Kodėl reikia ilgesnių savaitgalių

Man kartais neduoda ramybės kapitalistinės ekonomikos veikimas. Tiksliau gal to veikimo rezultatas. Pabandysiu paaiškinti. Kapitalizmo esmė (kaip aš, nestudijavęs ekonomikos, suprantu) yra uždirbti pinigus ir tai daryti kuo efektyviau. O rezultatai matuojami pagal sukuriamą vertę. Kuo daugiau jos, tuo geriau (kaip ją paskaičiuoti čia jau kitas klausimas). Taigi tarkim esu skutimosi peiliukų gamintojas. Gaminu peiliukus ir juos parduodu. Gautus pinigus panaudoju geresnių peiliukų gamybai. Gaunu dar daugiau pinigų. Dalį jų jau skiriu ne tik gamybai, ar tobulinimui bet ir reklamai, kad žmonės pirktų būtent mano gaminamus peiliukus. Bet ateina laikas kai pagaminu tiek daug peiliukų, kad žmonės tiesiog nebespėja jų sunaudoti. Mano verslas nebegali augti kiekiu. Tada pradedu skirti dar daugiau pinigų reklamai ir pardavinėju peiliukus brangiau. Verslas ir toliau auga, sukuriamos naujos darbo vietos reklamos specialistams. Gaunu dar daugiau pinigų. Verslas vis dar negali augti kiekiu, taigi vėl didinu kainas, pridedu daugiau ašmenų į peiliukus, dar daugiau pinigų išleidžiu reklamai, sukuriu dar daugiau darbo vietų. Ant popieriaus viskas labai gražu mano rinkos vertė milžiniška, sukurtas kalnas darbo vietų. Bet kiek atsitraukus supranti, kad beauginant efektyvumą ir pajamas, kažkur pasimiršo pagrindinis tikslas. Nusiskusti. Kapitalizmo problema yra tai, kad jis neturi apibrėžtos viršutinės ribos. Kitaip sakant kapitalizmui niekada nėra "pakankamai". Nėra to galutinio tikslo, kurį galima pasiekti ir eiti ilsėtis. Taip, kapitalizmas skatina efektyvumą. Bet tas efektyvumas nepavirsta į daugiau laisvo laiko. Jis visada pavirsta į dar daugiau naujo darbo.
Būtent apie tai man priminė Aurimo pasidalintas straipsnis "ON THE PHENOMENON OF BULLSHIT JOBS"
Tai kaip gi to išvengti, kaip padaryti, kad kylant efektyvumui pagaliau reikėtų mažiau dirbti, o ne užsiversti naujoviškais darbais, kad tik būti užimtam penkias dienas iš septynių... Taip, teisingai, reikia ilginti savaitgalius. Kaip teko girdėti sakant skandinavus, work smart, not hard... Labai tikiuosi sulaukti keturių dienų darbo savaitės.

P.S. taip čia atsiranda nauji iššūkiai. Ką daryti su elektrinėm kurios veikia ištisą parą, ligoninės, mokyklos, darbai kuriuos reikia daryti nuolatos, bet manau tai yra išsprendžiama.

Apie nesusipratimus

Savaitgalį džiaugiausi ant Laimio kalno, kitaip žinomo kaip Liepkalnis. Atidriau slidinėjimo lauke sezoną. Sąlygos šioje vietoje šiemet jaučiamai gerėja. Labai laukiu, kol atidarys sniego parką, kur galėčiau nusisukti sprandą. Bet nenuklystant. Neišvengiama slidinėjimo dalis yra pasikėlimas atgal ant kalno. Liepkalnyje tai daroma T formos keltuvais, kur už vieno T raidės krašto kimbasi vienas sklidininkas, už kito, kitas, ir taip žmonės poromis keliasi į viršų. Sakydamas kimbasi omenį turiu apsižergia.

Snieglentininkė apsižergusi keltuvą.

Supratimui, aukščiau pateiktas paveiksliukas. Kadangi keltuvas dvivietis, o nuotrauką radau tik su vienu žmogum, tai užduotis vaizduotei. Ant antros T raidės atšakos patupdykite dar vieną snieglentininkę taip pat smagiai atkišusią savo dailų užpakalį. Tai va. Kadangi Liepkalnyje žmonių buvo nemažai ir dauguma jų vyr. giminės, o aš buvau be savo snieglentininkės kuri man galėtų atkišti savo dailų užpakalį, tekdavo man jį atkišti kokiam nepažįstamam snieglentininkui. Arba jis man atkišdavo, arba veidas į veidą varydavom. Na viskas priklauso nuo to kokia koja priekije ir iš katros pusės atsistoji. Tai man tokia kaip ir hawkward situacija. Važiuoji su nežinomu žmogum minutę susiglaudęs arčiau nei įprastai leistų komforto zona. Na neskaitant rytinių autobusų, bet jais jau kurį laiką nesinaudoju. Bet iš kitos pusės, tai tame kaip ir nėra nieko blogo. Turiu omenį prisiliesti prie kito žmogaus. Čia gal tas šiaurietiškas santūrumas. Manau pamenat "free hugs" kompaniją, kur gatvėje nepažįstamieji dalino nemokamus apkabinimus praeiviams. Taigi užskaičiau savo šią kontakto fobiją, kaip savo paties trūkumą ir pagalvojau, kaip būtų gera, jei galėčiau dėl to nepergyventi ir natūraliai priimti kontaktą su kitu žmogumi. Koks būtų geras jausmas. Priėmimas ir savęs pagerinimas. Ir štai čia sugrįžtam prie pagrindinės temos apie nesusipratimus. Ta pati situacija: keliasi du snieglentininkai T-bar keltuvu ir vienas pajunta malonumą, nes perlipa per savo fobijas ir sugeba nepergyvendamas atsipalaiduoti ir nesijausti blogai dėl to kad susilietė su nežinomu žmogum. Ir jam dėl to gera ir jis džiaugiasi, grožisi žiemos vaizdais ir visas džiaugsmas matosi jo veide. Tuo tarpu antras snieglentininkas yra užkietėjęs šiaurietis (situacijai paaštrinti galima pridėti, homofobas, skustagalvis) ir iš jo perspektyvos, kas nutiko, tai kažkoks vyrukas apsižergė T-bar'ą prisiglaudė prie jo ir nudžiugo lyg šv Mariją pamatęs.  Na tikiuosi suprantate apie ką aš. Realybė abiem yra ta pati, bet jų vidiniai supratimai yra skirtingi, ir vienas kitam nežinomi. Ir sprendžią apie realybę kiekvienas naudodamas gal 10% realybės ir 90% savo vidinės patirties. Va jums ir nesusipratimas. Lygioj vietoj. Na ne visai lygio, visgi į kalną keliasi abu. Bet dabar tą patį perkeliam į kiek sudėtingesnę situaciją ir suprantam kitą barikadų pusę ir tuo pačiu save. Mano atveju tai visi šalininkai žemės nepardavimo reformos, visi anti atominių elektrinių priešininkai, ar žmonės tikintys, kad Rusija nesikiša į Ukrainos reikalus ir kad jų nėra ko bijoti. Tai va tuo mano galva užsiima bekylant keltuvais ant Liepkalnio. Susisinchronizuokime realybę.

