arba gerinti savo infrastruktūrą arba bloginti kitų. Todėl pasakymas "noriu turėti geriausią kažką" yra ganėtinai slidus. Ar ne geriau turėti tokius tikslus kaip : noriu, kad visi keliai būtų asfaltuoti, noriu, kad autobuso nereikėtų laukti ilgiau kaip 10 minučių. Aiškiau, bet ne taip užveda ovacijas ir palaikymą. Ir galų gale, pastaruoju metu susimąsčiau apie poreikių reliatyvumą. Ir tai pastebėjau ir pats savyje. Jog poreikiai labai kinta priklausomai nuo galimybių. Visada poreikiai yra šiek tiek aukščiau to, ką galėtum. Žodžiu rimtas minčių srautas nuo vienos temos iki kitos.

Pirmoji 3D spauda

Pagaliau, pasaulinės naujovės pasiekė ir mane. Ne iš smalsumo, o iš reikalo. Šiandien praradau savo nekaltybę ir susitepiau rankas 3D spausdintuvu. Ir viskas įvyko, daug greičiau nei tikėjausi. Kaip ir su kitu pirmu kartu.
Turiu aš tokį motociklą vardu suzuki, o jis turi tokias gražias kelionines daiktadėžes, kurios labai gerai važiuojant tolimesnius atstumus. O tos daiktadėžės turi spynas. Na, kad daiktai nebyrėtų važiuojant. O tos spynos turi daug detalių. Ir va ėmė viena iš tų detalių ir sugedo.

Va taip va sugedo.

Kadangi nenorėjau, kad daiktai važiuojant byrėtų, nusprendžiau, kad reikia naujos detalės. Kaip visada, kreipiausi į google ir paklausiau, kur man tokių detalių gauti. Google man neatsakė. O kai google neatsako (bent pirmame lange) tai reiškia, lengva nebus. Nusprendžiau, kad reikia ją man atsispausdinti. Ir kaip tyčia, feisbuko draugai priminė, jog Vilniaus universiteto bibliotekoje yra 3D spausdintuvas. Taigi, ilgai nelaukęs, pasivogiau SolidWorks paketą ir nusipiešiau sugedusią detalę.

Va tokia gavosi.

Kadangi, kai baigiau, jau buvo apie pirma nakties, tai nebeskambinau į biblioteką pasitikslinti sąlygų. Nors biblioteka dirba ištisą parą. Iš ryto paskambinau, sužinojau sąlygas ir nusiunčiau jiems savo nakties darbą. Ilga istorija trumpai : turiu rankose tai ką nusipiešiau.

Sena ir nauja detalės iš abiejų pusių.

Kaip matosi, beveik pataikiau. Ir vis dar negaliu patikėti kaip buvo paprasta viskas. Bagažinė vėl veikia.

Balta varna.

Smalsaujantiems, kiek toks malonumas kainuoja, pateikiu išklotinę. Tikiuosi neužplūs minios to spausdintuvo, po kainų paviešinimo. Nors, lai plūsta, lai kuria žmonės, lai tie spausdintuvai tampa kasdienybe, kaip kad dabar flatlanderių spausdintuvai.

Finansai

Padirbtuvės

pa

Žiemą rašiau apie ėjimą link kalno (čia). Vienas iš aprašytų tikslų buvo dirbtuvių atidarymas. Vieta, kur bendraminčiai galėtų kurti, dalintis mintimis ir įrankais. Smagu pasidalinti tuo, kad pagaliau tokia vieta jau yra. Vilniuje, Paupio gatvėje. Tai dar nėra visiškai įrengtos pasakų dirtuvės su visa įmanoma įranga, bet žmonės, norintys jose kurti ir jas išlaikyti, jau yra. O tai, manau, yra svarbiausia. Taigi, prasidėjo eksperimentas, kurio metu pamatysim, kiek visgi reikalinga tokia vieta ir kiek žmonės iš tikro norės praleisti laiko kažką gamindami.

Eglės nupieštas renderis.

