Saldžių sapnų

Perspėjimas taupantiems laiką : čia nėra nieko informatyvaus apart mano kliedesius.

Pamažu plėsdamiesi ausų kamštukai nugramzdina tave į tylą. Artėja ritmingas širdies plakimas. Tuk tuk, tuk tuk. Ir tu jau jauti jį ausyse. Tas kas miegojo, jau turi keltis. Nėra jokio atskaitos taško, kad galėtum nustatyti kada yra dabar. Laiko nėra. Tu ir vėl toje pačioje vietoje, kaip ir praėjusį kartą. Nuo sienos atlenkiama siaura lova kieta ir nejauki. Gelsvai blyškios šviesos vos pakanka kambariui apšviesti. Pakampiai skendi prietemoje ir tik arčiau lempos gali ką nors geriau įžiūrėti. Sušalęs kūnas nebegali daugiau miegoti. Šlykštus jausmas kai kojos išlenda iš po kaldros. Atsisedi, nuleidi kojas ant grindų. Tuk tuk, tuk tuk. Tik šį kartą tai ne širdis. Tai aplinka, kuri toliau ritmingai bilda. Jauti kaip kambarys kartu su tuo pačiu bildėjimu juda pirmyn ir atgal. Nuo lentynos nukrenta dar viena knyga. Rodos jau paskutinė, nes visos kitos jau seniai guli ant grindų. Viskas kas vakare buvo sudėta į savo vietas, dabar guli ant grindų. Prisiminimai, džiaugsmai, vargai, skolos, skausmas, ateitis ir tušinukai. Visos lentynos tuščios. Ant stalo nieko nėra. Kėdės parvirtusios, o spintos durys darinėjasi pirmyn atgal. Geltona bildanti tyla ir atodusis krūtinėje. Per sieną nubėgą šviesos dryžis. Kaip skeneris nuskanuoja kambarį nuo vieno krašto iki kito. Po jo dar vienas. Kaip metro vagonu pravažiuotum pro šviestuvą. Stojantis girgžda sušalę ir neprajudinti sanariai. Einant link veidrodžio po kojom šiugžda popieriaus lapai. Nori juos pakelti ir sutvarkyti, bet taip buvo ir prieš einant miegoti. Kėlei nuo grindų daiktus ir dėjai juos į lentynas. Tvarkingai, kad vėliau lengvai surastum. Išrykiavai svarbiausius ant stalo kur lengvai juos matai. Kas vertė tai daryti. Kas judino rankas kurios dirbo darbą. Kas sukiojo galvą ir nešė kūną į kitą vietą kai viena jau buvo sutvarkyta. Kokia motyvacija judino tave iš vidaus. Dabar rankos tik kaba pritvirtintos prie pečių. Ar nebegali susigalvoti kas tave judintų.
Veidrodyje tu ir visas tavo pasaulis, tavo kambarys kuriame tu buvai kiek tik gali prisimiti, o prie veido artėja rankos nešančios šalto vandens ežerėlį ir netrukus akimirkai tu į jį paneri. Akimirka ir vanduo išsitaško, o tu jauti kaip ežero likučiai lašais rieda tavo kaklu, krūtine, nugara. Nuogas kūnas pasruvo upeliais tekančiais nuo tavo veido. Šalti kalnų upeliai šaltu kūnu. Veidordžio atspindyje matai vis bykstelinčias šviesos juostas. Bet per langą daugiau nieko nematyti. Aklina tamsa. Tavo kambarys sklendžia nebūties tamsoje. Įsivaizduoji jį pakabintą oloje. Nesvarumas, kuriame tuo pačiu esi ir tu. Atsitrauki ir matai visa tai kaip mažą taškelį ant bekraščio juodo popieriaus lapo. Tik tie prabėgantys dryžiai. Vienas po kito. Lyg ir pasikartojantys, lyg ir padriki. Atsisuki ir įbedęs žvilgsnį į langą, kantriai lauki kol dar viena juosta nuskenuos tavo akies rainelę. Blykst. Apakintas šviesos pamažu vėl pradedi matyti prietemoje skendintį kambarį. Blykst, dar vienas. Lygiai toks pat akinamas ir tau vis sunkiau matyti tavo šešėlių aplinką. Dryžiai apakinantys tave tavo buityje. Ar lauksi dar vieno? Tau jau sunku išlaikyti nemirksint ašarojančias akis. Blikst, blikst, blikst, tu jau nebejauti laiko kurį lauki kol šviesos pluoštas vėl apakins tave. Rodos jie pasitaiko vis dažniau ir dažniau, nors iš tikro tai tik laiko nejautimas.
Bet tik užsimerkęs pamatai tai, ką tavo tinkalinėje išdegino tisiogiai nesuvokiama ryški šviesa. Pasaulis lekiantis pro šalį. Tavo kambarys bildantis traukinio vagonas, nežinomo ilgio sąstate, lekiantis tuneliu kažkokio milžiniško kraterio sienoje. Sienoje nusėtoje plyšių, pro kuriuos patekusi šviesą akina tave. Tavo tinklainėje išdegęs priešingoje pusėje esančios sienos vaizdas. Siena tokia pati korėta ir išvagota tunelių kuriais ta pačia laikrodžio kryptimi lekia kiti sąstatai. Ir kur visi mes lekiam ir kur visus mus neša. Tuk tuk, tuk tuk, skamba tiek išorėj tiek viduj. Ir iš atminties iškyla vakar dienos prisiminimas. Tvarkymasis ir dėliojimas su viltimi kad ryte viskas bus savo vietoje. Nepaisant to, kad matei jog tu nesustojančiame traukinio vagone. Ar ieškosi stop krano, ar sugebėsi jį patraukti. Ar ir vėl bandysi pamiršti tai ką sužinojai ir nekreipdamas į tai dėmeio vėl sudėsi viską į lentynas. Ar užsikimšęs ausis nuostabiaisiais kamštukais vėl nueisi miegoti, nes kūnas ir protas nebelaiko tavęs. Saldžių sapnų?


P.S. Priskaičiusiems iki galo dar rekomenduoju tylųjį amerikietį (http://quietamerican.org/), o šiuo konkrečiu atveju aplinkos įrašą : Three trains (http://quietamerican.org/download/disc-va/01_-_Three_Trains.mp3)

Suomiškasis sisu

Šiandien skrisdamas finnair žurnale perskaičiau PR'inį straipsnį kokie nuostabūs žmonės yra suomiai. Pilnai su juo sutinku ir netempdamas gumos dalinuosi OCR'inta versija su jumis. (Mano nuomonė po straipsniu)

The power of sisu
A few weeks ago I had the privilege of speaking at the book launch for Andre Noel Chalker’s The Finnish Miracle (Talentum), which is about Finnishness and success. It's always useful to get an outsider-insider to offer you an objective analysis of your strengths and weaknesses. Chaker is a French-Canadian lawyer and businessman who has been living in Finland for more than 20 years. He knows what he’s talking about and does so without sugarcoating things.
In recent years, Finland has received numerous accolades. It's been ranked by Newsweek magazine as the world s best country, by PISA (Programme for International Student Assessment) as having the best basic education system; by Gallup World Poll as the happiest nation; by Transparency International as the least corrupt; and by the World Economic Forum as the most competitive country in the world. Not bad for a sparsely populated Northern country which gained its independence in 1917.
Chaker’s basic thesis is that Finland's success is based on five ideas.

First, have an open mind.
Don't let appearances fool you, Finns are essentially liberal and inquisitive. In order to do that, we have a good knowledge base (education), tolerance for diversity and energy. How else would you explain our egalitarian nature, bilingualism and love of the naked truth, i.e. the sauna?

Second, respect trial and error.
If you want to succeed you have to take risks. This means that you have to learn to accept both failure and success. Finnish companies such as Nokia, F-Secure, MySQL, Rovio (Angry Birds) and Marimekko have achieved greatness because a few individuals have had the guts to take risks.

Third, work harder and smarter.
According to Chaker, one of the key elements to moving forward is that many Finns put a lot of effort into working. It’s in our DNA. This does not mean, however, that we work more hours than most. As a matter of fact we are a bit below the OECD average. The key is to work intelligently. Using information technology is essential to this.

Fourth, use sisu, a combination of courage and perseverance.
Finns simply don't give up. Whether during famines and wars or recessions and harsh winters, giving up is simply not an option. Runner Lasse Virén won the gold medal in the 10,000-metre event at the 1972 Munich Olympics despite falling down midway in the race. This was a remarkable show of sisu.

Finally, be yourself.
Finns are straightforward. What you see is what you get. You don’t have to do any second guessing. Always trust a Finnish handshake.

The launch event was as much fun as reading the book, as the audience was full of international Finns and Finnish internationals. Jokes and laughter were aplenty. If you want to learn about the Finnish miracle, this book is a must - a guaranteed good read.

Labai teisingi, punktai ir manau, jog sekmė yra mentalitete ir išsilavinime. Jokios taisyklės ar įstatymai, neprivers žmonių gyventi geriau. Kaip jau ir ankščiau rašiau apie Suomiją, tai dar kartą patvirtina, jog reikia dirbti ne daugiau bet geriau. O tam reikia noro.

Beje, straipsnio autorius yra Alexander Stubb (minister for European affairs and foreign trade). O pats straipsnis užkliuvo dėl "sisu" specifiškai suomiško žodžio reiškiančio nepasidavimą. Pasirinkus tikslą jo siekti nepaisant sutinkamų nesekmių. Aš šį žodį, kaip nekeista, parsivežiau iš pietų. Mane apšvietė Vienas iš portugalijos couchsurfer'ių, kuris beje yra ir didėlis Lietuvos fanas. Ar mes Lietuvoje turime "sisu"? Reik išsiaiškinti.

Gyvenimas kaip beveik išspręstas sudoku.

