Negatyvumas

NEpagamintas, NEmineralizuotas, NEskiestas

Ar žinote, kad Lietuviai yra labai negatyvi tauta? Nesąmonė. Aišku, kad viskas su mumis gerai. Visokių mūsų yra, visokių reikia. Bet šiandien mieste pamačiau tų, labiau negatyvesnių, žmonių darbo vaisius. Aukščiau matosi nuotrauka su Tichės kompanijos logu ir šūkiu. Oj, kaip greitai aš darausi senu krienu, besikabinėjančiu prie visko:

• Trys neiginiai trijų žodžių sakiny
• Užuot šūkiu sakant, kas mes esame, sakoma kas mes nesame
• Savo šūkyje lygiuojasi su konkurentais, užuot didžiavęsi kuo yra

Turime visgi mes to negatyvumo. Ir, kai kurių žmonių nuomone tai yra blogai. Paprastas neigiamų žodžių vartojimas, anot jų, mus pasąmoningai įtakoja, ir daug geriau yra tokius žodžius pakeisti žodžiais, turinčiais teigiamą krūvį. Ilzės paveiksliukas tai puikiai iliustruoja :

Sunkumas < Iššūkis

O jei jau kalbam apie žodžių keitimą teigiamais, pasidalinsiu labai smagiu žaidimu, kuris padės pažiūrėti kiek kitaip į mūsų kalbos įpročius ir parodys, kaip tam tikrose situacijose mes esame priklausomi nuo neiginių. Pabandykite su kuo nors kalbėti išsiversdami be žodžio "ne". Jei kas siūlo pavalgyti, bet nenori, sakai "ačiū, esu sotus". Užuot sakęs "nesigauna išspręsti uždavinio", sakai "gal gali man padėti išspręsti uždavinį", ir taip toliau. Labai sudėtingas žaidimas. Pavyzdžių nepamenu, bet yra situacijų, kuriose reik gerai pasukti galvą, kad išsiversti be "ne".
O pabaigai dar vienas paveiksliukas. Šnekučio baro iškabos ant durų. Viena iš vienos pusės, kita iš kitos, suklijavau, kad palyginti būtų patogiau. Išvadas pasidarykite patys.

Net žodis "prašom" nepadeda.

Jo, ir dar pabaigai, galima paskaičiuoti, kiek šiame tekste panaudojau neigiamų žodžių...

P.S. prisiminiau apie baudas viešajame transporte. Jei gerai pamenu, Suomijoje, traukiny parašyta, jog važiuojant be bilietų ir patikrinus kontrolei, turėsite nusipirkti brangesnį bilietą iš kontrolierių. Jokio žodžio apie baudas. Palyginimui Lietuvoje turime: Griežtai draudžiama važiuoti be bilieto, bauda xxx litų.

Apie Daniją

Tuščia gatvė.

