Rodomi pranešimai su žymėmis suomija. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis suomija. Rodyti visus pranešimus

penktadienis, gruodžio 09, 2011

Suomiškasis sisu

Šiandien skrisdamas finnair žurnale perskaičiau PR'inį straipsnį kokie nuostabūs žmonės yra suomiai. Pilnai su juo sutinku ir netempdamas gumos dalinuosi OCR'inta versija su jumis. (Mano nuomonė po straipsniu)

The power of sisu
A few weeks ago I had the privilege of speaking at the book launch for Andre Noel Chalker’s The Finnish Miracle (Talentum), which is about Finnishness and success. It's always useful to get an outsider-insider to offer you an objective analysis of your strengths and weaknesses. Chaker is a French-Canadian lawyer and businessman who has been living in Finland for more than 20 years. He knows what he’s talking about and does so without sugarcoating things.
In recent years, Finland has received numerous accolades. It's been ranked by Newsweek magazine as the world s best country, by PISA (Programme for International Student Assessment) as having the best basic education system; by Gallup World Poll as the happiest nation; by Transparency International as the least corrupt; and by the World Economic Forum as the most competitive country in the world. Not bad for a sparsely populated Northern country which gained its independence in 1917.
Chaker’s basic thesis is that Finland's success is based on five ideas.

First, have an open mind.
Don't let appearances fool you, Finns are essentially liberal and inquisitive. In order to do that, we have a good knowledge base (education), tolerance for diversity and energy. How else would you explain our egalitarian nature, bilingualism and love of the naked truth, i.e. the sauna?

Second, respect trial and error.
If you want to succeed you have to take risks. This means that you have to learn to accept both failure and success. Finnish companies such as Nokia, F-Secure, MySQL, Rovio (Angry Birds) and Marimekko have achieved greatness because a few individuals have had the guts to take risks.

Third, work harder and smarter.
According to Chaker, one of the key elements to moving forward is that many Finns put a lot of effort into working. It’s in our DNA. This does not mean, however, that we work more hours than most. As a matter of fact we are a bit below the OECD average. The key is to work intelligently. Using information technology is essential to this.

Fourth, use sisu, a combination of courage and perseverance.
Finns simply don't give up. Whether during famines and wars or recessions and harsh winters, giving up is simply not an option. Runner Lasse Virén won the gold medal in the 10,000-metre event at the 1972 Munich Olympics despite falling down midway in the race. This was a remarkable show of sisu.

Finally, be yourself.
Finns are straightforward. What you see is what you get. You don’t have to do any second guessing. Always trust a Finnish handshake.

The launch event was as much fun as reading the book, as the audience was full of international Finns and Finnish internationals. Jokes and laughter were aplenty. If you want to learn about the Finnish miracle, this book is a must - a guaranteed good read.

Labai teisingi, punktai ir manau, jog sekmė yra mentalitete ir išsilavinime. Jokios taisyklės ar įstatymai, neprivers žmonių gyventi geriau. Kaip jau ir ankščiau rašiau apie Suomiją, tai dar kartą patvirtina, jog reikia dirbti ne daugiau bet geriau. O tam reikia noro.
Beje, straipsnio autorius yra Alexander Stubb (minister for European affairs and foreign trade). O pats straipsnis užkliuvo dėl "sisu" specifiškai suomiško žodžio reiškiančio nepasidavimą. Pasirinkus tikslą jo siekti nepaisant sutinkamų nesekmių. Aš šį žodį, kaip nekeista, parsivežiau iš pietų. Mane apšvietė Vienas iš portugalijos couchsurfer'ių, kuris beje yra ir didėlis Lietuvos fanas. Ar mes Lietuvoje turime "sisu"? Reik išsiaiškinti.

