Tavo minčių balsas

Eini miestu. Ar girdi ausyse skambančią muziką? Tai jie.

Išsitrauk ausines iš ausų ir nenustodamas eiti klausyk.

Žingsnis po žingsnio ir miesto triukšmas po truputį tyla.

Ar girdi kas lieka? Tai tavo minčių balsas. Tai tu.

Surask laiko išklausyti save.

Šaltas minimalizmas

Pamenu daug kartų žmonėms sakiau, kad man patinka minimalizmas. Baltos sienos, švarios linijos, jokių nereikalingų daiktų, šviesa, o ne šviesos šaltiniai ir taip toliau. Bet užmatęs vieną interjerą internete pakraupau. Ir ne tik dėl to kad, jis man labai nepatiko, bet labiau dėl to jog supratau, kaip klaidingai mane žmonės galėjo suprasti. Kalbam ta pačia kalba, bet vienas kito nesuprantam. Čia beje atskira tema, kuriai patirties dar gavau per app camp. Taigi pristatau jums tai kas man NEPATINKA, kad nebūtų neteisingo supratimo.

Daugiau klaikybių čia.

O kraupiausia tai šita stalo nuotrauka :

Neskaitant tų visų šaltumų ir sterilumų, čia dar ir funkcinis mindfuckas vyksta. Paprastai stalo kraštas yra labai aiški riba ir visada yra aišku, kur yra ta riba, kur dar galima saugiai pastatyti kavos puodelį ar padėti popierių šūsnį. Bet šiuo atveju tas užapvalintas stalo kraštas tai tikra tragedija mano, aiškumo ištroškusioms, smegenims.

Ir pabaigai, tūkstančio žodžių verta nuotrauka to, kas man patinka.

Taksi sistema Suomijoje

Ir vėl gavau kalbų taksistą. Šį kartą suomis kalbantis angliškai. Panašiai laužytai kaip ir aš, bet vienas kitą puikiai supratom. Noriu pasidalinti tuo ką sužinojau apie tai, kaip Helsinkyje ir jo apylinkės veikia taksi sistema. Taip, taksi sistema, o ne taksistai.
Viskas prasideda kai klietas paskambina taksi numeriu. Yra vienintėlė kompanija (http://www.lahitaksi.fi/eng/) kuri priima visus taksi užsakymus Helsinkyje ir jo apylinkėse ir juos priskiria konkrečiam taksistui. Galima sakyti monopolija. Bet iš tikro, kaip ir beje su viešuoju transportu, kiekvienas taksi automobilis yra atskira kompanija. Čia mane labai nustebino, bet anot taksisto, taksi automobilį valdanti kompanija negali turėti daugiau nei vieno automobilio. Yra kelios išimtys, mikroautobusams, bet pagrinde, kiekvienas taksi automobilis yra atskira kompanija, kuri gauna iškvietimus iš anksčiau minėto skambučių centro.
Visus taksistus prižiūri centrinė taksi inspekcija, kuri rūpinasi, kad taksi automobilis būtų tvarkingas, kad taksistas būtų susišukavęs ir padoriai apsirengęs ir neapgaudinėja klientų. Galiu iš patirties pasakyti, kad kiek per metus važinėjau iš oro uosto į ofisą, visada visada suma už kelionę buvo vienoda. Aišku plius minus keli procentai priklausomai nuo kamščių. Taigi, jei taksi inspekcija randa kokių nors neatitikimų, jie gali įspėti taksistą arba laikinai atjungti jį nuo centrinės taksi sistemos. Tarkim porai dienų, kad išsiskalbtų ir susišukuotų. Jei to nepakanka gali atjungti ir ilgesniam laikui.
Ir tada yra kažkoks padalinys prie susisiekimo ministerijos kuris kas kažkiek laiko sprendžia kiek mieste reikia taksistų, kokios turi būti kainos ir kitus aukšto lygio klausimus susijusius su taksi. Pavyzdžiui dabar Helsinkyje ir apylinkėse dirba kiek virš tūkstančio taksistų. Tokį skaičių sugalvojo tas padalinys ir tarkim jei aš norėčiau dabar pradėti dirbti kaip taksi kompanija, man reikėtų palaukti kokius tris metus eilėje, arba tikėtis kad leidžiamas taksistų skaičius būtų padidintas.
O dabar apie pačią sistemą. Kiekvienas taksi automobilis aprūpintas video kamera, kuri įlipant ir išlipant nufotografuoja keleivį ir siunčia viską į centriuką. Taip pat jei taksistas pamyga mygtuką (konflikto atveju) siunčia visą vaizdą į bazę. Visuose taksi yra galimybė atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis. Visi automobiliai turi GPS ir dispečeris visuomet realiu laiku mato kur yra kuris taksi. Visi turi vienodus taksometrus, kurių kainų taksistai negali įtakoti. Visi tarifai atsiunčiami internetu iš centriuko. Ir visi turi ekranėlius į kuriuos gauna užsakymus. Jokių racijų.
Taksi iškvietimas nevyksta fone klausant operatorės “kas bernardinų 10 paims”. Paskambini pasakai adresą, tau pasako rezervacijos kodą ir viskas. Lauki taksi. Atvažiavus taksistui pasakai savo numerį ir važiuoji. Taip išvengiama situacijų, kai tavo taksi nesivogia kitas važiuotojas.
Taigi sistema yra puiki ir centralizuota. O tai duoda nerealias galimybes padaliniui prie susisiekimo ministerijos daryti sprendimus pagrįstus duomenimis, o ne nuojauta. Taip, sprendimai pagrįsti duomenimis. Kiek reikia taksistų, kokios turėtų būti kainos ir dar velniai žino kas. Turint tokius duomenis, kaip ant delno matosi, kiek laiko užtrunka nuo iškvietimo iki taksi atvažiavimo. Kokios vietos yra populiariausios ir kokiu metu dažniausiai reikia taksi. Tai leidžia dirbti ir planuoti taip efektyviai, kad man net juodas pavydas kyla. Po iškvietimo nesu laukęs ilgiau kaip penkių minučių. Tai va, o pabandyk tokią taksi informaciją susirinkti Lietuvoje, kad galėtum padaryti nors kokius sprendimus pagal duomenis. Labai abejoju ar kas gautūsi. Efektyvūs tie Suomiai. Nežinau, kaip jiems taip pavyksta viską gudriai susidėlioti.
Va tokią taksi sistemos struktūrą man nupasakojo taksistas pakeliui į darbą. Faktų netikrinau, bet kažkodėl viskas labai įtikinamai atrodo. Daug turim ko pasimokyti.

