Galimybės ir poreikiai

Radau nepublikuotą įrašą senų laikų.

Šiandien ryte, važiuodamas traukiniu į darbą, klausiau suomių radijo. Kažką kalbėjo apie Ameriką ir Obamą. Žinoma suomiškai. Tada paleido ištrauką iš Obamos pasisakymo. "I want America to have best infrastructure in the world. [plojimai, ovacijos, ekstazės apimtų rėmėjų šūksniai]". Ir tada "it hit me". Ką reiškia turėti geriausią infrastruktūrą? Raktinis žodis "geriausią". Tai reiškia, kad reikia su kažkuo lyginti, kad žinotum, jog ji geriausia. Reiškia reikia kitų. Ir beje, yra du būdai kaip tai pasiekti. Arba gerinti savo infrastruktūrą arba bloginti kitų. Todėl pasakymas "noriu turėti geriausią kažką" yra ganėtinai slidus. Ar ne geriau turėti tokius tikslus kaip : noriu, kad visi keliai būtų asfaltuoti, noriu, kad autobuso nereikėtų laukti ilgiau kaip 10 minučių. Aiškiau, bet ne taip užveda ovacijas ir palaikymą. Ir galų gale, pastaruoju metu susimąsčiau apie poreikių reliatyvumą. Ir tai pastebėjau ir pats savyje. Jog poreikiai labai kinta priklausomai nuo galimybių. Visada poreikiai yra šiek tiek aukščiau to, ką galėtum. Žodžiu rimtas minčių srautas nuo vienos temos iki kitos.

Pirmoji 3D spauda

Pagaliau, pasaulinės naujovės pasiekė ir mane. Ne iš smalsumo, o iš reikalo. Šiandien praradau savo nekaltybę ir susitepiau rankas 3D spausdintuvu. Ir viskas įvyko, daug greičiau nei tikėjausi. Kaip ir su kitu pirmu kartu.
Turiu aš tokį motociklą vardu suzuki, o jis turi tokias gražias kelionines daiktadėžes, kurios labai gerai važiuojant tolimesnius atstumus. O tos daiktadėžės turi spynas. Na, kad daiktai nebyrėtų važiuojant. O tos spynos turi daug detalių. Ir va ėmė viena iš tų detalių ir sugedo.

Va taip va sugedo.

Kadangi nenorėjau, kad daiktai važiuojant byrėtų, nusprendžiau, kad reikia naujos detalės. Kaip visada, kreipiausi į google ir paklausiau, kur man tokių detalių gauti. Google man neatsakė. O kai google neatsako (bent pirmame lange) tai reiškia, lengva nebus. Nusprendžiau, kad reikia ją man atsispausdinti. Ir kaip tyčia, feisbuko draugai priminė, jog Vilniaus universiteto bibliotekoje yra 3D spausdintuvas. Taigi, ilgai nelaukęs, pasivogiau SolidWorks paketą ir nusipiešiau sugedusią detalę.

Va tokia gavosi.

Kadangi, kai baigiau, jau buvo apie pirma nakties, tai nebeskambinau į biblioteką pasitikslinti sąlygų. Nors biblioteka dirba ištisą parą. Iš ryto paskambinau, sužinojau sąlygas ir nusiunčiau jiems savo nakties darbą. Ilga istorija trumpai : turiu rankose tai ką nusipiešiau.

Sena ir nauja detalės iš abiejų pusių.

Kaip matosi, beveik pataikiau. Ir vis dar negaliu patikėti kaip buvo paprasta viskas. Bagažinė vėl veikia.

Balta varna.

Smalsaujantiems, kiek toks malonumas kainuoja, pateikiu išklotinę. Tikiuosi neužplūs minios to spausdintuvo, po kainų paviešinimo. Nors, lai plūsta, lai kuria žmonės, lai tie spausdintuvai tampa kasdienybe, kaip kad dabar flatlanderių spausdintuvai.

Finansai

Padirbtuvės

pa

Žiemą rašiau apie ėjimą link kalno (čia). Vienas iš aprašytų tikslų buvo dirbtuvių atidarymas. Vieta, kur bendraminčiai galėtų kurti, dalintis mintimis ir įrankais. Smagu pasidalinti tuo, kad pagaliau tokia vieta jau yra. Vilniuje, Paupio gatvėje. Tai dar nėra visiškai įrengtos pasakų dirtuvės su visa įmanoma įranga, bet žmonės, norintys jose kurti ir jas išlaikyti, jau yra. O tai, manau, yra svarbiausia. Taigi, prasidėjo eksperimentas, kurio metu pamatysim, kiek visgi reikalinga tokia vieta ir kiek žmonės iš tikro norės praleisti laiko kažką gamindami.

Eglės nupieštas renderis.

O pirmasis eksperimento etapas yra įsirengimas. Jau turime prisitempę įrankių, medžiagų, ir šiaip visokio "chlamo" iš sandėliukų. Dabar iš to bandysime minimaliomis sąnaudomis susikonstruoti aukščiau pavaizduotą vaizdą. VIP antresolę, darbastalį, įrankių lentynas beigi svečių kampą su sofkutėm. Sofkutę jau turime. Yra jau ir kelios lentynos susuktos. Eglė eksperimentuoja su kreidinės lentos dažais, o jei viskas eisis pagal planą, tai ateinančią savaitę turėtume ir darbastalį pasigaminti.

Dažai kreidinei lentai.

Turim ir antikvarinę mašiną. Veikiančią.