penktadienis, lapkričio 11, 2011

Taksi sistema Suomijoje

Ir vėl gavau kalbų taksistą. Šį kartą suomis kalbantis angliškai. Panašiai laužytai kaip ir aš, bet vienas kitą puikiai supratom. Noriu pasidalinti tuo ką sužinojau apie tai, kaip Helsinkyje ir jo apylinkės veikia taksi sistema. Taip, taksi sistema, o ne taksistai.
Viskas prasideda kai klietas paskambina taksi numeriu. Yra vienintėlė kompanija (http://www.lahitaksi.fi/eng/) kuri priima visus taksi užsakymus Helsinkyje ir jo apylinkėse ir juos priskiria konkrečiam taksistui. Galima sakyti monopolija. Bet iš tikro, kaip ir beje su viešuoju transportu, kiekvienas taksi automobilis yra atskira kompanija. Čia mane labai nustebino, bet anot taksisto, taksi automobilį valdanti kompanija negali turėti daugiau nei vieno automobilio. Yra kelios išimtys, mikroautobusams, bet pagrinde, kiekvienas taksi automobilis yra atskira kompanija, kuri gauna iškvietimus iš anksčiau minėto skambučių centro.
Visus taksistus prižiūri centrinė taksi inspekcija, kuri rūpinasi, kad taksi automobilis būtų tvarkingas, kad taksistas būtų susišukavęs ir padoriai apsirengęs ir neapgaudinėja klientų. Galiu iš patirties pasakyti, kad kiek per metus važinėjau iš oro uosto į ofisą, visada visada suma už kelionę buvo vienoda. Aišku plius minus keli procentai priklausomai nuo kamščių. Taigi, jei taksi inspekcija randa kokių nors neatitikimų, jie gali įspėti taksistą arba laikinai atjungti jį nuo centrinės taksi sistemos. Tarkim porai dienų, kad išsiskalbtų ir susišukuotų. Jei to nepakanka gali atjungti ir ilgesniam laikui.
Ir tada yra kažkoks padalinys prie susisiekimo ministerijos kuris kas kažkiek laiko sprendžia kiek mieste reikia taksistų, kokios turi būti kainos ir kitus aukšto lygio klausimus susijusius su taksi. Pavyzdžiui dabar Helsinkyje ir apylinkėse dirba kiek virš tūkstančio taksistų. Tokį skaičių sugalvojo tas padalinys ir tarkim jei aš norėčiau dabar pradėti dirbti kaip taksi kompanija, man reikėtų palaukti kokius tris metus eilėje, arba tikėtis kad leidžiamas taksistų skaičius būtų padidintas.
O dabar apie pačią sistemą. Kiekvienas taksi automobilis aprūpintas video kamera, kuri įlipant ir išlipant nufotografuoja keleivį ir siunčia viską į centriuką. Taip pat jei taksistas pamyga mygtuką (konflikto atveju) siunčia visą vaizdą į bazę. Visuose taksi yra galimybė atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis. Visi automobiliai turi GPS ir dispečeris visuomet realiu laiku mato kur yra kuris taksi. Visi turi vienodus taksometrus, kurių kainų taksistai negali įtakoti. Visi tarifai atsiunčiami internetu iš centriuko. Ir visi turi ekranėlius į kuriuos gauna užsakymus. Jokių racijų.
Taksi iškvietimas nevyksta fone klausant operatorės “kas bernardinų 10 paims”. Paskambini pasakai adresą, tau pasako rezervacijos kodą ir viskas. Lauki taksi. Atvažiavus taksistui pasakai savo numerį ir važiuoji. Taip išvengiama situacijų, kai tavo taksi nesivogia kitas važiuotojas.
Taigi sistema yra puiki ir centralizuota. O tai duoda nerealias galimybes padaliniui prie susisiekimo ministerijos daryti sprendimus pagrįstus duomenimis, o ne nuojauta. Taip, sprendimai pagrįsti duomenimis. Kiek reikia taksistų, kokios turėtų būti kainos ir dar velniai žino kas. Turint tokius duomenis, kaip ant delno matosi, kiek laiko užtrunka nuo iškvietimo iki taksi atvažiavimo. Kokios vietos yra populiariausios ir kokiu metu dažniausiai reikia taksi. Tai leidžia dirbti ir planuoti taip efektyviai, kad man net juodas pavydas kyla. Po iškvietimo nesu laukęs ilgiau kaip penkių minučių. Tai va, o pabandyk tokią taksi informaciją susirinkti Lietuvoje, kad galėtum padaryti nors kokius sprendimus pagal duomenis. Labai abejoju ar kas gautūsi. Efektyvūs tie Suomiai. Nežinau, kaip jiems taip pavyksta viską gudriai susidėlioti.
Va tokią taksi sistemos struktūrą man nupasakojo taksistas pakeliui į darbą. Faktų netikrinau, bet kažkodėl viskas labai įtikinamai atrodo. Daug turim ko pasimokyti.