Coimbros nuotrupos

Vaikščiojau po Coimbrą ir užtikau nuostabiai iškraipytas grindis. Jaučiu per metų metus namas judėjo ir sustūmė grindis kuriose atsirado kalnas iš plytelių. Nuotraukoje iš kairės matosi tas kalnelis. Realybėje labai geriau atrodo. O po kelių dienų, einu pro tą pačia vietą ir ką tu nori. Stuksena diedukas plaktuku ir iš nuostabiojo kalnelio nieko nebelikę.

Architektūros studentai jaučiasi žymiai pranašesni už psichologijos studentus. Ir ne veltui. Čia vaizdas iš architektūros fakulteto studentų kavinės. Pastatas apačioje, psichologijos fakultetas.
O čia vaizdas iš tos pačios studentų architektų kavinės. Aš ir mano nauji draugai portugalijos medicinos ateitis. Jei jie gydo žmones taip pat gerai kaip jie linksminasi, aš noriu sirgti Portugalijoje.
Anarchijos zona. Visas senamiestis išmargintas užrašais ant sienų ir dažnai visi labai prieš kapitalizmą nusistatę. Anarchistai socialistai. Politiškai nusiteikęs jaunimas Coimbroje. Gal būt dėl to, kad universitetas erezijų visokių juos primokina.
Gražus piešinėlis ant psichologijos fakulteto sienos. Užrašas byloja "Open your mind". Manau jie to ir nori iš visų. Atsiverkite ir būkite laimingi.
"Amar Portugal". Aš irgi myliu Portugaliją. Ir Coimbrą, nors šitas šešėlis nebuvo linksmas, bet Coimbra ilgai prisiminsiu.
"There is no spoon". Kitaip sakant turi suprasti, kad šio šaukštelio nėra ir tik tada jis išsitiesins. Ar susilankstys. Nežinau. Radau jį šukuodamas Coimbros gatves. Tar vienas žymeklis, kad prisiminimai neišdiltų.
Senoji Coimbros katedra (nr 2) Ir viena iš nedaugėlio nuotraukų, kur ne aš pats save fotografuoju. Turistė brazilė aplinkui slampinėjo ir suoliukus fotografavo. Papliurpėm apie nieką. Bepigu brazilams portugalijoje. Nereikia kalbos mokintis.
Laidojimo namai. Minimalizmas. Siena dangus ir varpinė.
O saulės tikrai netrūko. Oras pasitaikė neįprastai geras. Net vietiniai neprisimena, kada tokiu metu toks oras yra buvęs. Pagal kainas jau visur buvo nesezonas, bet pagal orą buvo vasaros vidurys. Galiu pradėti įtarti, kad Portugalija ruošėsi mano atvykimui, nes tokio oro kitaip kaip tik "užsakytu" nepavadinsi.

Tai va tiek padrikų įspūdžių kuriuos atgaminau pagal kalnus vis dar neatrinktų nuotraukų. O fone Kernagis su "Ligoninė" groja.

Dar anksti namo, blaiviai pagalvok

Ką pasakysi staiga sugrįžęs.

Ar pasveikai, Ar sužinojai kas buvo teisus

Ar dabar pripažįsti, kad tiesą tau sakė seni kalendoriai

Dar anksti namo, dar anksti.

Netikėta žiema

Šia savaitę Suomijoje pastebėjau tai, kas privertė mane prisiminti antraštes Lietuvos spaudoje po pirmojo sniego. "Žiema užklupo kelininkus nepasiruošusius". Suomijoje, kelininkai atrodo ruošiasi. Iš ko tai sprendžiu. O gi iš labai elementaraus dalyko. Visur pakelėse jau susmaigstyti kuoleliai žymintys kelio kraštą ar kokį kitą elementą kaip saugumo tvorelės pradžią ar kokį bortelį. Kiekvienas žiedas, kiekviena sankryža, visur pakelėse. Elementarus dalykas kai pagalvoji, o taip palengvinantis kelininkų darbą kai sniegas užverčia kelius ir neina nieko daugiau matyti. Kiek ilgesnio nei metras ilgumo ryškiai oranžiniai kuoleliai su atšvaitu ant viršaus. Aišku gal tris savaites nebuvau Lietuvos keliuose, bet abejoju ar mūsų kelininkai taip suglvoja sau darbą pasilengvinti. Tai taip, būtent, padaryti kažką iš anksto, kad paskui būtų lengviau dirbti. Ir kažkodėl man toks jausmas jau kurį kartą kyla. Suomiai ne todėl kad daugiau dirba gerai gyvena, o todėl kad efektyviau.

Keliauti su Coutchsurfing

Tai, parašai ir priima? Taip.

Visame pasaulyje? Taip.

Bet tu nepažįsti to žmogaus? Nu ne.

Nu tai apvogs, apgaus arba nužudys. Manau taip ir bus.