Naujas projektas mane perkėlė į Daniją. Taigi maždaug savaitę per mėnesį praleidžiu antrame pagal dydį (252.107) Danijos mieste Aarhus. Prieš rebraninimą miesto tag lainas buvo "The worlds biggest small city". Aarhus prieš tai vadinosi Århus, bet kadangi norėjo tapti pasaulietiškesnis, o ant jūsų, kaip ir daugumos kitų pasaulio gyventoų, klavetūros nėra raidės "Å", tai nusprendė "Å" pakeisti į "Aa", kad lengviau į google suvesti būtų. Tas miestui kainavo apie 15 milijonų litų ir sukėlė daug miestiečių nepasitenkinimo, bet čia ne apie tai.
Iš aplinkos sulaukiu tų pačių, savaime suprantamų klausimų, kaip ir tada, kai skraidžiau į Suomiją. "Na, tai kaip miestas, ką po darbo veiki", etc... Na ką aš galiu pasakyti. Iš pirmo įspudžio miestas atrodo miręs. Aišku, reikia turėti omeny, kad aš jame svečiuojuosi darbo dienomis, bet vistiek. Po darbo važiuojant autobusu namo ir pro langą skenuojant sutemose skendinčias gatve, kartais pasirodo, jog esi zombių apokalipsės nusiaubtame pasaulyje. Ne tai, kad zombiai apink, tiesiog nė gyvos dvasios nesimato. Visi kažkur pasislėpę. Įvažiavus į centrą gali pamatyti kiek daugiau žmonių, bet tokie vaizdai, kaip prie fontanėlio, ar kokio kito, iškilesnio objekto, tinkančio meeting pointui, besiburiuojanti kompanija, gana reti. Bendradarbiai, kuriems anksčiau yra tekę dirbti Aarhuse, taip pat reiškė an užuojatą kai sakiau, jog ten keliausiu dirbti. "Jo, kaimelis toks su universitetu".
Bet ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai jog gatvėse vakarais nesimato žmonių, visiškai nereiškia, kad miestas yra miręs. Ir tai visiškai nereiškia, kad žmonės čia yra nuobodūs nieko neveikiantys, namie po darbo užsidarantys, prie teliko prilipę televizorių žiūrėtojai (nesugalvoju tinkamo epiteto). Beje, čia toks nukrypimas nuo temos, bet pastebėjau, jog dauguma danų nenaudoja užuolaidų. Tai, kad gyveni pirmame aukšte su vitrininiu langu į gatvę ir visi praeiviai tavo būstą mato kiaurai, visiškai nereiškia, kad reikia pasikabinti užuolaidas. "Probablly we are exibiotionists" į tokį mano pastebėjima, juokaudamas, atsakė kolega. Probablly.
Taigi, apie tai, kur vakarais iš gatvių dingsta visi danai. Pasirodo, atsakymas labai elementarus. Labai daug jų turi podarbinę veiklą. Sporto klubai, meno bureliai, parodų atidarymai, dirbtuvės. Visi kažką veikia. Ir tas kažkas nėra laiko stūmimas kokiame parke ar bare. Aišku, neturiu progos patikrinti, kaip reikalai vyksta savaitgalį. Bet čia paskui. Jau kiek vėliau vaikštinėdamas gatvėmis pastebėjau, jog sporto klubai po darbo būna užkišti. Futbolo stadionai, apšviesti ir juose laksto tuntai žaidėjų. Jau buvau keliose dirbtuvėse ir ten, taip pat, po darbo, susirenka žmonės kurie, mokinasi piešti, lipdyti, dar kažkokius rankdarbius daryti. Ne kartą vakare mačiau pro vitrininį užuolaidomis neuždengtą langą patalpas pilnas žmonių, kurie kažką jiems labai prasmingo aptarinėjo. Ir ne, tai nebuvo darbo susirinkimas su poverpointais. Taigi miestas tikrai nėra miręs, taip gali pasirodyti, tik atvykėliui, kuris tikisi, jog gatvės bus pilnos žmonių, kurie visi linksmi ir dainuodami jį pasikvies į savo ratą ir kartu turės gerą laiką.
Man susidarė įspūdis, jog danai, prasmigai leidžia laiką savo rate, o tam čia sąlygos sudarytos tikrai puikios. Darbdaviai remia darbuotojų klubus. Tarkim susirenki penkis bendraminčius ir įkuri IBM vyno megėjų klubą. Ofisas prie jūros, puiku, kurkite buriavimo klubą. Nežinau kokios finansinės to sąlygos, bet bent jau kai dirbau Suomijoje, konkretus pavyzdys buvo jachtų klubas su metiniu dvidešimt kelių eurų mokesčių už kurį, pagal grafiką, gali naudotis klubo jachtomis. Tai va taip va visi danai po darbo ir pasislepia ir atrodo, kad miestas miręs ir jame nėra visiškai ką veikti. Panašiai, kaip Lietuvos miesteliuose vakare. Miestas tuščias, aplink tamsu, tik pro užtiestas užuolaidas matosi blyksintis melsvas atspalvis išduodantis, kad tikrai ne tapyba ar sportu namo gyventojai užsiima. Labai laukiu, kol Lietuvon ateis socializmas ir bendruomeninės veiklos sutrauks žmones iš gatvių ir nuo durnadėžių prasmingesnėms veikloms kartu.

P.S. Kad viskas taip gražiai neatrodytų, dar vienas faktas iš Aarhus. Jame yra barų, kurie nuo vienuoliktos iki dvyliktos vakaro nemokamai pilsto alų. Atėjai į barą, gauni stiklinę ir ją tau pildo visą valandą nemokaimai. Įėjimas nemokamas. Matomai danai gerai kablį (čia jau visiškai tiesioginė prasmė) pagauna, kad tokie bajeriai apsimoka.