penktadienis, lapkričio 04, 2011

Netikėta žiema

Šia savaitę Suomijoje pastebėjau tai, kas privertė mane prisiminti antraštes Lietuvos spaudoje po pirmojo sniego. "Žiema užklupo kelininkus nepasiruošusius". Suomijoje, kelininkai atrodo ruošiasi. Iš ko tai sprendžiu. O gi iš labai elementaraus dalyko. Visur pakelėse jau susmaigstyti kuoleliai žymintys kelio kraštą ar kokį kitą elementą kaip saugumo tvorelės pradžią ar kokį bortelį. Kiekvienas žiedas, kiekviena sankryža, visur pakelėse. Elementarus dalykas kai pagalvoji, o taip palengvinantis kelininkų darbą kai sniegas užverčia kelius ir neina nieko daugiau matyti. Kiek ilgesnio nei metras ilgumo ryškiai oranžiniai kuoleliai su atšvaitu ant viršaus. Aišku gal tris savaites nebuvau Lietuvos keliuose, bet abejoju ar mūsų kelininkai taip suglvoja sau darbą pasilengvinti. Tai taip, būtent, padaryti kažką iš anksto, kad paskui būtų lengviau dirbti. Ir kažkodėl man toks jausmas jau kurį kartą kyla. Suomiai ne todėl kad daugiau dirba gerai gyvena, o todėl kad efektyviau.

antradienis, birželio 28, 2011

Joninės suomiškoje europos kultūros sostinėje.

Savaitgalį praleidau Turku mieste. Norėjau pamatyti, kaip jonines švenčia suomiai ir tuo pačiu pažiūrėti, kaip atrodo šių metų europos kultūros sostinė. Įspūdžiai teigiami. Išbandžiau couchsurfing'ą, prisivažinėjau motociklu, susitikau naujų žmonių ir pamačiau, kaip atrodo Suomijos miestas per jonines.
Iki Turku nusigavau motociklu pagrindine magistrale. Maždaug 160km. Pakeliui visą laiką lijo ir pūtė gūsingas iki 20 m/s vėjas. Buvo geras patyrimas tokiomis sąlygomis važiuoti. Atvykęs apsistojau pas turką Ebo. Jis mielai sutiko suteikti nakvynę ir siūlė pasilikti ilgiau. Nežinau ar čia atsitiktinumas ar sekmė, bet susirasti vietą nakvynei pavyko labai lengvai. Tiesą sakant, net neieškojau kur apsistoti, bet klausinėjausi vietinių ką ir kur galima pamatyti ar nuveikti Turku mieste per jonines. Visgi didžiausia suomių šventė, plius Turku - europos kultūros sostinė.
Kultūros objektai