O pirmasis eksperimento etapas yra įsirengimas. Jau turime prisitempę įrankių, medžiagų, ir šiaip visokio "chlamo" iš sandėliukų. Dabar iš to bandysime minimaliomis sąnaudomis susikonstruoti aukščiau pavaizduotą vaizdą. VIP antresolę, darbastalį, įrankių lentynas beigi svečių kampą su sofkutėm. Sofkutę jau turime. Yra jau ir kelios lentynos susuktos. Eglė eksperimentuoja su kreidinės lentos dažais, o jei viskas eisis pagal planą, tai ateinančią savaitę turėtume ir darbastalį pasigaminti.

Dažai kreidinei lentai.

Turim ir antikvarinę mašiną. Veikiančią.

O jei kam smalsu, tai dirbtuvės yra atviros, ir mes išskėstom rankom laukiam bendraminčių. O kaip mums sekasi ir ką mes tose dirbtuvėse gaminame, bandysim surašyti dirbtuvių bloge. Užsukit karts nuo karto, gal ką naujo ir įdomaus jau būsim padarę. padirbtuves.lt

Tai ką, su pavasariu?

Beveik pavasaris.

Kai kas pagalvos, kad kiek pavėluotas sveikinimas su pavasariu. Bet atidesni, pastebės klaustuką. Visą gyvenimą man pavasaris prasidėdavo kovo pirmąją. Kaip ir daugumai jūsų. Tik paskui, kai paaugau, pradėjau galvoti, o kodėl pavasaris neprasidda tada, kai dienos tampa ilgesnės už naktis. Po pavasario lygiadienio. Kažkaip natūralu, diena nugali naktį ir ateina pavasari. Tai ir gyvenau su savo klausimu ir kovo pirmąją sveikinau pavasarį.
Bet neseniai pasijaučiau, kaip koks britas, visą gyvenimą važinėjęs kaire kelio puse ir supratęs, kad čia aš nenormalus, o visi kiti dešine puse važinėja. Neseniai sužinojau, kad :

Google išmintis sako...

Pavasaris ne visur prasideda kovo pirmą. Ir tas ne visur, kiek suprantu yra dauguma pasaulio. Pasiskaičiau Wikipediją (Spring) ir štai jums įdomybių :

• Amerikoje (USA) pavasaris gali prasidėti arba per švilpiko dieną, arba po prezidento dienos (nežianau kaip čia susiję su sezonais)
• Airijoje pavasaris gali prasidėti vasario 1. Tą dieną mirė kažkokia šventoji Brigit of Kildare. Irgi su realybe sunku susieti.
• Kai kuriose post sovietinėse valstybėse pavasaris prasideda kovo 1'ą.
• Visi kiti normalūs pasaulio gyventojai pavasarį švenčia po lygiadienio.

Beje, jei kam buvo keista, kad už Lietuvos, mokslo metai prasideda ne rugsėjo pirmą, o kiek vėiau, tai viskas kaip ir susistato į vietas. Mokslas prasideda rudenį, kaip ir Lietuvoje, tik kad tas ruduo ne tuo pat metu visur prasideda.

Tai nuo šiol noriu minėti pavasarį nuo lygiadienio. Ir nebus tada tokių nesamonių, kaip šį savaitgalį, visi panikuoja, kad žiema vėl sugrįžta. Ji nesugrįžta, ji tiesiog dar niekur neišėjo :)

NFC tagai. Garažo išpardavimas

NFC lipdukai. Du litai dydžio, ne vertės palyginimui.

Vienam iš savo projektų prisipirkau kalną NFC tag'ų. Projektas pasibaigė, o tag'ai liko. Taigi noriu jais atsikratyti per daug nenueinant į minusą. Tiems kas nežino NFC tag'ai yra tokie stebuklingi lipdukai, kurie moka susikalbėti su išmaniuoju telefonu. Žinoma, jei anas supranta NFC kalbą*.
Ir apie ką gi jie kalba. Pacituosiu interneto išmintį :

išeidamas iš namų bac perbraukei įsijungė lauko profilis (pvz visi įspėjimai garsiai kriokia + vibro + dar kokia programa pasileidžia, kad ir endomondo), įsėdai automobilin, perbraukei per ten esantį, bam nustatytas automobilinis profilis įsijungia (gps, blepup ar dar kas). Eini miegot prie lovos lipdukas, ragelį brūkšt, nakties režimas  galima tą ir rankikėmis keistis, alia kiekvinas protėja savaip 