Negatyvumas

NEpagamintas, NEmineralizuotas, NEskiestas

Ar žinote, kad Lietuviai yra labai negatyvi tauta? Nesąmonė. Aišku, kad viskas su mumis gerai. Visokių mūsų yra, visokių reikia. Bet šiandien mieste pamačiau tų, labiau negatyvesnių, žmonių darbo vaisius. Aukščiau matosi nuotrauka su Tichės kompanijos logu ir šūkiu. Oj, kaip greitai aš darausi senu krienu, besikabinėjančiu prie visko:

• Trys neiginiai trijų žodžių sakiny
• Užuot šūkiu sakant, kas mes esame, sakoma kas mes nesame
• Savo šūkyje lygiuojasi su konkurentais, užuot didžiavęsi kuo yra

Turime visgi mes to negatyvumo. Ir, kai kurių žmonių nuomone tai yra blogai. Paprastas neigiamų žodžių vartojimas, anot jų, mus pasąmoningai įtakoja, ir daug geriau yra tokius žodžius pakeisti žodžiais, turinčiais teigiamą krūvį. Ilzės paveiksliukas tai puikiai iliustruoja :

Sunkumas < Iššūkis

O jei jau kalbam apie žodžių keitimą teigiamais, pasidalinsiu labai smagiu žaidimu, kuris padės pažiūrėti kiek kitaip į mūsų kalbos įpročius ir parodys, kaip tam tikrose situacijose mes esame priklausomi nuo neiginių. Pabandykite su kuo nors kalbėti išsiversdami be žodžio "ne". Jei kas siūlo pavalgyti, bet nenori, sakai "ačiū, esu sotus". Užuot sakęs "nesigauna išspręsti uždavinio", sakai "gal gali man padėti išspręsti uždavinį", ir taip toliau. Labai sudėtingas žaidimas. Pavyzdžių nepamenu, bet yra situacijų, kuriose reik gerai pasukti galvą, kad išsiversti be "ne".
O pabaigai dar vienas paveiksliukas. Šnekučio baro iškabos ant durų. Viena iš vienos pusės, kita iš kitos, suklijavau, kad palyginti būtų patogiau. Išvadas pasidarykite patys.

Net žodis "prašom" nepadeda.

Jo, ir dar pabaigai, galima paskaičiuoti, kiek šiame tekste panaudojau neigiamų žodžių...

P.S. prisiminiau apie baudas viešajame transporte. Jei gerai pamenu, Suomijoje, traukiny parašyta, jog važiuojant be bilietų ir patikrinus kontrolei, turėsite nusipirkti brangesnį bilietą iš kontrolierių. Jokio žodžio apie baudas. Palyginimui Lietuvoje turime: Griežtai draudžiama važiuoti be bilieto, bauda xxx litų.

Tik niekam nesakyk

Neryškaus noro vaizdas.

Ant torto dega žvakutės, sugalvoji norą, užputi, ir šiukštu niekam nesakai kokį norą sugalvojai, nes neišsipildys. Manau šitą situaciją vienaip ar kitaip gyvenimę yra patyrę visi. Panašiai yra ir su blakstiena iškritusia ant skruosto. Jei atspėji ant kurio skruosto ji nusileido, sugalvotas noras išsipildys. Bet vėlgi, tik niekam nesakyk, ką sugalvojai.

Kas per nesamonė. Toptelėjo man važiuojant dviračiu. Kas taip sugalvojo ir kokia to priežastis. Atvirkščiai, visada sakyk savo norus. Kuo daugiau žmonių žinos, ko tu nori, tuo greičiau jie pas tave ateis. Juk kai kažko labai nori, visas pasaulis tau padeda to siekti, tereikia garsiai pasakyti ko tu nori. Ar mes gėdijamės savo norų? Kažko bijome? Gal, kad tie norai neišsipildys? Galiu pasakyti, kad jei nesugebi įvardinti ir garsiai pasakyti ko nori, tai išsipildymo šansai tikrai ne kokie. Sugalvok, pasakyk ir siek.

Nepakeliama būties lengvybė

Perspėjimas konstruktyvaus turinio skaitytojams. Čia jo nebus. Būdamas internetiniu egzibicionistu noriu papublikuoti man patikusias ištraukas iš aukščiau minimos knygo. Milan Kundera, nepakeliama būties lengvybė.  Aišku visos šios ištraukos užkliuvo todėl, kad surezonavo su asmenine patirtimi, todėl kitiems gali tiesiog eiline banalybe pasirodyti. Bet kokiu atveju, kaip ir sakiau, čia nieko konstruktyvaus. O šiaip romanas labai patiko. O turint omeny, kad knygą labai retai į rankas paimu, šitą suvalgiau per tris dienas. Man tai kažkas tokio...

