Skundikas

Viena istorija, kuri, manau, verta užfiksavimo. Praėjusių metų gruodžio 16-tą dieną vienas dviračių aktyvistas išsiuntė savivaldybei skundą apie, jo nuomone, opią problemą. Masiškai ignoruojamas ženklas sustoti / stovėti draudžiama, dėl ko dviratininkams ir pėstiesiems, ypač mamoms su vežimėliais, yra labai sunku naudotis šaligatviu. Situacija iliustruota nuotraukomis:

Kaip turėtų būti.

Reali situacija.

Kadangi skundas buvo pasirašytas elektroniniu parašu, jis prilyginamas oficialiam dokumentui, į kurį savivaldybė turi atsakyti per nurodytą laiko tarpą. Aišku, atsakymo nebuvo sulaukta. Bėgo laikas, o mašinas toliau kaip statė, taip ir statė toje vietoje. Nežinau, gal už baudas daug surinkdavo toje vietoje, todėl nieko ir nekeitė (spekuliacija).

Antras raundas. 2015 gegužės 11-tą. Po mero rinkimų aktyvistas sugalvojo patikrinti naują merą ir suorganizavo masinį tag'inimą po šią problemą aprašančiu įrašu.

Ištrauka iš įrašo:

Reikalavimai: 1) įrengti A T I T V A R U S, neleidžiančius užvažiuoti ant šaligatvio (nors svarstytina ir galimybė palikti šaligatvyje vietos per automobilio plotį); 2) skirti minimalias N U O B A U D A S -- pastabas -- atsakingiems savivaldybės darbuotojams, per 5 mėnesius nesureagavusiems (2014.12.16: „Dėkojame Jums už elektroninį laišką. Informuojame, kad laiškas gautas, užregistruotas ir persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją“) į pranešimą apie nuolatinius ir daugybinius KET pažeidimus. Kol nepradėsime išreikalauti tiesioginės atsakomybės, esminių pokyčių nei Vilniuje, nei Lietuvoje nebus, hau.

Po mero tag'inimų gegužės 18-tą Remigijus Šimašius pats asmeniškai sureagavo ir į diskusiją įtraukė atsakingą savivaldybės darbuotoją.

Dar po kelių priminimų liepos 1-ą buvo patikinta, jog problema sprendžiama.

Ir štai, birželio 16-tą, matome, jog problema išspręsta.

Nuo gegužės 18-tos iki birželio 16-tos. Kiek daugiau nei mėnuo. Nors praėjusios kadencijos savivaldybė to nesugebėjo sutvarkyti per pusę metų. Bet noriu pabrėžti ne tik šį konkretų atvejį, noriu apskritai atkreipti dėmesį į piliečių aktyvumą, nepabijokime to žodžio, skundžiant ir skundžiantis problemomis, kurios jiems maišo gyventi. Jei matai problemą, neapsiribok pabumbėjimu "aj aj kaip blogai", naudokis egzistuojančiomis priemonėmis, kad ta problema būtų išspręsta. Kažkada jau rašiau savo pamąstymus apie skundimo mentalitetą. Atseit kaip tai blogai, skundikas, stukačius, bla bla bla. Pasikartosiu dar kartą:

P.S. čia dar iš sąmonės srauto apie požiūrį į taisyklių laužymą. Sovietinėj erdvėj sugebėjimas laužyti taisykles ir išdurti sistemą yra laikomas kietumo požymiu. Pasigirti, kaip, kur nusukai. O tie, kurie stengiasi, jog aplinkiniai laikytųsi taisyklių, priešingai, žeminami ir laikomi silpnais žmonėmis (stukačiai).
Tuo tarpu vakaruose atvirkščiai. Žmonės nemato problemos ir net stengiasi pranešti apie pažeistas taisykles: ne vietoje pastatytą automobilį, šiukšlinimą, įtartinus piliečius. Ir tikrai neįsivaizduoju, kad kas kompanijoje girtųsi, kaip nusuko mokesčius ar darbuotojui nesumokėjo atlyginimo.
Gal toks elgesys yra susijęs su ta pačia galimybe keisti taisykles. Įsivaizduoju, kad vakaruose žmonės jaučia, jog jie turi galimybę keisti taisykles, kad jos atitiktų jų interesus, ir dėl to laikosi taisyklių, tuo tarpu į rytus nuo mūsų piliečiai yra savo valdovų malonėje ir jaučiasi bejėgiai pakeisti sistemą, todėl tik belieka ją apeiti. Iš ten gal ir pagarba žmonėms, kurie sugeba apeiti sistemą.
P.P.S Dar prisimenu, kaip kažkas vaikystėje (aš 1981 gimimo) parvažiavęs pasakojo, kokie vokiečiai "stukačiai" ir kad iškart policiją iškviečia, jei bandai pernakvoti kokioje stovėjimo aikštelėje sustojęs. Baisūs ir nedraugiški tie vokiečiai, bet dabar jau pradedu juos suprasti, gal vakarai man praplovė pagaliau smegenis. Greit ir aš pradėsiu fotografuoti ne vietoje priparkuotus auto ir siųsti nuotraukas į policiją. Senas krienas FTW!!!

P.S. Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad Vilnius tuo metu turėjo rimtesnių problemų nei ne vietoje statomi automobiliai.

„Air Lituanica“ šaukia kreditorių susirinkimą, bendrovei inicijuojamas neteisminis bankrotas

Sukam vairą

Šiais metais mano aplinkoje atsirado nemažai žmonių, kurie nusprendė nustoti dirbti tai, ką dirbo ilgą laiką ir ilgesniam laikui pakeisti savo kasdienybes. Sulanksčiau pirštus, gaunasi dešimt žmonių. Ir kiek žinau nei vienas šių sprendimų nebuvo panašus į "dabartizmo" ar "craabs.ru" propoguojamus "daryk dabar", "daryk nieko" ar "pasiųsk viršininką" variantus. Nei vienas nebuvo nei atleistas, nei ko prisidirbęs (kiek žinau). Tiesiog suprato, kad nori kažko kito (ilgam ar trumpam) susipanavo ir įgyvendino. Vieniems tai truko ilgiau, kitiems trumpiau, kitiems dar vyksta. Viskas priklauso nuo gyvenimo inertiškumo.
Aš būsiu vienuoliktas žmogus. Nuo vasario mėnesio nustosiu dirbti maždaug pusei metų. Daug kas klausia ką darysiu. Ieškosiu savę? Keliausiu aplink pasaulį? Dykaduoniausiu? Negaliu tiksliai pasakyti veiksmų kuriuos darysiu. Neturiu plano kuris suvalgys mano pusmetį, bet turiu gaires, kaip leisiu laiką. Pagrindinis tikslas plėsti akiratį. Pamatyti, pažinti, patirti, tai kas praslydo pro mane iki šiol. Žinau, kad pusė metų yra juokingai mažai, bet bandysiu koncentruotis į žmones kurie :

• kuria ir vietas kuriuose tai vyksta. Kuria - plačiąja prasme. Ne tik menininkai kurie kuria meną. 
• daro daugiau nei iš jų reikalaujama, ar net tai, ko iš jų niekas nereikalauja. 
• žino ką nori padaryti ir tuo dalinasi su kitais. 
• sugeba uždegti kitus žmones savo idėjomis ir jas įgyvendina. 
• myli tai ką jie daro.

