Kosmonautai politikoje

https://en.wikipedia.org/wiki/Law_of_triviality

Įsivaizduokime, kad NASA ruošias statyti kosminį laivą skrydžiui į marsą. Gauna valstybinį biudžetą ir užuot surinkę komandą iš geriausių inžinierių, paskelbia demokratinius rinkimus. Kandidatuoti gali visi. Rinkimo teisę turi kiekvienas 18+ pilietis. Ką žadą kandidatai inžinieriai niekas netikrina. Visiems ok, jei kuris nors žada padaryti jog raketa skristų didesniu nei šviesos greičių, kitas žada padaryti kad raketa skristų nenaudodama kuro, kitas sako esąs geriausias indžinierius, nes jo senelis buvo labai geras inžinierius (beje pastarasis vis tiek atrodo patikimiausiai). Atrodo neįtikėtina, kad NASA kada nors taip pasielgs. Ir visiems OK dėl to, niekas nesako, "ė, NASA naudoja valstybinius pinigus" dėl to turi būti demokratiniai rinkimai.
Bet va su valstybės valdymų kažkaip šitas nesigauna dalykas. Niekam nekyla klausimas, kodėl norint gauti leidimą projektuoti paprastos konstrukcijos statinius reikia daugiau egzaminų išlaikyti nei norint projektuoti valstybę. Net mašiną norint vairuoti reik teises išsilaikyti. Ir tuo labiau niekam nekliūna, kai per rinkimus į valstybės inžinierių postus kakžkas žada jog BVP augs 89% per mėnesį, arba kad padidins išmokas ir sumažins mokesčius, nu ir dar visiems po butą.
Mano momentine nuomone demokrainė technokratija (nemaišyti su autokratija) būtų geresnis būdas valstybėms "skristi į marsą" (ilgalaikis, sudėtingas uždavinys reikalaujantis daug bendradarbiavimo). Žmonės balsuoja už tikslus, o tikslus įgyvendina ekspertai, remdamiesi realiais duomenimis. Matuodami kaip sekasi tuos tikslus įgyvendinti ir pateikdami ataskaitas tiesiogiai rinkėjams.

P.S čia yra padrikos dušo mintys, tiesiog burbančios ir nesiūlančios nieko konstruktyvaus. Nepriimkite rimtai, aš valstybės valdyme visai nenusimanau. Tiesiog mąstau analogijom.

Transcendentiniai žmonės

Neutrinas.

Yra žmonių, kurie mano gyvenima atsirado iš niekur, netikėtai ir be priežasties, bet po jų atsiradimo atrodo jog kitaip ir negalėjo būti ir kad jie yra būtent ten kur reikia. Kai kurie iš jų, kaip netikėtai atsiradę, taip nepastebimai ir pradingsta. Lyg tau sėdint svetainėje pro sieną įeitų vaiduoklis, prisėstų šalia, tu su juo pasikalbėtum kaip su senu draugu, jis atsistotų ir išeitų per kitą sieną ir tau net nekiltų minties jog čia kažkas keisto nutiko... Man tokius žmones norisi vadinti transcendentiniais žmonėmis. Protingi žmonės man pasakys, kad tas žodis jau užimtas ir reiškia visai ką kitą. Bet kažkodėl pažodinis vertimas man rodos tinkamas. Trans- + -scendere. Perlipti. Perlipantis. Žmonės kuriems negalioja socialiniai ratai, išankstinės nuostatos, socialinis lanšaftas. Tokie žmonės kurie eina gyvenime kiaurai visus šiuos konceptus kaip neutrinai per materiją. O su savimi jie dažnai atneša tai kas neįprasta tavo erdvėje. Man patinka transcendentiniai žmonės. Ir tiek kurie pasilieka ir tie kurie išeina.

P.S. pradžioje, prie palyginimo kaip kiaurai transcendentiniai žmonės eina per viską, norėjau naudoti "burtininkas pereina kiaurai didžiąją kinų sieną", bet tada susimąsčiau, jog jis iš tikro nieko kiaurai nepraeina, o tik sukuria to iliuziją. Todėl atsisakiau šio palyginimo ir pasirinkau neutriną.

Apie nesusipratimus

Savaitgalį džiaugiausi ant Laimio kalno, kitaip žinomo kaip Liepkalnis. Atidriau slidinėjimo lauke sezoną. Sąlygos šioje vietoje šiemet jaučiamai gerėja. Labai laukiu, kol atidarys sniego parką, kur galėčiau nusisukti sprandą. Bet nenuklystant. Neišvengiama slidinėjimo dalis yra pasikėlimas atgal ant kalno. Liepkalnyje tai daroma T formos keltuvais, kur už vieno T raidės krašto kimbasi vienas sklidininkas, už kito, kitas, ir taip žmonės poromis keliasi į viršų. Sakydamas kimbasi omenį turiu apsižergia.

Snieglentininkė apsižergusi keltuvą.