Kitaip sakant, kiekvienam lipdukui gali būti priskirti veiksmai, kuriuos telefonas atliks priliestas prie lipduko. Visa tai galima daryti ir rankomis pačiam, bet pavyzdžiui įsėdus į automobilį ir telefoną padėjus į jo vietą, jis gali automatiškai aktyvuoti bluetooth ryšį ir prisijungti prie laisvų rankų sistemos, o tuo tarpu, užuot rankomis maigęs telefoną, jau būsi išvažiavęs iš stovėjimo aikštelės.
Dar prie to reiktų žinoti, kad kolkas NFC kalba ne visi telefonai. Čia sąrašas telefonų kurie supranta NFC : gudruoliai.
Taigi, viskas labai paprasta.

• Tagus pirkau iš : nfcnetstore.com. 
• Modelis : Indoor sticker - Trikker-Topaz BL38 (NFC Forum Type 1)
• Vieno kaina : 7.2469 LTL (su siuntimu ir visais kitais mokesčiais)
• Rašai man laišką į "vincnetas" googlėje arba palieki savo kontaką čia.
• Galėsiu gyvai perduoti arba išsiųsti paštu.
• ...
• Profit

Du monumentai

Du monumentai

Besikeliant į kalną, ant dar vienos viršūnės pamatau kryžių. Aplink jį tuntai slidinėtojų fotografuojasi ir žavisi kaip gražu. Ir vėl manyje tos anti religinės mintys. Ne tai, kad aš labai prieš religija, aš tiesiog labiau už mokslą. Ir galvoju, kodėl nepastatomi monumentai, kurie garbintų ne kažkieno įsivaizduojamą draugą ant kryžiaus, bet mokslo ir žmonijos progresą. Ir tada man toptelėjo, kad tas pats keltuvas yra monumentas mokslui. Ir jis daug kietesnis nei tas medinis kryžius. Taip kaip matosi nuotraukoje. Tiesiog mokslas nesideda tuo kuo nėra, jam nereikia nieko pritraukti ar kažką kažkuo įtikinėti. Jam nereikia verbuoti pasekėjus, netgi atvirkščiai, norėdamas būti pasiekėju, turi įrodyti, kad esi to vertas. Ir tada mintyse, viena daugumai gerai žinoma kalba keik persirašė.

Mokslas kantrus, mokslas maloningas, jis nepavydus; mokslas nesididžiuoja ir neišpuiksta. Jis nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Jis visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Mokslas niekada nesibaigia.

Ir iš tikro kai pagalvoji, jei apsidairai, tai viskas ką matai yra sukurta žmonių. Viską, kas yra aplink tave, pagamino kažkoks žmogus. Stalas, siena, lempa, langas pro kurį žiūri, rūbai kuriuos vilki. Viskas pagaminta žmogaus naudojant žinias ir priemones kurias mums davė mokslas. Kitaip sakant, mes jau dabar gyvenam mokslo šventovėje, tiesiog mums nieko nereikia garbinti.
O tada jau atsiranda ir vietos religijai. Gal labiau dvasingumui. Labai gerai apie tai parašęs yra TheOatMeal. Va čia. http://theoatmeal.com/comics/religion

Einant link kalno

Rodos taip arti, bet kartu taip toli.

Artėjant metų pabaigai nori nenori atsisuki atgal į praeinančius. Jau kurį laiką galvoje vis bandau susidėlioti, kas gi vyksta mano gyvenime. Kažkurią dieną internetuose peržiūrėjau Neil Gaiman abiturientams skirtą kalbą. Ir viena iš metaforų, labai surezonavo su mano dabartine būsena.

Something that worked for me was imagining that where I wanted to be – an author, primarily of fiction, making good books, making good comics and supporting myself through my words – was a mountain. A distant mountain. My goal.
And I knew that as long as I kept walking towards the mountain I would be all right. And when I truly was not sure what to do, I could stop, and think about whether it was taking me towards or away from the mountain. I said no to editorial jobs on magazines, proper jobs that would have paid proper money because I knew that, attractive though they were, for me they would have been walking away from the mountain. And if those job offers had come along earlier I might have taken them, because they still would have been closer to the mountain than I was at the time.