Europos kultūros sostinė nesužavėjo. Ko norėti visgi 178.000 gyventojų iš kurių mieste buvo likę gal 1000. Taip taip, pasirodo, suomių pagrindinis joninių šventimo būdas yra susipakuoti daiktus ir draugus ir važiuoti į užmiesčio sodybas. Šeima ir draugai. Ir taip visas miestas. Bergždžiai tikėjausi pamatyti didesnių renginių mieste. Miestas buvo išmiręs, kaip filmuose apie zombių apokalipses. Tiesą sakant net zombių nebuvo.
Taigi kitą dieną praleidau ant ratų važiuodamas per aplinkines salas. Keliai suomijoje nuostabūs. Lygus asfaltas kur bevažiuotum. Vairavimo kultūra irgi visiškai suomiška. Jei kas važiuoja lėtai, niekada nepamatysi, kad kas bandytų lenkti. Jei prie šviesoforo kas nors užmiega, tai turi praeiti geros 10 sekundžių, kad kas nors ryžtųsi pyptelėti. Jei kelyje kamštis, tai jame tvarkingai stovi ir motociklininkai. Beje lietuviškas "važiuoti lėtai" yra jei važiuoji maksimaliu leistinu greičiu. Važiuoti normaliai yra leistiną greitį viršyti bent 10 km/h. Taigi, suomijoje pagarba kelyje yra labai smarkiai jaučiama. Taip smarkiai, kad net pačiam nepatogu, jų taisyklėms nusižengti. Net patys suomiai iš savęs juokiaisi VRS kameros stiliumi. Vienoje TV laidoje, suomiai, visas didžiulės stovėjmo aikšteles vietas pažymi "parkavimas invalidams" ir aikštelė visą dieną lieka tuščia. Arba specialiai važiuoja lėtai ir žiūri kokio ilgio kamštis susidaro. O susidaro ilgas.
Cemento fabriko karjeras.

Taigi kultūringais keliais keliavau salomis aplink Turkų miestą. Pamačiau kaip atrodo cemento fabrikas ir uolinis karjeras. Tokio dydžio duobės nesu gyvenime regėjęs. Sužinojau, kad keltai mano kelyje kelia nemokamai ir plaukioja kas 15 minučių. Pasaka. Viso archipelago apvažiuoti nepavyko, nes pritrūko laiko.
Atgal į Helsinkį keliavau aplinkeliais aplenkdamas magistralę. Taip daug smagiau. Vingiuotas kelias, mažiau mašinų ir dar gauni ką netikėto pamatyti.
Pabaigai, dar keli pastebėjimai.
Laikrodis ir gatvių žibintai

Suomijoje tikrai vėlai temsta ir miegoti nueiti laiku beveik neįmanoma. Nepaisant to suomiai tvarkingai žiebia gatvių apšvietimą vienuoliktą valandą vakaro.
Šalčio nebijanti suomė.

Suomiai nebijo šalčio. Deginasi kai aš velkuosi antrą megztinį ir gatvėmis vaikšto pusplikiai.
Pas suomius vietoj kačių ir šunų gatvėmis laksto zuikiai ir vovierės. Taip pat mačiau fazaną.
Alubaryje tylu kaip bažnyčioje. Negroja muzika ir lankytojai tyliai gurkšnoja alų. Mes garsiai diskutuodami sulaukėme nustebusių žvilgsnių. Beje, kadangi labai tingėjau eiti iki baro, išsitraukiai savo gėrimą ir kaip tyčia atėjo padavėja ir man pranešė, jog pas juos savo gėrimų gerti negalima. Iš manęs gėrimas buvo paimtas. Juokingiausia buvo tai, jog prieš išeidamas nuėjau pas padavėją ir kaip buvo žadėta, ji man atidavė pusiau nugertą anksčiau konfiskuotą skardinę.
Suomiai geria pieną su viskuo. Su žuvimi, su mėsa, su tortais, su salotom ir dar velniai žino su kuo. Ši informacija iš paties suomio.
Na kolkas tiek jau ataušusių prisiminimų. Bet pagrindinė pamoka, tikros joninės suomijoje tik užmiesčio sodyboje. O daugiau nuotraukų yra čia.