Metaforos.

Viskas ciniškai leidžiama,

Kai šalia guli kitas žmogus.

Prie jos turi lėkti atsitiktinumai.

Atsitiktinumų paukščiai leidosi ant pečių.

Didžiulės gyvibingumo atsargos.

Gimtinė.

Užkirsti kelią atgal.

Noras gyventi.

Gyventi tiesoje.

 

Nepakeliama būties lengvybė.

Todėl keldavosi.

Nusprendė.

Dveji metai atostogų.

O jis negali jos pažadinti.

Žinanti kaip tai daryti.

Praeities skausmas

Važiuojant autobusu žvilgsnis skanuoja tamsą už lango, o mintys liejasi laisvai. Mintys susikaupusios iš praeities ir projektuojamos į ateitį. Skausmas. Jis iš praeities. Bet keista tai, jog jis (skausmas) man ne priešas. Kažkokį keistą malonumą išgyvenu kai ateina praeitis. Skauda, bet tuo pačiu jaučiu nuo emocijų besiplečiančią krūtinę. Ne, aš nenaikinsiu skausmo ir nebandysiu jo pamiršti. Aš su juo susigyvensiu. Jis yra mano dalis. Lygiai tokia pati verta, kaip ir džiaugsmas. Aš tai praeitis, o ateitis ateis neišvengiamai. Aš ją sutiksiu išskėstom rankom ir praeities skausmas virs dabarties džiaugsmu.

Saldžių sapnų

Perspėjimas taupantiems laiką : čia nėra nieko informatyvaus apart mano kliedesius.

Pamažu plėsdamiesi ausų kamštukai nugramzdina tave į tylą. Artėja ritmingas širdies plakimas. Tuk tuk, tuk tuk. Ir tu jau jauti jį ausyse. Tas kas miegojo, jau turi keltis. Nėra jokio atskaitos taško, kad galėtum nustatyti kada yra dabar. Laiko nėra. Tu ir vėl toje pačioje vietoje, kaip ir praėjusį kartą. Nuo sienos atlenkiama siaura lova kieta ir nejauki. Gelsvai blyškios šviesos vos pakanka kambariui apšviesti. Pakampiai skendi prietemoje ir tik arčiau lempos gali ką nors geriau įžiūrėti. Sušalęs kūnas nebegali daugiau miegoti. Šlykštus jausmas kai kojos išlenda iš po kaldros. Atsisedi, nuleidi kojas ant grindų. Tuk tuk, tuk tuk. Tik šį kartą tai ne širdis. Tai aplinka, kuri toliau ritmingai bilda. Jauti kaip kambarys kartu su tuo pačiu bildėjimu juda pirmyn ir atgal. Nuo lentynos nukrenta dar viena knyga. Rodos jau paskutinė, nes visos kitos jau seniai guli ant grindų. Viskas kas vakare buvo sudėta į savo vietas, dabar guli ant grindų. Prisiminimai, džiaugsmai, vargai, skolos, skausmas, ateitis ir tušinukai. Visos lentynos tuščios. Ant stalo nieko nėra. Kėdės parvirtusios, o spintos durys darinėjasi pirmyn atgal. Geltona bildanti tyla ir atodusis krūtinėje. Per sieną nubėgą šviesos dryžis. Kaip skeneris nuskanuoja kambarį nuo vieno krašto iki kito. Po jo dar vienas. Kaip metro vagonu pravažiuotum pro šviestuvą. Stojantis girgžda sušalę ir neprajudinti sanariai. Einant link veidrodžio po kojom šiugžda popieriaus lapai. Nori juos pakelti ir sutvarkyti, bet taip buvo ir prieš einant miegoti. Kėlei nuo grindų daiktus ir dėjai juos į lentynas. Tvarkingai, kad vėliau lengvai surastum. Išrykiavai svarbiausius ant stalo kur lengvai juos matai. Kas vertė tai daryti. Kas judino rankas kurios dirbo darbą. Kas sukiojo galvą ir nešė kūną į kitą vietą kai viena jau buvo sutvarkyta. Kokia motyvacija judino tave iš vidaus. Dabar rankos tik kaba pritvirtintos prie pečių. Ar nebegali susigalvoti kas tave judintų.
Veidrodyje tu ir visas tavo pasaulis, tavo kambarys kuriame tu buvai kiek tik gali prisimiti, o prie veido artėja rankos nešančios šalto vandens ežerėlį ir netrukus akimirkai tu į jį paneri. Akimirka ir vanduo išsitaško, o tu jauti kaip ežero likučiai lašais rieda tavo kaklu, krūtine, nugara. Nuogas kūnas pasruvo upeliais tekančiais nuo tavo veido. Šalti kalnų upeliai šaltu kūnu. Veidordžio atspindyje matai vis bykstelinčias šviesos juostas. Bet per langą daugiau nieko nematyti. Aklina tamsa. Tavo kambarys sklendžia nebūties tamsoje. Įsivaizduoji jį pakabintą oloje. Nesvarumas, kuriame tuo pačiu esi ir tu. Atsitrauki ir matai visa tai kaip mažą taškelį ant bekraščio juodo popieriaus lapo. Tik tie prabėgantys dryžiai. Vienas po kito. Lyg ir pasikartojantys, lyg ir padriki. Atsisuki ir įbedęs žvilgsnį į langą, kantriai lauki kol dar viena juosta nuskenuos tavo akies rainelę. Blykst. Apakintas šviesos pamažu vėl pradedi matyti prietemoje skendintį kambarį. Blykst, dar vienas. Lygiai toks pat akinamas ir tau vis sunkiau matyti tavo šešėlių aplinką. Dryžiai apakinantys tave tavo buityje. Ar lauksi dar vieno? Tau jau sunku išlaikyti nemirksint ašarojančias akis. Blikst, blikst, blikst, tu jau nebejauti laiko kurį lauki kol šviesos pluoštas vėl apakins tave. Rodos jie pasitaiko vis dažniau ir dažniau, nors iš tikro tai tik laiko nejautimas.
Bet tik užsimerkęs pamatai tai, ką tavo tinkalinėje išdegino tisiogiai nesuvokiama ryški šviesa. Pasaulis lekiantis pro šalį. Tavo kambarys bildantis traukinio vagonas, nežinomo ilgio sąstate, lekiantis tuneliu kažkokio milžiniško kraterio sienoje. Sienoje nusėtoje plyšių, pro kuriuos patekusi šviesą akina tave. Tavo tinklainėje išdegęs priešingoje pusėje esančios sienos vaizdas. Siena tokia pati korėta ir išvagota tunelių kuriais ta pačia laikrodžio kryptimi lekia kiti sąstatai. Ir kur visi mes lekiam ir kur visus mus neša. Tuk tuk, tuk tuk, skamba tiek išorėj tiek viduj. Ir iš atminties iškyla vakar dienos prisiminimas. Tvarkymasis ir dėliojimas su viltimi kad ryte viskas bus savo vietoje. Nepaisant to, kad matei jog tu nesustojančiame traukinio vagone. Ar ieškosi stop krano, ar sugebėsi jį patraukti. Ar ir vėl bandysi pamiršti tai ką sužinojai ir nekreipdamas į tai dėmeio vėl sudėsi viską į lentynas. Ar užsikimšęs ausis nuostabiaisiais kamštukais vėl nueisi miegoti, nes kūnas ir protas nebelaiko tavęs. Saldžių sapnų?