Manau kas yra sudoku papildomai aiškinti nereikia. Prisimink (arba isivaizduok) tokią situaciją, kai beveik visi laukeliai užpildyti "teisingai" ir likus keliems tuštiems supranti, kad kažkur padaryta klaida. Ir kadangi viska kita atrodo teisingai, bet ką pakeitus prasideda grandinine reakcija, kuri gali parodyti, kad tai kas atrode teisinga iš tikro yra gražiai atrodanti didele klaida. O viskas galejo prasideti nuo neteisingos prielaidos "atrodo šitame langelyje tiks 2".
O dabar uzduotis vaizduotei. Isivaizduok ne 3x3 sudoku bet 9x9. 81 langelis kuris kiekvienas suskirstytas I dar 81 langeli. Kiekviename reikia irašyti skaičiu nuo 1 iki 81 ir nei vienas neturi buti tame pačiame langelyje, eiluteje ir stulpelyje. Isivaizduoji? O dabar dar sudetingiau. Pridedam dar viena matavimą 9x9x9. Kubas kuriame vidiniai langeliai irgi pavirsta I kubelius ir I kuriuos reikia irasyti skaicius nuo 1 iki 729 ir tokiu kubeliu kube yra taip pat 729. Ne trivialu. Man pačiam teko ant popieriaus pakringalioti kad geriau isivaizduoti.
O gyvenimas kartais butent ir atrodo kaip beveik isprestas sudoku, visi dalykai susije vienas su kitu ir daugumoje atveju viskas atrodo labai logiska ir teisinga, kol nesusiduri su kokia priestara. Vanduo, kurio kaina 5 LTL už puslitri. Zmoniu saudymas vardan taikos (killing for peace is like fucking for virginity). Kompanijos virsininkas (CEO) uzdirbandis tukstanti kartu daugiau nei tos pacios kompanijos darbuotojas.
Taip, visais isvardintais atvejais yra loginis pateisinimas. Taip, vandeni reikia atvezti, supakuoti. Gal kam labiau patinka vanduo buteli nei vanduo is krano. Gal kai kur vanduo is krano yra su gelezim ir smirda. Bet rezultate kai turi vandeni uz 5 LTL, supranti, kad gal visgi kazkur logineje grandineje kazkas netycia (ar samonngai) padare klaidinga prielaida jog siame langelyje tiks skaicius "2".
Bet kai matai pries save 9x9x9 beveik "teisingai" isspresta sudoku ir suvoki, jog pradejus ji judinti nezinai iki kokio lygio reiks viska taisyti, susimastai, ar verta arba tiesiog supranti, jog vienam net teoriskai nera galimybiu isspresti teisingai. Ir tai ne tik apie vandeni buteliuose. Gyvenimas pilnas priestaru ir su kai kuriomis tiesiog reikia susitaikyti ir apsimesti kad sudoku issprestas teisingai.

P.S. Bandau gyventi su plancetiniu kompiuteriu. Kazkokia keista klavetura pasitaike. Pusiau LT pusiau ne.

Tiek mažai bet tuo pačiu tiek daug

Atvykus i Oslą jau oro uoste teko matyt grupę brolių lietuvių garsiai besiaiškinančių kažką su policija. Autobuse, pakeliui iš oro uosto, į patį Oslą, dar keli broliai tęsė "balių" kuris jiem (sprendžiant is vaizdo) tęsėsi jau ne vieną dieną. Vaizdai buvo tikrai graudūs. Tada parašei tu su pasiūlymu kuris skambėjo saivaime neitikėtinai ir sviežūs įspūdžiai iš oro uosto ir sutapimas, kad tu iš Lietuvos prisidėjo prie to, kad tas pasiūlymas atrodė dar įtartiniau.

Kaip ir visi iš vaikystės turiu kelis prisiminimus kurie pasilikę iki šiol. Vienas iš jų, kaip užsieniečių turistų grupė, mane ir du mano vaikystės draugus, pavaišino kramtoma guma. Ne šiaip kramtoma guma, bet po pakelį juicy fruit davė. Nepamenu kokie tai metai buvo, bet tada tai buvo kaip kokia dangiška mana ir tai pamenu iki šiol.

Labai panašiai, po kelionės į Portugaliją, buvau apžavėtas nelauktų dovanų kurias gavau. Ir nežinau kiek dėl to kiek dėl šiaip nesuprantamų priežasčių pradėjau savo labai įtartiną misiją. Siūlyti coutch surfing keliautojams nemokamas nakvynes viešbučiuose. Bet ne viesiem, o tik tiems kam tikrai to reikia ir kas neberanda daugiau niekur kur apsistoti. Taip netikėtai apgyvendinau ir lietuvį, kurio atsiliepimas yra teksto pradžioje ir vokiečių porelę, kuriem reikėjo du kartus siūlyti kol sutiko ir dar kelias grupeles keliautojų, kuriem nepasisekė rasti kas juos priimtu pas save namie. Nei vieno iš tų žmonių nesutikau asmeniškai, nes pagrinde jie gyveno Stockholme, Osle arba Helsinkyje, bet tikiu, kad jiems patiko. Vienu žodžiu, kaliau karma taškus kaip didėlis.

Tai tiek techninių detalių, bet iš tikro labiau norėjau pasidalinti principu kuriuo vadovaudamaisis tai dariau. Kiekvienas iš mūsų turime daugiau nei kažkuris kitas, nors mes patys visuomet save matuojame ne pagal tai ką turime, o pagal tai ko neturime lyginant su kitais. Visą laiką žiūrime į "geriau" gyvenančius ir matome kuo jie pranašesni. Bet retai kada susimąstome jog tai ką turime, kažkam kitam, net ir esančiam visai šalia yra neįsivaizuojama prabanga. Nebūtinai galvoti apie materialinius dalykus. Jei esi jaunas vyras tau vieni juokai užkelti lagaminą ant viršutinės autobuso lentynos, tuo tarpu smulkutė mergina bandydama tai padaryti, dar ir galą gauti gali jį ant galvos užsimetusi. Jei esi patyręs specialistas, tau kai kurie dalykai yra tokie elementarūs, kad net nesusimąstai, jog jie kam nors gali būti klausimas tarp dviejų savaičių darbo ar eureka momento, kai viskas išsisprendžia per pusdienį. Taip pat tas pats elementarus materealus dalykas, kai matai parduotuvėje varguolį skaičiuojantį centus duonai, kai tu tuo tarpu išsiveži vežimėlį prikrautą net neskaičiuojant kiek kas kainavo. Cituojant SEL dainos žodžius "galėtum duoti tiek, kad apsišiktų iš džiaugsmo".

Tiek mažai bet tuo pačiu tiek daug. Bet labai svarbu nieko nesitikėti gauti už tai ką duodi. Nė padėkos negali tikėtis, nes tu duodi ne tam, kad tau dėkotų, o dėl paties davimo, nes tai tau yra tiek mažai, o kažkam tiek daug. Aišku tokios situacijos nevisada pasitaiko, kai gali kam lengvai padėti, bet reikia jų nepraleisti, o kartais net ir pabandyti surasti. Nepraleisk progos būti geras ir lengvai pasipelnyti karmos taškų. Peace.

P.S.

Šitas principas, kai turėdamas daug, duodi turinčiam mažiau, man kontrastuoja su viso savęs atidavimo kitiems principu, kai atiduodi viską ką turi bet kam, kam tik ko reikia. Ir tuo pačiu labai asocijuojasi su lektuve man nuolatos kartojama taisykle. Pradžiai užsidėkite deguonies kaukę sau, paskui padėkite aplinkiniams. Žinau yra nesutinkančių, bet bandydamas pirma kitam kaukę uždėti, gali baigtis dviguba nelaime. Aišku ir vaizdas, kai sėdi su trim deguonies kaukėm išsišiepęs, o šalia žmogus dūsta irgi atranda tam tikrų paralelių su realybe.

P.P.S čia neraginu dabar eiti elgetų šelpti, nes tai Vilniuje dabar yra nelegalu. Geriau apsidairykite aplinkui ir patys pamatykite žmones kuriem galite padėti arba apsilankykite socialinės pagalbos tinklapiuose tokiuose kaip : aukok.lt, pagalbadaiktais.lt

Tavo minčių balsas

Eini miestu. Ar girdi ausyse skambančią muziką? Tai jie.

Išsitrauk ausines iš ausų ir nenustodamas eiti klausyk.

Žingsnis po žingsnio ir miesto triukšmas po truputį tyla.

Ar girdi kas lieka? Tai tavo minčių balsas. Tai tu.

Surask laiko išklausyti save.

Šaltas minimalizmas

Pamenu daug kartų žmonėms sakiau, kad man patinka minimalizmas. Baltos sienos, švarios linijos, jokių nereikalingų daiktų, šviesa, o ne šviesos šaltiniai ir taip toliau. Bet užmatęs vieną interjerą internete pakraupau. Ir ne tik dėl to kad, jis man labai nepatiko, bet labiau dėl to jog supratau, kaip klaidingai mane žmonės galėjo suprasti. Kalbam ta pačia kalba, bet vienas kito nesuprantam. Čia beje atskira tema, kuriai patirties dar gavau per app camp. Taigi pristatau jums tai kas man NEPATINKA, kad nebūtų neteisingo supratimo.

Daugiau klaikybių čia.

O kraupiausia tai šita stalo nuotrauka :

Neskaitant tų visų šaltumų ir sterilumų, čia dar ir funkcinis mindfuckas vyksta. Paprastai stalo kraštas yra labai aiški riba ir visada yra aišku, kur yra ta riba, kur dar galima saugiai pastatyti kavos puodelį ar padėti popierių šūsnį. Bet šiuo atveju tas užapvalintas stalo kraštas tai tikra tragedija mano, aiškumo ištroškusioms, smegenims.

Ir pabaigai, tūkstančio žodžių verta nuotrauka to, kas man patinka.