Supratimui, aukščiau pateiktas paveiksliukas. Kadangi keltuvas dvivietis, o nuotrauką radau tik su vienu žmogum, tai užduotis vaizduotei. Ant antros T raidės atšakos patupdykite dar vieną snieglentininkę taip pat smagiai atkišusią savo dailų užpakalį. Tai va. Kadangi Liepkalnyje žmonių buvo nemažai ir dauguma jų vyr. giminės, o aš buvau be savo snieglentininkės kuri man galėtų atkišti savo dailų užpakalį, tekdavo man jį atkišti kokiam nepažįstamam snieglentininkui. Arba jis man atkišdavo, arba veidas į veidą varydavom. Na viskas priklauso nuo to kokia koja priekije ir iš katros pusės atsistoji. Tai man tokia kaip ir hawkward situacija. Važiuoji su nežinomu žmogum minutę susiglaudęs arčiau nei įprastai leistų komforto zona. Na neskaitant rytinių autobusų, bet jais jau kurį laiką nesinaudoju. Bet iš kitos pusės, tai tame kaip ir nėra nieko blogo. Turiu omenį prisiliesti prie kito žmogaus. Čia gal tas šiaurietiškas santūrumas. Manau pamenat "free hugs" kompaniją, kur gatvėje nepažįstamieji dalino nemokamus apkabinimus praeiviams. Taigi užskaičiau savo šią kontakto fobiją, kaip savo paties trūkumą ir pagalvojau, kaip būtų gera, jei galėčiau dėl to nepergyventi ir natūraliai priimti kontaktą su kitu žmogumi. Koks būtų geras jausmas. Priėmimas ir savęs pagerinimas. Ir štai čia sugrįžtam prie pagrindinės temos apie nesusipratimus. Ta pati situacija: keliasi du snieglentininkai T-bar keltuvu ir vienas pajunta malonumą, nes perlipa per savo fobijas ir sugeba nepergyvendamas atsipalaiduoti ir nesijausti blogai dėl to kad susilietė su nežinomu žmogum. Ir jam dėl to gera ir jis džiaugiasi, grožisi žiemos vaizdais ir visas džiaugsmas matosi jo veide. Tuo tarpu antras snieglentininkas yra užkietėjęs šiaurietis (situacijai paaštrinti galima pridėti, homofobas, skustagalvis) ir iš jo perspektyvos, kas nutiko, tai kažkoks vyrukas apsižergė T-bar'ą prisiglaudė prie jo ir nudžiugo lyg šv Mariją pamatęs.  Na tikiuosi suprantate apie ką aš. Realybė abiem yra ta pati, bet jų vidiniai supratimai yra skirtingi, ir vienas kitam nežinomi. Ir sprendžią apie realybę kiekvienas naudodamas gal 10% realybės ir 90% savo vidinės patirties. Va jums ir nesusipratimas. Lygioj vietoj. Na ne visai lygio, visgi į kalną keliasi abu. Bet dabar tą patį perkeliam į kiek sudėtingesnę situaciją ir suprantam kitą barikadų pusę ir tuo pačiu save. Mano atveju tai visi šalininkai žemės nepardavimo reformos, visi anti atominių elektrinių priešininkai, ar žmonės tikintys, kad Rusija nesikiša į Ukrainos reikalus ir kad jų nėra ko bijoti. Tai va tuo mano galva užsiima bekylant keltuvais ant Liepkalnio. Susisinchronizuokime realybę.

Negatyvumas

NEpagamintas, NEmineralizuotas, NEskiestas

Ar žinote, kad Lietuviai yra labai negatyvi tauta? Nesąmonė. Aišku, kad viskas su mumis gerai. Visokių mūsų yra, visokių reikia. Bet šiandien mieste pamačiau tų, labiau negatyvesnių, žmonių darbo vaisius. Aukščiau matosi nuotrauka su Tichės kompanijos logu ir šūkiu. Oj, kaip greitai aš darausi senu krienu, besikabinėjančiu prie visko:

• Trys neiginiai trijų žodžių sakiny
• Užuot šūkiu sakant, kas mes esame, sakoma kas mes nesame
• Savo šūkyje lygiuojasi su konkurentais, užuot didžiavęsi kuo yra

Turime visgi mes to negatyvumo. Ir, kai kurių žmonių nuomone tai yra blogai. Paprastas neigiamų žodžių vartojimas, anot jų, mus pasąmoningai įtakoja, ir daug geriau yra tokius žodžius pakeisti žodžiais, turinčiais teigiamą krūvį. Ilzės paveiksliukas tai puikiai iliustruoja :

Sunkumas < Iššūkis

O jei jau kalbam apie žodžių keitimą teigiamais, pasidalinsiu labai smagiu žaidimu, kuris padės pažiūrėti kiek kitaip į mūsų kalbos įpročius ir parodys, kaip tam tikrose situacijose mes esame priklausomi nuo neiginių. Pabandykite su kuo nors kalbėti išsiversdami be žodžio "ne". Jei kas siūlo pavalgyti, bet nenori, sakai "ačiū, esu sotus". Užuot sakęs "nesigauna išspręsti uždavinio", sakai "gal gali man padėti išspręsti uždavinį", ir taip toliau. Labai sudėtingas žaidimas. Pavyzdžių nepamenu, bet yra situacijų, kuriose reik gerai pasukti galvą, kad išsiversti be "ne".
O pabaigai dar vienas paveiksliukas. Šnekučio baro iškabos ant durų. Viena iš vienos pusės, kita iš kitos, suklijavau, kad palyginti būtų patogiau. Išvadas pasidarykite patys.

Net žodis "prašom" nepadeda.

Jo, ir dar pabaigai, galima paskaičiuoti, kiek šiame tekste panaudojau neigiamų žodžių...

P.S. prisiminiau apie baudas viešajame transporte. Jei gerai pamenu, Suomijoje, traukiny parašyta, jog važiuojant be bilietų ir patikrinus kontrolei, turėsite nusipirkti brangesnį bilietą iš kontrolierių. Jokio žodžio apie baudas. Palyginimui Lietuvoje turime: Griežtai draudžiama važiuoti be bilieto, bauda xxx litų.

Galimybės ir poreikiai

Radau nepublikuotą įrašą senų laikų.