O kaip išeities tašką nuo ko pradėti sugalvojau iki vasaros saulėgįžos pagaminti ir eksponuoti saulės sistemos modelį. Aišku, dabar net man pačiam toks sumanymas vis dar kelia baimių, bet daugiau mažiau visos jos neracionalios. Žinoma tokių dalykų jau prikurtą daugiau nei gali tikėtis, bet galiu pasakyti, kad tik pradėjęs domėtis kaip tai realizuoti, jau spėjau praplėsti savo akiratį. Manau kuo toliau tuo įdomiau bus. Kodėl noriu padaryti būtent tai, plačiau parašysiu atskirai.
Taip pat, per tą laiką, noriu iki naudotino ir gyvybingo varianto pabaigti vystyti prieš metus pasaulį išvydusį projektą "Alaus radaras". Tikiuosi mano bendraminčiai šiuo klausimu nepraras entuziazmo, nes pastaruoju metu aš pats buvau pakankamai apatiškas šio projekto klausimu.
Keliausiu, bet keliausiu ne atstumais o patyrimais. Nebūtina nugabenti savo kūną į kitą planetos pusę, kad patirtum emocinį pakylėjimą. Nesakau, kad tai nepadeda, bet atradimo džiaugsmą gali išgyventi užėjęs į niekados nematytą kiemą esanti tavo kasdienio maršruto namai-darbas-namai kelyje. Įdomių žmonių gali sutikti net ir savo paties aplinkoje, jei tik užduosi teisingus klausimus, o kaimyninėje valstybėje gali pasijausti, kaip kitam pasaulio krašte jei sugebėsi neiti plačiais pramintais takais. Labai skeptiškai žiūrėjau kai man sakydavo "aplinka tau siunčia ženklus", bet gal taip ir yra, tik aš apversčiau šį pasakymą. Stebėk kas vyksta aplinkui ir žinok ko nori. Pamatysi ko nematęs.
O gyvenimo inerciškumą galima palyginti su laivu. Kuo didesnis laivas tuo sunkiau jį yra pasukti. Tam reikia laiko. Bet jei žinai, kur nori plaukti tiesiog reikia sukti. Jei plauki mažų įsipareigojimų kateriu, tai manevras bus pakankamai greitas. Jei transatlantiniu atsakomybės laineriu skrodi bangas, teks būti kantriam laukiant, kol laivas pradės reaguoti į vairo pasukimą. Ir tikrai joukingai šiame palyginime atrodytų "dabartistai" kurie nesukdami vairo, šoka per bortą ir krauliu varo į horizonte pamatytą tropinę svajonių salą. Kiekvienam savo.
Konfucijaus sakė (ne lietuviškai, bet čia laisvas vertimas): "Susirask mėgstamą veiklą ir tau niekada neteks dirbti", o perfrazuotas variantas "Susirask mėgiamą nedarbą ir nedirbk" (manau, kad atorius žinomas). Peace^*.


^* nežinau, kam priklauso copyright'as

Gimtadienio klausimas

Dažniausiai užduodamas klausimas. Ko nori. Pradžiai pasakysiu ko nenoriu.

• Nenoriu daiktų. Kolkas dar nenoriu jais apsikrauti.
• Nenoriu dovanų čekių (atsiprašau tų, kuriems, juos pats dovanojau. Buvau kvailas ir be fantazijos).

Man dovana yra : siurprizas, pastangos, atsiminimas.

Pavyzdžiui, jei tu man padovanotum paties atliekamą žongliravimo pasirodymą, tai atitiktų visus kriterijus.

• Pastangos akivaizdžios (su sąlyga, kad prieš tai nemokejai žangiruoti)
• Siurprizas garantuotas (su sąlyga, kad pamiršime, jog tai čia rašiau)
• Atsiminimas ilgam, nes betkada ateitje žongliruojant, prisimintume, kada ir kodėl tai išmokai.
• Plius tai nėra daiktas ir neužima vietos ir neapkrauna gyvenimo.

Taigi, iškepk pyraga, išmok gerą tostą, išmok ir pagamink kokteilį sau ir savo draugui, pademonstruok triuką su kortom, padeklamuok eilėraštį, pagrok dūdele, suprogramuok gimtadienio programą, išmok dinozaurų polką su ragučiais. Kitaip sakant, gali puikiai išnaudoti šią galimybę patobulėti pats ir tuo nudžiuginti kitus. Aišku, ne viskam yra laiko, bet manau su fantazija, galima tikrai ką nors sugalvoti.

Su laiku šį įrašą tobulinsiu, kolkas tai mano dabartinė būsena.

Laiko supratimas

Perspėjimas

Nevažiavusiems slidinėti į Livigno : kiekvienas žodis įžangoje važiavusiems sukels prisiminimus ar asocijacijas, tačiau nedalyvavusiems įžanga gali pasirodyti, kaip paviršutiniškas ir tuščias žodžių kratinys.