Visą kalbą galima paskaityti čia ir pamatyti čia.

Kas yra mano kalnas? Manau dabar jau galiu sau pasakyti link ko aš einu. Man patinka kurti ir stebėti, kaip tai veikia. Ypač, kai tai veikia taip, kaip buvo sumanyta. Man patinka pažinti ir būti naudingu savo žiniomis. Man patinka dalintis ir kurti kartu. Tai yra mano kalnas. Ir atsisukęs atgal matau, kaip šiemet artėjau link savo kalno. Ir net ne visada žinodamas, kad kažkas, ką darau, mane priartins prie jo.

• Metai prasidėjo pažintimi su Giedriumi ir Rimantu, kurie man padėjo pateikti paraišką Burning man konkursui. Nors ir negavau finansavimo, bet pažintis iki šiol man išmoka didelius dividendus. Čia nekalbama apie pinigus. (daugiau)
• Atostogos Nidos meno kolonijoje, kurių dėka, dabar esu destytojas Vilniaus dailės akademijoje. Toje pačioje kolonijoje sutikau žmogų, kuris iki šiol yra svarbus mano gyvenime ir manau jog turės įtakos kelyje link kalno. (daugiau)
• Negaliu pervertinti savo sudalyvavimo tebūnie naktis renginyje su saulės sistemos modelio instaliacija. Tai buvo veikla kuria tikrai mėgavausi. Aišku, bepigu mėgautis, kai esi pats sau sponsorius. Bet tai buvo būtent tai, kas man patinka. Nuo idėjos iki realizavimo. (daugiau)
• Tas pats saulės sistemos projektas mane atvedė ir į degančio jono festivalį, kuriame turėjau malonumo padirbėti ir susipažinti su dar daugiau "darančių" žmonių.
• Vasarą apsilankiau Stokholmo, Talino ir Rygos meno centriukuose. Susipažinau su jų veikla. Kolkas tai tiesioginės naudos nedavė, bet manau tai buvo pakeliui.
• Sudalyvavau dviračių minime iki jūros (photo), iš ko sekė Stūglių festivalis (photo) iš ko sekė Aarhus dirbtuvės bei Olandų dizaino savaitė (photo). Ir aišku žmonės, kuriems pakeliui.
• Rudenį vėl pradėjus dirbti, Danijos Aarhus mieste, aplankiau savo svajonių dirbtuves, kuriose yra visos sąlygos kurti kartu. Kaip sakė vietiniai, viskas, ką tu turi atsinešti, tai idėja. Šios vietos nebūčiau atradęs, jei ne Dovilė, su kuria šią vasarą susipažinau Stūglių festivalyje. (daugiau)
• Spalį aplankiau Olandų dizaino savaitę Eindhovene, kur prisisėmiau pilną kibirą idėjų ir įkvėpimo. Ten matomai nebūčiau nuvykęs, jei ne Eglė, kurią sutikau tuose pačiuose Stūgliuose.
• Visai neseniai sudalyvavau improvizuotose dirbtuvėse, kurios turi potencialą tapti gražia tradicija. Ten, kas be ko, susipažinau su žmonėmis, kurie, net neabejoju, dar ilgai bus pakeliui link kalno. Čia nebūčiau atsidūręs jei ne susitikimas su Giedriumi ir Rimantu metų pradžioje. (video)

Tokie paviršutiniški nutikimai, bet po kiekvienu jų slypi atskiros istorijos. Jos ne slaptos, tiesiog nenoriu plėstis.
O kas toliau. Toliau savo kelyje matau dirbtuves. Dirbtuves, kur žmonės galėtų patogiai realizuoti bei dalinti savo idėjomis. Paprasti žmonės, tie patys, kur dirba visą darbo dieną ir tikrai neturi galimybės patys vieni išlaikyti ar kurti sau dirbtuvių. Vieta, kur tokie žmonės gali, kad ir kartą ar du per mėnesį užsukti ir pabandyti realizuoti seniai galvoje nešiojamas mintis. Mintis kuriom vis atsirasdavo kokių nors trugdžių. Tai vietos nėra, tai įrankių trūksta. Negi dabar dažais savo virtuvėje smardinsi. Ir taip toliau.
Nenoriu savintis šios vietos ir tiktrai mielai naudočiausi jau sukurta. Tiesiog, kiek klausinėjausi ar ieškojau, nieko panašaus ir prieinamo Vilniuje neradau. Jei kas žinote būtinai pasidalinkite.