Šiandien ryte, važiuodamas traukiniu į darbą, klausiau suomių radijo. Kažką kalbėjo apie Ameriką ir Obamą. Žinoma suomiškai. Tada paleido ištrauką iš Obamos pasisakymo. "I want America to have best infrastructure in the world. [plojimai, ovacijos, ekstazės apimtų rėmėjų šūksniai]". Ir tada "it hit me". Ką reiškia turėti geriausią infrastruktūrą? Raktinis žodis "geriausią". Tai reiškia, kad reikia su kažkuo lyginti, kad žinotum, jog ji geriausia. Reiškia reikia kitų. Ir beje, yra du būdai kaip tai pasiekti. Arba gerinti savo infrastruktūrą arba bloginti kitų. Todėl pasakymas "noriu turėti geriausią kažką" yra ganėtinai slidus. Ar ne geriau turėti tokius tikslus kaip : noriu, kad visi keliai būtų asfaltuoti, noriu, kad autobuso nereikėtų laukti ilgiau kaip 10 minučių. Aiškiau, bet ne taip užveda ovacijas ir palaikymą. Ir galų gale, pastaruoju metu susimąsčiau apie poreikių reliatyvumą. Ir tai pastebėjau ir pats savyje. Jog poreikiai labai kinta priklausomai nuo galimybių. Visada poreikiai yra šiek tiek aukščiau to, ką galėtum. Žodžiu rimtas minčių srautas nuo vienos temos iki kitos.

Debilai, imbecilai, idiotai.

Mokslas ir religija.

Debilai, imbecilai, idiotai. Po seimo rinkimų socialiniuose tinkluose labai pagausėjo aukščiau minimų žodžių vartojimas. Suprantu dėl ko, bet tam nepritariu. Kažkaip negražu žmogų už akių apkalbinėti, kad ir koks jis bebūtų. O tie, kur balsavo už DP ar dar kokia pažadų partiją, tikrai neskaito jūsų (mano soc. ratai) statusų atnaujinimų. Ši mintis privedė prie dar vienos metaforos apie partijas beigi jų pažadus.
Žmonėms, balsavusiems už DP, reikia aiškių ir lengvai suprantamų dalykų. Taip, kaip kai kuriems žmonėms reikia paprasto ir suprantamo paaiškinimo apie pasaulį. Katalikų bažnyčia ypač pažengusi suteikti paprastus ir aiškius atsakymus apie pasaulį. Nesvarbu ar tai tiesa ar ne, svarbu jog užtenka tikėti. Lygiai taip pat ir DP, pažadai, kuriais pakanka tikėti, o ar jie išsipildys iki paskutinio teismo dienos, tai jau čia kitas klausimas.
Tuo tarpu pasaulis nėra paprastas. Taip pat nėra paprasta ir politika beigi valstybės valdymas. Ir žmonėms, kuriems nepakanka paprasto atsakymo, yra mokslas, kuris detaliai ir patikrinamai gali pateikti atsakymus, kas ir kaip veikia. Aišku, ten ligi šiol yra labai daug neatsakytų klausimų ir dar labai daug reikia darbo įdėti, kad kas nors judėtų į priekį. Taip pat jei nori suprasti ką tau sako mokslas, reikia ir pačiam kiek pastangų įdėti ir pasigilinti. Manau suprantate kurios partijos užsiima mokslu, o kurios religija.
Taigi, dar karta noriu pasakyti, jog negražu už akių vadinti žmones idiotais. Sakykite jiems tai į akis ir jei dar nebūsite iškirstas ar sudegintas ant laužo, tai paaiškinkite, kuo skiriasi mokslas nuo religijos. Tai tiek manau.

Pirmoko efektas

Po truputį kuopiu savo todo (mieliau jį vadinu tadam) sąrašą. Vienas, iš labai senų laikų užsilikusių darbelių, buvo padaryti plakatą iš smėlio filmuko kadrų. Sand storm Nida. Pasedėjau, pamaigiau ir pagaminau va tokį dalyką. Spausti, kad pasididintų.

Mano keverzionė.

Čia įdėtas ne pats pirmas variantas, bet esmės tai nekeičia. Tada paprašiau konsultacijos pas ekspertą. Ilga istorija trumpai. Po to kai nusiunčiau medžiagą iš kurios gaminau plakatą ir kiek papasakojęs ką ir kaip noriu padaryti, gavau va tokį atsakymą. Vėlgi, spausti, kad padidinti.

Knygos viršelis.

Plakatas.

Ir tada supratau, kad mano variantas atrodo maždaug, kaip pirmoko pieštukais nupieštas plokščias namas ir tokio pat dydžio šalia stovinti pagaliukų žmogelis, beigi klasikinė saulė su spinduliais ir tuščiaviduris melynas debesėlis virš viso šito gero. Ir taip yra su daug dalykų kuriuos bandau daryti pirmą kartą. Sakyčiau pirmoko efektas.

Į mano klausimą, kaip tave to mokė universitete, gavau atsakymą, jog niekaip. Tiesiog darai ir išmoksti. Ir iš tikro, jei manęs paklaustų, kaip tave mokė universitete programuoti, kad tu dabar taip moki programuoti (darau čia drąsią prielaidą, kad moku programuoti), atsakyčiau tą patį. Manęs universitete nemokė. Pats dariau, dariau ir išmokau.

O išvada turbūt paprasta, daryti, daryti, daryti ir jokiu būdu neišsigąsti savo pirmoko piešinio, nes pradžioje jis visada bus. Ir jei sustosi, tai jis ir liks.

P.S. Plakato tekstas : Nida. Moment in time. Ryškioje saulės šviesoje, pasiėmę baltą popieriaus lapą ir saują smėlio, bandėme aplenkti laiką ir būti greitesni už šešėlį.

Laisvė būnant menininku.

Kaušas išsivoliojęs aliejinių dažų paletėje...