P.S. Priskaičiusiems iki galo dar rekomenduoju tylųjį amerikietį (http://quietamerican.org/), o šiuo konkrečiu atveju aplinkos įrašą : Three trains (http://quietamerican.org/download/disc-va/01_-_Three_Trains.mp3)

Gyvenimas kaip beveik išspręstas sudoku.

Manau kas yra sudoku papildomai aiškinti nereikia. Prisimink (arba isivaizduok) tokią situaciją, kai beveik visi laukeliai užpildyti "teisingai" ir likus keliems tuštiems supranti, kad kažkur padaryta klaida. Ir kadangi viska kita atrodo teisingai, bet ką pakeitus prasideda grandinine reakcija, kuri gali parodyti, kad tai kas atrode teisinga iš tikro yra gražiai atrodanti didele klaida. O viskas galejo prasideti nuo neteisingos prielaidos "atrodo šitame langelyje tiks 2".
O dabar uzduotis vaizduotei. Isivaizduok ne 3x3 sudoku bet 9x9. 81 langelis kuris kiekvienas suskirstytas I dar 81 langeli. Kiekviename reikia irašyti skaičiu nuo 1 iki 81 ir nei vienas neturi buti tame pačiame langelyje, eiluteje ir stulpelyje. Isivaizduoji? O dabar dar sudetingiau. Pridedam dar viena matavimą 9x9x9. Kubas kuriame vidiniai langeliai irgi pavirsta I kubelius ir I kuriuos reikia irasyti skaicius nuo 1 iki 729 ir tokiu kubeliu kube yra taip pat 729. Ne trivialu. Man pačiam teko ant popieriaus pakringalioti kad geriau isivaizduoti.
O gyvenimas kartais butent ir atrodo kaip beveik isprestas sudoku, visi dalykai susije vienas su kitu ir daugumoje atveju viskas atrodo labai logiska ir teisinga, kol nesusiduri su kokia priestara. Vanduo, kurio kaina 5 LTL už puslitri. Zmoniu saudymas vardan taikos (killing for peace is like fucking for virginity). Kompanijos virsininkas (CEO) uzdirbandis tukstanti kartu daugiau nei tos pacios kompanijos darbuotojas.
Taip, visais isvardintais atvejais yra loginis pateisinimas. Taip, vandeni reikia atvezti, supakuoti. Gal kam labiau patinka vanduo buteli nei vanduo is krano. Gal kai kur vanduo is krano yra su gelezim ir smirda. Bet rezultate kai turi vandeni uz 5 LTL, supranti, kad gal visgi kazkur logineje grandineje kazkas netycia (ar samonngai) padare klaidinga prielaida jog siame langelyje tiks skaicius "2".
Bet kai matai pries save 9x9x9 beveik "teisingai" isspresta sudoku ir suvoki, jog pradejus ji judinti nezinai iki kokio lygio reiks viska taisyti, susimastai, ar verta arba tiesiog supranti, jog vienam net teoriskai nera galimybiu isspresti teisingai. Ir tai ne tik apie vandeni buteliuose. Gyvenimas pilnas priestaru ir su kai kuriomis tiesiog reikia susitaikyti ir apsimesti kad sudoku issprestas teisingai.

P.S. Bandau gyventi su plancetiniu kompiuteriu. Kazkokia keista klavetura pasitaike. Pusiau LT pusiau ne.

Tavo minčių balsas

Eini miestu. Ar girdi ausyse skambančią muziką? Tai jie.

Išsitrauk ausines iš ausų ir nenustodamas eiti klausyk.

Žingsnis po žingsnio ir miesto triukšmas po truputį tyla.

Ar girdi kas lieka? Tai tavo minčių balsas. Tai tu.

Surask laiko išklausyti save.