Nebūtina vadovautis kažkokia moraline knyga tam kad būtum svetingas. O pabuvęs gerai priimtu svečiu, negali pats nebūti geru šeimininku. Ir taip užsisuka amžinas ratas. Supranti, kad už tavo miesto ribų nelaksto vien aštriadančiai žudikai. Supranti, kokie skirtingi ir tuo pačiu panašūs visi mes esame ir kaip gera būti geru. Ok, pakankamai prigyriau.

Couchsurfing'as tai viena populiariausių svetingumo grupių pasaulyje. Jos nariai priima į jų miestą atvykusius keliautojus, arba keliaudami patys apsistoja pas ką nors iš svetimos šalies. Nemokamai. Nors žodis nemokamai nelabai tinka šiuo atveju, nes bent jau aš tai darau ne tam kad sutaupyčiau. Iš tikro, tai ką gauni, negalėtum nusipirkti už pinigus. Žmogus įsileidžia tave į savo namus, gauni puikią galimybę susipažinti su tos šalies žmonėmis, jų būdu, kartais papročiais, virtuve, sužinai tai, ko nerastum kelionių vadovuose, kartu aplankai ne turistines vietas, barus, miesto užkabarius, kartais net dienai ar dviem pilnai pasineri į to žmogaus gyvenimą kartu su jo draugais ar pažystamais. Aišku, nereikia tikėtis, kad kievieną kartą būtent taip viskas ir vyksta. Iš tikro pas žmogų ateini be jokių lūkesčių. Pasiruošęs bet kam, net ir blogiausiam. Bet iš mano patirties galiu pasakyti, kad atėjus be lūkesčių, visuomet išeinu nustebintas kiek daug gaunu. O už visą tai ką gauni, negali nenorėti atsilyginti tuo pačiu. Tam pačiam žmogui ar kitam keliautojui, kuris užklysta iš nežinai kurio pasaulio krašto pas tave. O ir būdamas šeimininku visuomet gauni pažinti žmogų, sužinai apie gyvenimą šalyje iš kur jis atvyko. Aišku visa ši veikla reikalauja laiko ir pastangų, būna, kad atvykus, šeimininkas tau duoda savo buto raktus, o pats kažkur išlekia savo reikalų tvarkyti ir tu jo taip ir nebepamatai iki pat išvykimo. Palieki raktus virtuvėje ant stalo ir išeini. Būna, kad nerandi bendros kalbos su žmogumi. Abu lyg ir geranoriškai nusiteikę, nu bet nesiriša pokalbis. Būna. Visaip būna. Bet man asmeniškai tai blogiausia kas buvo nutikę. Aišku aš keliavau tik europoje, negaliu pasakoti apie kitas šalis. Bet keliaudamas, dažnai klausiu žmonių, kas blogiausio jiems buvo nutikę keliaujant ar priimant svečius. Viena mergina priėmusi vaikiną, turėjo jį išprašyti lauk vidury nakties, nes anam pasirodė kad ji su juo flirtavo. Kitam vaikinui, pakliuvo svečias kuris paliko apjauktą jam skirtą kambarį. Dar kitas turėjo diabetikę, kuri buvo pamiršusi savo insuliną. Bet tai argi dabar dėl tokių smulkmenų atsisakysi galimybės pažinti ir patirti tai ką siūlo visi kiti žmonės. O banditam pakliųti ir šiaip gali, net iš namų neidamas. Taigi, kad nebaigti liūdna gaida, pasidalinsiu viena šiam įrašui labai tinkančia citata iš filmo "The Beatch" :

So never refuse an invitation, never resist the unfamiliar, never fail to be polite and never outstay the welcome. Just keep your mind open and suck in the experience.

Tiksliau dviem, antra labai gerai atspindi tą nuotaiką, kai nieko nesitikėdamas gauni su kaupu.

And me, I still believe in paradise. But now at least I know it's not some place you can look for, 'cause it's not where you go. It's how you feel for a moment in your life when you're a part of something, and if you find that moment... it lasts forever...

Aišku "paradise" gal per stiprus žodis, bet kaip sako, žodžių iš citatos neišimsi. Taigi, visiems norintiems keliauti, labai rekomenduoju pabandyti. Ir jei patiks, praneškite man. Couchsurfing'e aš atrodau va taip.

Trumpa taksisto iš Etiopijos istorija

Suomijoje, po daugiau kaip metų važinėjimo taksi, visą kelią prakalbėjau su taksistu. Paaiškinimas elementarus. Suomiai taksistai nelabai daug angliškai moka kalbėti, o jei ir moka, tai tiesiog nekalba. Tokie mes šiauriečiai. O šį kartą mane vežė etiopietis virš penkioliką metų pragyvenęs Suomijoje. Dar viena jo versija, kodėl suomiai taksistai tokie nekalbūs yra ta, jog, jie ne tokie išsilavinę. Atseit tik po mokyklos ir viskas. Bet čia jau jo nuomonė. Jis beje išsilavinęs. Turi civil engineering diplomą ir šiaip dirbo statybų bendrovėje, kol neatėjo krizė. Plius Suomijoje, žiemą, statybų darbai tikrąją ta žodžio prasme užšala. Taigi, jis gavo taksisto sertifikatą ir va jau dvi savaites dirba taksistu. Kai sužinojo, kad aš iš Lietuvos, tai prasidėjo tada apie drauges pokalbis. Pasirodo jo draugę nuviliojo vienas Lietuvis. Sako baisiai pavydus. Bet paskui ta draugė už kito Lietuvio ištekėjo, o jis dabar vedęs pusiau suomę, pusiau etiopietę. Likimo vingiai juos suvedę Etiopijos ambasadoje, kai ana studijų mainų programoje dalyvavo. Ant lietuvių nepykstąs ir net turi gerų draugų. Abudu su patirtimi nusprendėme, kad moterys kartais būna per jautrios, bet būti joms nedėmėsingu yra viena didžiausia klaida kurią gali padaryti vyras. Ir kad studentų mainų programos ne visada padeda dviejų žmonių santykiams. Va tokia su mano pastarosiomis dienomis keistai daug sutapimų turinti istorija iš Europos šiaurės. O man Etiopija iš neegzistuojančios rytų afrikos valstybės tapo šalimi ruošiančia civil engineer’ius dirbančius Suomijoje. Ir dar kartą supranti kalbos galią. Kai moki kalbą visas pasaulis yra tavo namai (daugiau mažiau)

Viskas gerai

"Atrodote labai gerai, daug geriau nei jus prisimenu paskutinį kartą".