Ne, aš nelaikau savęs menininku, nepaisant gerai žinomo užrašo ant ŠMC, bet taip jau gavosi, kad esu tarp jų. O čia noriu pasidalinti įžvalga (į save). Vieną vakarą su Mariana (viena iš rezidenčių) sugalvojom paekspermentuoti su greitai filmuojančia kamera. Rezultate gaunasi smarkiai sulėtinti filmukai. Nepraėjus nė pusvalandžiui, jos studijoje, jau liejosi vanduo, rašalas, byrėjo smėlis, ant siūlo sūpavosi samanos ir ore skraidė popieriniai konfeti. Bėda, kad rezultatai ne puikiausi, nes apšvietimas buvo tikrai šūdinas, bet pats procesas tikrai pakylėjo.
Tada aš dar kartą pagalvojau, kokia laisvė yra būti menininku. Taip, taip, čia gal tik man, bet toks aš jau esu, visuomenės normų suformuotas. Bet manau ne aš vienas. Pagal mane yra "teisingi" užsiėmimai, tokie kaip pavyzdžiui, eiti po darbo pabėgioti ar pavažinėti dviračiu, savaitgalį eiti į žygį, ar per atostogas važiuoti į kokią kelionę. Pažiūrėti filmą ar paklausyti muzikos, nueiti į barą alaus ar stalo futbolą pažaisti. Niekam tai nesukels jokios nuostabos ar keistų minčių. Bet jei pasakysi kam, kad po darbo eisi išsiteplioti dažais ir voliosiesi ant asfalto, lipsi ant tvoros ir skaitysi eilėraščius ar nuspalvinęs katiną, apriši katedros bokštą kaspin, tai kaip minimum pagalvos, kad tau kažkas ne taip. Geriausiu atveju paklaus, o tai kam tu tai darai. Kitaip sakant tokie "ne visai teisingi" užsiėmimai. O užsiklijavęs meniniko etiketę ir dar įvilkęs tai į kokią gerą filosofiją, laisvai gali daryti tokius dalykus (ir dar pinigų už tai kartais gauti).
A, yra dar keli būdai tam pateisinti. Kaip Remis sakė, (laisva citata) :

"turiu du vaikus, bet užtat dabar po darbo galiu akvarele piešti ir niekas kreivai nežiūri". 

Taip, būdamas su vaikais vėl gali "vaikiškai" elgtis. Kitas plačiau naudojamas variantas yra alkoholis, kai išgėręs, gali be problemų daryti ir kalbėti visokias nesamones ir niekas tavęs iš ryto už tai nesmerks (iki tam tikros ribos), juo lab gali visuomet pasakyti, kad nieko neatsimeni.
O man pačiam visgi labiausiai imponuoja laisvė būnant savimi, tik tiek, kad gyvenant visuomenėje, norom nenorom, turi skaitytis su kitų nuomone, taigi kitas artimiausias variantas, laisvė būnant menininku.

Gyvenimas kaip beveik išspręstas sudoku.

Manau kas yra sudoku papildomai aiškinti nereikia. Prisimink (arba isivaizduok) tokią situaciją, kai beveik visi laukeliai užpildyti "teisingai" ir likus keliems tuštiems supranti, kad kažkur padaryta klaida. Ir kadangi viska kita atrodo teisingai, bet ką pakeitus prasideda grandinine reakcija, kuri gali parodyti, kad tai kas atrode teisinga iš tikro yra gražiai atrodanti didele klaida. O viskas galejo prasideti nuo neteisingos prielaidos "atrodo šitame langelyje tiks 2".
O dabar uzduotis vaizduotei. Isivaizduok ne 3x3 sudoku bet 9x9. 81 langelis kuris kiekvienas suskirstytas I dar 81 langeli. Kiekviename reikia irašyti skaičiu nuo 1 iki 81 ir nei vienas neturi buti tame pačiame langelyje, eiluteje ir stulpelyje. Isivaizduoji? O dabar dar sudetingiau. Pridedam dar viena matavimą 9x9x9. Kubas kuriame vidiniai langeliai irgi pavirsta I kubelius ir I kuriuos reikia irasyti skaicius nuo 1 iki 729 ir tokiu kubeliu kube yra taip pat 729. Ne trivialu. Man pačiam teko ant popieriaus pakringalioti kad geriau isivaizduoti.
O gyvenimas kartais butent ir atrodo kaip beveik isprestas sudoku, visi dalykai susije vienas su kitu ir daugumoje atveju viskas atrodo labai logiska ir teisinga, kol nesusiduri su kokia priestara. Vanduo, kurio kaina 5 LTL už puslitri. Zmoniu saudymas vardan taikos (killing for peace is like fucking for virginity). Kompanijos virsininkas (CEO) uzdirbandis tukstanti kartu daugiau nei tos pacios kompanijos darbuotojas.
Taip, visais isvardintais atvejais yra loginis pateisinimas. Taip, vandeni reikia atvezti, supakuoti. Gal kam labiau patinka vanduo buteli nei vanduo is krano. Gal kai kur vanduo is krano yra su gelezim ir smirda. Bet rezultate kai turi vandeni uz 5 LTL, supranti, kad gal visgi kazkur logineje grandineje kazkas netycia (ar samonngai) padare klaidinga prielaida jog siame langelyje tiks skaicius "2".
Bet kai matai pries save 9x9x9 beveik "teisingai" isspresta sudoku ir suvoki, jog pradejus ji judinti nezinai iki kokio lygio reiks viska taisyti, susimastai, ar verta arba tiesiog supranti, jog vienam net teoriskai nera galimybiu isspresti teisingai. Ir tai ne tik apie vandeni buteliuose. Gyvenimas pilnas priestaru ir su kai kuriomis tiesiog reikia susitaikyti ir apsimesti kad sudoku issprestas teisingai.

P.S. Bandau gyventi su plancetiniu kompiuteriu. Kazkokia keista klavetura pasitaike. Pusiau LT pusiau ne.

Čia juokinga nes...