O jei kam smalsu, tai dirbtuvės yra atviros, ir mes išskėstom rankom laukiam bendraminčių. O kaip mums sekasi ir ką mes tose dirbtuvėse gaminame, bandysim surašyti dirbtuvių bloge. Užsukit karts nuo karto, gal ką naujo ir įdomaus jau būsim padarę. padirbtuves.lt

Tai ką, su pavasariu?

Beveik pavasaris.

Kai kas pagalvos, kad kiek pavėluotas sveikinimas su pavasariu. Bet atidesni, pastebės klaustuką. Visą gyvenimą man pavasaris prasidėdavo kovo pirmąją. Kaip ir daugumai jūsų. Tik paskui, kai paaugau, pradėjau galvoti, o kodėl pavasaris neprasidda tada, kai dienos tampa ilgesnės už naktis. Po pavasario lygiadienio. Kažkaip natūralu, diena nugali naktį ir ateina pavasari. Tai ir gyvenau su savo klausimu ir kovo pirmąją sveikinau pavasarį.
Bet neseniai pasijaučiau, kaip koks britas, visą gyvenimą važinėjęs kaire kelio puse ir supratęs, kad čia aš nenormalus, o visi kiti dešine puse važinėja. Neseniai sužinojau, kad :

Google išmintis sako...

Pavasaris ne visur prasideda kovo pirmą. Ir tas ne visur, kiek suprantu yra dauguma pasaulio. Pasiskaičiau Wikipediją (Spring) ir štai jums įdomybių :

• Amerikoje (USA) pavasaris gali prasidėti arba per švilpiko dieną, arba po prezidento dienos (nežianau kaip čia susiję su sezonais)
• Airijoje pavasaris gali prasidėti vasario 1. Tą dieną mirė kažkokia šventoji Brigit of Kildare. Irgi su realybe sunku susieti.
• Kai kuriose post sovietinėse valstybėse pavasaris prasideda kovo 1'ą.
• Visi kiti normalūs pasaulio gyventojai pavasarį švenčia po lygiadienio.

Beje, jei kam buvo keista, kad už Lietuvos, mokslo metai prasideda ne rugsėjo pirmą, o kiek vėiau, tai viskas kaip ir susistato į vietas. Mokslas prasideda rudenį, kaip ir Lietuvoje, tik kad tas ruduo ne tuo pat metu visur prasideda.

Tai nuo šiol noriu minėti pavasarį nuo lygiadienio. Ir nebus tada tokių nesamonių, kaip šį savaitgalį, visi panikuoja, kad žiema vėl sugrįžta. Ji nesugrįžta, ji tiesiog dar niekur neišėjo :)

NFC tagai. Garažo išpardavimas

NFC lipdukai. Du litai dydžio, ne vertės palyginimui.

Vienam iš savo projektų prisipirkau kalną NFC tag'ų. Projektas pasibaigė, o tag'ai liko. Taigi noriu jais atsikratyti per daug nenueinant į minusą. Tiems kas nežino NFC tag'ai yra tokie stebuklingi lipdukai, kurie moka susikalbėti su išmaniuoju telefonu. Žinoma, jei anas supranta NFC kalbą*.
Ir apie ką gi jie kalba. Pacituosiu interneto išmintį :

išeidamas iš namų bac perbraukei įsijungė lauko profilis (pvz visi įspėjimai garsiai kriokia + vibro + dar kokia programa pasileidžia, kad ir endomondo), įsėdai automobilin, perbraukei per ten esantį, bam nustatytas automobilinis profilis įsijungia (gps, blepup ar dar kas). Eini miegot prie lovos lipdukas, ragelį brūkšt, nakties režimas  galima tą ir rankikėmis keistis, alia kiekvinas protėja savaip 

Kitaip sakant, kiekvienam lipdukui gali būti priskirti veiksmai, kuriuos telefonas atliks priliestas prie lipduko. Visa tai galima daryti ir rankomis pačiam, bet pavyzdžiui įsėdus į automobilį ir telefoną padėjus į jo vietą, jis gali automatiškai aktyvuoti bluetooth ryšį ir prisijungti prie laisvų rankų sistemos, o tuo tarpu, užuot rankomis maigęs telefoną, jau būsi išvažiavęs iš stovėjimo aikštelės.
Dar prie to reiktų žinoti, kad kolkas NFC kalba ne visi telefonai. Čia sąrašas telefonų kurie supranta NFC : gudruoliai.
Taigi, viskas labai paprasta.

• Tagus pirkau iš : nfcnetstore.com. 
• Modelis : Indoor sticker - Trikker-Topaz BL38 (NFC Forum Type 1)
• Vieno kaina : 7.2469 LTL (su siuntimu ir visais kitais mokesčiais)
• Rašai man laišką į "vincnetas" googlėje arba palieki savo kontaką čia.
• Galėsiu gyvai perduoti arba išsiųsti paštu.
• ...
• Profit

Du monumentai

Du monumentai

Besikeliant į kalną, ant dar vienos viršūnės pamatau kryžių. Aplink jį tuntai slidinėtojų fotografuojasi ir žavisi kaip gražu. Ir vėl manyje tos anti religinės mintys. Ne tai, kad aš labai prieš religija, aš tiesiog labiau už mokslą. Ir galvoju, kodėl nepastatomi monumentai, kurie garbintų ne kažkieno įsivaizduojamą draugą ant kryžiaus, bet mokslo ir žmonijos progresą. Ir tada man toptelėjo, kad tas pats keltuvas yra monumentas mokslui. Ir jis daug kietesnis nei tas medinis kryžius. Taip kaip matosi nuotraukoje. Tiesiog mokslas nesideda tuo kuo nėra, jam nereikia nieko pritraukti ar kažką kažkuo įtikinėti. Jam nereikia verbuoti pasekėjus, netgi atvirkščiai, norėdamas būti pasiekėju, turi įrodyti, kad esi to vertas. Ir tada mintyse, viena daugumai gerai žinoma kalba keik persirašė.