Bet taip tik atrodo. Šaltas ir ramus, kaip nerūdijantis plienas mano paviršius, bet viduje jaučiu, jog dangus maišosi su žeme. Atsisveikinu ir išeinu. Liftas labai neskubėdamas važiuoja manęs pasiimti, rodos laikas stovi ir tik širdis juda krutinėje. Atsidaro durys ir iš aliejiniais dažais dažytos ir pagyvenusios laiptinės įeinu į naujai blizgantį liftą. Važiuojam. Sienos, nors ir naujai blizgančios, bet pakankamai matinės, kad neatspindėtų mano atvaizdo. Apsidairau ieškodamas veidrodžio, bet visos sienos vienodos, tik mygtukai blizga kaip maži veidrodėliai. Krūtinėje širdis spaudžiama lyg spasutuvų. Bet iš tikro tai viduje susikaupusio slėgio darbas. Plieninis kiautas laiko viską viduje ir atrodo nuostabiai. Pažvelgiu į lubas, ir ten pamatau save. "Pavėlavai dvi savaites" čiaukšt, kaip skalpeliu per įtemptą raumenį. "Ji tavęs laukė", čiaušt dar kartą. "Kodėl tu tylėjai?". Čiaukšt, čiaukšt, čiaukšt. Supuolę mano širdį pjausto jausmai, nuo kurių aš ilgą laiką taip sėkmingai gyniausi jų nepripažindamas. O dabar ilgesys varto atminties nuotraukų albumą ir su kiekviena nuotrauka kaip kinietis popieriaus briauna pjauna mane. Apmaudas vis primena jog "tu pavėlavai". Pavėlavai, ji tavęs laukė. Atsipjauna dalį širdies. Neįvykusios ateities šešėlis suka aplink mane ratus. Galvoje skamba muzika ir kiekvienas žodis lyg būtų skirtas man. "Is it over, is it over ?". Liūdna ir neramu. Neramu dėl nieko ir kalatojasi nuo to nerimo spaudžiama ir pjaustoma širdis. Prismeigta šakute. Ir tai ne metafora, tai tikras jausmas. Vis dar matau savo atspindį metalinėse ir pakankamai nupoliruotose lifto lubose. "Atrodote daug geriau nei praėjusį kartą". Gyvenimas mane nupoliravo. Tikrai neblogai atrodo, tik nematyti viduje puotaujančių nekviestų svečių. Kažkur tyliai girdisi mano racionalusis draugas užtikrinantis, kad viskas bus gerai. O kaipgi, tikrai bus gerai. Kitaip ir būti negali. Arba pesimistiškai perfrazuojant, kaip bus taip gerai. Gerai, kad turiu tamsintus akinius. Galiu sėkmingai už jų paslėpti savo akis kai jos verkia. Gal keistokai atrodysiu atėjus žiemai, kai anksti temsta, bet vis ne taip keistai kaip verkiantis vyras. "Viskas bus gerai", girdisi labai tyliai, o viduje auga slėgis ir spaudžiasi širdis. Matau savo atvaizdą ir jaučiu, kaip užgula ausys, galva lyg vatos prikišta, o kojos prisuktos prie grindų. Plieninis apvalkalas jau nebelaiko slėgio, arba tiesiog nebemato prasmės jį laikyti. Leisk. Mesk visus tuos aštraidančius lauk. Užsimerkiu ir nebėra manęs. Kaip sprogęs skeveldrinis sviedinys į šonus tolygiai išsilaksto mano kūnas. Bum. Taip garsiai, jog ausyse spengia tyla. Staiga ir netikėtai. Lifto sienos pasrūva krauju. Tolygiai vienodai. Kiekvienam lopinėliu po lygiai tiek pat tenka manęs. Aš išsitaškęs ant lifto sienų, kurios vis dar blizga kaip naujos, tik dabar jau raudona spalva. Nežinau kodėl. Nemačiau to. Atsidaro liftas. Reikia eiti. Sapnas maišosi su realybe ir kartais sapnas būna gražesnis. Bet dar jaučiu, kada esu tikras. Taip tai aš ir tai tikra. Taip aš jaučiuosi dabar. Gyvenimas nesiliauja manęs stebinti ir dėl to aš džiaugiuosi. Bet būdai kuriais jis mane stebina, skaudūs. Rašydamas viską geriau suprantu.

Viskas gerai

Nordea ir kreditinės kortelės

Pasibėdavojimas. Darbo "dėka", prieš metus tapau Nordea klientu ir gavau kreditinę kortelė. Kadangi kortelė darbdavio iniciatyva, tai ir mokesčius už ją prisiimti sutiko darbdavys. Pagal nutylėjima kortelę gauni, tai reiškia, jog jei nori jos negauti, turi papildomai įdėti pastangų. Taigi, nepasigilinau ir gavau. Kadangi man jos nereikėjo ir naudoti neplanavau, o darbdavys prsiimė mokesčius, pasidėjau į stalčių ir pamiršau.