Pradžiai dilbert'o komiksas (2005) :

O tada Nokija reklama (2011) :

O čia juokinga nes (pirmas lygis) , taip ir matau kaip Nokia kūrybinė komanda susėdusi prie stalo, nusprendžia padaryti reklamą kur žmonės šoka ir visaip kitaip džiaugiasi laidu kuris prie nieko nesijungia ir dar paskui sako :

"Panaudokime dar kokį modernų trumpinį. Taip turėtu atrodyti kiečiau. A2DP."

O jei iš tikro tai juokinga čia, nes (antras lygis) Nokia reklama galvoje susijungia su prieš tai esančiu Dilbert'o komiksu, kuris kaip ir niekuo nėra susijęs ir plius buvo pagamintas prieš daugiau nei penkis metus. Manau čia joukinga nes, juokas yra teigiamas stimulas, kurį smegenys gauna, kai suranda sąryšį tarp išorinio pasaulio elementų. O jei tas sąryšis yra netikras, kaip šiuo atveju, tiesiog atsitiktinumas, tai gauni stimulą x2, už tai kad teisingai atfiltravai teisingą sąryšį nuo neteisingo (čia gal jau trečias lygis). Tai lygiai todėl manau ir yra juokingos visos mėmės, kur smegenys į vieną visumą sujungia kalnus tarpusavyje nesusijusių elementų.

All in one meme:

Jei šitas paveiksliukas tau nejuokingas, reiškia tu nesusiejai jame esančių elementų.

P.S. namų darbams TED paskaita apie neteisingą supratimą, jog cukrus mums patinka todėl, kad yra saldus. Iš tikro dėl to, kad cukrus mums patinka, dėl to jisai yra saldus.

Drunk, You’re a Fool

Gal kokį mėnesį ar ilgiau, Suomijoje lauko reklamos stendai buvo užpildyti anti-alkoholine socialine reklama. Kompanija "Drunk, You’re a Fool" vaidzavo gerai pagėrusius jaunus žmones. Dailiai apsirėdžiusią mergelę vemenčią į savo rankinuką, arba vos ant kojų pastovintį "kietą" vyruką. Suomiškas kompanijos puslapis : http://www.kannissaoletaalio.fi/ Nelabai suprantu suomiškai, bet žinutę suprasti galima.

Ir ką gi, kompanija baigėsi ir šiandien, tuose pačiuose lauko reklamos stenduose vėl puikuojasi alaus ir silpnų alkoholinių kokteilių reklamos. Demokratija, nenori, kad žmonės gertų, reklamuok tai, nori, kad tavo produkciją pirktų, taip pat reklamuok. Tik pas ką pirmiau pinigai ir kantrybė pasibaigs :)

Čia baigiasi mano neinformuota nuomonė. Pasidomėjus pasirodo, kad tą pačia "Drunk, You’re a Fool" kompaniją organizavo "Federation of the Brewing and Soft Drinks Industry". O motyvas tam matomai buvo planas sugriežtinti alkoholio reklamos įstatymus, kuris taip ir nebuvo įgyvendintas. Neįgyvendintas, matomai, motyvuojant :

The campaign results were excellent and the materials reached the target group extremely well

ir

The campaign received the Health Promotion Act of the Year award in 2009.

Čia daugiau info.

Tai kokia gi išvada. Jokios, konkrečios. Tik žinau tiksliai, kad man labai nepatinka, kai alkoholis asocijuojamas su sportu (krepšinis ir futbolas anyone). Ir jei būtų mano valia, ribočiau alkoholio reklamą.

Aišku kažkas pasakys, kad draudimai yra blogai, ir tai nepadeda. Į tai atsakyčiau : ok, jei jau taip nenorite draudimų, legalizuokime visas draudžiamas substancijas ir leiskime žmonėms patiems patsirinkti ;)

Attention, don't get distracted

Linksmas pastebėjimas iš taksi. Taip jau gavosi, kad prabangiais automobiliais tenka važiuoti iš oro uosto į darbą. Vienas iš tokių buvo Mercedes Benz. Visas toks naujas ir blizgantis. Vairuotojo prietaisų skydelyje per vidurį didžiulis ekranas. Pradedant važiuoti, jame pasirodė užrašas :

"Attention, don't let media center distract you from situations on the road"

Ar kažkas panašaus. Vos neprunkštelėjau. "Attention, don't get distracted".

Ir tada susimąsčiau apie UI dizainą. Iš vienos pusės kažkas iškelia tikslą netrugdyti vairuotojui, iš kitos pusės kažkas nori atsiriboti nuo teisinės atsakomybės, o iš trečios pusės dar kažkas labai nori, kad jų darbas būtų pastebėtas ir kad visokie užapvalinki kampai ir MB logotipai matytųsi kuo ryškiau. Va taip ir gaunasi UI mashupas.

Mano nuomone, jei išsikeli pagrindinį tikslą "nemaišyti vairuotojui", tai tas tikslas turėtų atsispindėti kiekviename sprendime.

Švieskimės ir švieskime

Šiandien sužinojau naujieną apie tai, kaip Ugandiečiau myli homoseksualius žmones (cnn).

Tamsuoliai visuomet pasiruošę ką nors užmušti ir nuolatos kažko bijo vien dėl bijojimo ar nežinojimo. Kiek pamenu, dar nebuvo, kad protingi žmonės, pasipiktinę, susirinktų ir nuspręstų išžudyti tamsuolius. O atvirkščiai manau buvo ir ne kartą. O jei dar protingas žmogus kažką užgivenęs turi. Gal visgi reiktų vieną kartą protingesniems susirinkti ir tvarką padaryti? Reikia skubiai mažinti tamsuolių gretas. Ne, nežudant ir ne kitaip susidorojant. Vienintėlis būdas: švietimas (gražus žodžių derėjimas gaunasi, naikinti tamsuolius švietimu). Manau, jei dauguma būtų protingesnė už vidutinį tamsuolį, tai automatiškai išsispręstų daug rimtų problemų, tokių kaip vėžį sukelenti spinduliuotė, pasaulio pabaiga, netikėtai pagytų visi velnio apsėstieji ir visi žmonės įgytų imunitetą gėjų platinamai sugėjėjimo ligai.

