Laisvė būnant menininku.

Kaušas išsivoliojęs aliejinių dažų paletėje...

Ne, aš nelaikau savęs menininku, nepaisant gerai žinomo užrašo ant ŠMC, bet taip jau gavosi, kad esu tarp jų. O čia noriu pasidalinti įžvalga (į save). Vieną vakarą su Mariana (viena iš rezidenčių) sugalvojom paekspermentuoti su greitai filmuojančia kamera. Rezultate gaunasi smarkiai sulėtinti filmukai. Nepraėjus nė pusvalandžiui, jos studijoje, jau liejosi vanduo, rašalas, byrėjo smėlis, ant siūlo sūpavosi samanos ir ore skraidė popieriniai konfeti. Bėda, kad rezultatai ne puikiausi, nes apšvietimas buvo tikrai šūdinas, bet pats procesas tikrai pakylėjo.
Tada aš dar kartą pagalvojau, kokia laisvė yra būti menininku. Taip, taip, čia gal tik man, bet toks aš jau esu, visuomenės normų suformuotas. Bet manau ne aš vienas. Pagal mane yra "teisingi" užsiėmimai, tokie kaip pavyzdžiui, eiti po darbo pabėgioti ar pavažinėti dviračiu, savaitgalį eiti į žygį, ar per atostogas važiuoti į kokią kelionę. Pažiūrėti filmą ar paklausyti muzikos, nueiti į barą alaus ar stalo futbolą pažaisti. Niekam tai nesukels jokios nuostabos ar keistų minčių. Bet jei pasakysi kam, kad po darbo eisi išsiteplioti dažais ir voliosiesi ant asfalto, lipsi ant tvoros ir skaitysi eilėraščius ar nuspalvinęs katiną, apriši katedros bokštą kaspin, tai kaip minimum pagalvos, kad tau kažkas ne taip. Geriausiu atveju paklaus, o tai kam tu tai darai. Kitaip sakant tokie "ne visai teisingi" užsiėmimai. O užsiklijavęs meniniko etiketę ir dar įvilkęs tai į kokią gerą filosofiją, laisvai gali daryti tokius dalykus (ir dar pinigų už tai kartais gauti).
A, yra dar keli būdai tam pateisinti. Kaip Remis sakė, (laisva citata) :

"turiu du vaikus, bet užtat dabar po darbo galiu akvarele piešti ir niekas kreivai nežiūri". 

Taip, būdamas su vaikais vėl gali "vaikiškai" elgtis. Kitas plačiau naudojamas variantas yra alkoholis, kai išgėręs, gali be problemų daryti ir kalbėti visokias nesamones ir niekas tavęs iš ryto už tai nesmerks (iki tam tikros ribos), juo lab gali visuomet pasakyti, kad nieko neatsimeni.
O man pačiam visgi labiausiai imponuoja laisvė būnant savimi, tik tiek, kad gyvenant visuomenėje, norom nenorom, turi skaitytis su kitų nuomone, taigi kitas artimiausias variantas, laisvė būnant menininku.

Tiek mažai bet tuo pačiu tiek daug

Atvykus i Oslą jau oro uoste teko matyt grupę brolių lietuvių garsiai besiaiškinančių kažką su policija. Autobuse, pakeliui iš oro uosto, į patį Oslą, dar keli broliai tęsė "balių" kuris jiem (sprendžiant is vaizdo) tęsėsi jau ne vieną dieną. Vaizdai buvo tikrai graudūs. Tada parašei tu su pasiūlymu kuris skambėjo saivaime neitikėtinai ir sviežūs įspūdžiai iš oro uosto ir sutapimas, kad tu iš Lietuvos prisidėjo prie to, kad tas pasiūlymas atrodė dar įtartiniau.

Kaip ir visi iš vaikystės turiu kelis prisiminimus kurie pasilikę iki šiol. Vienas iš jų, kaip užsieniečių turistų grupė, mane ir du mano vaikystės draugus, pavaišino kramtoma guma. Ne šiaip kramtoma guma, bet po pakelį juicy fruit davė. Nepamenu kokie tai metai buvo, bet tada tai buvo kaip kokia dangiška mana ir tai pamenu iki šiol.

Labai panašiai, po kelionės į Portugaliją, buvau apžavėtas nelauktų dovanų kurias gavau. Ir nežinau kiek dėl to kiek dėl šiaip nesuprantamų priežasčių pradėjau savo labai įtartiną misiją. Siūlyti coutch surfing keliautojams nemokamas nakvynes viešbučiuose. Bet ne viesiem, o tik tiems kam tikrai to reikia ir kas neberanda daugiau niekur kur apsistoti. Taip netikėtai apgyvendinau ir lietuvį, kurio atsiliepimas yra teksto pradžioje ir vokiečių porelę, kuriem reikėjo du kartus siūlyti kol sutiko ir dar kelias grupeles keliautojų, kuriem nepasisekė rasti kas juos priimtu pas save namie. Nei vieno iš tų žmonių nesutikau asmeniškai, nes pagrinde jie gyveno Stockholme, Osle arba Helsinkyje, bet tikiu, kad jiems patiko. Vienu žodžiu, kaliau karma taškus kaip didėlis.