Taigi, per šiuos metus, ir aukščiau išvardintus įvykius, susirinko kritinė masė norinčių susikurti tokią erdvę. Nežinau, kokiais keliais jie iki šios bendros idėjos atėjo, bet mums dabar pakeliui. Pakeliui į erdvę, kur galima būtų kurti, dalintis ir bendrauti. Labai tikiuosi, jog greitai pavyks tai realizuoti. Jei tau pakeliui, junkis. Jei žinai, kur tai jau vyksta, dalinkis.

O pabaigai dar noriu pasidalinti citata, kuri man labai tinka prie mano šiųmetinių persipinusių nutikimų įvairovės :

Our lives are not our own. We are bound to others. Past and present. And by each crime; and every kindness we birth our future. 

Apie Daniją

Tuščia gatvė.

Naujas projektas mane perkėlė į Daniją. Taigi maždaug savaitę per mėnesį praleidžiu antrame pagal dydį (252.107) Danijos mieste Aarhus. Prieš rebraninimą miesto tag lainas buvo "The worlds biggest small city". Aarhus prieš tai vadinosi Århus, bet kadangi norėjo tapti pasaulietiškesnis, o ant jūsų, kaip ir daugumos kitų pasaulio gyventoų, klavetūros nėra raidės "Å", tai nusprendė "Å" pakeisti į "Aa", kad lengviau į google suvesti būtų. Tas miestui kainavo apie 15 milijonų litų ir sukėlė daug miestiečių nepasitenkinimo, bet čia ne apie tai.
Iš aplinkos sulaukiu tų pačių, savaime suprantamų klausimų, kaip ir tada, kai skraidžiau į Suomiją. "Na, tai kaip miestas, ką po darbo veiki", etc... Na ką aš galiu pasakyti. Iš pirmo įspudžio miestas atrodo miręs. Aišku, reikia turėti omeny, kad aš jame svečiuojuosi darbo dienomis, bet vistiek. Po darbo važiuojant autobusu namo ir pro langą skenuojant sutemose skendinčias gatve, kartais pasirodo, jog esi zombių apokalipsės nusiaubtame pasaulyje. Ne tai, kad zombiai apink, tiesiog nė gyvos dvasios nesimato. Visi kažkur pasislėpę. Įvažiavus į centrą gali pamatyti kiek daugiau žmonių, bet tokie vaizdai, kaip prie fontanėlio, ar kokio kito, iškilesnio objekto, tinkančio meeting pointui, besiburiuojanti kompanija, gana reti. Bendradarbiai, kuriems anksčiau yra tekę dirbti Aarhuse, taip pat reiškė an užuojatą kai sakiau, jog ten keliausiu dirbti. "Jo, kaimelis toks su universitetu".
Bet ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai jog gatvėse vakarais nesimato žmonių, visiškai nereiškia, kad miestas yra miręs. Ir tai visiškai nereiškia, kad žmonės čia yra nuobodūs nieko neveikiantys, namie po darbo užsidarantys, prie teliko prilipę televizorių žiūrėtojai (nesugalvoju tinkamo epiteto). Beje, čia toks nukrypimas nuo temos, bet pastebėjau, jog dauguma danų nenaudoja užuolaidų. Tai, kad gyveni pirmame aukšte su vitrininiu langu į gatvę ir visi praeiviai tavo būstą mato kiaurai, visiškai nereiškia, kad reikia pasikabinti užuolaidas. "Probablly we are exibiotionists" į tokį mano pastebėjima, juokaudamas, atsakė kolega. Probablly.
Taigi, apie tai, kur vakarais iš gatvių dingsta visi danai. Pasirodo, atsakymas labai elementarus. Labai daug jų turi podarbinę veiklą. Sporto klubai, meno bureliai, parodų atidarymai, dirbtuvės. Visi kažką veikia. Ir tas kažkas nėra laiko stūmimas kokiame parke ar bare. Aišku, neturiu progos patikrinti, kaip reikalai vyksta savaitgalį. Bet čia paskui. Jau kiek vėliau vaikštinėdamas gatvėmis pastebėjau, jog sporto klubai po darbo būna užkišti. Futbolo stadionai, apšviesti ir juose laksto tuntai žaidėjų. Jau buvau keliose dirbtuvėse ir ten, taip pat, po darbo, susirenka žmonės kurie, mokinasi piešti, lipdyti, dar kažkokius rankdarbius daryti. Ne kartą vakare mačiau pro vitrininį užuolaidomis neuždengtą langą patalpas pilnas žmonių, kurie kažką jiems labai prasmingo aptarinėjo. Ir ne, tai nebuvo darbo susirinkimas su poverpointais. Taigi miestas tikrai nėra miręs, taip gali pasirodyti, tik atvykėliui, kuris tikisi, jog gatvės bus pilnos žmonių, kurie visi linksmi ir dainuodami jį pasikvies į savo ratą ir kartu turės gerą laiką.
Man susidarė įspūdis, jog danai, prasmigai leidžia laiką savo rate, o tam čia sąlygos sudarytos tikrai puikios. Darbdaviai remia darbuotojų klubus. Tarkim susirenki penkis bendraminčius ir įkuri IBM vyno megėjų klubą. Ofisas prie jūros, puiku, kurkite buriavimo klubą. Nežinau kokios finansinės to sąlygos, bet bent jau kai dirbau Suomijoje, konkretus pavyzdys buvo jachtų klubas su metiniu dvidešimt kelių eurų mokesčių už kurį, pagal grafiką, gali naudotis klubo jachtomis. Tai va taip va visi danai po darbo ir pasislepia ir atrodo, kad miestas miręs ir jame nėra visiškai ką veikti. Panašiai, kaip Lietuvos miesteliuose vakare. Miestas tuščias, aplink tamsu, tik pro užtiestas užuolaidas matosi blyksintis melsvas atspalvis išduodantis, kad tikrai ne tapyba ar sportu namo gyventojai užsiima. Labai laukiu, kol Lietuvon ateis socializmas ir bendruomeninės veiklos sutrauks žmones iš gatvių ir nuo durnadėžių prasmingesnėms veikloms kartu.