Taigi švieskimės ir švieskime.

Reklama, emocjos ir minčių takeliai

Yra laikas dienoje, kai mintys nevalingai nuklysta į laukus, o žvilgsnis nefokusuotas eina iki horizonto. O mano mintys klajonėms turi savo kelius ir takelius. Vienais takeliais jos vaikštinėja labai dažnai ir jie jau gerokai praminti. Kiti takeliai vos įžvelgiami vingiuoja tarp medžių. Kai kurie takeliai trumpi ir greitai išsišakojantys bei pereinantys, kiti atvirkščiai, gali tęstis tarp uolų labai ilgai ir iš jų nėra kito išėjimo, kaip tik tas vienintelis esantis labai toli. O mintis pasukti vienu ar kitu takeliu gali pro langą pamatytas krentantis lapas, atbėgantis šuo, užuostas kvapas ar išgirstas garsas. Bet koks pojūtis, kuris sukelia impulsą galvoje, savaip nukreipia mintį kitu takeliu, kaip koks iešmininkas pasiunčia traukinį kitais bėgiais. Ir vienas toks iešmininkas paleido mano traukinį pagalvoti apie reklamą.

Ou je baby...

Kartas nuo karto man užkliūna drabužių reklamos. Išvaizdus, besišypsantis arba labai rimtai atrodantis žmogus aprengtas drabužiais, kuriuos tu turėtum įsigyti. Arba išvaizdi ir savo seksualumu iš reklamos virstanti mergina (arba vaikinas) ant savo kūno demonstruojanti apatinius kuriuos apsivilkusi (apsivilkęs) tu turėtum atrodyti taip pat nuostabiai. Tai man užkliūna, nes aš, kaip ir didžioji dauguma, manau, jog didžioji dauguma nieko nesupranta (čia tokia truputį rekursija gavosi). Taigi pamaniau, jog labai neblogai pasijaustų skirtumas ir iš tikro galėtum pamatyti reklamuojamą rūbą ir jo grožį, jei stebuklingai iš reklamos būtų galima ištrinti modelius, paliekant tiktai rūbus. Kam to reikia? Mano paaiškinimas labai paprastas: kad žmonės suprastų, jog reklama naudojasi jų emocijomis tam, kad parduotų prekę. Ne tai nėra blogai, nes emocinės reklamos pagal apibrėžimą sukelia daugiau emocijų ir paprastai jos būna geros. Tiesiog kaip sakoma angliškai, knowledge is power, ignorence is bliss (žinojimas - jėga, abejingumas - palaima). Žmogus turėtų suprasti, kaip juo manipuliuojama, ir jau su tuo supratimu vertinti reklamą. Kad nebūtų, jog picas ar grietinę išplėtusiam akis ir nuo apvalumų pasiseilėjusiam primatui parduotų tuntas olialia mergaičių. Reklama turi atkreipti dėmesį į prekę, su tuo sutinku, bet prekę parduoti turi prekės kokybė ir jos reikalingumas pirkėjui.

Tai ką gali padaryti dabar, daryk dabar

Turiu naują istoriją ir naują simbolį, kuris man primena apie dalykus, kurių nepadariau. Kaip žinia, šį rudenį vyko Onos bažnyčios remontas. Buvo keičiamas stogas, o visas fasadas iki pat bokštų viršaus buvo užstatytas pastoliais. Vaizdas maždaug toks.

Žinant mano pomėgį lipti sienomis ir lysti ten, kur šiaip nereikėtų lysti, suprantama, kad tik pamačius tuos pastolius, sugalvojau jog turiu užlipti prie Onos kryžių. Taip pat dar buvo mintis nufotografuoti bažnyčią tokiu rakursu, kuriuo paskui tikrai bus sunku nufotografuoti. "Paskui", tai yra, kai pastoliai bus nuimti.

Ir ką, pastoliai jau nuimti, stogas perdengtas, o ant bokštų puikuojasi nauji kryžiai su blizgančiais paauksuotais burbulais. Burbulais, kurie kiekvieną kartą man einant pro bažnyčią, nuo bokštų rėkia:

- "MES TIE SIMBOLIAI KURIE PRIMINS TAU DALYKUS KURIUOS TU GALĖJAI PADARYTI, BET NEPADAREI".

Ir aš turiu galvoje ne tik tą vienintelį lipimą ant pastolių, bet visas galimybes, kurios nuėjo į laiko spiralę ir vis dar matosi už kelių vingių. Burbulai man patinka. Jie mane stebi ir aš žinau, kad ateity reiks nepamiršti, kad tai ką gali padaryti dabar, daryk dabar.

Laiko supratimas

Perspėjimas

Nevažiavusiems slidinėti į Livigno : kiekvienas žodis įžangoje važiavusiems sukels prisiminimus ar asocijacijas, tačiau nedalyvavusiems įžanga gali pasirodyti, kaip paviršutiniškas ir tuščias žodžių kratinys.