Fast forward (greitai į priekį) kokius metus ir pašto dėžutėje banko laiškas, su prašymu susimokėti įsiskolinimą, arba teks susipažinti su banko draugais anstoliais. Įsiskolinimas 150 LTL. Nu galvoju neblogai, kaip už paslaugas kuriomis nesinaudojau. Pasirodo :

1. Kortelė pusę metų yra nemokama (suteikiama laiko pamiršti apie mokesčius)
2. Mokesčiai nuskaičiuojami nuo kortelės (niekas kitas jų nesumoka)
3. Bauda už vėlavimą 25 LTL (nesvarbu kokio dydžio skola)

Taip ir gavosi, kad per savo žioplumą susimokėjau penktadienio vakaro biudžetą už paslaugas kuriomis nesinaudojau. Tai ko dabar aš čia bėdavojuos jei pats kaltas?

1. Apie įsiskolinimą galima buvo pranešti anksčiau (emailas nieko nekainuoja)
2. Trupurtį neadekvatu, kai už 3.5 LTL skolą (mėnesinis mokestis) skiriama bauda 25 LTL

Taigi, nupėdinau iki banko ir užsidariau viską ką tik galėjau. O moralas paprastas, neturėk kitos kortelės tik mane vieną. Jei turi nenaudojamą ir vis neprisiruoši nueiti iki banko, prisiruošk. Nes palikti galai paskui ateina su antstolių kaukėm. Elementaru Vatsonai ir nieko čia apart savęs nepakaltinsi. Taip ir kapsi bankam pinigai iš visokių nesusipratėlių, kurie patingi pasigilinti arba neranda laiko susitvarkyti.

Antenos ir vėžys

Per trumpą laiką už akių užkliuvo keli straipsniai apie tai, kaip reikia nuo mokyklų nuimti mobiliųjų antenas, nes jos yra vėžio sukelėjos. Mano nuomone tai dar viena "rimta" tema, kuria žaidžia politikai. Visiems kam patinka commonsense.lt parekomenduosiu panašų blogą anglų kalba :

unreasonablydangerousonionrings.blogspot.com

To paties blogo prisistatymas :

I hate stupid people. I see blatant displays of irrationality so often that I don't even think about it anymore. One day, I read about a man in Chicago who sued White Castle because he burned himself on an onion ring, which he claimed was unreasonably dangerous. As though there is a reasonable level of danger that one can expect from onion rings and this one exceeded the Onion Ring Danger Threshold. That did it. I decided to collect the stupidity I encounter, and the blog was born.

Ir šiame bloge yra vienas įrašas būtent apie mobiliuosius ir jų grėsmę. Trumpai sakant, yra penkios kategorijos:

1. kancerogenai
2. tikriausiai kancerogenai
3. galbūt kancerogenai
4. neklasifikuojami kaip kancerogenai
5. tikriausiai ne kancerogenai

Taigi pagal tyrimus, mobilieji priklauso trečiai grupei, kartu su raugintais agurkėliais, nikeliu, chloroformu, kava ir kitais kiek mažiau žinomais dalykais. Pastebėjote, kava yra "galbūt kancerogenas".

O pavyzdžiui, mums visiems gerai pažįstamas alkoholis, yra pirmoje grupėje. Tai kodėl tie patys politikai nelaksto už galvų susiėmę ir nerėkia, jog pasaulio sveikatos organizacija pripažino alkoholį kancerogenišku ir jis turi būti uždraustas.

Betkokiu atveju, labai labai rekomenduoju perskaityti visą "neprotingai pavojingų svogūnų žiedų" įrašą.

Gimtadienio klausimas

Dažniausiai užduodamas klausimas. Ko nori. Pradžiai pasakysiu ko nenoriu.

• Nenoriu daiktų. Kolkas dar nenoriu jais apsikrauti.
• Nenoriu dovanų čekių (atsiprašau tų, kuriems, juos pats dovanojau. Buvau kvailas ir be fantazijos).

Man dovana yra : siurprizas, pastangos, atsiminimas.

Pavyzdžiui, jei tu man padovanotum paties atliekamą žongliravimo pasirodymą, tai atitiktų visus kriterijus.

• Pastangos akivaizdžios (su sąlyga, kad prieš tai nemokejai žangiruoti)
• Siurprizas garantuotas (su sąlyga, kad pamiršime, jog tai čia rašiau)
• Atsiminimas ilgam, nes betkada ateitje žongliruojant, prisimintume, kada ir kodėl tai išmokai.
• Plius tai nėra daiktas ir neužima vietos ir neapkrauna gyvenimo.

Taigi, iškepk pyraga, išmok gerą tostą, išmok ir pagamink kokteilį sau ir savo draugui, pademonstruok triuką su kortom, padeklamuok eilėraštį, pagrok dūdele, suprogramuok gimtadienio programą, išmok dinozaurų polką su ragučiais. Kitaip sakant, gali puikiai išnaudoti šią galimybę patobulėti pats ir tuo nudžiuginti kitus. Aišku, ne viskam yra laiko, bet manau su fantazija, galima tikrai ką nors sugalvoti.

Su laiku šį įrašą tobulinsiu, kolkas tai mano dabartinė būsena.

Čia juokinga nes...

Pradžiai dilbert'o komiksas (2005) :

O tada Nokija reklama (2011) :

O čia juokinga nes (pirmas lygis) , taip ir matau kaip Nokia kūrybinė komanda susėdusi prie stalo, nusprendžia padaryti reklamą kur žmonės šoka ir visaip kitaip džiaugiasi laidu kuris prie nieko nesijungia ir dar paskui sako :

"Panaudokime dar kokį modernų trumpinį. Taip turėtu atrodyti kiečiau. A2DP."