P.P.S O čia mano svajonių dirbtuvės apie kurias reiks atskirą įrašą parašyti. 30 DKK (14 LTL) sumoki ir gali visą dieną taškytis pilnai aprūpintose medžio, metalo, keramikos, tekstilės ar grafikos dirbtuvėse.  Iki 18 metų nemokamai. Sokiomis sąlygomis, manęs gatvėmis slampinėjančio nė už ką nepamatytumėte. http://www.godsbanen.dk/english/open_workshops/

Policijos reforma Gruzijoje

Daugiau nuotraukų ir tekstų englishrussia tinklapyje.

Taigi, tęsiu pastebėjimus iš Gruzijos. Šį karta policijos reforma. Ši reforma manau yra geriausia man žinoma reforma Gruzijoje ir kalbos apie ją tikrai plačiai pasklidusios. O viskas vyko, atrodo, labai paprastai. Vieną dieną buvo atleista visa gruzijos policija. Apie 30.000 žmonių. Tuomet per trumpą laiką (nerandu tikro skaičiaus) buvo surinkti nauji žmonės. Pirmenybė buvo teikiama tiems, kurie prieš tai nedirbo policijoje. Taip buvo nutraukti betkokie buvę ryšiai su nusikalstamu pasauliu. Policininkams buvo skiriami didesni nei vidutiniai šalyje atlyginimai ir visiškai netoleruojama jokia korupcija. Netoleravimas pasireiškė tuo, kad be ceremonijų sodindavo už mažiausią kyšį. Tiek duodantį, tiek imantį. Parodomieji pasodinimai, kaip supratau, nebuvo retenybė. Sodinti greitai ir efektyviai padėjo supaprastinti teisniai procesai.
Kol nebuvo policijos, aišku, buvo kiek nepatogumų. Saugumo užtikrinimas buvo paskirtas armijai. Buvo įvesta komendanto valanda. Bet reformos rezultatas akivaizdus. Prieš reformą, policija buvo organizuoto nusikalstamumo sinonimas. Prekyba narkotikais, reketavimas ar tiesiog paprastas turto pasisavinimas. Po reformos, Gruzijoje policija pasitiki daugiau nei 80% gyventojų. Policija yra antra pagal pasitikėjimą po bažnyčios. Gruzijos policija antra po Suomių pagal nekorumpuotumą europoje. Dabar tai prestižinė valstybės tarnyba. Dauguma policijos pastatų stikliniai ir simbolizuoja skaidrumą. Policininkai naktimis važinėja įjungtais švyturėliais (be sirenų) ir taip parodo jog nesislepia krūmuose.
Nežinau ar LT tokios reformos reikėtų ir ar kam užtektų drąsos to imtis. Bet kad tokia atlikta Gruzijoje, manau, bus įdomu ne vienam.
Beje, berašydamas šį įrašą radau va tokį resursą. georgianreforms, o čia konkretus pdf'as apie policijos reformą.

Gruzijos kvitų loterija

Gaila neturiu originalaus kvito, tai tenka fabrikuoti pavyzdžius.

Dar vienas pastebėjimas iš Gruzijos. Kaip žiniai Gruzijos prezidentas Mikheil Saakashvili padarė nemažai reformų. Viena iš jų buvo smulkiojo verslo veiklos supaprastinimas. Detalių nežinau, bet lietuvaitė iš Gruzijos sakė, jog palyginti su Lietuva, Gruzijoje pradėti ir vykdyti smulkų verslą yra žymiai lengviau. Taip pat buvo centralizuoti kasų automatai, kurie vos ne realiu laiku į centriuką perduoda duomenis ir visi pinigai labai gerai matosi. O man patikęs pastebėjimas yra kvitų loterija. Būtent centralizuoti kasos automatai leido tai padaryti. Loterijos esmė, kad pirkdamas bet ką ir gavęs čekį, automatiškai dalyvauji loterijoje. Bet ką. Saulėgražų pakelį, degtukų dežutę, kino bilietą. O loterijos esmė, skatinti žmones reikalauti čekių. Kiekvienas čekis, papildomas mokesčių laris (vietos pinigas) į biudžetą. O ar laimėjai gali tuoj pat pasitikrinti mobiliuoju telefonu. Taip kiekvienas Gruzijos pilietis automatiškai tampa mokesčių inspektoriumi ir gal nereikia tiek daug valdiškų darbuotojų kontroliuojančių prekybininkus. Aišku labai smalsu būtų pamatyti, kaip pasikeitė mokesčių surinkimas po loterijos pradžios, bet kolkas tenka tik manyti, kad tai veikia. O apie laimėtojus, pirkusius kokią smulkmeną ir laimėjusius 50 000 larių (80 000 LTL), kalbos sklinda greitai. Keliu virtualią kepurę prieš tokio sumanymo realizatorius. Tiek technologiškai tiek socialiai labai patikęs sprendimas.