Įžanga

Kaip visada, pradžia nuo aplinkui. Savaitė poilsio Italijos alpėse, kur 29 slidžių ir lentų lordai laiką leido kalnų ir pigaus alkoholio apsupty. Livigno. Po pirmų kelių dienų didžioji dalis dalyvių, matomai nuo suvartoto alkholio kiekio, pradėjo kriuksėti ir karščiuoti. Teko gydytis dar didesnėmis dozėmis vaistų. Tačiau tiek sveikieji, tiek sergantys nuoširdžiai išvažinėjo visas Livigno trąsas ir netrąsas. Pajautė kalnų gaivą, vėjo stiprumą, sniego pučiamo į veidą aštrumą, saulės ryškumą, pusnų klampumą offroad'e, skirtumus tarp greitų ir lėtų, atvirų ir uždarų keltuvų ir visus kitus kalnų teikiamus privalumus bei trūkumus (Visi ant kalno sutikti žmonės atrodė labai artimi). Vakarais vykdavo stropūs vakarienių gaminimai su akrobatiniais triukais. Netikėtai pakilęs vėjas iš miegų žadino aitvarus (Vidinis vėjas). Šaltuose balkonuose vyko pokalbiai kurių turinį ir prasmę jau sunku atgaminti. Beje, labai tikėtina, kad balkonai ir neaprengtos kojos buvo viena iš sukiaulėjimo priežasčių. Bet kaip bepaiimtum, buvo geras laikas. Laikas apie kurio supratimą dabar ir reikėtų rašyti. Laikas prabėgo greitai, bet bėgo ilgai.

Artėja

Atėjo laikas išskristi. Buvo priduoti lagaminai. Kaip kas tilpo į apribotus 15 ryanair'o kg, kaip kas netilpo. Bet galų gale, visi lagaminai buvo priduoti. Liko tik rankinis bagažas ir alkoholio likučiai buteliuose. Kaip žiniai į lektuvą jų pranešti nebūtų gavęsi, bet išmesti nekilo rankos. Teko imtis reikalo ir padaryti tvarką. Ramiai laukiamosios salės vidury susėdę lietuviai laukė savo skrydžio. Apibendrinant...

Tekstas

Į lektuvą atsisėdau šiltas. Ir nežinau kaip taip atsitiko, bet su keleive 'i' kilo diskusija apie laiko supratima. Štai čia ir prasideda mintis. Kaip žmonės supranta laiką. Kaip jį įsivaizduoja. Na bent tie, kurie turi vaizdinį mąstymą. (Žodžių atminties žaidimas) . Diskusiją šiuo klausimu jau turėjau su kita 'I'. Diskusija nesibaigė, nes kilo ginčas. Blogai. O klausimas diskusijai buvo toks. Jei metus įsivaizduoti kaip apskritimą, kurioje apskritimo vietoje būtų naujieji metai. Sausio pirmoji. Klausimas į kurį nėra teisingo atsakymo. Tiesiog man įdomu sužinoti kitų žmonių nuomonę. Tiksliau sužinoti kitų žmonių nuomonę tam, kad įsitikinčiau, jog aš mąstau bent jau panašiai kaip kiti. Nes man, apvaliuose metuose, naujieji metai yra ties dvylikta valanda. Bet kaip man teko nusivilti, kai aš uždaviau šitą klausimą aplinkiniams. Mano susidarytas supratimas dužo į šipulius, nes beveik niekas neatsakė jog sausio pirmoji yra ties dvylikta valanda. Na, kai kas visgi atsake, bet mažuma. Visi kiti į mane pažiūrėjo labai keistai. Lyg nesupratę klausimo. Kiti nieko neatsakė. Gal visgi sudėtinga atsakyti į klausimą, kai į jį nėra teisingo atsakymo (Klausimas be teisingo atsakymo). Man visgi nuoširdžiai buvo įdomu, ar tikrai mes visi taip skirtingai įsivaizduojame metus. Nes mano supratimas buvo toks, jog metai sukasi ratu, savaitės sukasi ratu, viskas sukasi ratu.

Buvo toks supratimas, bet paskui atejo kitoks. Būtent dėl to atėjusio ir iškėliau šitą klausimą. Supratau, jog niekas visgi jokiu ratu nesisuka. Viskas eina viena tiesia linija. Kaip kokios kopėčios į dangų, kurių galo nematyti. Nei viena diena nepasikartos nei po savaites nei po mėnesio nei po metų. Viskas kas praeina lieka kopečių apačioje, o tau belieka lipti aukštyn, nematant kas ten yra ir nežinant, kada visgi nuo tu kopėčių nusiversi. Kiekviena diena, tai vienas laiptelis. Štai toks laiko supratimas jau prieš kurį laiką stuktelėjo man į galvą.

O supratimas keičia elgesį. Apvalusis supratimas, yra nuspėjamas, jis suteikia ramumo, nes tu žinai jog ratas apsisuks. Apvalus ratas leidžia visai laiko visumai sutilpti galvoje. Ramumas ir nuspėjamumas. Tiesusis laikas yra baisus, nes nėra kelio atgal. Nė pro kur. O galimybės sugryžti netekimas yra labai gąsdinantis dalykas (predictably irrational - keeping doors open). Taip pat, tos begalo ilgos kopečios netelpa galvoje, matosi tik iki tos vietos, kur kopečios pasislepia gyvenimo debesyse. Bet mane visgi kopečių variantas užkabino. Dėl to, kad galbūt realiau atspindi gyvenimą ir juo neapgaudinėji ir neužliuliuoji savęs. Supranti, kad laikas eina pirmyn ir kiekviena diena yra verta daryti. O ką daryti, tai jau priklauso nuo kiekvieno.

Senovės majų kalendorius. Nelabai panašus į kopėčias.

Klausimas

Klausimas tiems, kas nepatingės ir daskaitys iki šitos vietos. Kokį laiką matai tu, kur ant apskritimo yra sausio pirmoji ? Ne majų kalendoriuje. Savo galvoje.

Internetas

Ir žinoma, po visų rašinių patikrinau, ką internetas mano apie laiko supratimą. Circular and straight time philosophy atvedė prie Ethernal return koncepto. Tada akis užkliuvo už Friedrich Nietzsche teksto Thus Spoke Zarathustra.

"'Everything straight lies,' murmured the dwarf disdainfully. 'All truth is crooked, time itself is a circle.'"