P.S. Kad viskas taip gražiai neatrodytų, dar vienas faktas iš Aarhus. Jame yra barų, kurie nuo vienuoliktos iki dvyliktos vakaro nemokamai pilsto alų. Atėjai į barą, gauni stiklinę ir ją tau pildo visą valandą nemokaimai. Įėjimas nemokamas. Matomai danai gerai kablį (čia jau visiškai tiesioginė prasmė) pagauna, kad tokie bajeriai apsimoka.

P.P.S O čia mano svajonių dirbtuvės apie kurias reiks atskirą įrašą parašyti. 30 DKK (14 LTL) sumoki ir gali visą dieną taškytis pilnai aprūpintose medžio, metalo, keramikos, tekstilės ar grafikos dirbtuvėse.  Iki 18 metų nemokamai. Sokiomis sąlygomis, manęs gatvėmis slampinėjančio nė už ką nepamatytumėte. http://www.godsbanen.dk/english/open_workshops/

Tereikia pabandyti arba aš už pa

Žongliruok, kaip egiptietis (video).

Eilinį vakarą sėdžiu prie kompo. Stalas apkrautas visokiais niekais. Tarp jų spalvotas kamuoliukas. Prisiminiau, jog turiu dar du tokius. Fix idėja, reikia pabandyti žongliruoti. Susirandu visą rinkinį. Internete atsidarau instrukcią. Viskas atrodo labai paprasta. Na jau vakaras vėlyvas, dar kažkiek sėdžiu prie kompo, pertraukomis, atsitraukęs, pasitreniruoju tiesiog išmesdamas ir pagaudamas kamuoliuką. Kaip ir paprasta, bet karts nuo karto dar nesusigraibau. Bet kaip makšta ir akių pailsinimas, puikus užsiėmimas. Prieš pat dienos pabaigą pabandau pratimą su dvejais kamuoliukais. Kažkas gaunasi, bet ne stebuklai. Kitą dieną, vakare prie kompo, pertraukų metu, jau mėtausi su dviem kamuoliukais. Viskas sekasi puikiai. Reikia pabandyti su trimis. Pabandau ir ką, gaunasi, aišku vienas ciklas, bet ir tai negaliu patikėti. Kompą stumiu į šalį ir intensyviai pradedu sukti vieną po kito ratus. Kamuoliukai krenta, sprunka iš rankų, daužosi ore, bet karts nuo karto jau ir keli ciklai gaunasi. Jausmas kaip pradedant važiuoti dviračiu. Man tai gaunasi. Pilna krūtinė džiaugsmo. Šaukiu "YES!!!" visu balsu nenustodamas mėtyti kamuoliukų. Tereikėjo tik pabandyti.
Tikrai nemanau, kad dabar visa galva pasinersiu į prefesionalų žongliravimą ir sieksiu aukštumų. Nemanau, kad norėčiau. Aš mieliau dar dešimt dalykų pabandysiu iki "gaunasi" lygio, nei pirmą kuris gavosi bandysiu iki tobulybės įvaldyti.
Bet manau, kad mūsų visuomenė kažkodėl yra prieš "pabandymus". Čia prisiminiau irkos pamąstymus ta tema. Įsivaizduokite mokytojo požiūrį į, tarkim, smuiko mokinį, kuris ateina ir pirmą pamoką ir sako, jog atėjo tik pabandyti groti smuiku. Tai yra pasimokinti iki tokio lygio, kol galės gamą sugroti. Kažkodėl atrodo, kad ne kaip į tokį mokinį būtų žiūrima. Taip pat su visokiais užklasinių veiklų klubais. Visi tikisi, kad tu visa galva pasinersį į klubo propoguojamą veiklą ir tobulėsi iki belenkiek.