Bridgewater principles

Tikrai galiu pasakyti, kad tai mano dienos atradimas ir visai gali būti, jog jis taps ne tik dienos, bet ir mėnesio, o gal ir metų atradimu. Na gerai, gal perdedu, bet tiekto. Šiandien paskaičiau Juozo užrodytą staipsnį apie tokį dėdę Ray Dalio, kuris yra, anot wikipedijos, didžiausio pasaulyje rizikos draudimo fondo (hedge fund) Bridgewater associates įkūrėjas ir vadovas. Straipsnis patiko ir jau net jame radau minčių, kurias pats formulavau ar dėsčiau. Kaip pavyzdžiui : Ekstremalus sportas pats savaime nėra ekstremalu. Nes jei žinai ką darai ir kokios tavęs laukia rizikos ir žinai, kad esi pasiruošęs, tai nėra ekstremalau. Visai kitaip gali pasirodyti iš šono stebinčiam žiūrovui, kuris nė nenutuokia, kokios taisyklės veikia tavo atliekamoje veikloje. O čia citata iš straipsnio :

“It’s always a matter of controlling risk,” he explained. “Risky things are not in themselves risky if you understand them and control them. If you do it randomly and you are sloppy about it, it can be very risky.” The key to success, he said, is figuring out “Where is the edge? And how do I stay the right distance from the edge?"

O viena iš nuorodų mane dar labiau sudomino.

Before our meeting, he sent me a copy of his “Principles,” a hundred-page text that is required reading for Bridgewater’s new hires. It turned out to be partly a self-help book, partly a management manual, and partly a treatise on the principles of natural selection as they apply to business.

Labai lengvai susiradau minimą knygą. Ir pradėjau vartyti, jei galima vartoti šį žodį elektroninei knygai. Labai subjektyviai galiu pasakyti, kad, kiek skaičiau, kiekvienas sakinys, man drugelius krutinėje vertė plasnoti. Manau kiekvienas turi galvoje kažkokių nepilnai suformuluotų minčių, kurios jau kurį laiką sėdi viduje, bet neranda aiškaus kelio į lauką. Tai nežinai, kaip suprantamai jas pateikti, tai jos dar iki galo nesusiformulavusios. O Dalio tekste, kiekvienas sakinys, tai mano galvoje tūnančios minties materializavimas ant popieriaus. Aiškiai ir rišliai. Apie tai, jog religija gerus dalykus suplaka su ne tokiais gerais ir tu lyg norėtum sekti gerus dalykus, bet negali pasirinkti iš religijos, kad atseit šie jūsų principai man priimtini, o šie nelabai. Bažnyčia tau neleis pasirinktinai vadovautis jos mokymais. Imk viską, arba eik lauk. Ir prašau ekvivalentas iš knygos :

Sometimes we forge our own principles and sometimes we accept others’ principles, or holistic packages of principles, such as religion and legal systems. While it isn’t necessarily a bad thing to use others’ principles—it’s difficult to come up with your own, and often much wisdom has gone into those already created.

Ir tada patikslinimas boldu :

Adopting pre-packaged principles without much thought exposes you to the risk of inconsistency with your true values.

Kitas pavyzdys, apie principų reikalinguma ir kokią jie nauda duoda, kaip turint arba suprantant principus žymiai lengviau gali priimti sprendimus gyvenime. Neturi žinoti kažkokio konkretaus miesto, kad galėtum gerai orientuotis. Aišku, gali išmokti mintinai Vilnių, bet tai nepadės orientuotis Kaune. Bet jei mokėsi sekti kelio ženklus, matysi pagal saulę, kur yra pietūs ir žinosi kurion pusėn teka upė, tai galėsi taikydamas šiuos principus orientuotis visuose miestuose. Taip pat turėdamas aiškius principus, žymiai lengviau priimsi sprendimus gyvenime. Jei vertini kolektyvą ir laisvą įmonės kultūrą, turėdamas du darbo pasiūlymus, lengvai pasirinksi ne tą, kur siūlo didesnį atlyginimą, o tą kur kietas kolektyvas ir gyvi sąntykiai tarp bendradarbių. Citata :

Your values are what you consider important, literally what you “value.” Principles are what allow you to live a life consistent with those values. Principles connect your values to your actions; they are beacons that guide your actions, and help you successfully deal with the laws of reality. It is to your principles that you turn when you face hard choices.

Turiu pasakyti, dar visko neperskaičiau, bet tikrai tai padarysiu, kai drugeliai baigs plasnoti ir tikiuosi nenusivilsiu. Kolkas, tai kandidatas į mano bibliją :) Jei kas susidomės ir irgi perskaitys, labai bus smalsu sulaukti jūsų nuomonės.

Straipsnis yra čia.

Knyga yra čia.

Beje, jei tingite skaityti, galite paklausyti, ką sako ten dirbantys žmonės. Čia. Aišku neatmetu galimybės, kad tai geras PR'as, jei taip tai jis tikrai gerai į mane pataikė. Bet iš tikro šio fondo klientai yra valstybės, bankai, pensijų fondai ir kitokie stambesni klientai. Tai nežinau ar teisingai pataikė...

Reklama, emocjos ir minčių takeliai

Yra laikas dienoje, kai mintys nevalingai nuklysta į laukus, o žvilgsnis nefokusuotas eina iki horizonto. O mano mintys klajonėms turi savo kelius ir takelius. Vienais takeliais jos vaikštinėja labai dažnai ir jie jau gerokai praminti. Kiti takeliai vos įžvelgiami vingiuoja tarp medžių. Kai kurie takeliai trumpi ir greitai išsišakojantys bei pereinantys, kiti atvirkščiai, gali tęstis tarp uolų labai ilgai ir iš jų nėra kito išėjimo, kaip tik tas vienintelis esantis labai toli. O mintis pasukti vienu ar kitu takeliu gali pro langą pamatytas krentantis lapas, atbėgantis šuo, užuostas kvapas ar išgirstas garsas. Bet koks pojūtis, kuris sukelia impulsą galvoje, savaip nukreipia mintį kitu takeliu, kaip koks iešmininkas pasiunčia traukinį kitais bėgiais. Ir vienas toks iešmininkas paleido mano traukinį pagalvoti apie reklamą.

Ou je baby...