Mokslas kantrus, mokslas maloningas, jis nepavydus; mokslas nesididžiuoja ir neišpuiksta. Jis nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Jis visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Mokslas niekada nesibaigia.

Ir iš tikro kai pagalvoji, jei apsidairai, tai viskas ką matai yra sukurta žmonių. Viską, kas yra aplink tave, pagamino kažkoks žmogus. Stalas, siena, lempa, langas pro kurį žiūri, rūbai kuriuos vilki. Viskas pagaminta žmogaus naudojant žinias ir priemones kurias mums davė mokslas. Kitaip sakant, mes jau dabar gyvenam mokslo šventovėje, tiesiog mums nieko nereikia garbinti.
O tada jau atsiranda ir vietos religijai. Gal labiau dvasingumui. Labai gerai apie tai parašęs yra TheOatMeal. Va čia. http://theoatmeal.com/comics/religion

Einant link kalno

Rodos taip arti, bet kartu taip toli.

Artėjant metų pabaigai nori nenori atsisuki atgal į praeinančius. Jau kurį laiką galvoje vis bandau susidėlioti, kas gi vyksta mano gyvenime. Kažkurią dieną internetuose peržiūrėjau Neil Gaiman abiturientams skirtą kalbą. Ir viena iš metaforų, labai surezonavo su mano dabartine būsena.

Something that worked for me was imagining that where I wanted to be – an author, primarily of fiction, making good books, making good comics and supporting myself through my words – was a mountain. A distant mountain. My goal.
And I knew that as long as I kept walking towards the mountain I would be all right. And when I truly was not sure what to do, I could stop, and think about whether it was taking me towards or away from the mountain. I said no to editorial jobs on magazines, proper jobs that would have paid proper money because I knew that, attractive though they were, for me they would have been walking away from the mountain. And if those job offers had come along earlier I might have taken them, because they still would have been closer to the mountain than I was at the time.

Visą kalbą galima paskaityti čia ir pamatyti čia.

Kas yra mano kalnas? Manau dabar jau galiu sau pasakyti link ko aš einu. Man patinka kurti ir stebėti, kaip tai veikia. Ypač, kai tai veikia taip, kaip buvo sumanyta. Man patinka pažinti ir būti naudingu savo žiniomis. Man patinka dalintis ir kurti kartu. Tai yra mano kalnas. Ir atsisukęs atgal matau, kaip šiemet artėjau link savo kalno. Ir net ne visada žinodamas, kad kažkas, ką darau, mane priartins prie jo.

• Metai prasidėjo pažintimi su Giedriumi ir Rimantu, kurie man padėjo pateikti paraišką Burning man konkursui. Nors ir negavau finansavimo, bet pažintis iki šiol man išmoka didelius dividendus. Čia nekalbama apie pinigus. (daugiau)
• Atostogos Nidos meno kolonijoje, kurių dėka, dabar esu destytojas Vilniaus dailės akademijoje. Toje pačioje kolonijoje sutikau žmogų, kuris iki šiol yra svarbus mano gyvenime ir manau jog turės įtakos kelyje link kalno. (daugiau)
• Negaliu pervertinti savo sudalyvavimo tebūnie naktis renginyje su saulės sistemos modelio instaliacija. Tai buvo veikla kuria tikrai mėgavausi. Aišku, bepigu mėgautis, kai esi pats sau sponsorius. Bet tai buvo būtent tai, kas man patinka. Nuo idėjos iki realizavimo. (daugiau)
• Tas pats saulės sistemos projektas mane atvedė ir į degančio jono festivalį, kuriame turėjau malonumo padirbėti ir susipažinti su dar daugiau "darančių" žmonių.
• Vasarą apsilankiau Stokholmo, Talino ir Rygos meno centriukuose. Susipažinau su jų veikla. Kolkas tai tiesioginės naudos nedavė, bet manau tai buvo pakeliui.
• Sudalyvavau dviračių minime iki jūros (photo), iš ko sekė Stūglių festivalis (photo) iš ko sekė Aarhus dirbtuvės bei Olandų dizaino savaitė (photo). Ir aišku žmonės, kuriems pakeliui.
• Rudenį vėl pradėjus dirbti, Danijos Aarhus mieste, aplankiau savo svajonių dirbtuves, kuriose yra visos sąlygos kurti kartu. Kaip sakė vietiniai, viskas, ką tu turi atsinešti, tai idėja. Šios vietos nebūčiau atradęs, jei ne Dovilė, su kuria šią vasarą susipažinau Stūglių festivalyje. (daugiau)
• Spalį aplankiau Olandų dizaino savaitę Eindhovene, kur prisisėmiau pilną kibirą idėjų ir įkvėpimo. Ten matomai nebūčiau nuvykęs, jei ne Eglė, kurią sutikau tuose pačiuose Stūgliuose.
• Visai neseniai sudalyvavau improvizuotose dirbtuvėse, kurios turi potencialą tapti gražia tradicija. Ten, kas be ko, susipažinau su žmonėmis, kurie, net neabejoju, dar ilgai bus pakeliui link kalno. Čia nebūčiau atsidūręs jei ne susitikimas su Giedriumi ir Rimantu metų pradžioje. (video)