Vairavimas ir pėsčiųjų teisės Gruzijoje

Viskas tuo ir pasakyta.

Gruzijoje pereiti gatvę yra gerokai sunkiau nei Lietuvoje. Perėjos ženklas matomai yra nesuvokiamas arba visai nematomas dalykas už vairo sėdinčiam gruzinui. Perėjų nėra labai daug. Nors aišku, kai pagalvoji, kad jų vistiek vairuojantys nesuvokia ar nemato, tai kaip ir nėra prasmės jų daugiau įrenginėti. Taigi ėjimas per gatvę yra paties pėsčiojo problema. Nusitaikai, ir nuspėjamais judesiais eini tarp kelių juostų pro šalį važiuojančių mašinų. Dažnai būni apipypsėtas, nors kartais neaišku ar šia tau pypsi, ar šiaip tą vairą maigo, ar dėl kažko pyksta ar kažkuo džiaugiasi ar sveikinasi. Nepypsintis vairuotojas po kiek tai laiko, matomai netenka vairuotojo pažymėjimo.
Kitas, tikrai ne kartą pastebėtas, elgesys pėsčiųjų atžvilgiu yra tikrąją prasme važiavimas ant pėsčiųjų. Jei matai priekyje per kelią einantį pėstįjį, akivaizdžiai pajauti, kaip vairuotojas spusteli gazą ir pasuka vairą link žmogelio. Nemanau, kad jie nori kažką pervažiuoti, tiesiog manau, kad Gruzijoje, priversti bėgti pėstįjį per gatvę yra geras ženklas ir reiškia turtus ir meilę. Matomai ne veltui mašina su taikikliu ant priekio yra tokia populiari Gruzijoje.
Greitis. Na šiuo klausimu Gruzijoje kaip ir Lietuvoje greičio ženklai yra rekomendacinio pobudžio ir nurodo mažiausią rekomenduotiną greitį.
O pabaigai, dar galiu pasakyti, kad jei The Beatles būtų buvusi Gruzinų grupė "Abbey road" viršelis tikrai atrodytų kitaip.

Utopinis vaizdas Gruzijoje.

Laisvė būnant menininku.

Kaušas išsivoliojęs aliejinių dažų paletėje...

Ne, aš nelaikau savęs menininku, nepaisant gerai žinomo užrašo ant ŠMC, bet taip jau gavosi, kad esu tarp jų. O čia noriu pasidalinti įžvalga (į save). Vieną vakarą su Mariana (viena iš rezidenčių) sugalvojom paekspermentuoti su greitai filmuojančia kamera. Rezultate gaunasi smarkiai sulėtinti filmukai. Nepraėjus nė pusvalandžiui, jos studijoje, jau liejosi vanduo, rašalas, byrėjo smėlis, ant siūlo sūpavosi samanos ir ore skraidė popieriniai konfeti. Bėda, kad rezultatai ne puikiausi, nes apšvietimas buvo tikrai šūdinas, bet pats procesas tikrai pakylėjo.
Tada aš dar kartą pagalvojau, kokia laisvė yra būti menininku. Taip, taip, čia gal tik man, bet toks aš jau esu, visuomenės normų suformuotas. Bet manau ne aš vienas. Pagal mane yra "teisingi" užsiėmimai, tokie kaip pavyzdžiui, eiti po darbo pabėgioti ar pavažinėti dviračiu, savaitgalį eiti į žygį, ar per atostogas važiuoti į kokią kelionę. Pažiūrėti filmą ar paklausyti muzikos, nueiti į barą alaus ar stalo futbolą pažaisti. Niekam tai nesukels jokios nuostabos ar keistų minčių. Bet jei pasakysi kam, kad po darbo eisi išsiteplioti dažais ir voliosiesi ant asfalto, lipsi ant tvoros ir skaitysi eilėraščius ar nuspalvinęs katiną, apriši katedros bokštą kaspin, tai kaip minimum pagalvos, kad tau kažkas ne taip. Geriausiu atveju paklaus, o tai kam tu tai darai. Kitaip sakant tokie "ne visai teisingi" užsiėmimai. O užsiklijavęs meniniko etiketę ir dar įvilkęs tai į kokią gerą filosofiją, laisvai gali daryti tokius dalykus (ir dar pinigų už tai kartais gauti).
A, yra dar keli būdai tam pateisinti. Kaip Remis sakė, (laisva citata) :

"turiu du vaikus, bet užtat dabar po darbo galiu akvarele piešti ir niekas kreivai nežiūri". 