O jei iš tikro tai juokinga čia, nes (antras lygis) Nokia reklama galvoje susijungia su prieš tai esančiu Dilbert'o komiksu, kuris kaip ir niekuo nėra susijęs ir plius buvo pagamintas prieš daugiau nei penkis metus. Manau čia joukinga nes, juokas yra teigiamas stimulas, kurį smegenys gauna, kai suranda sąryšį tarp išorinio pasaulio elementų. O jei tas sąryšis yra netikras, kaip šiuo atveju, tiesiog atsitiktinumas, tai gauni stimulą x2, už tai kad teisingai atfiltravai teisingą sąryšį nuo neteisingo (čia gal jau trečias lygis). Tai lygiai todėl manau ir yra juokingos visos mėmės, kur smegenys į vieną visumą sujungia kalnus tarpusavyje nesusijusių elementų.

All in one meme:

Jei šitas paveiksliukas tau nejuokingas, reiškia tu nesusiejai jame esančių elementų.

P.S. namų darbams TED paskaita apie neteisingą supratimą, jog cukrus mums patinka todėl, kad yra saldus. Iš tikro dėl to, kad cukrus mums patinka, dėl to jisai yra saldus.

Surf Camp 2011

Savaitgalį praleidau pajūry laukdamas bangų. Jau rodos ketvirtą kartą vyko Surf Camp'as. Man irgi keista, kad baltijos jūroj galima surfinti, bet žmonės bando, nors man jau antrą kartą vis nepavyksta (vis bangų negaunu). Užtat sakyčiau visai geras poilsis prie jūros gavosi. Oras buvo nuostabus (neskaitant to, kad šeštadienį bangų nebuvo). Dieną paplūdinio pramogos: tinklinis, saulės vonios, aerobikos pamokėlės ir surfinimas. Bangų nebūvimą kompensavo fantazija ir motorinis varikliukas su virvute. Vakare Grojo Mamania ir Jama&W freestileriai, lauko ekrane buvo rodomi surfinimo filmai ir buvo šokama iki paryčių, kol nepradėjo lyti. Kitą rytą kūne jaučiau malonų nuovargį. Prisegu video reportažą iš įvykio vietos:

Lėtasis surfinimas

P.S faktai : važiavau motociklu, miegojau kopose po žvaigždėmis, o pradėjus lyti, pas draugus, kurių nepažystu, palapinėje. Kava iš automato paplūdimį neverta penkių litų. Monciškės jėga.

Fėja mezgėja

Taigi, apie tą žmogelį, kuris vis nekantriai laukė rytdienos, nes galvojo, kad ryt bus geriau. Kartą atėjo pas jį fėja pasivertusi auksine žuvele ir nešina senovinės aladino lempos ir sako savo jau užtreidmarkintą frazę :

"Sugalvok norą ir aš tau jį išpildysiu."

Na, aišku žmogelis panorėjo, kad rytdiena greičiau ateitų. Fėja žuvelė išsitraukė iš aladino lempos siūlų rutuliuką (kaip jis ten tilpo velniai žino) padavė žmogeliui ir sako :

"Kai norėsi, kad rytdiena ateitų greičiau, išvyniok kelias vijas ir vakaras taps rytu. Kad jis bus protingesnis nepažadu, bet rytojus ateis nelaukiant."

Apsidžiaugė žmogelius pasičiupo ritę ir nieko nelaukęs, nes kaip žinia jam jau buvo įgrysę laukti, išviniojo tris vijas. Ir "Voila", kaip sako varles mėgstantys žmonės, trys dienos prabėgo kaip akimirka. Na ir ilgai netempiant gavosi taip, kad jis net nesusimąstęs ir nekantraudamas

išviniojo visą ritę, o pabaigoje suprato, jog taip vien vedamas minties "rytas protingesnis už vakarą" ir įsikibės komunistams artimo lozungo skatinančio žengti į šviesų ritojų, jis išvyniojo visą savo gyvenimą. Nesustojo pasižiūrėti, kur yra dabar ir net nebandė džiaugtis šia akimirka.

O moralas toks : jei kokia auksine žuvele persirengusi fėja tau siūlys siūlų, geriau su ja eik kokios kavos jaukioje aplinkoje išgerti ir mėgaukis nesukubėdamas.

O muziką tiesiog prisegu, nes man ji šiandien patiko :

http://www.youtube.com/watch?v=am6rArVPip8

Bridgewater principles

Tikrai galiu pasakyti, kad tai mano dienos atradimas ir visai gali būti, jog jis taps ne tik dienos, bet ir mėnesio, o gal ir metų atradimu. Na gerai, gal perdedu, bet tiekto. Šiandien paskaičiau Juozo užrodytą staipsnį apie tokį dėdę Ray Dalio, kuris yra, anot wikipedijos, didžiausio pasaulyje rizikos draudimo fondo (hedge fund) Bridgewater associates įkūrėjas ir vadovas. Straipsnis patiko ir jau net jame radau minčių, kurias pats formulavau ar dėsčiau. Kaip pavyzdžiui : Ekstremalus sportas pats savaime nėra ekstremalu. Nes jei žinai ką darai ir kokios tavęs laukia rizikos ir žinai, kad esi pasiruošęs, tai nėra ekstremalau. Visai kitaip gali pasirodyti iš šono stebinčiam žiūrovui, kuris nė nenutuokia, kokios taisyklės veikia tavo atliekamoje veikloje. O čia citata iš straipsnio :

“It’s always a matter of controlling risk,” he explained. “Risky things are not in themselves risky if you understand them and control them. If you do it randomly and you are sloppy about it, it can be very risky.” The key to success, he said, is figuring out “Where is the edge? And how do I stay the right distance from the edge?"

O viena iš nuorodų mane dar labiau sudomino.

Before our meeting, he sent me a copy of his “Principles,” a hundred-page text that is required reading for Bridgewater’s new hires. It turned out to be partly a self-help book, partly a management manual, and partly a treatise on the principles of natural selection as they apply to business.