Tokie paviršutiniški nutikimai, bet po kiekvienu jų slypi atskiros istorijos. Jos ne slaptos, tiesiog nenoriu plėstis.
O kas toliau. Toliau savo kelyje matau dirbtuves. Dirbtuves, kur žmonės galėtų patogiai realizuoti bei dalinti savo idėjomis. Paprasti žmonės, tie patys, kur dirba visą darbo dieną ir tikrai neturi galimybės patys vieni išlaikyti ar kurti sau dirbtuvių. Vieta, kur tokie žmonės gali, kad ir kartą ar du per mėnesį užsukti ir pabandyti realizuoti seniai galvoje nešiojamas mintis. Mintis kuriom vis atsirasdavo kokių nors trugdžių. Tai vietos nėra, tai įrankių trūksta. Negi dabar dažais savo virtuvėje smardinsi. Ir taip toliau.
Nenoriu savintis šios vietos ir tiktrai mielai naudočiausi jau sukurta. Tiesiog, kiek klausinėjausi ar ieškojau, nieko panašaus ir prieinamo Vilniuje neradau. Jei kas žinote būtinai pasidalinkite.

Taigi, per šiuos metus, ir aukščiau išvardintus įvykius, susirinko kritinė masė norinčių susikurti tokią erdvę. Nežinau, kokiais keliais jie iki šios bendros idėjos atėjo, bet mums dabar pakeliui. Pakeliui į erdvę, kur galima būtų kurti, dalintis ir bendrauti. Labai tikiuosi, jog greitai pavyks tai realizuoti. Jei tau pakeliui, junkis. Jei žinai, kur tai jau vyksta, dalinkis.

O pabaigai dar noriu pasidalinti citata, kuri man labai tinka prie mano šiųmetinių persipinusių nutikimų įvairovės :

Our lives are not our own. We are bound to others. Past and present. And by each crime; and every kindness we birth our future. 

Apie Daniją

Tuščia gatvė.

Naujas projektas mane perkėlė į Daniją. Taigi maždaug savaitę per mėnesį praleidžiu antrame pagal dydį (252.107) Danijos mieste Aarhus. Prieš rebraninimą miesto tag lainas buvo "The worlds biggest small city". Aarhus prieš tai vadinosi Århus, bet kadangi norėjo tapti pasaulietiškesnis, o ant jūsų, kaip ir daugumos kitų pasaulio gyventoų, klavetūros nėra raidės "Å", tai nusprendė "Å" pakeisti į "Aa", kad lengviau į google suvesti būtų. Tas miestui kainavo apie 15 milijonų litų ir sukėlė daug miestiečių nepasitenkinimo, bet čia ne apie tai.
Iš aplinkos sulaukiu tų pačių, savaime suprantamų klausimų, kaip ir tada, kai skraidžiau į Suomiją. "Na, tai kaip miestas, ką po darbo veiki", etc... Na ką aš galiu pasakyti. Iš pirmo įspudžio miestas atrodo miręs. Aišku, reikia turėti omeny, kad aš jame svečiuojuosi darbo dienomis, bet vistiek. Po darbo važiuojant autobusu namo ir pro langą skenuojant sutemose skendinčias gatve, kartais pasirodo, jog esi zombių apokalipsės nusiaubtame pasaulyje. Ne tai, kad zombiai apink, tiesiog nė gyvos dvasios nesimato. Visi kažkur pasislėpę. Įvažiavus į centrą gali pamatyti kiek daugiau žmonių, bet tokie vaizdai, kaip prie fontanėlio, ar kokio kito, iškilesnio objekto, tinkančio meeting pointui, besiburiuojanti kompanija, gana reti. Bendradarbiai, kuriems anksčiau yra tekę dirbti Aarhuse, taip pat reiškė an užuojatą kai sakiau, jog ten keliausiu dirbti. "Jo, kaimelis toks su universitetu".
Bet ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai jog gatvėse vakarais nesimato žmonių, visiškai nereiškia, kad miestas yra miręs. Ir tai visiškai nereiškia, kad žmonės čia yra nuobodūs nieko neveikiantys, namie po darbo užsidarantys, prie teliko prilipę televizorių žiūrėtojai (nesugalvoju tinkamo epiteto). Beje, čia toks nukrypimas nuo temos, bet pastebėjau, jog dauguma danų nenaudoja užuolaidų. Tai, kad gyveni pirmame aukšte su vitrininiu langu į gatvę ir visi praeiviai tavo būstą mato kiaurai, visiškai nereiškia, kad reikia pasikabinti užuolaidas. "Probablly we are exibiotionists" į tokį mano pastebėjima, juokaudamas, atsakė kolega. Probablly.
Taigi, apie tai, kur vakarais iš gatvių dingsta visi danai. Pasirodo, atsakymas labai elementarus. Labai daug jų turi podarbinę veiklą. Sporto klubai, meno bureliai, parodų atidarymai, dirbtuvės. Visi kažką veikia. Ir tas kažkas nėra laiko stūmimas kokiame parke ar bare. Aišku, neturiu progos patikrinti, kaip reikalai vyksta savaitgalį. Bet čia paskui. Jau kiek vėliau vaikštinėdamas gatvėmis pastebėjau, jog sporto klubai po darbo būna užkišti. Futbolo stadionai, apšviesti ir juose laksto tuntai žaidėjų. Jau buvau keliose dirbtuvėse ir ten, taip pat, po darbo, susirenka žmonės kurie, mokinasi piešti, lipdyti, dar kažkokius rankdarbius daryti. Ne kartą vakare mačiau pro vitrininį užuolaidomis neuždengtą langą patalpas pilnas žmonių, kurie kažką jiems labai prasmingo aptarinėjo. Ir ne, tai nebuvo darbo susirinkimas su poverpointais. Taigi miestas tikrai nėra miręs, taip gali pasirodyti, tik atvykėliui, kuris tikisi, jog gatvės bus pilnos žmonių, kurie visi linksmi ir dainuodami jį pasikvies į savo ratą ir kartu turės gerą laiką.
Man susidarė įspūdis, jog danai, prasmigai leidžia laiką savo rate, o tam čia sąlygos sudarytos tikrai puikios. Darbdaviai remia darbuotojų klubus. Tarkim susirenki penkis bendraminčius ir įkuri IBM vyno megėjų klubą. Ofisas prie jūros, puiku, kurkite buriavimo klubą. Nežinau kokios finansinės to sąlygos, bet bent jau kai dirbau Suomijoje, konkretus pavyzdys buvo jachtų klubas su metiniu dvidešimt kelių eurų mokesčių už kurį, pagal grafiką, gali naudotis klubo jachtomis. Tai va taip va visi danai po darbo ir pasislepia ir atrodo, kad miestas miręs ir jame nėra visiškai ką veikti. Panašiai, kaip Lietuvos miesteliuose vakare. Miestas tuščias, aplink tamsu, tik pro užtiestas užuolaidas matosi blyksintis melsvas atspalvis išduodantis, kad tikrai ne tapyba ar sportu namo gyventojai užsiima. Labai laukiu, kol Lietuvon ateis socializmas ir bendruomeninės veiklos sutrauks žmones iš gatvių ir nuo durnadėžių prasmingesnėms veikloms kartu.