Taksi sistema Suomijoje

Ir vėl gavau kalbų taksistą. Šį kartą suomis kalbantis angliškai. Panašiai laužytai kaip ir aš, bet vienas kitą puikiai supratom. Noriu pasidalinti tuo ką sužinojau apie tai, kaip Helsinkyje ir jo apylinkės veikia taksi sistema. Taip, taksi sistema, o ne taksistai.
Viskas prasideda kai klietas paskambina taksi numeriu. Yra vienintėlė kompanija (http://www.lahitaksi.fi/eng/) kuri priima visus taksi užsakymus Helsinkyje ir jo apylinkėse ir juos priskiria konkrečiam taksistui. Galima sakyti monopolija. Bet iš tikro, kaip ir beje su viešuoju transportu, kiekvienas taksi automobilis yra atskira kompanija. Čia mane labai nustebino, bet anot taksisto, taksi automobilį valdanti kompanija negali turėti daugiau nei vieno automobilio. Yra kelios išimtys, mikroautobusams, bet pagrinde, kiekvienas taksi automobilis yra atskira kompanija, kuri gauna iškvietimus iš anksčiau minėto skambučių centro.
Visus taksistus prižiūri centrinė taksi inspekcija, kuri rūpinasi, kad taksi automobilis būtų tvarkingas, kad taksistas būtų susišukavęs ir padoriai apsirengęs ir neapgaudinėja klientų. Galiu iš patirties pasakyti, kad kiek per metus važinėjau iš oro uosto į ofisą, visada visada suma už kelionę buvo vienoda. Aišku plius minus keli procentai priklausomai nuo kamščių. Taigi, jei taksi inspekcija randa kokių nors neatitikimų, jie gali įspėti taksistą arba laikinai atjungti jį nuo centrinės taksi sistemos. Tarkim porai dienų, kad išsiskalbtų ir susišukuotų. Jei to nepakanka gali atjungti ir ilgesniam laikui.
Ir tada yra kažkoks padalinys prie susisiekimo ministerijos kuris kas kažkiek laiko sprendžia kiek mieste reikia taksistų, kokios turi būti kainos ir kitus aukšto lygio klausimus susijusius su taksi. Pavyzdžiui dabar Helsinkyje ir apylinkėse dirba kiek virš tūkstančio taksistų. Tokį skaičių sugalvojo tas padalinys ir tarkim jei aš norėčiau dabar pradėti dirbti kaip taksi kompanija, man reikėtų palaukti kokius tris metus eilėje, arba tikėtis kad leidžiamas taksistų skaičius būtų padidintas.
O dabar apie pačią sistemą. Kiekvienas taksi automobilis aprūpintas video kamera, kuri įlipant ir išlipant nufotografuoja keleivį ir siunčia viską į centriuką. Taip pat jei taksistas pamyga mygtuką (konflikto atveju) siunčia visą vaizdą į bazę. Visuose taksi yra galimybė atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis. Visi automobiliai turi GPS ir dispečeris visuomet realiu laiku mato kur yra kuris taksi. Visi turi vienodus taksometrus, kurių kainų taksistai negali įtakoti. Visi tarifai atsiunčiami internetu iš centriuko. Ir visi turi ekranėlius į kuriuos gauna užsakymus. Jokių racijų.
Taksi iškvietimas nevyksta fone klausant operatorės “kas bernardinų 10 paims”. Paskambini pasakai adresą, tau pasako rezervacijos kodą ir viskas. Lauki taksi. Atvažiavus taksistui pasakai savo numerį ir važiuoji. Taip išvengiama situacijų, kai tavo taksi nesivogia kitas važiuotojas.
Taigi sistema yra puiki ir centralizuota. O tai duoda nerealias galimybes padaliniui prie susisiekimo ministerijos daryti sprendimus pagrįstus duomenimis, o ne nuojauta. Taip, sprendimai pagrįsti duomenimis. Kiek reikia taksistų, kokios turėtų būti kainos ir dar velniai žino kas. Turint tokius duomenis, kaip ant delno matosi, kiek laiko užtrunka nuo iškvietimo iki taksi atvažiavimo. Kokios vietos yra populiariausios ir kokiu metu dažniausiai reikia taksi. Tai leidžia dirbti ir planuoti taip efektyviai, kad man net juodas pavydas kyla. Po iškvietimo nesu laukęs ilgiau kaip penkių minučių. Tai va, o pabandyk tokią taksi informaciją susirinkti Lietuvoje, kad galėtum padaryti nors kokius sprendimus pagal duomenis. Labai abejoju ar kas gautūsi. Efektyvūs tie Suomiai. Nežinau, kaip jiems taip pavyksta viską gudriai susidėlioti.
Va tokią taksi sistemos struktūrą man nupasakojo taksistas pakeliui į darbą. Faktų netikrinau, bet kažkodėl viskas labai įtikinamai atrodo. Daug turim ko pasimokyti.

Coimbros nuotrupos

Vaikščiojau po Coimbrą ir užtikau nuostabiai iškraipytas grindis. Jaučiu per metų metus namas judėjo ir sustūmė grindis kuriose atsirado kalnas iš plytelių. Nuotraukoje iš kairės matosi tas kalnelis. Realybėje labai geriau atrodo. O po kelių dienų, einu pro tą pačia vietą ir ką tu nori. Stuksena diedukas plaktuku ir iš nuostabiojo kalnelio nieko nebelikę.

Architektūros studentai jaučiasi žymiai pranašesni už psichologijos studentus. Ir ne veltui. Čia vaizdas iš architektūros fakulteto studentų kavinės. Pastatas apačioje, psichologijos fakultetas.
O čia vaizdas iš tos pačios studentų architektų kavinės. Aš ir mano nauji draugai portugalijos medicinos ateitis. Jei jie gydo žmones taip pat gerai kaip jie linksminasi, aš noriu sirgti Portugalijoje.
Anarchijos zona. Visas senamiestis išmargintas užrašais ant sienų ir dažnai visi labai prieš kapitalizmą nusistatę. Anarchistai socialistai. Politiškai nusiteikęs jaunimas Coimbroje. Gal būt dėl to, kad universitetas erezijų visokių juos primokina.
Gražus piešinėlis ant psichologijos fakulteto sienos. Užrašas byloja "Open your mind". Manau jie to ir nori iš visų. Atsiverkite ir būkite laimingi.
"Amar Portugal". Aš irgi myliu Portugaliją. Ir Coimbrą, nors šitas šešėlis nebuvo linksmas, bet Coimbra ilgai prisiminsiu.
"There is no spoon". Kitaip sakant turi suprasti, kad šio šaukštelio nėra ir tik tada jis išsitiesins. Ar susilankstys. Nežinau. Radau jį šukuodamas Coimbros gatves. Tar vienas žymeklis, kad prisiminimai neišdiltų.
Senoji Coimbros katedra (nr 2) Ir viena iš nedaugėlio nuotraukų, kur ne aš pats save fotografuoju. Turistė brazilė aplinkui slampinėjo ir suoliukus fotografavo. Papliurpėm apie nieką. Bepigu brazilams portugalijoje. Nereikia kalbos mokintis.
Laidojimo namai. Minimalizmas. Siena dangus ir varpinė.
O saulės tikrai netrūko. Oras pasitaikė neįprastai geras. Net vietiniai neprisimena, kada tokiu metu toks oras yra buvęs. Pagal kainas jau visur buvo nesezonas, bet pagal orą buvo vasaros vidurys. Galiu pradėti įtarti, kad Portugalija ruošėsi mano atvykimui, nes tokio oro kitaip kaip tik "užsakytu" nepavadinsi.

Tai va tiek padrikų įspūdžių kuriuos atgaminau pagal kalnus vis dar neatrinktų nuotraukų. O fone Kernagis su "Ligoninė" groja.

Dar anksti namo, blaiviai pagalvok

Ką pasakysi staiga sugrįžęs.

Ar pasveikai, Ar sužinojai kas buvo teisus

Ar dabar pripažįsti, kad tiesą tau sakė seni kalendoriai

Dar anksti namo, dar anksti.

Netikėta žiema

Šia savaitę Suomijoje pastebėjau tai, kas privertė mane prisiminti antraštes Lietuvos spaudoje po pirmojo sniego. "Žiema užklupo kelininkus nepasiruošusius". Suomijoje, kelininkai atrodo ruošiasi. Iš ko tai sprendžiu. O gi iš labai elementaraus dalyko. Visur pakelėse jau susmaigstyti kuoleliai žymintys kelio kraštą ar kokį kitą elementą kaip saugumo tvorelės pradžią ar kokį bortelį. Kiekvienas žiedas, kiekviena sankryža, visur pakelėse. Elementarus dalykas kai pagalvoji, o taip palengvinantis kelininkų darbą kai sniegas užverčia kelius ir neina nieko daugiau matyti. Kiek ilgesnio nei metras ilgumo ryškiai oranžiniai kuoleliai su atšvaitu ant viršaus. Aišku gal tris savaites nebuvau Lietuvos keliuose, bet abejoju ar mūsų kelininkai taip suglvoja sau darbą pasilengvinti. Tai taip, būtent, padaryti kažką iš anksto, kad paskui būtų lengviau dirbti. Ir kažkodėl man toks jausmas jau kurį kartą kyla. Suomiai ne todėl kad daugiau dirba gerai gyvena, o todėl kad efektyviau.

Keliauti su Coutchsurfing

Tai, parašai ir priima? Taip.

Visame pasaulyje? Taip.

Bet tu nepažįsti to žmogaus? Nu ne.

Nu tai apvogs, apgaus arba nužudys. Manau taip ir bus.

Nebūtina vadovautis kažkokia moraline knyga tam kad būtum svetingas. O pabuvęs gerai priimtu svečiu, negali pats nebūti geru šeimininku. Ir taip užsisuka amžinas ratas. Supranti, kad už tavo miesto ribų nelaksto vien aštriadančiai žudikai. Supranti, kokie skirtingi ir tuo pačiu panašūs visi mes esame ir kaip gera būti geru. Ok, pakankamai prigyriau.