O aš noriu "pabandyti", man mieliau dešimt pabandytų dalykų, nei vienas įvaldytas tobulai. Ir gal, kai aš pabandysiu šimtą aš atsisuksiu į praeitį ir suprasiu, jog 25'as dalykas man tikrai patiko ir aš norėčiau prie jo sugrįžti. Čia ne tik apie žongliravimą ar kitus cirko pratimus. Čia apie viską ką tik gali pabandyti. Piešti, groti, šokti, rašyti, konstruoti, kalti, siūti, kurti. O gal vertėtų sakyti papiešti, pagroti, pašokti, pakonstruoti, pakalti, pasiūti, pakurti. "Pa". Aš už pa.

Gal ir tu kitą kartą galėsi tokį pareiškimą dėti.
Be a building hero.

Dimensijų projektavimas ir saldus supratimas

Keliose dimensijose mes gyvename? Manau, pagrindinis atsakymas yra trys. Gylis, aukštis, plotis. Norintys pasirodyti gudresniais, sakys, keturios dimensijos. Ketvirtoji tai laikas. Aš save matomai irgi priskirsiu prie norinčių pasirodyti gudresniais. O kas būna, kai realybę norim pavaizduoti ant mažiau dimesijų turinčios medijos. Tarkim popieris (2D). Darome visiems gerai žinomą projekciją. Pavyzdžiui, iš trijų matavimų akimirkos į plokščią nuotrauką kurioje lieka tik du matavimai. Trečiojo matavimo pėdsakai išlieka perspektyvoje, kurią mes iškoduojam ir galvoje atkuriam trimatį vaizdą. O kas nutinka, kai projektuojam ne iš trijų dimensijų į dvi (realybės akimirka -> nuotrauka), o iš keturių dimensijų į tris (Realybė su laiku -> video). Va jums rezultatas. Pabandykite suprasti, kas čia vyksta.

O toliau dar pavyzdžių, kai projektuojama iš realybės su laikų į dvi dimensijas. Aišku, informacijos kiekis prarandamas. Ir taip, kaip paprastoje nuotraukoje iš perspektyvos atkuriama erdvė, šiuose pavyzdžiuose galima įžvelgti užfiksuotą laiko tėkmę.

http://vincnetas.blogspot.com/2010/02/nuotrauka-kurioje-liko-laikas.html

http://singularityhub.com/2012/10/29/camera-technique-captures-new-view-of-space-and-time

http://singularityhub.com/2012/10/29/camera-technique-captures-new-view-of-space-and-time

http://singularityhub.com/2012/10/29/camera-technique-captures-new-view-of-space-and-time

Taip pat dar noriu pasidalinti vienu darbu. VDA studento baigiamasis darbas, kur naudojamas panašus būdas laiko projekcijom.

http://pilotas.lt/index.php/lt/dizainas/item/2028

Jonės Aleksiūnaitės - "Vartotojas - identiteto kūrėjas".