P.S. Kad viskas taip gražiai neatrodytų, dar vienas faktas iš Aarhus. Jame yra barų, kurie nuo vienuoliktos iki dvyliktos vakaro nemokamai pilsto alų. Atėjai į barą, gauni stiklinę ir ją tau pildo visą valandą nemokaimai. Įėjimas nemokamas. Matomai danai gerai kablį (čia jau visiškai tiesioginė prasmė) pagauna, kad tokie bajeriai apsimoka.

P.P.S O čia mano svajonių dirbtuvės apie kurias reiks atskirą įrašą parašyti. 30 DKK (14 LTL) sumoki ir gali visą dieną taškytis pilnai aprūpintose medžio, metalo, keramikos, tekstilės ar grafikos dirbtuvėse.  Iki 18 metų nemokamai. Sokiomis sąlygomis, manęs gatvėmis slampinėjančio nė už ką nepamatytumėte. http://www.godsbanen.dk/english/open_workshops/

Tereikia pabandyti arba aš už pa

Žongliruok, kaip egiptietis (video).

Eilinį vakarą sėdžiu prie kompo. Stalas apkrautas visokiais niekais. Tarp jų spalvotas kamuoliukas. Prisiminiau, jog turiu dar du tokius. Fix idėja, reikia pabandyti žongliruoti. Susirandu visą rinkinį. Internete atsidarau instrukcią. Viskas atrodo labai paprasta. Na jau vakaras vėlyvas, dar kažkiek sėdžiu prie kompo, pertraukomis, atsitraukęs, pasitreniruoju tiesiog išmesdamas ir pagaudamas kamuoliuką. Kaip ir paprasta, bet karts nuo karto dar nesusigraibau. Bet kaip makšta ir akių pailsinimas, puikus užsiėmimas. Prieš pat dienos pabaigą pabandau pratimą su dvejais kamuoliukais. Kažkas gaunasi, bet ne stebuklai. Kitą dieną, vakare prie kompo, pertraukų metu, jau mėtausi su dviem kamuoliukais. Viskas sekasi puikiai. Reikia pabandyti su trimis. Pabandau ir ką, gaunasi, aišku vienas ciklas, bet ir tai negaliu patikėti. Kompą stumiu į šalį ir intensyviai pradedu sukti vieną po kito ratus. Kamuoliukai krenta, sprunka iš rankų, daužosi ore, bet karts nuo karto jau ir keli ciklai gaunasi. Jausmas kaip pradedant važiuoti dviračiu. Man tai gaunasi. Pilna krūtinė džiaugsmo. Šaukiu "YES!!!" visu balsu nenustodamas mėtyti kamuoliukų. Tereikėjo tik pabandyti.
Tikrai nemanau, kad dabar visa galva pasinersiu į prefesionalų žongliravimą ir sieksiu aukštumų. Nemanau, kad norėčiau. Aš mieliau dar dešimt dalykų pabandysiu iki "gaunasi" lygio, nei pirmą kuris gavosi bandysiu iki tobulybės įvaldyti.
Bet manau, kad mūsų visuomenė kažkodėl yra prieš "pabandymus". Čia prisiminiau irkos pamąstymus ta tema. Įsivaizduokite mokytojo požiūrį į, tarkim, smuiko mokinį, kuris ateina ir pirmą pamoką ir sako, jog atėjo tik pabandyti groti smuiku. Tai yra pasimokinti iki tokio lygio, kol galės gamą sugroti. Kažkodėl atrodo, kad ne kaip į tokį mokinį būtų žiūrima. Taip pat su visokiais užklasinių veiklų klubais. Visi tikisi, kad tu visa galva pasinersį į klubo propoguojamą veiklą ir tobulėsi iki belenkiek.
O aš noriu "pabandyti", man mieliau dešimt pabandytų dalykų, nei vienas įvaldytas tobulai. Ir gal, kai aš pabandysiu šimtą aš atsisuksiu į praeitį ir suprasiu, jog 25'as dalykas man tikrai patiko ir aš norėčiau prie jo sugrįžti. Čia ne tik apie žongliravimą ar kitus cirko pratimus. Čia apie viską ką tik gali pabandyti. Piešti, groti, šokti, rašyti, konstruoti, kalti, siūti, kurti. O gal vertėtų sakyti papiešti, pagroti, pašokti, pakonstruoti, pakalti, pasiūti, pakurti. "Pa". Aš už pa.