Kartas nuo karto man užkliūna drabužių reklamos. Išvaizdus, besišypsantis arba labai rimtai atrodantis žmogus aprengtas drabužiais, kuriuos tu turėtum įsigyti. Arba išvaizdi ir savo seksualumu iš reklamos virstanti mergina (arba vaikinas) ant savo kūno demonstruojanti apatinius kuriuos apsivilkusi (apsivilkęs) tu turėtum atrodyti taip pat nuostabiai. Tai man užkliūna, nes aš, kaip ir didžioji dauguma, manau, jog didžioji dauguma nieko nesupranta (čia tokia truputį rekursija gavosi). Taigi pamaniau, jog labai neblogai pasijaustų skirtumas ir iš tikro galėtum pamatyti reklamuojamą rūbą ir jo grožį, jei stebuklingai iš reklamos būtų galima ištrinti modelius, paliekant tiktai rūbus. Kam to reikia? Mano paaiškinimas labai paprastas: kad žmonės suprastų, jog reklama naudojasi jų emocijomis tam, kad parduotų prekę. Ne tai nėra blogai, nes emocinės reklamos pagal apibrėžimą sukelia daugiau emocijų ir paprastai jos būna geros. Tiesiog kaip sakoma angliškai, knowledge is power, ignorence is bliss (žinojimas - jėga, abejingumas - palaima). Žmogus turėtų suprasti, kaip juo manipuliuojama, ir jau su tuo supratimu vertinti reklamą. Kad nebūtų, jog picas ar grietinę išplėtusiam akis ir nuo apvalumų pasiseilėjusiam primatui parduotų tuntas olialia mergaičių. Reklama turi atkreipti dėmesį į prekę, su tuo sutinku, bet prekę parduoti turi prekės kokybė ir jos reikalingumas pirkėjui.

Mintys nukreipiančios mintis

Gėris, džiaugsmas, atvirumas. Atvirai kalbėti apie viską. Tiesa negali griauti ar daryti blogo. Turėti savo viziją ir ja dalintis. Siekti jos ir priimti pagalbą. Padėti kietiems. Maži darbai ir tie suartina žmones. Priverčia nusišypsoti. Nauja nors ir tas pats sena. Kiekviena diena gali būti nauja, jei iš naujo pasakai labas. Nereikia visada projektuoti ateities pagal praeitį. Ateitį galima sukurti. Ir kuo mažiau neišsakytų praeities šešėlių slėgs, tuo lengviau bus kurti ateitį. Pripažinti klaidas, nesigėdyti trūkumų. Būti tuo kas esi, nes savęs neapgausi. Ir tas šiltas jausmas viduje, kai išsakai savo mintis, kai numatai ateitį ir supranti, jauti, jog tai yra teisinga. Kad ir tos mintys ar planai nesiderina su aplinkinių nusistovėjusia nuomone. Tu jas sakai ir jauti jog tai yra teisinga. Džiaugsmas kurti. Džiaugsmas dalintis. Džiaugsmas būti suprastam. Padėti darant tai, ką puikiai sugebi ir neprašyti atlygio. Tavo atlygis yra žmonės, kurie padeda tau siekti tavo vizijos. Žinodami tai ar netyčia. Tu taip pat padedi kitiems. Dalink gerus darbus, prašyk, kad kiti juos dalintų. Atrodo taip paprasta, jei taip įvyktų. Tu neturėtum kur pasidėti nuo žmonių norinčių tau padaryti gerą. Utopija? Gal reikia bandyti. Manau yra kalnai žmonių, kurie tai daro, bet ta gėrio banga nurimsta žmonių abejonėse, gėdoje ir neryžtingume. Bet neaukok savo vizijos. Jei jos dar nematei, būk atviras, bet nepamiršk gėrio ir neįsileisk tamsos, kuri gali tave paralyžiuoti. Kaip nuostabu yra sukoncentruoti mintis. Nemėtyti dėmesio ir nesiblaškyti. Tada mintys užpildo viską ir abejonėms nelieka vietos. Geismas. Jis pats savaime nėra blogas. Tai prigimtinė dalis kaip ir gėrio supratimas. Bandos jausmas. Kai pats nežinai kur eini, tai eini paskui bet ką. Tai irgi galbūt natūralu. Bet atvirumas ir dalinimasis padėtų susiprasti. Kalbėti su žmonėmis. Nesislėpti už humoro skraistės. Metaforos. Jos labai galingos, su jomis reikia elgtis atsargiai ir atsakingai. Nereikia iš jų daryti spektaklio ar komedijos. O paprastumas visada geriau. Atsargiai naudok žodį "visada", nes jei logika į tave atsisuks, gali neatlaikyti jos patikrinimo. Ženklai ir simboliai, leisk jiems padėti siekti savo tikslo. Galbūt ženklai yra save realizuojanti pranašystė. Bet iš tikro koks skirtumas, jei pranašystė išsipildo. Tik turėk tai omeny. Nes jei manai, kad nepavys, tau nepavyks. Jei manai, kad tau pavyks, tau pavyks. Viskas tavo galvoje. O ženklai tau rodo kelią. Gali juo ir neiti, arba patekti ten pat ir pro kitą vietą. Vis dar tikiu žmonių gerumu. Turbūt tai turėtų būti vienintelis įsakymas : būk geras. Nebūk paviršutiniškas, nes viduje visi atskiria gėrį nuo blogio. O pasaulis yra didelis ir gal net per didelis. Net ir tas rodos mažutėlis, kuris yra čia pat. Tu jo nepažįsti. Tau gali pasirodyti jog nieko naujo jame nevyksta ir viskas jau matyta. Rašymas padeda. Galbūt dar padėtų ir kalbėjimas. Minčių srautas. Srautas kuris lekia nuplaudamas visus proto vingius, gal net persirisdamas per kalnus ir kanjonus. Ir nepamiršk paaiškinti ką kliedi, jei matai, kad kažkas nesuprato. Ne būtinai iškarto. Nelik nesuprastas ir stenkis suprasti kitus. Tarpusavio supratimas, vėlgi atvirumo klausimas. Kuo atviresnis žmogus, tuo lengviau jį suprasti. O suprastas nenori būti tik nelaimingas paslapties slegiamas žmogus. Paslaptis vienam žmogui yra per sunki. Pasidalinti paslaptimi, tai pasidalinti našta ir tikėtis supratimo. O išvadų nėra, nes gyvenimas tęsiasi. Dalinkis.