Įžanga

Kaip visada, pradžia nuo aplinkui. Savaitė poilsio Italijos alpėse, kur 29 slidžių ir lentų lordai laiką leido kalnų ir pigaus alkoholio apsupty. Livigno. Po pirmų kelių dienų didžioji dalis dalyvių, matomai nuo suvartoto alkholio kiekio, pradėjo kriuksėti ir karščiuoti. Teko gydytis dar didesnėmis dozėmis vaistų. Tačiau tiek sveikieji, tiek sergantys nuoširdžiai išvažinėjo visas Livigno trąsas ir netrąsas. Pajautė kalnų gaivą, vėjo stiprumą, sniego pučiamo į veidą aštrumą, saulės ryškumą, pusnų klampumą offroad'e, skirtumus tarp greitų ir lėtų, atvirų ir uždarų keltuvų ir visus kitus kalnų teikiamus privalumus bei trūkumus (Visi ant kalno sutikti žmonės atrodė labai artimi). Vakarais vykdavo stropūs vakarienių gaminimai su akrobatiniais triukais. Netikėtai pakilęs vėjas iš miegų žadino aitvarus (Vidinis vėjas). Šaltuose balkonuose vyko pokalbiai kurių turinį ir prasmę jau sunku atgaminti. Beje, labai tikėtina, kad balkonai ir neaprengtos kojos buvo viena iš sukiaulėjimo priežasčių. Bet kaip bepaiimtum, buvo geras laikas. Laikas apie kurio supratimą dabar ir reikėtų rašyti. Laikas prabėgo greitai, bet bėgo ilgai.

Artėja

Atėjo laikas išskristi. Buvo priduoti lagaminai. Kaip kas tilpo į apribotus 15 ryanair'o kg, kaip kas netilpo. Bet galų gale, visi lagaminai buvo priduoti. Liko tik rankinis bagažas ir alkoholio likučiai buteliuose. Kaip žiniai į lektuvą jų pranešti nebūtų gavęsi, bet išmesti nekilo rankos. Teko imtis reikalo ir padaryti tvarką. Ramiai laukiamosios salės vidury susėdę lietuviai laukė savo skrydžio. Apibendrinant...

Tekstas

Į lektuvą atsisėdau šiltas. Ir nežinau kaip taip atsitiko, bet su keleive 'i' kilo diskusija apie laiko supratima. Štai čia ir prasideda mintis. Kaip žmonės supranta laiką. Kaip jį įsivaizduoja. Na bent tie, kurie turi vaizdinį mąstymą. (Žodžių atminties žaidimas) . Diskusiją šiuo klausimu jau turėjau su kita 'I'. Diskusija nesibaigė, nes kilo ginčas. Blogai. O klausimas diskusijai buvo toks. Jei metus įsivaizduoti kaip apskritimą, kurioje apskritimo vietoje būtų naujieji metai. Sausio pirmoji. Klausimas į kurį nėra teisingo atsakymo. Tiesiog man įdomu sužinoti kitų žmonių nuomonę. Tiksliau sužinoti kitų žmonių nuomonę tam, kad įsitikinčiau, jog aš mąstau bent jau panašiai kaip kiti. Nes man, apvaliuose metuose, naujieji metai yra ties dvylikta valanda. Bet kaip man teko nusivilti, kai aš uždaviau šitą klausimą aplinkiniams. Mano susidarytas supratimas dužo į šipulius, nes beveik niekas neatsakė jog sausio pirmoji yra ties dvylikta valanda. Na, kai kas visgi atsake, bet mažuma. Visi kiti į mane pažiūrėjo labai keistai. Lyg nesupratę klausimo. Kiti nieko neatsakė. Gal visgi sudėtinga atsakyti į klausimą, kai į jį nėra teisingo atsakymo (Klausimas be teisingo atsakymo). Man visgi nuoširdžiai buvo įdomu, ar tikrai mes visi taip skirtingai įsivaizduojame metus. Nes mano supratimas buvo toks, jog metai sukasi ratu, savaitės sukasi ratu, viskas sukasi ratu.