Gal ir tu kitą kartą galėsi tokį pareiškimą dėti.
Be a building hero.

Dimensijų projektavimas ir saldus supratimas

Keliose dimensijose mes gyvename? Manau, pagrindinis atsakymas yra trys. Gylis, aukštis, plotis. Norintys pasirodyti gudresniais, sakys, keturios dimensijos. Ketvirtoji tai laikas. Aš save matomai irgi priskirsiu prie norinčių pasirodyti gudresniais. O kas būna, kai realybę norim pavaizduoti ant mažiau dimesijų turinčios medijos. Tarkim popieris (2D). Darome visiems gerai žinomą projekciją. Pavyzdžiui, iš trijų matavimų akimirkos į plokščią nuotrauką kurioje lieka tik du matavimai. Trečiojo matavimo pėdsakai išlieka perspektyvoje, kurią mes iškoduojam ir galvoje atkuriam trimatį vaizdą. O kas nutinka, kai projektuojam ne iš trijų dimensijų į dvi (realybės akimirka -> nuotrauka), o iš keturių dimensijų į tris (Realybė su laiku -> video). Va jums rezultatas. Pabandykite suprasti, kas čia vyksta.

O toliau dar pavyzdžių, kai projektuojama iš realybės su laikų į dvi dimensijas. Aišku, informacijos kiekis prarandamas. Ir taip, kaip paprastoje nuotraukoje iš perspektyvos atkuriama erdvė, šiuose pavyzdžiuose galima įžvelgti užfiksuotą laiko tėkmę.

http://vincnetas.blogspot.com/2010/02/nuotrauka-kurioje-liko-laikas.html

http://singularityhub.com/2012/10/29/camera-technique-captures-new-view-of-space-and-time

http://singularityhub.com/2012/10/29/camera-technique-captures-new-view-of-space-and-time

http://singularityhub.com/2012/10/29/camera-technique-captures-new-view-of-space-and-time

Taip pat dar noriu pasidalinti vienu darbu. VDA studento baigiamasis darbas, kur naudojamas panašus būdas laiko projekcijom.

http://pilotas.lt/index.php/lt/dizainas/item/2028

Jonės Aleksiūnaitės - "Vartotojas - identiteto kūrėjas".

Ir dar vienas pavyzdys, kelio skenavimas. Pridedu tik nuorodą, manau, kaip tai padaryta jau bus aišku. Route panorama : http://cs.iupui.edu/~jzheng////RP/index.html

Apibendrinimui, tokia mintis, kuri jau kurį laiką man galvoje sukosi. Pamatyti pažįstamą vietą, nepažįstamu rakursu. Tas momentas, kai iš pradžių nežinomas vaizdas galvoja sujungia grandinę ir suriši, kad matai tau žinomą vietą. Tas labai gerai žaidžia foto albume "Neregėta Lietuva". Nedaugelis yra matę savo artimas vietas iš tokio rakurso, todėl bent pirmus kartus pamatę, maloniai nustemba ir pajaučia malonumą, atpažinę tam tikrą vietą. Taip pat manau, yra ir su laiko projekcijomis, kai pradžiai naujas ir nežinomas vaizdas suprantamas ir jame iškoduojama žinoma situacija. Visiems savotiškai malonus tas "eureka" (gal kiek per stipriai) momentas, kai galvoje susijungia informacija ir atsiranda supratimas. Tas malonus supratimo atsiradimo jausmas, kaip jau anksčiau rašiau (Čia juokinga nes) yra evoliucinis skatinimas mąstyti, taip kaip saldumas yra evoliucinis skatinimas gauti energijos, o seksualumas, evoliucinis skatinimas daugintis. Tai tiek.

P.S. papildau dar panašiais darbais iš internetų :

Transmogrify

A photo posted by @vincnetas on Jan 30, 2016 at 12:58pm PST

Nuoroda : http://www.colta.ru/galleries/specials/9881#ad-image-9

Ir Video :