Tavo gyvenimas

Dar vienas įrašas apie laiką ir jo supratimą. Šį kartą šovė į galvą pažiūrėti į gyvenimą iš viršaus. Kaip žinia, visiems duotas ribotas laikas ant šios apvalios planetos. O po to, jau kaip kam pasiseks, kas toliau keliaus, kas kokiu kirmeliuku atgims, kas paprasčiausiai atgimusiems kirmeliukams maistu bus. Kaip kas norės.

Taigi. Ar matėte savo gyvenimo kalendorių. Ne savaitės dienotvarkę, ne mėnesio, ne metų planą. Visą gyvenimą vienu metu. Visą susisukusią spiralę, visas begalines kopečias, kurios visgi pasirodo turi galą. Ne ? Neproblema, prašau :

Jei norite atsispauzdinti, prašom čia. Rekomenduojamas popieriaus formatas A2 arba A1. Kiekvienas stulpelis yra pusė metų. Viršuje eina metai, šone, metų diena. Optimistiškai paprognozavau, kad nugyvensiu devynesdešimt metų. Perspėjimas, toks plakatas optimizmo tikrai nesuteikia. Šiek tiek kraupina man už nugaros kabėdamas. Bet kaip jau sakiau :

Va ką noriu atspauzdinti. Visą gyvenimą. Šiek tiek baisiai atrodo, bet tiesa yra tiesa ir geriau ją anksčiau pamatyti nei vėliau...

Tai ką gali padaryti dabar, daryk dabar

Turiu naują istoriją ir naują simbolį, kuris man primena apie dalykus, kurių nepadariau. Kaip žinia, šį rudenį vyko Onos bažnyčios remontas. Buvo keičiamas stogas, o visas fasadas iki pat bokštų viršaus buvo užstatytas pastoliais. Vaizdas maždaug toks.

Žinant mano pomėgį lipti sienomis ir lysti ten, kur šiaip nereikėtų lysti, suprantama, kad tik pamačius tuos pastolius, sugalvojau jog turiu užlipti prie Onos kryžių. Taip pat dar buvo mintis nufotografuoti bažnyčią tokiu rakursu, kuriuo paskui tikrai bus sunku nufotografuoti. "Paskui", tai yra, kai pastoliai bus nuimti.

Ir ką, pastoliai jau nuimti, stogas perdengtas, o ant bokštų puikuojasi nauji kryžiai su blizgančiais paauksuotais burbulais. Burbulais, kurie kiekvieną kartą man einant pro bažnyčią, nuo bokštų rėkia:

- "MES TIE SIMBOLIAI KURIE PRIMINS TAU DALYKUS KURIUOS TU GALĖJAI PADARYTI, BET NEPADAREI".

Ir aš turiu galvoje ne tik tą vienintelį lipimą ant pastolių, bet visas galimybes, kurios nuėjo į laiko spiralę ir vis dar matosi už kelių vingių. Burbulai man patinka. Jie mane stebi ir aš žinau, kad ateity reiks nepamiršti, kad tai ką gali padaryti dabar, daryk dabar.

Jovitos užfiksuoti perliukai

Best ever komplimentas. Juozas: - Salmonelės jūs mano!

Naujadaras: klynašvirbis.

Best future idea: žmonių šachmatai (taip gerti reikės) :)

Slapyvardis: Victoria secret

Irgi komplimentas ar kažką: įsitempusi kaip būgnas.

Berods Mindaugas apžavėtas kiaulių gripo: ten tai fiziniai ligoniai, čia tai protiniai ligoniai.

Nauja slidinėjimo rūšis: - O ką jai visą dieną keltuvais važinėtis

Hmmm: - Tu šiandien lazaniją gėrei

Tomas: - Važiuok tiesiai, bet vingiuotai.

Autorė nežinoma: - o iš kitos pusės kitą uodegytę apsaugo :D

- Su kąsniu šneka aristokratai

Šešta slidinėjimo diena: - Panaudojam puodukus gal pirmą kartą? :)

Justas: - penktoj klasėj, kas nevarė? Nieks nevarė, tik aš variau :)

Agnė: - šiandien taip atkrapštė nerdų bajeriai

Minčių gairės

Kad mintys neišsilakstytu, jas reikia prismeigti smeigtukais. Tušinuku ant popieriaus. Paskui imti po vieną ir sudėlioti į vietas.

Interpretacija

Aną dieną, po ilgos pertraukos, už mano akių užkliuvo vienas komiksas. Nuo tada, kai aš jį pamačiau pirmą kartą, jis mane sužavėjo. Ne menine išraiška. Paskutiniu fragmentu. Jis man iš karto galvoje susisiejo su ryžtu, drąsa ir kova. Kova - prieš rodos neįveikiamus dalykus. Drąsa, kad ir kaip desperatiškai ji atrodytų. Ryžtu - tikslą pasiekti bet kokia kaina. Užkliuvo ir nuklaidžiojau internetu ieškoti padorios rezoliucijos, kad vėl, kaip prieš pusę metų, galėčiau sau ant darbastalio užsidėti ir žavėtis.

Ir tai, ką atradau, man sukėlė kalną minčių, kurias reikėjo virškinti iki dabar. Net ir dabar gal nėra suvirškinta, bet jau atsibodo galvoje nešiotis. O mintys susijusios su tuo, kaip žinojimas ar nežinojimas keičia supratimą į dalykus, kurie atrodo suprasti pažystami ir aiškūs. Būtent, atrodo. Tai jokia paslaptis, kad taip yra, bet atvejis su šiuo komiksu yra labai konkretus pavyzdys. Todėl juo ir noriu pasidalinti. Ir kaip gi pasikeitė mano supratimas, kurį aš turėjau apie šį komiksą ir kas jį taip pakeitė. 