Couchsurfing'as tai viena populiariausių svetingumo grupių pasaulyje. Jos nariai priima į jų miestą atvykusius keliautojus, arba keliaudami patys apsistoja pas ką nors iš svetimos šalies. Nemokamai. Nors žodis nemokamai nelabai tinka šiuo atveju, nes bent jau aš tai darau ne tam kad sutaupyčiau. Iš tikro, tai ką gauni, negalėtum nusipirkti už pinigus. Žmogus įsileidžia tave į savo namus, gauni puikią galimybę susipažinti su tos šalies žmonėmis, jų būdu, kartais papročiais, virtuve, sužinai tai, ko nerastum kelionių vadovuose, kartu aplankai ne turistines vietas, barus, miesto užkabarius, kartais net dienai ar dviem pilnai pasineri į to žmogaus gyvenimą kartu su jo draugais ar pažystamais. Aišku, nereikia tikėtis, kad kievieną kartą būtent taip viskas ir vyksta. Iš tikro pas žmogų ateini be jokių lūkesčių. Pasiruošęs bet kam, net ir blogiausiam. Bet iš mano patirties galiu pasakyti, kad atėjus be lūkesčių, visuomet išeinu nustebintas kiek daug gaunu. O už visą tai ką gauni, negali nenorėti atsilyginti tuo pačiu. Tam pačiam žmogui ar kitam keliautojui, kuris užklysta iš nežinai kurio pasaulio krašto pas tave. O ir būdamas šeimininku visuomet gauni pažinti žmogų, sužinai apie gyvenimą šalyje iš kur jis atvyko. Aišku visa ši veikla reikalauja laiko ir pastangų, būna, kad atvykus, šeimininkas tau duoda savo buto raktus, o pats kažkur išlekia savo reikalų tvarkyti ir tu jo taip ir nebepamatai iki pat išvykimo. Palieki raktus virtuvėje ant stalo ir išeini. Būna, kad nerandi bendros kalbos su žmogumi. Abu lyg ir geranoriškai nusiteikę, nu bet nesiriša pokalbis. Būna. Visaip būna. Bet man asmeniškai tai blogiausia kas buvo nutikę. Aišku aš keliavau tik europoje, negaliu pasakoti apie kitas šalis. Bet keliaudamas, dažnai klausiu žmonių, kas blogiausio jiems buvo nutikę keliaujant ar priimant svečius. Viena mergina priėmusi vaikiną, turėjo jį išprašyti lauk vidury nakties, nes anam pasirodė kad ji su juo flirtavo. Kitam vaikinui, pakliuvo svečias kuris paliko apjauktą jam skirtą kambarį. Dar kitas turėjo diabetikę, kuri buvo pamiršusi savo insuliną. Bet tai argi dabar dėl tokių smulkmenų atsisakysi galimybės pažinti ir patirti tai ką siūlo visi kiti žmonės. O banditam pakliųti ir šiaip gali, net iš namų neidamas. Taigi, kad nebaigti liūdna gaida, pasidalinsiu viena šiam įrašui labai tinkančia citata iš filmo "The Beatch" :

So never refuse an invitation, never resist the unfamiliar, never fail to be polite and never outstay the welcome. Just keep your mind open and suck in the experience.

Tiksliau dviem, antra labai gerai atspindi tą nuotaiką, kai nieko nesitikėdamas gauni su kaupu.

And me, I still believe in paradise. But now at least I know it's not some place you can look for, 'cause it's not where you go. It's how you feel for a moment in your life when you're a part of something, and if you find that moment... it lasts forever...

Aišku "paradise" gal per stiprus žodis, bet kaip sako, žodžių iš citatos neišimsi. Taigi, visiems norintiems keliauti, labai rekomenduoju pabandyti. Ir jei patiks, praneškite man. Couchsurfing'e aš atrodau va taip.

Trumpa taksisto iš Etiopijos istorija

Suomijoje, po daugiau kaip metų važinėjimo taksi, visą kelią prakalbėjau su taksistu. Paaiškinimas elementarus. Suomiai taksistai nelabai daug angliškai moka kalbėti, o jei ir moka, tai tiesiog nekalba. Tokie mes šiauriečiai. O šį kartą mane vežė etiopietis virš penkioliką metų pragyvenęs Suomijoje. Dar viena jo versija, kodėl suomiai taksistai tokie nekalbūs yra ta, jog, jie ne tokie išsilavinę. Atseit tik po mokyklos ir viskas. Bet čia jau jo nuomonė. Jis beje išsilavinęs. Turi civil engineering diplomą ir šiaip dirbo statybų bendrovėje, kol neatėjo krizė. Plius Suomijoje, žiemą, statybų darbai tikrąją ta žodžio prasme užšala. Taigi, jis gavo taksisto sertifikatą ir va jau dvi savaites dirba taksistu. Kai sužinojo, kad aš iš Lietuvos, tai prasidėjo tada apie drauges pokalbis. Pasirodo jo draugę nuviliojo vienas Lietuvis. Sako baisiai pavydus. Bet paskui ta draugė už kito Lietuvio ištekėjo, o jis dabar vedęs pusiau suomę, pusiau etiopietę. Likimo vingiai juos suvedę Etiopijos ambasadoje, kai ana studijų mainų programoje dalyvavo. Ant lietuvių nepykstąs ir net turi gerų draugų. Abudu su patirtimi nusprendėme, kad moterys kartais būna per jautrios, bet būti joms nedėmėsingu yra viena didžiausia klaida kurią gali padaryti vyras. Ir kad studentų mainų programos ne visada padeda dviejų žmonių santykiams. Va tokia su mano pastarosiomis dienomis keistai daug sutapimų turinti istorija iš Europos šiaurės. O man Etiopija iš neegzistuojančios rytų afrikos valstybės tapo šalimi ruošiančia civil engineer’ius dirbančius Suomijoje. Ir dar kartą supranti kalbos galią. Kai moki kalbą visas pasaulis yra tavo namai (daugiau mažiau)

Viskas gerai

"Atrodote labai gerai, daug geriau nei jus prisimenu paskutinį kartą".

Bet taip tik atrodo. Šaltas ir ramus, kaip nerūdijantis plienas mano paviršius, bet viduje jaučiu, jog dangus maišosi su žeme. Atsisveikinu ir išeinu. Liftas labai neskubėdamas važiuoja manęs pasiimti, rodos laikas stovi ir tik širdis juda krutinėje. Atsidaro durys ir iš aliejiniais dažais dažytos ir pagyvenusios laiptinės įeinu į naujai blizgantį liftą. Važiuojam. Sienos, nors ir naujai blizgančios, bet pakankamai matinės, kad neatspindėtų mano atvaizdo. Apsidairau ieškodamas veidrodžio, bet visos sienos vienodos, tik mygtukai blizga kaip maži veidrodėliai. Krūtinėje širdis spaudžiama lyg spasutuvų. Bet iš tikro tai viduje susikaupusio slėgio darbas. Plieninis kiautas laiko viską viduje ir atrodo nuostabiai. Pažvelgiu į lubas, ir ten pamatau save. "Pavėlavai dvi savaites" čiaukšt, kaip skalpeliu per įtemptą raumenį. "Ji tavęs laukė", čiaušt dar kartą. "Kodėl tu tylėjai?". Čiaukšt, čiaukšt, čiaukšt. Supuolę mano širdį pjausto jausmai, nuo kurių aš ilgą laiką taip sėkmingai gyniausi jų nepripažindamas. O dabar ilgesys varto atminties nuotraukų albumą ir su kiekviena nuotrauka kaip kinietis popieriaus briauna pjauna mane. Apmaudas vis primena jog "tu pavėlavai". Pavėlavai, ji tavęs laukė. Atsipjauna dalį širdies. Neįvykusios ateities šešėlis suka aplink mane ratus. Galvoje skamba muzika ir kiekvienas žodis lyg būtų skirtas man. "Is it over, is it over ?". Liūdna ir neramu. Neramu dėl nieko ir kalatojasi nuo to nerimo spaudžiama ir pjaustoma širdis. Prismeigta šakute. Ir tai ne metafora, tai tikras jausmas. Vis dar matau savo atspindį metalinėse ir pakankamai nupoliruotose lifto lubose. "Atrodote daug geriau nei praėjusį kartą". Gyvenimas mane nupoliravo. Tikrai neblogai atrodo, tik nematyti viduje puotaujančių nekviestų svečių. Kažkur tyliai girdisi mano racionalusis draugas užtikrinantis, kad viskas bus gerai. O kaipgi, tikrai bus gerai. Kitaip ir būti negali. Arba pesimistiškai perfrazuojant, kaip bus taip gerai. Gerai, kad turiu tamsintus akinius. Galiu sėkmingai už jų paslėpti savo akis kai jos verkia. Gal keistokai atrodysiu atėjus žiemai, kai anksti temsta, bet vis ne taip keistai kaip verkiantis vyras. "Viskas bus gerai", girdisi labai tyliai, o viduje auga slėgis ir spaudžiasi širdis. Matau savo atvaizdą ir jaučiu, kaip užgula ausys, galva lyg vatos prikišta, o kojos prisuktos prie grindų. Plieninis apvalkalas jau nebelaiko slėgio, arba tiesiog nebemato prasmės jį laikyti. Leisk. Mesk visus tuos aštraidančius lauk. Užsimerkiu ir nebėra manęs. Kaip sprogęs skeveldrinis sviedinys į šonus tolygiai išsilaksto mano kūnas. Bum. Taip garsiai, jog ausyse spengia tyla. Staiga ir netikėtai. Lifto sienos pasrūva krauju. Tolygiai vienodai. Kiekvienam lopinėliu po lygiai tiek pat tenka manęs. Aš išsitaškęs ant lifto sienų, kurios vis dar blizga kaip naujos, tik dabar jau raudona spalva. Nežinau kodėl. Nemačiau to. Atsidaro liftas. Reikia eiti. Sapnas maišosi su realybe ir kartais sapnas būna gražesnis. Bet dar jaučiu, kada esu tikras. Taip tai aš ir tai tikra. Taip aš jaučiuosi dabar. Gyvenimas nesiliauja manęs stebinti ir dėl to aš džiaugiuosi. Bet būdai kuriais jis mane stebina, skaudūs. Rašydamas viską geriau suprantu.