Ir dar vienas pavyzdys, kelio skenavimas. Pridedu tik nuorodą, manau, kaip tai padaryta jau bus aišku. Route panorama : http://cs.iupui.edu/~jzheng////RP/index.html

Apibendrinimui, tokia mintis, kuri jau kurį laiką man galvoje sukosi. Pamatyti pažįstamą vietą, nepažįstamu rakursu. Tas momentas, kai iš pradžių nežinomas vaizdas galvoja sujungia grandinę ir suriši, kad matai tau žinomą vietą. Tas labai gerai žaidžia foto albume "Neregėta Lietuva". Nedaugelis yra matę savo artimas vietas iš tokio rakurso, todėl bent pirmus kartus pamatę, maloniai nustemba ir pajaučia malonumą, atpažinę tam tikrą vietą. Taip pat manau, yra ir su laiko projekcijomis, kai pradžiai naujas ir nežinomas vaizdas suprantamas ir jame iškoduojama žinoma situacija. Visiems savotiškai malonus tas "eureka" (gal kiek per stipriai) momentas, kai galvoje susijungia informacija ir atsiranda supratimas. Tas malonus supratimo atsiradimo jausmas, kaip jau anksčiau rašiau (Čia juokinga nes) yra evoliucinis skatinimas mąstyti, taip kaip saldumas yra evoliucinis skatinimas gauti energijos, o seksualumas, evoliucinis skatinimas daugintis. Tai tiek.

P.S. papildau dar panašiais darbais iš internetų :

Transmogrify

A photo posted by @vincnetas on Jan 30, 2016 at 12:58pm PST

Nuoroda : http://www.colta.ru/galleries/specials/9881#ad-image-9

Ir Video :

Žalianamis

Žalianamis

Šiandien užtušavau dar vieną baltą dėmę Vilniaus žemėlapyje. Antaklanyje atsidarė atviras jaunimo centras. Žalianamis. Kaip rašoma jų pačių pranešime : "Nuo šiol tai bus nauja erdvė, kurioje 14-29 m. jaunimas galės prasmingai praleisti laisvalaikį. Kino, stalo žaidimų, šokių vakarai ir daugybė kitų pačių įvairiausių užsiėmimų, kuriuos organizuoti ir dalyvauti kviečiame visus, kurie nori įdomios kūrybinės veiklos". Info iš http://www.latgaja.lt/.
Internetuose neradau daug nuotraukų, o kadangi su savimi turėjau tik gudrafoną, deja nuotraukų negaliu daug parodyti. Bet erdvė tikrai šilta ir jauki. Trys kambariai ir virtuvėlė pirmame aukšte. Stalo žaidimai, ekranas ir projektorius kino vakarui, bibliotekėlė. Man būnant kažkas brazdino gitara, nežinau ar ten vietinė ar atsineštinė. Antram aukšte palėpė, kurioje vyksta administraciniai darbai. Biurelis kitaip sakant. Gaila, kad aš jau nebepataikau į 14 - 29m amžiaus rėžius. Bet nepaisant to likau sužavėtas iniciatyva. Kuo daugiau tokių visuomeninių erdvių kūrybai ir saviraiškai tuo geriau. Ir pabandykite man kas pasiskūsti, kad nėra ką veikti ir visi savo butuose užsidarę nebendrauja. Va prašau, ervdė, eikite, kurkite bendraukite ir džiaukitės.
Daugiau info Žalianamio veidaknygėje. http://www.facebook.com/Zalianamis. Ir beje šį kartą, neįprastai sau, prašau pasidalinti savo ratuosia šia info, nes manau kad tai tikrai verta dėmesio iniciatyva.

Kontaktai.

Parama.

Tvarkaraštis