Žinojimas apie tai, ko iš tikro pačiame komikse ir nėra matyti. Jo priešistorė, ir papildoma informacija apie jo veikėjus. Nes kaip žiniai, dažnai komiksai būna daugiaserijiniai. 

Ir ar iš tikro tas paskutinis lopinėlis popieriuje atrodytu toks žavingas, jei ten vietoj smulkutės mergaitės, stovėtu savo raudonus apatinius apsivilkęs ir naktiniu chalatu plevesuojantis supermenas. Manau, ne. Tačiau pasirodo, kad šiuo atveju būtent taip ir yra. Mergaitė vardu Minus turi antgamtinių galių. Pasaulis aplink ją keičiasi vien nuo jos minčių, kuriuos kartais būna ir nelabai suprantamos. Ir šis atskriejantis meteoritas, iš tikro jai atrodo, kaip koks žaidimas. Nieko rimto.

Ir kur dabar dingo visas mano susižavėjimas šiuo komiksu. Visas ryžtas, drąsa ir užsispyrimas. Iš tikro jie nedingo. Man šis komiksas įgavo kitą prasmę. Būtent tą prasmę, apie kurią aš dabar ir rašau. Kaip žinios keičia mūsų supratimą.

Kartais į gerą pusę, kartais į blogą, o kartais gilyn (ir dar kartais aukštyn kojomis). Ir su visais man jau teko susidurti. Tik šį kartą aš turiu konkretų pavyzdį. "Example or i will not understand".

Šiandien jau laikas ilsėtis, pabandysiu pabaigti kitą kartą. Apie :

• Nemokšiška nuomonė (ignorant opinion, ignorance is bliss).
  
• Nesusitaikymas su faktais, nes tai trukdo idealizuojamam supratimui.
  
• Gal kartais neišmanymas padeda lengviau kažkuo žavėtis.
  
• Nepakartojamas menas ir menas kaip atsitiktinumas.
  
• Informacija be konteksto, laisvė interpretacijoms.
  
• Kūrėjas sukūrė ne tai ką priimė publika.

Pabaigai citata iš interneto.

"I prefer the misinterpretation. I think I'll keep reading it that way."

Ir tai, kas mane užvedė ant visų šitų minčių.

Pradžia

Antakalnio kalneliai ir baltas popieriaus lapas

Šeštadienį, pasiėmiau dviratį ir išvažiavau į miškus. Išbandžiau nokia sport tracker programą. Rezultatas. Bet tai tik šalutinis rezultatas. Tikrasis tikslas buvo pravedinti galvą, pramankštinti po motociklo avarijos apdaužytą koją ir prisiminti jausmą, kai pasileidi dviračiu nuo kalno ir nesiruoši stabdyti. Pro šalį lekiantys medžiai ir po ratais bildabčios šaknys tam tikrai suteikia savotišką žavesį. Kitam kartui reikės normalesnę kamerikę pasiimti ir sugalvoti kaip ją prisitvirtinti. Kolkas gavosi tik bleiro raganos medžioklė.

O besimalant po miškus, galvoje apart viso kito šlamšto makalavosi mintis, kodėl kartais naujas žmogus geriau už seną. Ir viena iš priežasčių, kad naujam žmogui tu pats tampi nauju žmogumi. Nelieka per ilgą laiką sukaupto supratimo apie tave. Nes seno žmogaus sukaupti prisiminimai ir lūkesčiai įpareigoja. Įpareigoja nanuvilti jo sugriaunant susidarytą modelį. Nes sulaukus to, ko nesitiki, gali apimti netikėtas diskomfortas. Todėl, jei per ilgą bendravimo su žmogumi laiką taip jau gavosi, kad jo susidarytas modelis atsiliko nuo tikrojo tavęs, tu tampi sukaustytu to senojo įsivaizdavimo. Čia kaip backwards compatability. Niekas nenori nuvilti savo senų klientų netikėtai pakeisdamas bendravimo protokolą. Ir priešinagai, naujas žmogus yra kaip baltas popieriaus lapas. Tiksliau tu jam esi kaip baltas popieriaus lapas, kuriame gali būti toks koks iš tikro esi.

Tik va problema, kiek juodraščių reikia perpiešti ir ar verta tai daryti. Gal šiuo atveju tiesiog kitą metaforą parinkti ir viskas susistatys į savo vietas. Gal tai tik požiūrio klausimas. Nežinau.

Fotonai

Šiandien mane nudžiugino fotonai. Pasiekę mano akis, jie sukėlė man džiaugsmą. Jie atskriejo iš monitoriaus, kuris kelis taškus perpiešė kita spalva. Keli taškai pasikeitė. Jie pasikeitė, nes elektronai atnešė žinią. Žinią iš toli, kad kažkas pasikeitė. Klavišai sujungė elektros grandines ir išleido kelionėn elektronus, kurie nešė džiugią žinią. Klavišai buvo suspaudyti būtent taip ir būtent tada, kada reikėjo ir tai turėjo prasmę. Ir ta prasmė elektronų ir fotonų keliu atkeliavo iki manęs ir atnešė man džiaugsmą. Ir tos prasmės supratimas mano galvoje sprogo į daugybę minčių. Paprasta žinia ir jos supratimas. Tu atsisėdai ir kaip visada surinkai tą pačią kombinaciją. Ir aš supratau "Ieva Leinartaite is online". Ir tai ne buvimas kartu ir tai ne kalbėjimas, tai supratimas. Paprasto dalyko, kad tu atsiradai kažkur šalia. Pasiekiama. Ir tai tik keli fotonai. Fotonai, kuriuos man atsiuntei tu. Tikiuosi suprasi mano džiaugsmą ir nerimą. Visi mes vienas pas kitą keliaujam fotonais. Ir sprogstam vienas kito galvose. Šiandien mane nudžiugino fotonai.

2008.06.17

Papildymas : Vizualizuotas šis tekstas.