Buvo toks supratimas, bet paskui atejo kitoks. Būtent dėl to atėjusio ir iškėliau šitą klausimą. Supratau, jog niekas visgi jokiu ratu nesisuka. Viskas eina viena tiesia linija. Kaip kokios kopėčios į dangų, kurių galo nematyti. Nei viena diena nepasikartos nei po savaites nei po mėnesio nei po metų. Viskas kas praeina lieka kopečių apačioje, o tau belieka lipti aukštyn, nematant kas ten yra ir nežinant, kada visgi nuo tu kopėčių nusiversi. Kiekviena diena, tai vienas laiptelis. Štai toks laiko supratimas jau prieš kurį laiką stuktelėjo man į galvą.

O supratimas keičia elgesį. Apvalusis supratimas, yra nuspėjamas, jis suteikia ramumo, nes tu žinai jog ratas apsisuks. Apvalus ratas leidžia visai laiko visumai sutilpti galvoje. Ramumas ir nuspėjamumas. Tiesusis laikas yra baisus, nes nėra kelio atgal. Nė pro kur. O galimybės sugryžti netekimas yra labai gąsdinantis dalykas (predictably irrational - keeping doors open). Taip pat, tos begalo ilgos kopečios netelpa galvoje, matosi tik iki tos vietos, kur kopečios pasislepia gyvenimo debesyse. Bet mane visgi kopečių variantas užkabino. Dėl to, kad galbūt realiau atspindi gyvenimą ir juo neapgaudinėji ir neužliuliuoji savęs. Supranti, kad laikas eina pirmyn ir kiekviena diena yra verta daryti. O ką daryti, tai jau priklauso nuo kiekvieno.

Senovės majų kalendorius. Nelabai panašus į kopėčias.

Klausimas

Klausimas tiems, kas nepatingės ir daskaitys iki šitos vietos. Kokį laiką matai tu, kur ant apskritimo yra sausio pirmoji ? Ne majų kalendoriuje. Savo galvoje.

Internetas

Ir žinoma, po visų rašinių patikrinau, ką internetas mano apie laiko supratimą. Circular and straight time philosophy atvedė prie Ethernal return koncepto. Tada akis užkliuvo už Friedrich Nietzsche teksto Thus Spoke Zarathustra.

"'Everything straight lies,' murmured the dwarf disdainfully. 'All truth is crooked, time itself is a circle.'"

Tada tiesiu taikymu gutenberg.org paskaityti visos knygos kuri jau ilgą laiką yra public domen'e. Prie jos, pasirodo yra ir audio knyga. Už akių užkliuvo skyrius "War and Warriors". Klausiau gal penkis kartus. Vis dar nesupratau. Tada prisiminiau kitą knygą kurią citavo filme "Dead man".

"If the doors of perception were cleansed every thing would appear to man as it is, infinite. For man has closed himself up, till he sees all things through narrow chinks of his cavern." - Aldous Huxley, doors of perception.

Išvados

Ir tada supratau, kad apie viską yra prifilosofuota tokie kalnai, ir kad visa informacija yra taip lengvai pasiekiama, jog galima nuprotėti. Mintys, kam jos reikalingos. Manau, kad visi šitie pamąstymai, pasvaičiojimai ir supratimo ar nuomonės ieškojimai, tai kaip treniruotė kūnui, kur atidirbti judesiai įsimenami. Raumenų atmintis, kai judesį atlieki negalvodamas apie jį, kai jis gaunasi natūraliai ir gerai, nes jį jau darei šimtus kartų prieš tai. Lygiai taip pat ir su mintimis. Prasukdamas vis tą pačią juostelę galvoje, išdegini smegenų vingius (Mintys ir jų ratai), paruoši vagą mintims, ir jei kada gyvenime, mintis įšoks į tą paruoštą vagą, ir kas tada bus, tu būsi pasiruošęs. Taip, kaip apie tai jau galvojei. Tai laikas susiprasti ir susivokti. Kodėl tai rašau. Gal todėl, kad nepamirščiau, labiau suprasčiau ir kad kiti žinotų ką aš galvoju. Gal nepakenks šis mąstymas, svarbu gal kaip ir fizinėje treniruotėje, nepasitempti smegenų. Nežiniai, kaip paskui jas pagydyti...

P.S.

mmmm mėtų arbata su romu daro stebuklus. nom nom.