Labai lengvai susiradau minimą knygą. Ir pradėjau vartyti, jei galima vartoti šį žodį elektroninei knygai. Labai subjektyviai galiu pasakyti, kad, kiek skaičiau, kiekvienas sakinys, man drugelius krutinėje vertė plasnoti. Manau kiekvienas turi galvoje kažkokių nepilnai suformuluotų minčių, kurios jau kurį laiką sėdi viduje, bet neranda aiškaus kelio į lauką. Tai nežinai, kaip suprantamai jas pateikti, tai jos dar iki galo nesusiformulavusios. O Dalio tekste, kiekvienas sakinys, tai mano galvoje tūnančios minties materializavimas ant popieriaus. Aiškiai ir rišliai. Apie tai, jog religija gerus dalykus suplaka su ne tokiais gerais ir tu lyg norėtum sekti gerus dalykus, bet negali pasirinkti iš religijos, kad atseit šie jūsų principai man priimtini, o šie nelabai. Bažnyčia tau neleis pasirinktinai vadovautis jos mokymais. Imk viską, arba eik lauk. Ir prašau ekvivalentas iš knygos :

Sometimes we forge our own principles and sometimes we accept others’ principles, or holistic packages of principles, such as religion and legal systems. While it isn’t necessarily a bad thing to use others’ principles—it’s difficult to come up with your own, and often much wisdom has gone into those already created.

Ir tada patikslinimas boldu :

Adopting pre-packaged principles without much thought exposes you to the risk of inconsistency with your true values.

Kitas pavyzdys, apie principų reikalinguma ir kokią jie nauda duoda, kaip turint arba suprantant principus žymiai lengviau gali priimti sprendimus gyvenime. Neturi žinoti kažkokio konkretaus miesto, kad galėtum gerai orientuotis. Aišku, gali išmokti mintinai Vilnių, bet tai nepadės orientuotis Kaune. Bet jei mokėsi sekti kelio ženklus, matysi pagal saulę, kur yra pietūs ir žinosi kurion pusėn teka upė, tai galėsi taikydamas šiuos principus orientuotis visuose miestuose. Taip pat turėdamas aiškius principus, žymiai lengviau priimsi sprendimus gyvenime. Jei vertini kolektyvą ir laisvą įmonės kultūrą, turėdamas du darbo pasiūlymus, lengvai pasirinksi ne tą, kur siūlo didesnį atlyginimą, o tą kur kietas kolektyvas ir gyvi sąntykiai tarp bendradarbių. Citata :

Your values are what you consider important, literally what you “value.” Principles are what allow you to live a life consistent with those values. Principles connect your values to your actions; they are beacons that guide your actions, and help you successfully deal with the laws of reality. It is to your principles that you turn when you face hard choices.

Turiu pasakyti, dar visko neperskaičiau, bet tikrai tai padarysiu, kai drugeliai baigs plasnoti ir tikiuosi nenusivilsiu. Kolkas, tai kandidatas į mano bibliją :) Jei kas susidomės ir irgi perskaitys, labai bus smalsu sulaukti jūsų nuomonės.

Straipsnis yra čia.

Knyga yra čia.

Beje, jei tingite skaityti, galite paklausyti, ką sako ten dirbantys žmonės. Čia. Aišku neatmetu galimybės, kad tai geras PR'as, jei taip tai jis tikrai gerai į mane pataikė. Bet iš tikro šio fondo klientai yra valstybės, bankai, pensijų fondai ir kitokie stambesni klientai. Tai nežinau ar teisingai pataikė...

Joninės suomiškoje europos kultūros sostinėje.

Savaitgalį praleidau Turku mieste. Norėjau pamatyti, kaip jonines švenčia suomiai ir tuo pačiu pažiūrėti, kaip atrodo šių metų europos kultūros sostinė. Įspūdžiai teigiami. Išbandžiau couchsurfing'ą, prisivažinėjau motociklu, susitikau naujų žmonių ir pamačiau, kaip atrodo Suomijos miestas per jonines.

Iki Turku nusigavau motociklu pagrindine magistrale. Maždaug 160km. Pakeliui visą laiką lijo ir pūtė gūsingas iki 20 m/s vėjas. Buvo geras patyrimas tokiomis sąlygomis važiuoti. Atvykęs apsistojau pas turką Ebo. Jis mielai sutiko suteikti nakvynę ir siūlė pasilikti ilgiau. Nežinau ar čia atsitiktinumas ar sekmė, bet susirasti vietą nakvynei pavyko labai lengvai. Tiesą sakant, net neieškojau kur apsistoti, bet klausinėjausi vietinių ką ir kur galima pamatyti ar nuveikti Turku mieste per jonines. Visgi didžiausia suomių šventė, plius Turku - europos kultūros sostinė.

Kultūros objektai

Europos kultūros sostinė nesužavėjo. Ko norėti visgi 178.000 gyventojų iš kurių mieste buvo likę gal 1000. Taip taip, pasirodo, suomių pagrindinis joninių šventimo būdas yra susipakuoti daiktus ir draugus ir važiuoti į užmiesčio sodybas. Šeima ir draugai. Ir taip visas miestas. Bergždžiai tikėjausi pamatyti didesnių renginių mieste. Miestas buvo išmiręs, kaip filmuose apie zombių apokalipses. Tiesą sakant net zombių nebuvo.

Taigi kitą dieną praleidau ant ratų važiuodamas per aplinkines salas. Keliai suomijoje nuostabūs. Lygus asfaltas kur bevažiuotum. Vairavimo kultūra irgi visiškai suomiška. Jei kas važiuoja lėtai, niekada nepamatysi, kad kas bandytų lenkti. Jei prie šviesoforo kas nors užmiega, tai turi praeiti geros 10 sekundžių, kad kas nors ryžtųsi pyptelėti. Jei kelyje kamštis, tai jame tvarkingai stovi ir motociklininkai. Beje lietuviškas "važiuoti lėtai" yra jei važiuoji maksimaliu leistinu greičiu. Važiuoti normaliai yra leistiną greitį viršyti bent 10 km/h. Taigi, suomijoje pagarba kelyje yra labai smarkiai jaučiama. Taip smarkiai, kad net pačiam nepatogu, jų taisyklėms nusižengti. Net patys suomiai iš savęs juokiaisi VRS kameros stiliumi. Vienoje TV laidoje, suomiai, visas didžiulės stovėjmo aikšteles vietas pažymi "parkavimas invalidams" ir aikštelė visą dieną lieka tuščia. Arba specialiai važiuoja lėtai ir žiūri kokio ilgio kamštis susidaro. O susidaro ilgas.