Viskas gerai

Nordea ir kreditinės kortelės

Pasibėdavojimas. Darbo "dėka", prieš metus tapau Nordea klientu ir gavau kreditinę kortelė. Kadangi kortelė darbdavio iniciatyva, tai ir mokesčius už ją prisiimti sutiko darbdavys. Pagal nutylėjima kortelę gauni, tai reiškia, jog jei nori jos negauti, turi papildomai įdėti pastangų. Taigi, nepasigilinau ir gavau. Kadangi man jos nereikėjo ir naudoti neplanavau, o darbdavys prsiimė mokesčius, pasidėjau į stalčių ir pamiršau.

Fast forward (greitai į priekį) kokius metus ir pašto dėžutėje banko laiškas, su prašymu susimokėti įsiskolinimą, arba teks susipažinti su banko draugais anstoliais. Įsiskolinimas 150 LTL. Nu galvoju neblogai, kaip už paslaugas kuriomis nesinaudojau. Pasirodo :

1. Kortelė pusę metų yra nemokama (suteikiama laiko pamiršti apie mokesčius)
2. Mokesčiai nuskaičiuojami nuo kortelės (niekas kitas jų nesumoka)
3. Bauda už vėlavimą 25 LTL (nesvarbu kokio dydžio skola)

Taip ir gavosi, kad per savo žioplumą susimokėjau penktadienio vakaro biudžetą už paslaugas kuriomis nesinaudojau. Tai ko dabar aš čia bėdavojuos jei pats kaltas?

1. Apie įsiskolinimą galima buvo pranešti anksčiau (emailas nieko nekainuoja)
2. Trupurtį neadekvatu, kai už 3.5 LTL skolą (mėnesinis mokestis) skiriama bauda 25 LTL

Taigi, nupėdinau iki banko ir užsidariau viską ką tik galėjau. O moralas paprastas, neturėk kitos kortelės tik mane vieną. Jei turi nenaudojamą ir vis neprisiruoši nueiti iki banko, prisiruošk. Nes palikti galai paskui ateina su antstolių kaukėm. Elementaru Vatsonai ir nieko čia apart savęs nepakaltinsi. Taip ir kapsi bankam pinigai iš visokių nesusipratėlių, kurie patingi pasigilinti arba neranda laiko susitvarkyti.

Antenos ir vėžys

Per trumpą laiką už akių užkliuvo keli straipsniai apie tai, kaip reikia nuo mokyklų nuimti mobiliųjų antenas, nes jos yra vėžio sukelėjos. Mano nuomone tai dar viena "rimta" tema, kuria žaidžia politikai. Visiems kam patinka commonsense.lt parekomenduosiu panašų blogą anglų kalba :

unreasonablydangerousonionrings.blogspot.com

To paties blogo prisistatymas :

I hate stupid people. I see blatant displays of irrationality so often that I don't even think about it anymore. One day, I read about a man in Chicago who sued White Castle because he burned himself on an onion ring, which he claimed was unreasonably dangerous. As though there is a reasonable level of danger that one can expect from onion rings and this one exceeded the Onion Ring Danger Threshold. That did it. I decided to collect the stupidity I encounter, and the blog was born.

Ir šiame bloge yra vienas įrašas būtent apie mobiliuosius ir jų grėsmę. Trumpai sakant, yra penkios kategorijos:

1. kancerogenai
2. tikriausiai kancerogenai
3. galbūt kancerogenai
4. neklasifikuojami kaip kancerogenai
5. tikriausiai ne kancerogenai

Taigi pagal tyrimus, mobilieji priklauso trečiai grupei, kartu su raugintais agurkėliais, nikeliu, chloroformu, kava ir kitais kiek mažiau žinomais dalykais. Pastebėjote, kava yra "galbūt kancerogenas".

O pavyzdžiui, mums visiems gerai pažįstamas alkoholis, yra pirmoje grupėje. Tai kodėl tie patys politikai nelaksto už galvų susiėmę ir nerėkia, jog pasaulio sveikatos organizacija pripažino alkoholį kancerogenišku ir jis turi būti uždraustas.

Betkokiu atveju, labai labai rekomenduoju perskaityti visą "neprotingai pavojingų svogūnų žiedų" įrašą.

Gimtadienio klausimas

Dažniausiai užduodamas klausimas. Ko nori. Pradžiai pasakysiu ko nenoriu.

• Nenoriu daiktų. Kolkas dar nenoriu jais apsikrauti.
• Nenoriu dovanų čekių (atsiprašau tų, kuriems, juos pats dovanojau. Buvau kvailas ir be fantazijos).

Man dovana yra : siurprizas, pastangos, atsiminimas.

Pavyzdžiui, jei tu man padovanotum paties atliekamą žongliravimo pasirodymą, tai atitiktų visus kriterijus.

• Pastangos akivaizdžios (su sąlyga, kad prieš tai nemokejai žangiruoti)
• Siurprizas garantuotas (su sąlyga, kad pamiršime, jog tai čia rašiau)
• Atsiminimas ilgam, nes betkada ateitje žongliruojant, prisimintume, kada ir kodėl tai išmokai.
• Plius tai nėra daiktas ir neužima vietos ir neapkrauna gyvenimo.

Taigi, iškepk pyraga, išmok gerą tostą, išmok ir pagamink kokteilį sau ir savo draugui, pademonstruok triuką su kortom, padeklamuok eilėraštį, pagrok dūdele, suprogramuok gimtadienio programą, išmok dinozaurų polką su ragučiais. Kitaip sakant, gali puikiai išnaudoti šią galimybę patobulėti pats ir tuo nudžiuginti kitus. Aišku, ne viskam yra laiko, bet manau su fantazija, galima tikrai ką nors sugalvoti.

Su laiku šį įrašą tobulinsiu, kolkas tai mano dabartinė būsena.

Čia juokinga nes...

Pradžiai dilbert'o komiksas (2005) :

O tada Nokija reklama (2011) :

O čia juokinga nes (pirmas lygis) , taip ir matau kaip Nokia kūrybinė komanda susėdusi prie stalo, nusprendžia padaryti reklamą kur žmonės šoka ir visaip kitaip džiaugiasi laidu kuris prie nieko nesijungia ir dar paskui sako :

"Panaudokime dar kokį modernų trumpinį. Taip turėtu atrodyti kiečiau. A2DP."

O jei iš tikro tai juokinga čia, nes (antras lygis) Nokia reklama galvoje susijungia su prieš tai esančiu Dilbert'o komiksu, kuris kaip ir niekuo nėra susijęs ir plius buvo pagamintas prieš daugiau nei penkis metus. Manau čia joukinga nes, juokas yra teigiamas stimulas, kurį smegenys gauna, kai suranda sąryšį tarp išorinio pasaulio elementų. O jei tas sąryšis yra netikras, kaip šiuo atveju, tiesiog atsitiktinumas, tai gauni stimulą x2, už tai kad teisingai atfiltravai teisingą sąryšį nuo neteisingo (čia gal jau trečias lygis). Tai lygiai todėl manau ir yra juokingos visos mėmės, kur smegenys į vieną visumą sujungia kalnus tarpusavyje nesusijusių elementų.

All in one meme:

Jei šitas paveiksliukas tau nejuokingas, reiškia tu nesusiejai jame esančių elementų.

P.S. namų darbams TED paskaita apie neteisingą supratimą, jog cukrus mums patinka todėl, kad yra saldus. Iš tikro dėl to, kad cukrus mums patinka, dėl to jisai yra saldus.

Surf Camp 2011

Savaitgalį praleidau pajūry laukdamas bangų. Jau rodos ketvirtą kartą vyko Surf Camp'as. Man irgi keista, kad baltijos jūroj galima surfinti, bet žmonės bando, nors man jau antrą kartą vis nepavyksta (vis bangų negaunu). Užtat sakyčiau visai geras poilsis prie jūros gavosi. Oras buvo nuostabus (neskaitant to, kad šeštadienį bangų nebuvo). Dieną paplūdinio pramogos: tinklinis, saulės vonios, aerobikos pamokėlės ir surfinimas. Bangų nebūvimą kompensavo fantazija ir motorinis varikliukas su virvute. Vakare Grojo Mamania ir Jama&W freestileriai, lauko ekrane buvo rodomi surfinimo filmai ir buvo šokama iki paryčių, kol nepradėjo lyti. Kitą rytą kūne jaučiau malonų nuovargį. Prisegu video reportažą iš įvykio vietos:

Lėtasis surfinimas

P.S faktai : važiavau motociklu, miegojau kopose po žvaigždėmis, o pradėjus lyti, pas draugus, kurių nepažystu, palapinėje. Kava iš automato paplūdimį neverta penkių litų. Monciškės jėga.

Fėja mezgėja

Taigi, apie tą žmogelį, kuris vis nekantriai laukė rytdienos, nes galvojo, kad ryt bus geriau. Kartą atėjo pas jį fėja pasivertusi auksine žuvele ir nešina senovinės aladino lempos ir sako savo jau užtreidmarkintą frazę :

"Sugalvok norą ir aš tau jį išpildysiu."

Na, aišku žmogelis panorėjo, kad rytdiena greičiau ateitų. Fėja žuvelė išsitraukė iš aladino lempos siūlų rutuliuką (kaip jis ten tilpo velniai žino) padavė žmogeliui ir sako :

"Kai norėsi, kad rytdiena ateitų greičiau, išvyniok kelias vijas ir vakaras taps rytu. Kad jis bus protingesnis nepažadu, bet rytojus ateis nelaukiant."