Taip, būdamas su vaikais vėl gali "vaikiškai" elgtis. Kitas plačiau naudojamas variantas yra alkoholis, kai išgėręs, gali be problemų daryti ir kalbėti visokias nesamones ir niekas tavęs iš ryto už tai nesmerks (iki tam tikros ribos), juo lab gali visuomet pasakyti, kad nieko neatsimeni.
O man pačiam visgi labiausiai imponuoja laisvė būnant savimi, tik tiek, kad gyvenant visuomenėje, norom nenorom, turi skaitytis su kitų nuomone, taigi kitas artimiausias variantas, laisvė būnant menininku.

Suomiškasis sisu

Šiandien skrisdamas finnair žurnale perskaičiau PR'inį straipsnį kokie nuostabūs žmonės yra suomiai. Pilnai su juo sutinku ir netempdamas gumos dalinuosi OCR'inta versija su jumis. (Mano nuomonė po straipsniu)

The power of sisu
A few weeks ago I had the privilege of speaking at the book launch for Andre Noel Chalker’s The Finnish Miracle (Talentum), which is about Finnishness and success. It's always useful to get an outsider-insider to offer you an objective analysis of your strengths and weaknesses. Chaker is a French-Canadian lawyer and businessman who has been living in Finland for more than 20 years. He knows what he’s talking about and does so without sugarcoating things.
In recent years, Finland has received numerous accolades. It's been ranked by Newsweek magazine as the world s best country, by PISA (Programme for International Student Assessment) as having the best basic education system; by Gallup World Poll as the happiest nation; by Transparency International as the least corrupt; and by the World Economic Forum as the most competitive country in the world. Not bad for a sparsely populated Northern country which gained its independence in 1917.
Chaker’s basic thesis is that Finland's success is based on five ideas.

First, have an open mind.
Don't let appearances fool you, Finns are essentially liberal and inquisitive. In order to do that, we have a good knowledge base (education), tolerance for diversity and energy. How else would you explain our egalitarian nature, bilingualism and love of the naked truth, i.e. the sauna?

Second, respect trial and error.
If you want to succeed you have to take risks. This means that you have to learn to accept both failure and success. Finnish companies such as Nokia, F-Secure, MySQL, Rovio (Angry Birds) and Marimekko have achieved greatness because a few individuals have had the guts to take risks.

Third, work harder and smarter.
According to Chaker, one of the key elements to moving forward is that many Finns put a lot of effort into working. It’s in our DNA. This does not mean, however, that we work more hours than most. As a matter of fact we are a bit below the OECD average. The key is to work intelligently. Using information technology is essential to this.

Fourth, use sisu, a combination of courage and perseverance.
Finns simply don't give up. Whether during famines and wars or recessions and harsh winters, giving up is simply not an option. Runner Lasse Virén won the gold medal in the 10,000-metre event at the 1972 Munich Olympics despite falling down midway in the race. This was a remarkable show of sisu.

Finally, be yourself.
Finns are straightforward. What you see is what you get. You don’t have to do any second guessing. Always trust a Finnish handshake.

The launch event was as much fun as reading the book, as the audience was full of international Finns and Finnish internationals. Jokes and laughter were aplenty. If you want to learn about the Finnish miracle, this book is a must - a guaranteed good read.

Labai teisingi, punktai ir manau, jog sekmė yra mentalitete ir išsilavinime. Jokios taisyklės ar įstatymai, neprivers žmonių gyventi geriau. Kaip jau ir ankščiau rašiau apie Suomiją, tai dar kartą patvirtina, jog reikia dirbti ne daugiau bet geriau. O tam reikia noro.

Beje, straipsnio autorius yra Alexander Stubb (minister for European affairs and foreign trade). O pats straipsnis užkliuvo dėl "sisu" specifiškai suomiško žodžio reiškiančio nepasidavimą. Pasirinkus tikslą jo siekti nepaisant sutinkamų nesekmių. Aš šį žodį, kaip nekeista, parsivežiau iš pietų. Mane apšvietė Vienas iš portugalijos couchsurfer'ių, kuris beje yra ir didėlis Lietuvos fanas. Ar mes Lietuvoje turime "sisu"? Reik išsiaiškinti.