sekmadienis, spalio 17, 2010

Lėtieji kaimynai

Būna vakarų, kai kliedesiai liejasi laisvai. Pasigauni kokią temą ir ją gali išrutulioti iki neregėtų absurdų ar tiesų. Šį vakarą su obuolių pyrago ir ledų pagalba rutuliojome temą apie šiaurės kaimynus ir puskaimynius ir jų polinkį į lėtumą. Skambėjo visiems gerai žinomi juokeliai : "Suomių sprinteris", "neįsitempinėjantis estas, kuriam nereikia atsipalaiduoti", "зделал кофе, уже зафтра" ir t.t. Bet iškilo vienas faktas kurio negalėjom pritempti iki teorijos: kodėl suomiai, būdami tokie lėti, yra tokie geri ralistai? Ir suprantama, ne už ilgo atsirado atsakymas. Aišku jo variantų buvo daug ilgesnių ir vaizdingesnių, su pavaizdavimais, kaip tai viskas vyksta ir atrodo, bet trumpai atsakant į klausimą, kodėl suomiai yra tokie geri ir greiti ralistai. Todėl, kad jie lėtai gazo pedalą atleidinėja.

P.S. kreditai atitenka Domantui.

antradienis, rugpjūčio 03, 2010

Laiškai iš Suomijos. Antra diena.

Tie kas nenori skaityti mano verkšlenimų apie tai, kaip užsiblokavau kompą ir bandžiau jį atblokuoti, kitą pastraipą praleiskite.
Iš pat ryto pasigyriau savo projekto vadovui, kad viskas einasi puikai ir kaip nekeista neturėjau jokių problemų nei darbe, nei po darbo. Ir ant tų žodžių, tris kartus neteisingai suvedžiau slaptaždį ir mano kompiuteris užsirakino. Galima kaltinti tą nelemtą suomišką raidžių išdėstimą, bet manau ir taip aišku, kas čia kaltas buvo. O tada apturėjau kompiuterio atrakinimo epopėją. Reikėjo išsiaiškinti, kas už mane atsakingas iš Nokia pusės, nes aš dar neturiu "security id", o be to negali nustatyti, kad aš esu aš. Mano "line manager" surasti taip ir nepavyko. Tuomet dar kartą paskambinus techninei pagalbai paaiškėjo, jog yra dar vienas būdas nustatyti, kad aš esu aš, o ne žirafa. Reikėjo išsiūsti laišką iš mano pašto. Tik kaip tai padaryti, kai kompas užrakintas. Nušvitimas, sužinojau kaip naudotis web paštu. Pasivogiau bendradarbės kompą ir įrodžiau, jog aš homo sapiens. Likusią dienos dalį bandžiau gauti prieigas prie kitų sistemų, kad pagaliau galėčiau pradėti darbus. Deja, dar neteko pamatyti kodo su kuriuo teks gyventi. Jis beje, sėdi pasislėpęs ClearCase sistemoje, kuri kaip sakė pats Tuomas "is pain in the ass".
O dabar dar keli pastebėjimai. Apturėjau susitikimą kuriame dalyvavo 23 žmonės ir viskas vyko virš pusantros valandos. Prieš tai dar turėjau valandos susitikimą apie tai, ką ir kodėl čia visi daro. Po to aišku ilgoji pietų pertrauka. Taigi enterpraizė valdo. Dar užkliuvo tai jog komandoje didelė žmonių kaita. Dar pacituojant kolegas "Peter is the new Mikka" suprask Peteris atėjo prie projekto į Mikka vietą. Ir tokiu "is the new X" per šiandien sutikau nemažai. Įdomu Vincentas is the new WHO ?
Dar vienas įdomus faktas apie suomių lėtumą. Kai su saugumo kortele atidarinėji duri, pyptelėjus, dar nereiškia, kad durys atsirakino ir jas jau galima atidaryti. Reikia ramiai, gal porą sekundžių palaukti ir tik tada traukti už rankenos. O jei tik pyptelėjus bandysi daryti duris, nieko gero nesigaus.
Dar viena linksma istorija, kaip aš po stalu ieškojau interneto laido. Ofise yra ilgi stalai prie kurių iš abiejų pusių sėdi žmonės. Atsisėdau aš prie vieno iš tokių stalų. Priešais sedėjo bendradarbė Paula, aš kažkaip natūraliai ieškodamas interneto kabelio palindau po stalu. Viskas kaip ir normalu, bet tik ne tada kai kolegė prie stalo sėdi su mini sijonu. Ups.
Likusi diena - laukimas prieigų teisių.
O dabar gerieji dalykai greitai. Nemokama sauna, apsiėstini pusryčiai, viešbučio dviratukai. Bilietų netikrinančios kontrolierės. Gal aš ką ne taip darau. Ir mintis kuri įstrigo į galvą grįžtant namo traukiniu. "Skuba pabaigti darbą" tiesiog apie žmones dirbančius nuo 8 iki 5. "Skuba pabaigti darbą" arba "Skuba padaryti darba". Šioks toks subtilus skirtumas.
Ok, lekiu į sauną, gal jau atsirado laisvos vietos, nes kai po darbo nuėjau buvo anšlagas. O po to gal reiks pasveikinti į Helsinkį atvykusį Maksimą. Jis kaip žinia studijuoti atvažiavo. O gal studentauti. Pavydžiu...