Tada tiesiu taikymu gutenberg.org paskaityti visos knygos kuri jau ilgą laiką yra public domen'e. Prie jos, pasirodo yra ir audio knyga. Už akių užkliuvo skyrius "War and Warriors". Klausiau gal penkis kartus. Vis dar nesupratau. Tada prisiminiau kitą knygą kurią citavo filme "Dead man".

"If the doors of perception were cleansed every thing would appear to man as it is, infinite. For man has closed himself up, till he sees all things through narrow chinks of his cavern." - Aldous Huxley, doors of perception.

Išvados

Ir tada supratau, kad apie viską yra prifilosofuota tokie kalnai, ir kad visa informacija yra taip lengvai pasiekiama, jog galima nuprotėti. Mintys, kam jos reikalingos. Manau, kad visi šitie pamąstymai, pasvaičiojimai ir supratimo ar nuomonės ieškojimai, tai kaip treniruotė kūnui, kur atidirbti judesiai įsimenami. Raumenų atmintis, kai judesį atlieki negalvodamas apie jį, kai jis gaunasi natūraliai ir gerai, nes jį jau darei šimtus kartų prieš tai. Lygiai taip pat ir su mintimis. Prasukdamas vis tą pačią juostelę galvoje, išdegini smegenų vingius (Mintys ir jų ratai), paruoši vagą mintims, ir jei kada gyvenime, mintis įšoks į tą paruoštą vagą, ir kas tada bus, tu būsi pasiruošęs. Taip, kaip apie tai jau galvojei. Tai laikas susiprasti ir susivokti. Kodėl tai rašau. Gal todėl, kad nepamirščiau, labiau suprasčiau ir kad kiti žinotų ką aš galvoju. Gal nepakenks šis mąstymas, svarbu gal kaip ir fizinėje treniruotėje, nepasitempti smegenų. Nežiniai, kaip paskui jas pagydyti...

P.S.

mmmm mėtų arbata su romu daro stebuklus. nom nom.

Džiaugtis vienam

Manau, kad visi medžiai yra laimingi. Ir jie kiekvieną dieną džiaugiasi. Bet jie tuo nesidalina, bent jau ne su žmonėmis. Todėl manau, kad žmogus džiaugdamasis vienas, atrodo laimingas kaip medis...

Kaip dalintis dešrą ?

Kartą, su Ieva, važiuojant iš Nidos, teko ilgokai stovėti eilėje prie kelto. Iš po savaitgalio, bagažinėje dar buvo likusi labai skani vytinta dežra. Ieva, būdama didžiulė visokio plauko mėsų mėgėja, puolė kapoti tą dešrą. Aš irgi neatsilikau. Skanavau kartu. O dilema yra dabar tame kad Ieva dešrą skanauja x centimetrų per minutę greičiu, o aš y centimetrų per minutę greičiu, kai x > y. Man tos dešros ištikro nei gaila nei ką. Bet, vienu atveju aš tyliu ir toliau skanauju y centimetrų per minutę greičiu, kitu, pasidalinu su Ieva savo samprotavimais, kaip beje ir padariau. Rezultatas, pirmu atveju aš suvalgau mažiau dešros, antru, Ieva sako ok, dalinamės per pusę ir pirma pribaigia savo pusę. Lyg viskas ir gerai, bet aš likęs su savąja puse ir lėtai (y cm/min) ją valgydamas jaučiuosi negerai, nes nesidalinu dešra su varkše Ieva, kuri savo dešrą jau suvalgė.

Betkuriuo atveju, arba aš blogai jaučiuosi, arba gaunu mažiau dešros. Panašią situaciją galima dar labiau praplėsti, kai yra daugiau dalyvių, kurie turi ribotus resursus, ir kai kurie naudoja principą : “Pirma suvalgom tavo, paskui kiekvienas savo”. Tai kaip visgi dalintis dešrą ?

Kažkade pamenu žiurėjau filmą apie kažką panašaus : Richard Dawkins: Nice guys finish first. Ir Richard Dawkins pateikė labai idomią teoriją apie tai kaip reikia dalintis dešrą. Jos esmė, jog pradžiai dešrą reikia dalintis su visais ir prisimiti su kuo dalinaisi ir jei tas su kuo tu jau dalinaisi, su tavim nesidalina, daugiau su juo nesidalinti. Čia ne į temą, bet tuo pačiu noriu parekomenduoti to paties Richard Dawkins : on the strangeness of science.

Karas ir ginklai

Neseniai pradėjau žiūrėti discovery serija Future Weapons. Apie visokius modernius ginklus. Labai gražūs žaisliukai. Bet kai pasako jų kainas tai susimastai. Pagalvojau, visi pastoviai mini jog karas amerikai labai brangiai kainuoja ir kad ji jam išleidžia tiek ir tiek pinigų. Jei skaičiais, tai pagooglinus galima sakyti maždaug 6,4 milijardo $ per mėnesį. Bet čia kažkoks neteisingas karas, kaip pasakytu mikė pukuotukas. Paprastai kai įsivaizduoji karą tai visa valstybė, visi jos piliečiai jaučia kad vyksta karas, kad yra tikslas, nugalėti priešą ir visi daro ką gali kad tai padaryti kaip galima greičiau.
Bet dabar kiek aš susidarau vaizdą, situacija tokia kad, dalis amerikiečių kasdien eina į darbą banke, kita dalis eina į darbą fabrikam, o kita dalis eina į darbą karan. Ir vieni apie kitus nelabai ką žino. O tie 6,4 milijardo doleriu kurie yra išleidžiami. Jei pagalvoji tai jie niekur nedingsta. Jie iš valstybės biudžeto, tai yra visų piliečių, pereina į karo pramonės kišenes. Prisiminiau būtent su tuo susijusią, citatą iš filmo "Why we fight" :
When war becomes that profitable, you're going to see a lot more of it.