Taksi sistema Suomijoje

Ir vėl gavau kalbų taksistą. Šį kartą suomis kalbantis angliškai. Panašiai laužytai kaip ir aš, bet vienas kitą puikiai supratom. Noriu pasidalinti tuo ką sužinojau apie tai, kaip Helsinkyje ir jo apylinkės veikia taksi sistema. Taip, taksi sistema, o ne taksistai.
Viskas prasideda kai klietas paskambina taksi numeriu. Yra vienintėlė kompanija (http://www.lahitaksi.fi/eng/) kuri priima visus taksi užsakymus Helsinkyje ir jo apylinkėse ir juos priskiria konkrečiam taksistui. Galima sakyti monopolija. Bet iš tikro, kaip ir beje su viešuoju transportu, kiekvienas taksi automobilis yra atskira kompanija. Čia mane labai nustebino, bet anot taksisto, taksi automobilį valdanti kompanija negali turėti daugiau nei vieno automobilio. Yra kelios išimtys, mikroautobusams, bet pagrinde, kiekvienas taksi automobilis yra atskira kompanija, kuri gauna iškvietimus iš anksčiau minėto skambučių centro.
Visus taksistus prižiūri centrinė taksi inspekcija, kuri rūpinasi, kad taksi automobilis būtų tvarkingas, kad taksistas būtų susišukavęs ir padoriai apsirengęs ir neapgaudinėja klientų. Galiu iš patirties pasakyti, kad kiek per metus važinėjau iš oro uosto į ofisą, visada visada suma už kelionę buvo vienoda. Aišku plius minus keli procentai priklausomai nuo kamščių. Taigi, jei taksi inspekcija randa kokių nors neatitikimų, jie gali įspėti taksistą arba laikinai atjungti jį nuo centrinės taksi sistemos. Tarkim porai dienų, kad išsiskalbtų ir susišukuotų. Jei to nepakanka gali atjungti ir ilgesniam laikui.
Ir tada yra kažkoks padalinys prie susisiekimo ministerijos kuris kas kažkiek laiko sprendžia kiek mieste reikia taksistų, kokios turi būti kainos ir kitus aukšto lygio klausimus susijusius su taksi. Pavyzdžiui dabar Helsinkyje ir apylinkėse dirba kiek virš tūkstančio taksistų. Tokį skaičių sugalvojo tas padalinys ir tarkim jei aš norėčiau dabar pradėti dirbti kaip taksi kompanija, man reikėtų palaukti kokius tris metus eilėje, arba tikėtis kad leidžiamas taksistų skaičius būtų padidintas.
O dabar apie pačią sistemą. Kiekvienas taksi automobilis aprūpintas video kamera, kuri įlipant ir išlipant nufotografuoja keleivį ir siunčia viską į centriuką. Taip pat jei taksistas pamyga mygtuką (konflikto atveju) siunčia visą vaizdą į bazę. Visuose taksi yra galimybė atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis. Visi automobiliai turi GPS ir dispečeris visuomet realiu laiku mato kur yra kuris taksi. Visi turi vienodus taksometrus, kurių kainų taksistai negali įtakoti. Visi tarifai atsiunčiami internetu iš centriuko. Ir visi turi ekranėlius į kuriuos gauna užsakymus. Jokių racijų.
Taksi iškvietimas nevyksta fone klausant operatorės “kas bernardinų 10 paims”. Paskambini pasakai adresą, tau pasako rezervacijos kodą ir viskas. Lauki taksi. Atvažiavus taksistui pasakai savo numerį ir važiuoji. Taip išvengiama situacijų, kai tavo taksi nesivogia kitas važiuotojas.
Taigi sistema yra puiki ir centralizuota. O tai duoda nerealias galimybes padaliniui prie susisiekimo ministerijos daryti sprendimus pagrįstus duomenimis, o ne nuojauta. Taip, sprendimai pagrįsti duomenimis. Kiek reikia taksistų, kokios turėtų būti kainos ir dar velniai žino kas. Turint tokius duomenis, kaip ant delno matosi, kiek laiko užtrunka nuo iškvietimo iki taksi atvažiavimo. Kokios vietos yra populiariausios ir kokiu metu dažniausiai reikia taksi. Tai leidžia dirbti ir planuoti taip efektyviai, kad man net juodas pavydas kyla. Po iškvietimo nesu laukęs ilgiau kaip penkių minučių. Tai va, o pabandyk tokią taksi informaciją susirinkti Lietuvoje, kad galėtum padaryti nors kokius sprendimus pagal duomenis. Labai abejoju ar kas gautūsi. Efektyvūs tie Suomiai. Nežinau, kaip jiems taip pavyksta viską gudriai susidėlioti.
Va tokią taksi sistemos struktūrą man nupasakojo taksistas pakeliui į darbą. Faktų netikrinau, bet kažkodėl viskas labai įtikinamai atrodo. Daug turim ko pasimokyti.