pirmadienis, rugpjūčio 02, 2010

Laiškai iš Suomijos. Pirma diena.

Nepaklaustas pasakau kas man užkliuvo. Nei blogąja, nei gerąja puse. Tiesiog tai, kas patraukė mano dėmėsį. Nuskristi iš Vilniaus į Helsinkį užtrunka žvėriškai mažai laiko. Vos spėjus gerti pateiktą kavą, pro langą jau mačiau Rygą. Mitas apie lėtus suomius manau ne iš piršto laužtas. Finnair lėktuve saugumo instrukcijos buvo supasakotos labai kruopščiai ir lėtai. Nokia yra didelė kompanija. Tokioje didelėje enterprizėje dar neteko dirbti. Biurokratijos lyginant su IBM'u yra ŽYMIAI daugiau. Net patys mano sutikti naujieji kolegos tai pripažino neklausti. O apie IBM biurokratijos lygį aš jau skundžiausi/pasakojau. Dabar šiek tiek pastebėjimų kolkegoms programuotojams. Vėl nuostabieji įrankiai : HP Quality center ir SPM'as. Nokia neatsilieka nuo SEB ir turi užsipirkusi dar daugiau indų. Beje, dabar turiu tampytis su dviem laptop'ais. IBM'iniu ir Nokia'iniu. Sako čia taip normalu yra. gerai kad dar asmeninio nepasiėmiau. Ok atgal prie paprastų mirtingųjų. Helsinkyje rasių maišalynė tikrai didesnė. Nei gerai nei blogai. Tik pastebėjimas. Visur pilna uolų. Nedidelių bet vis kur iš po žemių kyšo išspgrodinto granito luitai. Visi moka angliškai. Visi kuriuos užkalbinau. Merginų grožio dispersija labai didelė. Ok gudriai čia pasakiau. Yra merginų, kaip iš google paieškos "swedish blond" (nesvarbu kad sSomija). Bet yra ir tokių, kurios be problemų nurungtų Ugly Bob'ą. Maisto problemos. Kaip ir norėtųsi neišlaidauti ir ekonomiškai pasimaitinti. Bet pirmą dieną užkliuvau už Mc. Padariau išvadą, kad kitą kartą reiks su savimi pasiimti kelioninę virtuvę. Virdulį, termosą, indelių, šaukštelių ir kitų rakandų. Tuomet eiti į supermarketą ir kol lauke vasara, vakarieniauti ant pievos. Ją dar reiks susirasti. Jei kas žinote pasiūlykite supermarketo dietą, kai nėra nei kur maisto laikyti nei kur jį gaminti. Gal kaip nors gudriai, skaniai ir pigiai prasimaitinti galima. Tai tokie pirmieji kliūviniai-pastebėjimai. Viešbutis ok. Kažkodėl davė su dviem lovomis. Turiu neveikiantį lygintuvą, vonią ir prancūzišką balkoną. Ir žinoma visą internetą...

P.S. Pas suomius tuoaletuose beveik visur yra žarnelė su vandenėliu, jei netikėtai apsišikai daugiau nei planavęs ir keistai spynos rakinasi rankenėlę sukant į priešingą pusę nei įprasta paprastam lietuviui.