Žalianamis

Žalianamis

Šiandien užtušavau dar vieną baltą dėmę Vilniaus žemėlapyje. Antaklanyje atsidarė atviras jaunimo centras. Žalianamis. Kaip rašoma jų pačių pranešime : "Nuo šiol tai bus nauja erdvė, kurioje 14-29 m. jaunimas galės prasmingai praleisti laisvalaikį. Kino, stalo žaidimų, šokių vakarai ir daugybė kitų pačių įvairiausių užsiėmimų, kuriuos organizuoti ir dalyvauti kviečiame visus, kurie nori įdomios kūrybinės veiklos". Info iš http://www.latgaja.lt/.
Internetuose neradau daug nuotraukų, o kadangi su savimi turėjau tik gudrafoną, deja nuotraukų negaliu daug parodyti. Bet erdvė tikrai šilta ir jauki. Trys kambariai ir virtuvėlė pirmame aukšte. Stalo žaidimai, ekranas ir projektorius kino vakarui, bibliotekėlė. Man būnant kažkas brazdino gitara, nežinau ar ten vietinė ar atsineštinė. Antram aukšte palėpė, kurioje vyksta administraciniai darbai. Biurelis kitaip sakant. Gaila, kad aš jau nebepataikau į 14 - 29m amžiaus rėžius. Bet nepaisant to likau sužavėtas iniciatyva. Kuo daugiau tokių visuomeninių erdvių kūrybai ir saviraiškai tuo geriau. Ir pabandykite man kas pasiskūsti, kad nėra ką veikti ir visi savo butuose užsidarę nebendrauja. Va prašau, ervdė, eikite, kurkite bendraukite ir džiaukitės.
Daugiau info Žalianamio veidaknygėje. http://www.facebook.com/Zalianamis. Ir beje šį kartą, neįprastai sau, prašau pasidalinti savo ratuosia šia info, nes manau kad tai tikrai verta dėmesio iniciatyva.

Kontaktai.

Parama.

Tvarkaraštis

The Daily Gorilla

 

Dar vienas atradiams iš DDW,  The Daily Gorilla. Olandų iliustratoriai kas savaitė pateikiantys aktualios temos iliustraciją. Darbai patys už save kalba ir man asmeniškai labai patiko. Galvoju gal nusipirkti albumą kietu viršeliu iš amazonės. Knygoje pateikiamos iliustracijos ir pavaizduotos temos aprašymas. Keli pavyzdžiai užkabinimui. Manau antraščių nereikia. Gaila tik, kad neturi RSS srauto, arba nesugebėjau rasti. Mielai juos sekčiau.

CMYK ir RGB

Prieš kiek daugiau kaip savaitę, pilaitės šviesos festivalyje, kartu su Egle, pristatėme instaliaciją "Šviesa šešėliui". Tai interaktyvi instaliacija, kur žiūrovas tampa šešėlių kūrėju. Trys spalvotos lempos (R)ed, (G)reen ir (B)lue, kiek atitrauktos viena nuo kitos. Kol visos vienu metu apšviečia ekraną, gaunama balta šviesa, bet smagumas prasideda, kai tokia lempa meta šešėlį.

Maždaug taip viskas veikia teoriškai.

O va taip atrodo rezultatas. Čia jokių filtrų nedėta. Visos spalvos natūralios

Fast forward savaitę į priekį. Esu Eindhoven'o diaino savaitėje. O už akių užkliūna ta pati idėja. Dennis Parren, sukurta CMYK lempa. Pasirodo jis su savo lempa dalyvauja konkursinėje programoje. Beje, tą lempą jau galima įsigyti kaip atskirą produktą. Tik 770 Euro.

CMYK lempa.

Kodėl apie tai rašau? Gal tiesiog apibendrinu DDW (Dutch Design Week) įspūdžius. O ši lempa vienas iš pastebėjimų. Taip pat pamąstymui apie tą jausmą, kai kažką sugalvoji ir padarai pats ir paskui pamatai, kad tai jau kažkas yra padaręs ir ne kartą. Beje, jau po festivalio sužinojau, kad pernai per pilaitės šviesų festivalį buvo labai panaši šešėlių instaliacija. Nežinau tik autoriaus. Taip pat pilnas internetas "RGB shadow" straipsnių ir nuotraukų.

Taip, buvo tas jausmas "sukeris, bliamba, tą pačią mintį panaudojo", bet man jos gėda ir tikiuosi ateitį ji nepasikartos. Idėja ir jos realizavimas štai, kas teikė man džiaugsmą, o ne tai, kad aš pirmas kažką padariau. Valio kūrybai ir teigiamoms emocijom.

Debilai, imbecilai, idiotai.

Mokslas ir religija.

Debilai, imbecilai, idiotai. Po seimo rinkimų socialiniuose tinkluose labai pagausėjo aukščiau minimų žodžių vartojimas. Suprantu dėl ko, bet tam nepritariu. Kažkaip negražu žmogų už akių apkalbinėti, kad ir koks jis bebūtų. O tie, kur balsavo už DP ar dar kokia pažadų partiją, tikrai neskaito jūsų (mano soc. ratai) statusų atnaujinimų. Ši mintis privedė prie dar vienos metaforos apie partijas beigi jų pažadus.
Žmonėms, balsavusiems už DP, reikia aiškių ir lengvai suprantamų dalykų. Taip, kaip kai kuriems žmonėms reikia paprasto ir suprantamo paaiškinimo apie pasaulį. Katalikų bažnyčia ypač pažengusi suteikti paprastus ir aiškius atsakymus apie pasaulį. Nesvarbu ar tai tiesa ar ne, svarbu jog užtenka tikėti. Lygiai taip pat ir DP, pažadai, kuriais pakanka tikėti, o ar jie išsipildys iki paskutinio teismo dienos, tai jau čia kitas klausimas.
Tuo tarpu pasaulis nėra paprastas. Taip pat nėra paprasta ir politika beigi valstybės valdymas. Ir žmonėms, kuriems nepakanka paprasto atsakymo, yra mokslas, kuris detaliai ir patikrinamai gali pateikti atsakymus, kas ir kaip veikia. Aišku, ten ligi šiol yra labai daug neatsakytų klausimų ir dar labai daug reikia darbo įdėti, kad kas nors judėtų į priekį. Taip pat jei nori suprasti ką tau sako mokslas, reikia ir pačiam kiek pastangų įdėti ir pasigilinti. Manau suprantate kurios partijos užsiima mokslu, o kurios religija.
Taigi, dar karta noriu pasakyti, jog negražu už akių vadinti žmones idiotais. Sakykite jiems tai į akis ir jei dar nebūsite iškirstas ar sudegintas ant laužo, tai paaiškinkite, kuo skiriasi mokslas nuo religijos. Tai tiek manau.