Tai tiek techninių detalių, bet iš tikro labiau norėjau pasidalinti principu kuriuo vadovaudamaisis tai dariau. Kiekvienas iš mūsų turime daugiau nei kažkuris kitas, nors mes patys visuomet save matuojame ne pagal tai ką turime, o pagal tai ko neturime lyginant su kitais. Visą laiką žiūrime į "geriau" gyvenančius ir matome kuo jie pranašesni. Bet retai kada susimąstome jog tai ką turime, kažkam kitam, net ir esančiam visai šalia yra neįsivaizuojama prabanga. Nebūtinai galvoti apie materialinius dalykus. Jei esi jaunas vyras tau vieni juokai užkelti lagaminą ant viršutinės autobuso lentynos, tuo tarpu smulkutė mergina bandydama tai padaryti, dar ir galą gauti gali jį ant galvos užsimetusi. Jei esi patyręs specialistas, tau kai kurie dalykai yra tokie elementarūs, kad net nesusimąstai, jog jie kam nors gali būti klausimas tarp dviejų savaičių darbo ar eureka momento, kai viskas išsisprendžia per pusdienį. Taip pat tas pats elementarus materealus dalykas, kai matai parduotuvėje varguolį skaičiuojantį centus duonai, kai tu tuo tarpu išsiveži vežimėlį prikrautą net neskaičiuojant kiek kas kainavo. Cituojant SEL dainos žodžius "galėtum duoti tiek, kad apsišiktų iš džiaugsmo".

Tiek mažai bet tuo pačiu tiek daug. Bet labai svarbu nieko nesitikėti gauti už tai ką duodi. Nė padėkos negali tikėtis, nes tu duodi ne tam, kad tau dėkotų, o dėl paties davimo, nes tai tau yra tiek mažai, o kažkam tiek daug. Aišku tokios situacijos nevisada pasitaiko, kai gali kam lengvai padėti, bet reikia jų nepraleisti, o kartais net ir pabandyti surasti. Nepraleisk progos būti geras ir lengvai pasipelnyti karmos taškų. Peace.

P.S.

Šitas principas, kai turėdamas daug, duodi turinčiam mažiau, man kontrastuoja su viso savęs atidavimo kitiems principu, kai atiduodi viską ką turi bet kam, kam tik ko reikia. Ir tuo pačiu labai asocijuojasi su lektuve man nuolatos kartojama taisykle. Pradžiai užsidėkite deguonies kaukę sau, paskui padėkite aplinkiniams. Žinau yra nesutinkančių, bet bandydamas pirma kitam kaukę uždėti, gali baigtis dviguba nelaime. Aišku ir vaizdas, kai sėdi su trim deguonies kaukėm išsišiepęs, o šalia žmogus dūsta irgi atranda tam tikrų paralelių su realybe.

P.P.S čia neraginu dabar eiti elgetų šelpti, nes tai Vilniuje dabar yra nelegalu. Geriau apsidairykite aplinkui ir patys pamatykite žmones kuriem galite padėti arba apsilankykite socialinės pagalbos tinklapiuose tokiuose kaip : aukok.lt, pagalbadaiktais.lt

Tavo gyvenimas

Dar vienas įrašas apie laiką ir jo supratimą. Šį kartą šovė į galvą pažiūrėti į gyvenimą iš viršaus. Kaip žinia, visiems duotas ribotas laikas ant šios apvalios planetos. O po to, jau kaip kam pasiseks, kas toliau keliaus, kas kokiu kirmeliuku atgims, kas paprasčiausiai atgimusiems kirmeliukams maistu bus. Kaip kas norės.

Taigi. Ar matėte savo gyvenimo kalendorių. Ne savaitės dienotvarkę, ne mėnesio, ne metų planą. Visą gyvenimą vienu metu. Visą susisukusią spiralę, visas begalines kopečias, kurios visgi pasirodo turi galą. Ne ? Neproblema, prašau :

Jei norite atsispauzdinti, prašom čia. Rekomenduojamas popieriaus formatas A2 arba A1. Kiekvienas stulpelis yra pusė metų. Viršuje eina metai, šone, metų diena. Optimistiškai paprognozavau, kad nugyvensiu devynesdešimt metų. Perspėjimas, toks plakatas optimizmo tikrai nesuteikia. Šiek tiek kraupina man už nugaros kabėdamas. Bet kaip jau sakiau :

Va ką noriu atspauzdinti. Visą gyvenimą. Šiek tiek baisiai atrodo, bet tiesa yra tiesa ir geriau ją anksčiau pamatyti nei vėliau...