Apsidžiaugė žmogelius pasičiupo ritę ir nieko nelaukęs, nes kaip žinia jam jau buvo įgrysę laukti, išviniojo tris vijas. Ir "Voila", kaip sako varles mėgstantys žmonės, trys dienos prabėgo kaip akimirka. Na ir ilgai netempiant gavosi taip, kad jis net nesusimąstęs ir nekantraudamas

išviniojo visą ritę, o pabaigoje suprato, jog taip vien vedamas minties "rytas protingesnis už vakarą" ir įsikibės komunistams artimo lozungo skatinančio žengti į šviesų ritojų, jis išvyniojo visą savo gyvenimą. Nesustojo pasižiūrėti, kur yra dabar ir net nebandė džiaugtis šia akimirka.

O moralas toks : jei kokia auksine žuvele persirengusi fėja tau siūlys siūlų, geriau su ja eik kokios kavos jaukioje aplinkoje išgerti ir mėgaukis nesukubėdamas.

O muziką tiesiog prisegu, nes man ji šiandien patiko :

http://www.youtube.com/watch?v=am6rArVPip8

Bridgewater principles

Tikrai galiu pasakyti, kad tai mano dienos atradimas ir visai gali būti, jog jis taps ne tik dienos, bet ir mėnesio, o gal ir metų atradimu. Na gerai, gal perdedu, bet tiekto. Šiandien paskaičiau Juozo užrodytą staipsnį apie tokį dėdę Ray Dalio, kuris yra, anot wikipedijos, didžiausio pasaulyje rizikos draudimo fondo (hedge fund) Bridgewater associates įkūrėjas ir vadovas. Straipsnis patiko ir jau net jame radau minčių, kurias pats formulavau ar dėsčiau. Kaip pavyzdžiui : Ekstremalus sportas pats savaime nėra ekstremalu. Nes jei žinai ką darai ir kokios tavęs laukia rizikos ir žinai, kad esi pasiruošęs, tai nėra ekstremalau. Visai kitaip gali pasirodyti iš šono stebinčiam žiūrovui, kuris nė nenutuokia, kokios taisyklės veikia tavo atliekamoje veikloje. O čia citata iš straipsnio :

“It’s always a matter of controlling risk,” he explained. “Risky things are not in themselves risky if you understand them and control them. If you do it randomly and you are sloppy about it, it can be very risky.” The key to success, he said, is figuring out “Where is the edge? And how do I stay the right distance from the edge?"

O viena iš nuorodų mane dar labiau sudomino.

Before our meeting, he sent me a copy of his “Principles,” a hundred-page text that is required reading for Bridgewater’s new hires. It turned out to be partly a self-help book, partly a management manual, and partly a treatise on the principles of natural selection as they apply to business.

Labai lengvai susiradau minimą knygą. Ir pradėjau vartyti, jei galima vartoti šį žodį elektroninei knygai. Labai subjektyviai galiu pasakyti, kad, kiek skaičiau, kiekvienas sakinys, man drugelius krutinėje vertė plasnoti. Manau kiekvienas turi galvoje kažkokių nepilnai suformuluotų minčių, kurios jau kurį laiką sėdi viduje, bet neranda aiškaus kelio į lauką. Tai nežinai, kaip suprantamai jas pateikti, tai jos dar iki galo nesusiformulavusios. O Dalio tekste, kiekvienas sakinys, tai mano galvoje tūnančios minties materializavimas ant popieriaus. Aiškiai ir rišliai. Apie tai, jog religija gerus dalykus suplaka su ne tokiais gerais ir tu lyg norėtum sekti gerus dalykus, bet negali pasirinkti iš religijos, kad atseit šie jūsų principai man priimtini, o šie nelabai. Bažnyčia tau neleis pasirinktinai vadovautis jos mokymais. Imk viską, arba eik lauk. Ir prašau ekvivalentas iš knygos :

Sometimes we forge our own principles and sometimes we accept others’ principles, or holistic packages of principles, such as religion and legal systems. While it isn’t necessarily a bad thing to use others’ principles—it’s difficult to come up with your own, and often much wisdom has gone into those already created.

Ir tada patikslinimas boldu :

Adopting pre-packaged principles without much thought exposes you to the risk of inconsistency with your true values.

Kitas pavyzdys, apie principų reikalinguma ir kokią jie nauda duoda, kaip turint arba suprantant principus žymiai lengviau gali priimti sprendimus gyvenime. Neturi žinoti kažkokio konkretaus miesto, kad galėtum gerai orientuotis. Aišku, gali išmokti mintinai Vilnių, bet tai nepadės orientuotis Kaune. Bet jei mokėsi sekti kelio ženklus, matysi pagal saulę, kur yra pietūs ir žinosi kurion pusėn teka upė, tai galėsi taikydamas šiuos principus orientuotis visuose miestuose. Taip pat turėdamas aiškius principus, žymiai lengviau priimsi sprendimus gyvenime. Jei vertini kolektyvą ir laisvą įmonės kultūrą, turėdamas du darbo pasiūlymus, lengvai pasirinksi ne tą, kur siūlo didesnį atlyginimą, o tą kur kietas kolektyvas ir gyvi sąntykiai tarp bendradarbių. Citata :

Your values are what you consider important, literally what you “value.” Principles are what allow you to live a life consistent with those values. Principles connect your values to your actions; they are beacons that guide your actions, and help you successfully deal with the laws of reality. It is to your principles that you turn when you face hard choices.

Turiu pasakyti, dar visko neperskaičiau, bet tikrai tai padarysiu, kai drugeliai baigs plasnoti ir tikiuosi nenusivilsiu. Kolkas, tai kandidatas į mano bibliją :) Jei kas susidomės ir irgi perskaitys, labai bus smalsu sulaukti jūsų nuomonės.

Straipsnis yra čia.

Knyga yra čia.

Beje, jei tingite skaityti, galite paklausyti, ką sako ten dirbantys žmonės. Čia. Aišku neatmetu galimybės, kad tai geras PR'as, jei taip tai jis tikrai gerai į mane pataikė. Bet iš tikro šio fondo klientai yra valstybės, bankai, pensijų fondai ir kitokie stambesni klientai. Tai nežinau ar teisingai pataikė...

Joninės suomiškoje europos kultūros sostinėje.

Savaitgalį praleidau Turku mieste. Norėjau pamatyti, kaip jonines švenčia suomiai ir tuo pačiu pažiūrėti, kaip atrodo šių metų europos kultūros sostinė. Įspūdžiai teigiami. Išbandžiau couchsurfing'ą, prisivažinėjau motociklu, susitikau naujų žmonių ir pamačiau, kaip atrodo Suomijos miestas per jonines.

Iki Turku nusigavau motociklu pagrindine magistrale. Maždaug 160km. Pakeliui visą laiką lijo ir pūtė gūsingas iki 20 m/s vėjas. Buvo geras patyrimas tokiomis sąlygomis važiuoti. Atvykęs apsistojau pas turką Ebo. Jis mielai sutiko suteikti nakvynę ir siūlė pasilikti ilgiau. Nežinau ar čia atsitiktinumas ar sekmė, bet susirasti vietą nakvynei pavyko labai lengvai. Tiesą sakant, net neieškojau kur apsistoti, bet klausinėjausi vietinių ką ir kur galima pamatyti ar nuveikti Turku mieste per jonines. Visgi didžiausia suomių šventė, plius Turku - europos kultūros sostinė.

Kultūros objektai

Europos kultūros sostinė nesužavėjo. Ko norėti visgi 178.000 gyventojų iš kurių mieste buvo likę gal 1000. Taip taip, pasirodo, suomių pagrindinis joninių šventimo būdas yra susipakuoti daiktus ir draugus ir važiuoti į užmiesčio sodybas. Šeima ir draugai. Ir taip visas miestas. Bergždžiai tikėjausi pamatyti didesnių renginių mieste. Miestas buvo išmiręs, kaip filmuose apie zombių apokalipses. Tiesą sakant net zombių nebuvo.

Taigi kitą dieną praleidau ant ratų važiuodamas per aplinkines salas. Keliai suomijoje nuostabūs. Lygus asfaltas kur bevažiuotum. Vairavimo kultūra irgi visiškai suomiška. Jei kas važiuoja lėtai, niekada nepamatysi, kad kas bandytų lenkti. Jei prie šviesoforo kas nors užmiega, tai turi praeiti geros 10 sekundžių, kad kas nors ryžtųsi pyptelėti. Jei kelyje kamštis, tai jame tvarkingai stovi ir motociklininkai. Beje lietuviškas "važiuoti lėtai" yra jei važiuoji maksimaliu leistinu greičiu. Važiuoti normaliai yra leistiną greitį viršyti bent 10 km/h. Taigi, suomijoje pagarba kelyje yra labai smarkiai jaučiama. Taip smarkiai, kad net pačiam nepatogu, jų taisyklėms nusižengti. Net patys suomiai iš savęs juokiaisi VRS kameros stiliumi. Vienoje TV laidoje, suomiai, visas didžiulės stovėjmo aikšteles vietas pažymi "parkavimas invalidams" ir aikštelė visą dieną lieka tuščia. Arba specialiai važiuoja lėtai ir žiūri kokio ilgio kamštis susidaro. O susidaro ilgas.

Cemento fabriko karjeras.

Taigi kultūringais keliais keliavau salomis aplink Turkų miestą. Pamačiau kaip atrodo cemento fabrikas ir uolinis karjeras. Tokio dydžio duobės nesu gyvenime regėjęs. Sužinojau, kad keltai mano kelyje kelia nemokamai ir plaukioja kas 15 minučių. Pasaka. Viso archipelago apvažiuoti nepavyko, nes pritrūko laiko.

Atgal į Helsinkį keliavau aplinkeliais aplenkdamas magistralę. Taip daug smagiau. Vingiuotas kelias, mažiau mašinų ir dar gauni ką netikėto pamatyti.

Pabaigai, dar keli pastebėjimai.

Laikrodis ir gatvių žibintai

Suomijoje tikrai vėlai temsta ir miegoti nueiti laiku beveik neįmanoma. Nepaisant to suomiai tvarkingai žiebia gatvių apšvietimą vienuoliktą valandą vakaro.