Problemos sprendimas ją sumenkinant

Ar tai problema?

Pastebėjau, kad kai kurie žmonės problemas sprendžia jas tiesiog sumenkindami. Manau jog tai yra labai blogas dalykas, nes realiai nieko nėra padaroma ir problema pasilieka. Keli pavyzdžiai :

- Susitvarkyk savo kambary.
- Tai kad pas mane jis dar tvarkingas, matytum kaip kambarys pas Petrą atrodo. 

- Labai daug moku už šildymą, gal galima ką nors padaryti, kad taip nebūtų?
- Argi čia daug, žinotum, kiek moka Petras. 

- Labai jau ilgai šių dokumentų reikia laukti.
- Čia ne ilgai. Va jei Petro prašytum, va tada tikrai ilgai būtų.

Ar teko susidurti su tokiu problemų "sprendimo" būdu?

Pradėjau dėstyti

Puikusis pedagogas.

Čia labiau statuso atnaujinimas, nei koks prasmingas įrašas su mintimi. Nuo spalio pirmos pradėjau dėstyti Vilniaus dailės akademijos studentams. Dėstau apie mobiliąsias technologijas grafinio dizaino studentams. Šį semestrą studentai kurs kombinuotą žaidimą, kur bus naudojami tiek realūs fiziniai objektai, kaip žaidimo lenta, figūrėlės, kortos, tiek mobilieji įrenginiai, telefonai, planšetės. Jau dabar matau potencialių idėjų. Labai smalsu į ką tos idėjos išsivystys per kelis mėnesius. Pasidalinsiu rezultatais kai jų bus.

Dirbam visą parą

Mega reklama.

Pakeliui į darbą skaičiau kažkokį tarptautinį globalių žmonių laikraštį. Viename straipsnyje buvo nagrinėjama problema, kaip Kinija užtvindė viso pasaulio saulės panelių rinką. Sitauacija tokia, kad Kinijos valdžia žiauriai subsidijavo šį sektorių ir rezultate Kinija dabar per metus gali pagaminti 50MW pajėgumo saulės panelių, tuo tarpu pasaulinis poreikis yra gal 20 MW. O vienas kinų fabrikų darbo aspektų yra non-stop gamyba. Įranga yra žiauriai brangi, todėl ji turi būti išnaudojama maksimaliai, todėl fabrikai dirba visą parą nesustodami. Visą parą.
Nusileidau Kopenhagoje, vaikštinėju sau po oro uostą, nes dar jo gerai nežinau, dairausi. Visur mirga marga prabangios mega reklamos. Stovi prabangus automobilis kurį gali laimėti. Plius dar prierašas "automobiliai su apmokėtu mokesčiu". Danijoje mokesčiai autmobiliui kartais yra didesni nei paties automobilio kaina. Ir akį patraukia viena nuoroda. Shopping area, dirbam visą parą. Įdomu, kokie resursai pas mus europoje yra tokie brangūs, kad juos turėtume išnaudoti visą parą kuo efektyviau ir dirbti visą parą. Visą parą.

Pirmoko efektas

Po truputį kuopiu savo todo (mieliau jį vadinu tadam) sąrašą. Vienas, iš labai senų laikų užsilikusių darbelių, buvo padaryti plakatą iš smėlio filmuko kadrų. Sand storm Nida. Pasedėjau, pamaigiau ir pagaminau va tokį dalyką. Spausti, kad pasididintų.

Mano keverzionė.

Čia įdėtas ne pats pirmas variantas, bet esmės tai nekeičia. Tada paprašiau konsultacijos pas ekspertą. Ilga istorija trumpai. Po to kai nusiunčiau medžiagą iš kurios gaminau plakatą ir kiek papasakojęs ką ir kaip noriu padaryti, gavau va tokį atsakymą. Vėlgi, spausti, kad padidinti.

Knygos viršelis.

Plakatas.

Ir tada supratau, kad mano variantas atrodo maždaug, kaip pirmoko pieštukais nupieštas plokščias namas ir tokio pat dydžio šalia stovinti pagaliukų žmogelis, beigi klasikinė saulė su spinduliais ir tuščiaviduris melynas debesėlis virš viso šito gero. Ir taip yra su daug dalykų kuriuos bandau daryti pirmą kartą. Sakyčiau pirmoko efektas.

Į mano klausimą, kaip tave to mokė universitete, gavau atsakymą, jog niekaip. Tiesiog darai ir išmoksti. Ir iš tikro, jei manęs paklaustų, kaip tave mokė universitete programuoti, kad tu dabar taip moki programuoti (darau čia drąsią prielaidą, kad moku programuoti), atsakyčiau tą patį. Manęs universitete nemokė. Pats dariau, dariau ir išmokau.

O išvada turbūt paprasta, daryti, daryti, daryti ir jokiu būdu neišsigąsti savo pirmoko piešinio, nes pradžioje jis visada bus. Ir jei sustosi, tai jis ir liks.

P.S. Plakato tekstas : Nida. Moment in time. Ryškioje saulės šviesoje, pasiėmę baltą popieriaus lapą ir saują smėlio, bandėme aplenkti laiką ir būti greitesni už šešėlį.