Netikėta žiema

Šia savaitę Suomijoje pastebėjau tai, kas privertė mane prisiminti antraštes Lietuvos spaudoje po pirmojo sniego. "Žiema užklupo kelininkus nepasiruošusius". Suomijoje, kelininkai atrodo ruošiasi. Iš ko tai sprendžiu. O gi iš labai elementaraus dalyko. Visur pakelėse jau susmaigstyti kuoleliai žymintys kelio kraštą ar kokį kitą elementą kaip saugumo tvorelės pradžią ar kokį bortelį. Kiekvienas žiedas, kiekviena sankryža, visur pakelėse. Elementarus dalykas kai pagalvoji, o taip palengvinantis kelininkų darbą kai sniegas užverčia kelius ir neina nieko daugiau matyti. Kiek ilgesnio nei metras ilgumo ryškiai oranžiniai kuoleliai su atšvaitu ant viršaus. Aišku gal tris savaites nebuvau Lietuvos keliuose, bet abejoju ar mūsų kelininkai taip suglvoja sau darbą pasilengvinti. Tai taip, būtent, padaryti kažką iš anksto, kad paskui būtų lengviau dirbti. Ir kažkodėl man toks jausmas jau kurį kartą kyla. Suomiai ne todėl kad daugiau dirba gerai gyvena, o todėl kad efektyviau.

Reklama, emocjos ir minčių takeliai

Yra laikas dienoje, kai mintys nevalingai nuklysta į laukus, o žvilgsnis nefokusuotas eina iki horizonto. O mano mintys klajonėms turi savo kelius ir takelius. Vienais takeliais jos vaikštinėja labai dažnai ir jie jau gerokai praminti. Kiti takeliai vos įžvelgiami vingiuoja tarp medžių. Kai kurie takeliai trumpi ir greitai išsišakojantys bei pereinantys, kiti atvirkščiai, gali tęstis tarp uolų labai ilgai ir iš jų nėra kito išėjimo, kaip tik tas vienintelis esantis labai toli. O mintis pasukti vienu ar kitu takeliu gali pro langą pamatytas krentantis lapas, atbėgantis šuo, užuostas kvapas ar išgirstas garsas. Bet koks pojūtis, kuris sukelia impulsą galvoje, savaip nukreipia mintį kitu takeliu, kaip koks iešmininkas pasiunčia traukinį kitais bėgiais. Ir vienas toks iešmininkas paleido mano traukinį pagalvoti apie reklamą.

Ou je baby...

Kartas nuo karto man užkliūna drabužių reklamos. Išvaizdus, besišypsantis arba labai rimtai atrodantis žmogus aprengtas drabužiais, kuriuos tu turėtum įsigyti. Arba išvaizdi ir savo seksualumu iš reklamos virstanti mergina (arba vaikinas) ant savo kūno demonstruojanti apatinius kuriuos apsivilkusi (apsivilkęs) tu turėtum atrodyti taip pat nuostabiai. Tai man užkliūna, nes aš, kaip ir didžioji dauguma, manau, jog didžioji dauguma nieko nesupranta (čia tokia truputį rekursija gavosi). Taigi pamaniau, jog labai neblogai pasijaustų skirtumas ir iš tikro galėtum pamatyti reklamuojamą rūbą ir jo grožį, jei stebuklingai iš reklamos būtų galima ištrinti modelius, paliekant tiktai rūbus. Kam to reikia? Mano paaiškinimas labai paprastas: kad žmonės suprastų, jog reklama naudojasi jų emocijomis tam, kad parduotų prekę. Ne tai nėra blogai, nes emocinės reklamos pagal apibrėžimą sukelia daugiau emocijų ir paprastai jos būna geros. Tiesiog kaip sakoma angliškai, knowledge is power, ignorence is bliss (žinojimas - jėga, abejingumas - palaima). Žmogus turėtų suprasti, kaip juo manipuliuojama, ir jau su tuo supratimu vertinti reklamą. Kad nebūtų, jog picas ar grietinę išplėtusiam akis ir nuo apvalumų pasiseilėjusiam primatui parduotų tuntas olialia mergaičių. Reklama turi atkreipti dėmesį į prekę, su tuo sutinku, bet prekę parduoti turi prekės kokybė ir jos reikalingumas pirkėjui.