Šalčio nebijanti suomė.

Suomiai nebijo šalčio. Deginasi kai aš velkuosi antrą megztinį ir gatvėmis vaikšto pusplikiai.

Pas suomius vietoj kačių ir šunų gatvėmis laksto zuikiai ir vovierės. Taip pat mačiau fazaną.

Alubaryje tylu kaip bažnyčioje. Negroja muzika ir lankytojai tyliai gurkšnoja alų. Mes garsiai diskutuodami sulaukėme nustebusių žvilgsnių. Beje, kadangi labai tingėjau eiti iki baro, išsitraukiai savo gėrimą ir kaip tyčia atėjo padavėja ir man pranešė, jog pas juos savo gėrimų gerti negalima. Iš manęs gėrimas buvo paimtas. Juokingiausia buvo tai, jog prieš išeidamas nuėjau pas padavėją ir kaip buvo žadėta, ji man atidavė pusiau nugertą anksčiau konfiskuotą skardinę.

Suomiai geria pieną su viskuo. Su žuvimi, su mėsa, su tortais, su salotom ir dar velniai žino su kuo. Ši informacija iš paties suomio.

Na kolkas tiek jau ataušusių prisiminimų. Bet pagrindinė pamoka, tikros joninės suomijoje tik užmiesčio sodyboje. O daugiau nuotraukų yra čia.

Įkvėptas

Tik užmetus akį į šiuos paveiksliukus, jus turėtų užplūsti teigiamos emocijos ir įkvėpimas. Labai didėlis įkvėpimas, nes korporacijos tokius rodo labai atsargiai ir tik po vieną, kad tik nepadauginti, o čia matosi visi vienu metu. Geros dienos.

Muilo burbulai

Kažkada seniai seniai įkvėptas burbuliatoriaus ir paskatintas laumės, pabandžiau pūsti didelius muilo burbulus. Labai patiko tiek man tiek aplinkiniams, kurie labai norėjo sužinoti, kaip tai padaryti patiems. Ir nuo to laiko, taip kiekvieną kartą, kai kas užmato pučiamus muilo burbulus. Kaip tai pasidaryti pačiam. Taigi, dalinuosi iš Eglės gautu receptu.

Reikės :

• Minkšto vandens (5 L)
• Glicerino (200 ml)
• Fairy (patartina su glicerinu, 1 L)
• Krakmolo (3 šaukštai, pavirto)
• Sodos (1 šaukštas)
• Patogaus kibirėlio (patartina su dangčiu)
• Poros pagaliukų ir virvės

Gamyba:

O gamyba, kaip galima tikėtis, labai paprasta. Visus ingridientus, išskyrūs virvę ir pagaliukus, supilam į kibirėlį ir išmaišom. Virvelę surišam ratu ir pritvirtinam prie pagaliukų.

Subtilybės:

Krakmolą reikia pavirti. Taip gaunamas alia kisielius, kurį maišom į kibirėlį.

Virvelės turėtų būti storesnės ir sugerenčios bent kiek skysčio.

Uždengiamas kibirėlis su rankena palengvina skysčio transportavimą.

Minkštas vanduo, arba papraščiau distiliuotas vanduo.

Pasiūlymas:

Kadangi glicerinas yra brangiausia sudedamoji dalis ir aš, tiesą sakant, nesu tikras jo būtinumu, galima bandyti viską sumaišyti be glicerino ir bandyti kaip gausis. Jei visgi gausis nekaip, tai bet kada galima nusipirkti glicerino ir jį supilti į tirpalą. Glicerino galima nusipirkti gamybinėje vaistinėje Gedimino 27.

Rezultatas:

*Rezultatai gali skirtis priklausomai nuo nuotaikos, vėjo krypties ar žvaigždžių išsidėstymo.

Per marketingo prizmę

Truputį krauptelėjau, kai perskaičiau, per kokią prizmę mus, mane (vartotojus) mato marketingo žmonės. Žinau, žinau, taip jau yra, ir nieko čia nepadarysi. Visi kažkokiai grupei priklausome, norime to ar nenorime. Net jei nepriklausytume jokiai grupei, tai gaunasi, kad priklausome, niekur nepriklausančiųjų grupei. Bet vistiek krauptelėjau.

• “70 proc. sprendimų padaroma parduotuvėje. Todėl dalis vartotojų parduotuvėje tampa tiesiog pirkėjais, kuriuos veikia prekybos vietos aplinka, prekių išdėstymas ir reklama prekybos vietose, kiti ieško naujų, dar nematytų produktų, treti tiesiog maloniai leidžia laiką parduotuvėse ir kaip prekės patenka į jų pirkinių krepšį, paaiškinti negali.” Tai – eilinis patvirtinimas, kad reikia skirti daug dėmesio reklamai POS’e.
• „Lietuvos pirkėjas – vidutinis europietis arba sumanus išlaidautojas. Tyrimas parodė, kad Lietuvos pirkėjų tipai atitinka Europos šalių segmentų vidurkius, o bendra segmentų struktūra artimiausia Prancūzijai.“
• “Trečdalį Lietuvos pirkėjų (29 proc.) sudaro segmentas „Aš“ pirkėjas. Tai toks pirkėjas, kuris nėra labai jautrus kainai, bet impulsyvus ir mėgstantis naujoves. Tokie pirkėjai plaukia priešakyje visų „srovių“. Lietuvoje tai pats didžiausias segmentas, o 60 proc. šio tipo pirkėjų sudaro vyrai. Ištyrus atskiras amžiaus grupes galima pastebėti, kad jame dominuoja pirkėjai iki 29 metų amžiaus (37 proc.).”
• “Kitas dominuojantis pirkėjų tipas Lietuvoje – „taupus“ pirkėjas (26 proc. visų pirkėjų). „Taupiu“ vadinamas toks pirkėjas, kuris jautrus kainai, yra sąmoningas ir saikingas. Lietuvoje šį segmentą sudaro vyresnio amžiaus žmonės – 61 proc., vyresni nei 40-ies.”
• “Jaunieji pirkėjai dažniau priklauso „nerūpestingųjų“ segmentui. Šio tipo pirkėjų Lietuvoje yra 18 proc. Toks pirkėjas orientuotas į prekės ženklą ir kokybę, bet kaina jam nėra pats svarbiausias veiksnys perkant.”
• “Panašią dalį – 17 proc. – sudaro vadinamieji „rutininiai“ pirkėjai, kurie pirkimą laiko būtinybe, o ne malonumu, ir jie yra ištikimi išbandytiems prekių ženklams ir vienai („mėgstamiausiai“) parduotuvei.”
• “Mažiausią dalį Lietuvos pirkėjų – 10 proc. – sudaro „bandos instinkto genami“ pirkėjai, kurie yra smalsūs, sekantys reklamas, o pirkimu tenkina savo socialinius poreikius – buvimo tarp žmonių ir bendravimo. 60 proc. visų „bandos instinkto genamų“ parduotuvių lankytojų sudaro moterys.”

Šaltinis : dansudansu

Vappu Helsinkyje

Šiandien baigėsi viena iš pagrindinių suomių švenčių. Gegužės pirmoji, tarptautinė darbo diena, Suomijoje vadinama Vappu. Iš pasakojimų buvau susidaręs įspūdį, jog tai diena, kai suomiai labiausiai prisigeria, šlaistosi gatvėmis ir visaip kitaip neprotingai elgiasi. Turiu pasakyti, kad neprotingo elgesio nepastebėjau. Priešingai, visi labai gražiai susirinko viename iš pagrindinių miesto parkų, susitempė pavėsines, grilius, stalus, kėdes ir darė pikniką. Kaip mes juokavome, kai kurie suomiai visą valgomajį atsinešė, su servizais dvylikai asmenų. Ir aš ten buvau alų midų (suomiškas Sima) gėriau, per barzdą nevarvėjo nes nusiskutau, bet blaškiausi po minią ir užfiksavau lėto suomiško vappu akimirkas. Ne tai kad suomiai lėti, čia tiesiog mano kamera sulėtintai filmavo.

Solargraphy sutinka Geocaching

Pas vieną internetų dalyvį aptikau va tokį įrašą (teks paskaityti):

http://pbg.livejournal.com/477678.html

Va taip ir būna, kai du judėjimai vieta nepasidalina :)

O kodėl taip nutiko, turi suprasti apie ką jie abu yra.

Geocaching ir Solargraphy

26 miljonai

Vėl užklydau į kandidatų deklaracijas. Šį kartą VIKTOR USPASKICH. Prie gautų dovanų : akcijų už 26030400 LTL. Nu ok puiku, kad deklaruoja, bet skiltyje, kur reikia nurodyti kas dovanojo : Fizinis asmuo. What ? Nori nenori, keistai atrodo tokio dydžio dovana ir dar kai taip deklaracijose išsikalinėjama. Ir taip pastebėjau ne pas vieną kandidatą. Ar aplamai tai rūpi kam nors... Aišku, kodėl kažkas negalėtų dovanoti milijonų. Bet vistiek man netelpa galvoje, kodėl neparašyta, kas dovanojo, jei jau reikalaujama tai daryti.

Pjaustome rinkimų duomenis

Šiandien netikėtai užklydau į VRK tinklapį pasmalsauti kaip sekasi mano buvusiam klasiokui ir kiek jis užgyveno turto. Pasmalsavau. Paskui pasmalsavau kiek yra kandidatų į Vilniaus savivaldybę. O paskui paėmiau ir nusikopijavau visų kandidatų informaciją. Tikiuosi tai yra legalu. Ir tuomet dar pasmalsavau su ekseliu.

Labiausiai prasiskolinę ir labiausiai pasiturintys

Viena iš smagesnių partijų

Jonų koalicija su dviem kandidatais Jonais

Kas dar užkliuvo

Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų Aljanso koalicija "Valdemaro Tomaševskio blokas" Vilniaus miesto savivaldybėje iškėlė daugiausiai kandidatų : 102

Daugiau pastebėjimų gal ryt dar padarysiu. Tuo tarpu jei kam smalsu va čia (atsargiai - 27MB) yra visi duomenys. Imkite stebėkite, stebėkitės ir dalinkitės. Beje, užduotis savarankiškam darbui. Suskaičiuotike, kiek kandidatų eina į rinkimus neturėdami nė lito.

Jei pastebėsita dar kokių įdomybių, pasidalinkite ir su manimi komentaruose. Smagu visgi pjaustyti duomenis ir taip norėtųsi ką tokį funkcionalumą teiktų visos valstybinės institucijos... Gal kada nors

O gal visgi...

Taip jau atsitiko, kad aš su savo katinu likau be nuolatinės gyvenamosios vietos. Man tai nėra taip blogai. Aš savimi pasirūpinu, bet va linksmasis katinas kaušas to padaryti nesugeba. Bet užtat jis sugeba bėgdamas atsitrenkti į sieną arba tiesiog eidamas nugriūti. Va taip :

Gal kas norėtų priglausti kaušelį ir kasdien įberti jam sausmaisčio kasdieninio ir papildyti bliūdelį vandeniu. Aš pats to kolkas negaliu padaryti, nes darbo reikalais kas savaitę skrendu į Suomiją. Žinoma, abejoju ar kas atsilieps, bet prašau ir nesitikiu. Beje, į katino komplektą įeina nemokamas maistas ir gydymo paslaugos.

Drunk, You’re a Fool

Gal kokį mėnesį ar ilgiau, Suomijoje lauko reklamos stendai buvo užpildyti anti-alkoholine socialine reklama. Kompanija "Drunk, You’re a Fool" vaidzavo gerai pagėrusius jaunus žmones. Dailiai apsirėdžiusią mergelę vemenčią į savo rankinuką, arba vos ant kojų pastovintį "kietą" vyruką. Suomiškas kompanijos puslapis : http://www.kannissaoletaalio.fi/ Nelabai suprantu suomiškai, bet žinutę suprasti galima.

Ir ką gi, kompanija baigėsi ir šiandien, tuose pačiuose lauko reklamos stenduose vėl puikuojasi alaus ir silpnų alkoholinių kokteilių reklamos. Demokratija, nenori, kad žmonės gertų, reklamuok tai, nori, kad tavo produkciją pirktų, taip pat reklamuok. Tik pas ką pirmiau pinigai ir kantrybė pasibaigs :)

Čia baigiasi mano neinformuota nuomonė. Pasidomėjus pasirodo, kad tą pačia "Drunk, You’re a Fool" kompaniją organizavo "Federation of the Brewing and Soft Drinks Industry". O motyvas tam matomai buvo planas sugriežtinti alkoholio reklamos įstatymus, kuris taip ir nebuvo įgyvendintas. Neįgyvendintas, matomai, motyvuojant :

The campaign results were excellent and the materials reached the target group extremely well

ir

The campaign received the Health Promotion Act of the Year award in 2009.

Čia daugiau info.

Tai kokia gi išvada. Jokios, konkrečios. Tik žinau tiksliai, kad man labai nepatinka, kai alkoholis asocijuojamas su sportu (krepšinis ir futbolas anyone). Ir jei būtų mano valia, ribočiau alkoholio reklamą.

Aišku kažkas pasakys, kad draudimai yra blogai, ir tai nepadeda. Į tai atsakyčiau : ok, jei jau taip nenorite draudimų, legalizuokime visas draudžiamas substancijas ir leiskime žmonėms patiems patsirinkti ;)

Attention, don't get distracted

Linksmas pastebėjimas iš taksi. Taip jau gavosi, kad prabangiais automobiliais tenka važiuoti iš oro uosto į darbą. Vienas iš tokių buvo Mercedes Benz. Visas toks naujas ir blizgantis. Vairuotojo prietaisų skydelyje per vidurį didžiulis ekranas. Pradedant važiuoti, jame pasirodė užrašas :

"Attention, don't let media center distract you from situations on the road"

Ar kažkas panašaus. Vos neprunkštelėjau. "Attention, don't get distracted".

Ir tada susimąsčiau apie UI dizainą. Iš vienos pusės kažkas iškelia tikslą netrugdyti vairuotojui, iš kitos pusės kažkas nori atsiriboti nuo teisinės atsakomybės, o iš trečios pusės dar kažkas labai nori, kad jų darbas būtų pastebėtas ir kad visokie užapvalinki kampai ir MB logotipai matytųsi kuo ryškiau. Va taip ir gaunasi UI mashupas.

Mano nuomone, jei išsikeli pagrindinį tikslą "nemaišyti vairuotojui", tai tas tikslas turėtų atsispindėti kiekviename sprendime.

Švieskimės ir švieskime

Šiandien sužinojau naujieną apie tai, kaip Ugandiečiau myli homoseksualius žmones (cnn).

Tamsuoliai visuomet pasiruošę ką nors užmušti ir nuolatos kažko bijo vien dėl bijojimo ar nežinojimo. Kiek pamenu, dar nebuvo, kad protingi žmonės, pasipiktinę, susirinktų ir nuspręstų išžudyti tamsuolius. O atvirkščiai manau buvo ir ne kartą. O jei dar protingas žmogus kažką užgivenęs turi. Gal visgi reiktų vieną kartą protingesniems susirinkti ir tvarką padaryti? Reikia skubiai mažinti tamsuolių gretas. Ne, nežudant ir ne kitaip susidorojant. Vienintėlis būdas: švietimas (gražus žodžių derėjimas gaunasi, naikinti tamsuolius švietimu). Manau, jei dauguma būtų protingesnė už vidutinį tamsuolį, tai automatiškai išsispręstų daug rimtų problemų, tokių kaip vėžį sukelenti spinduliuotė, pasaulio pabaiga, netikėtai pagytų visi velnio apsėstieji ir visi žmonės įgytų imunitetą gėjų platinamai sugėjėjimo ligai.

Taigi švieskimės ir švieskime.

Lėtieji kaimynai

Būna vakarų, kai kliedesiai liejasi laisvai. Pasigauni kokią temą ir ją gali išrutulioti iki neregėtų absurdų ar tiesų. Šį vakarą su obuolių pyrago ir ledų pagalba rutuliojome temą apie šiaurės kaimynus ir puskaimynius ir jų polinkį į lėtumą. Skambėjo visiems gerai žinomi juokeliai : "Suomių sprinteris", "neįsitempinėjantis estas, kuriam nereikia atsipalaiduoti", "зделал кофе, уже зафтра" ir t.t. Bet iškilo vienas faktas kurio negalėjom pritempti iki teorijos: kodėl suomiai, būdami tokie lėti, yra tokie geri ralistai? Ir suprantama, ne už ilgo atsirado atsakymas. Aišku jo variantų buvo daug ilgesnių ir vaizdingesnių, su pavaizdavimais, kaip tai viskas vyksta ir atrodo, bet trumpai atsakant į klausimą, kodėl suomiai yra tokie geri ir greiti ralistai. Todėl, kad jie lėtai gazo pedalą atleidinėja.

P.S. kreditai atitenka Domantui.

Reklama, emocjos ir minčių takeliai

Yra laikas dienoje, kai mintys nevalingai nuklysta į laukus, o žvilgsnis nefokusuotas eina iki horizonto. O mano mintys klajonėms turi savo kelius ir takelius. Vienais takeliais jos vaikštinėja labai dažnai ir jie jau gerokai praminti. Kiti takeliai vos įžvelgiami vingiuoja tarp medžių. Kai kurie takeliai trumpi ir greitai išsišakojantys bei pereinantys, kiti atvirkščiai, gali tęstis tarp uolų labai ilgai ir iš jų nėra kito išėjimo, kaip tik tas vienintelis esantis labai toli. O mintis pasukti vienu ar kitu takeliu gali pro langą pamatytas krentantis lapas, atbėgantis šuo, užuostas kvapas ar išgirstas garsas. Bet koks pojūtis, kuris sukelia impulsą galvoje, savaip nukreipia mintį kitu takeliu, kaip koks iešmininkas pasiunčia traukinį kitais bėgiais. Ir vienas toks iešmininkas paleido mano traukinį pagalvoti apie reklamą.

Ou je baby...

Kartas nuo karto man užkliūna drabužių reklamos. Išvaizdus, besišypsantis arba labai rimtai atrodantis žmogus aprengtas drabužiais, kuriuos tu turėtum įsigyti. Arba išvaizdi ir savo seksualumu iš reklamos virstanti mergina (arba vaikinas) ant savo kūno demonstruojanti apatinius kuriuos apsivilkusi (apsivilkęs) tu turėtum atrodyti taip pat nuostabiai. Tai man užkliūna, nes aš, kaip ir didžioji dauguma, manau, jog didžioji dauguma nieko nesupranta (čia tokia truputį rekursija gavosi). Taigi pamaniau, jog labai neblogai pasijaustų skirtumas ir iš tikro galėtum pamatyti reklamuojamą rūbą ir jo grožį, jei stebuklingai iš reklamos būtų galima ištrinti modelius, paliekant tiktai rūbus. Kam to reikia? Mano paaiškinimas labai paprastas: kad žmonės suprastų, jog reklama naudojasi jų emocijomis tam, kad parduotų prekę. Ne tai nėra blogai, nes emocinės reklamos pagal apibrėžimą sukelia daugiau emocijų ir paprastai jos būna geros. Tiesiog kaip sakoma angliškai, knowledge is power, ignorence is bliss (žinojimas - jėga, abejingumas - palaima). Žmogus turėtų suprasti, kaip juo manipuliuojama, ir jau su tuo supratimu vertinti reklamą. Kad nebūtų, jog picas ar grietinę išplėtusiam akis ir nuo apvalumų pasiseilėjusiam primatui parduotų tuntas olialia mergaičių. Reklama turi atkreipti dėmesį į prekę, su tuo sutinku, bet prekę parduoti turi prekės kokybė ir jos reikalingumas pirkėjui.