Laiškai iš Suomijos. Antra diena.

Tie kas nenori skaityti mano verkšlenimų apie tai, kaip užsiblokavau kompą ir bandžiau jį atblokuoti, kitą pastraipą praleiskite.

Iš pat ryto pasigyriau savo projekto vadovui, kad viskas einasi puikai ir kaip nekeista neturėjau jokių problemų nei darbe, nei po darbo. Ir ant tų žodžių, tris kartus neteisingai suvedžiau slaptaždį ir mano kompiuteris užsirakino. Galima kaltinti tą nelemtą suomišką raidžių išdėstimą, bet manau ir taip aišku, kas čia kaltas buvo. O tada apturėjau kompiuterio atrakinimo epopėją. Reikėjo išsiaiškinti, kas už mane atsakingas iš Nokia pusės, nes aš dar neturiu "security id", o be to negali nustatyti, kad aš esu aš. Mano "line manager" surasti taip ir nepavyko. Tuomet dar kartą paskambinus techninei pagalbai paaiškėjo, jog yra dar vienas būdas nustatyti, kad aš esu aš, o ne žirafa. Reikėjo išsiūsti laišką iš mano pašto. Tik kaip tai padaryti, kai kompas užrakintas. Nušvitimas, sužinojau kaip naudotis web paštu. Pasivogiau bendradarbės kompą ir įrodžiau, jog aš homo sapiens. Likusią dienos dalį bandžiau gauti prieigas prie kitų sistemų, kad pagaliau galėčiau pradėti darbus. Deja, dar neteko pamatyti kodo su kuriuo teks gyventi. Jis beje, sėdi pasislėpęs ClearCase sistemoje, kuri kaip sakė pats Tuomas "is pain in the ass".

O dabar dar keli pastebėjimai. Apturėjau susitikimą kuriame dalyvavo 23 žmonės ir viskas vyko virš pusantros valandos. Prieš tai dar turėjau valandos susitikimą apie tai, ką ir kodėl čia visi daro. Po to aišku ilgoji pietų pertrauka. Taigi enterpraizė valdo. Dar užkliuvo tai jog komandoje didelė žmonių kaita. Dar pacituojant kolegas "Peter is the new Mikka" suprask Peteris atėjo prie projekto į Mikka vietą. Ir tokiu "is the new X" per šiandien sutikau nemažai. Įdomu Vincentas is the new WHO ?

Dar vienas įdomus faktas apie suomių lėtumą. Kai su saugumo kortele atidarinėji duri, pyptelėjus, dar nereiškia, kad durys atsirakino ir jas jau galima atidaryti. Reikia ramiai, gal porą sekundžių palaukti ir tik tada traukti už rankenos. O jei tik pyptelėjus bandysi daryti duris, nieko gero nesigaus.

Dar viena linksma istorija, kaip aš po stalu ieškojau interneto laido. Ofise yra ilgi stalai prie kurių iš abiejų pusių sėdi žmonės. Atsisėdau aš prie vieno iš tokių stalų. Priešais sedėjo bendradarbė Paula, aš kažkaip natūraliai ieškodamas interneto kabelio palindau po stalu. Viskas kaip ir normalu, bet tik ne tada kai kolegė prie stalo sėdi su mini sijonu. Ups.

Likusi diena - laukimas prieigų teisių.

O dabar gerieji dalykai greitai. Nemokama sauna, apsiėstini pusryčiai, viešbučio dviratukai. Bilietų netikrinančios kontrolierės. Gal aš ką ne taip darau. Ir mintis kuri įstrigo į galvą grįžtant namo traukiniu. "Skuba pabaigti darbą" tiesiog apie žmones dirbančius nuo 8 iki 5. "Skuba pabaigti darbą" arba "Skuba padaryti darba". Šioks toks subtilus skirtumas.

Ok, lekiu į sauną, gal jau atsirado laisvos vietos, nes kai po darbo nuėjau buvo anšlagas. O po to gal reiks pasveikinti į Helsinkį atvykusį Maksimą. Jis kaip žinia studijuoti atvažiavo. O gal studentauti. Pavydžiu...