Cemento fabriko karjeras.

Taigi kultūringais keliais keliavau salomis aplink Turkų miestą. Pamačiau kaip atrodo cemento fabrikas ir uolinis karjeras. Tokio dydžio duobės nesu gyvenime regėjęs. Sužinojau, kad keltai mano kelyje kelia nemokamai ir plaukioja kas 15 minučių. Pasaka. Viso archipelago apvažiuoti nepavyko, nes pritrūko laiko.

Atgal į Helsinkį keliavau aplinkeliais aplenkdamas magistralę. Taip daug smagiau. Vingiuotas kelias, mažiau mašinų ir dar gauni ką netikėto pamatyti.

Pabaigai, dar keli pastebėjimai.

Laikrodis ir gatvių žibintai

Suomijoje tikrai vėlai temsta ir miegoti nueiti laiku beveik neįmanoma. Nepaisant to suomiai tvarkingai žiebia gatvių apšvietimą vienuoliktą valandą vakaro.

Šalčio nebijanti suomė.

Suomiai nebijo šalčio. Deginasi kai aš velkuosi antrą megztinį ir gatvėmis vaikšto pusplikiai.

Pas suomius vietoj kačių ir šunų gatvėmis laksto zuikiai ir vovierės. Taip pat mačiau fazaną.

Alubaryje tylu kaip bažnyčioje. Negroja muzika ir lankytojai tyliai gurkšnoja alų. Mes garsiai diskutuodami sulaukėme nustebusių žvilgsnių. Beje, kadangi labai tingėjau eiti iki baro, išsitraukiai savo gėrimą ir kaip tyčia atėjo padavėja ir man pranešė, jog pas juos savo gėrimų gerti negalima. Iš manęs gėrimas buvo paimtas. Juokingiausia buvo tai, jog prieš išeidamas nuėjau pas padavėją ir kaip buvo žadėta, ji man atidavė pusiau nugertą anksčiau konfiskuotą skardinę.

Suomiai geria pieną su viskuo. Su žuvimi, su mėsa, su tortais, su salotom ir dar velniai žino su kuo. Ši informacija iš paties suomio.

Na kolkas tiek jau ataušusių prisiminimų. Bet pagrindinė pamoka, tikros joninės suomijoje tik užmiesčio sodyboje. O daugiau nuotraukų yra čia.

Įkvėptas

Tik užmetus akį į šiuos paveiksliukus, jus turėtų užplūsti teigiamos emocijos ir įkvėpimas. Labai didėlis įkvėpimas, nes korporacijos tokius rodo labai atsargiai ir tik po vieną, kad tik nepadauginti, o čia matosi visi vienu metu. Geros dienos.

Muilo burbulai

Kažkada seniai seniai įkvėptas burbuliatoriaus ir paskatintas laumės, pabandžiau pūsti didelius muilo burbulus. Labai patiko tiek man tiek aplinkiniams, kurie labai norėjo sužinoti, kaip tai padaryti patiems. Ir nuo to laiko, taip kiekvieną kartą, kai kas užmato pučiamus muilo burbulus. Kaip tai pasidaryti pačiam. Taigi, dalinuosi iš Eglės gautu receptu.

Reikės :

• Minkšto vandens (5 L)
• Glicerino (200 ml)
• Fairy (patartina su glicerinu, 1 L)
• Krakmolo (3 šaukštai, pavirto)
• Sodos (1 šaukštas)
• Patogaus kibirėlio (patartina su dangčiu)
• Poros pagaliukų ir virvės

Gamyba:

O gamyba, kaip galima tikėtis, labai paprasta. Visus ingridientus, išskyrūs virvę ir pagaliukus, supilam į kibirėlį ir išmaišom. Virvelę surišam ratu ir pritvirtinam prie pagaliukų.

Subtilybės:

Krakmolą reikia pavirti. Taip gaunamas alia kisielius, kurį maišom į kibirėlį.

Virvelės turėtų būti storesnės ir sugerenčios bent kiek skysčio.

Uždengiamas kibirėlis su rankena palengvina skysčio transportavimą.

Minkštas vanduo, arba papraščiau distiliuotas vanduo.

Pasiūlymas:

Kadangi glicerinas yra brangiausia sudedamoji dalis ir aš, tiesą sakant, nesu tikras jo būtinumu, galima bandyti viską sumaišyti be glicerino ir bandyti kaip gausis. Jei visgi gausis nekaip, tai bet kada galima nusipirkti glicerino ir jį supilti į tirpalą. Glicerino galima nusipirkti gamybinėje vaistinėje Gedimino 27.

Rezultatas:

*Rezultatai gali skirtis priklausomai nuo nuotaikos, vėjo krypties ar žvaigždžių išsidėstymo.

Per marketingo prizmę

Truputį krauptelėjau, kai perskaičiau, per kokią prizmę mus, mane (vartotojus) mato marketingo žmonės. Žinau, žinau, taip jau yra, ir nieko čia nepadarysi. Visi kažkokiai grupei priklausome, norime to ar nenorime. Net jei nepriklausytume jokiai grupei, tai gaunasi, kad priklausome, niekur nepriklausančiųjų grupei. Bet vistiek krauptelėjau.

• “70 proc. sprendimų padaroma parduotuvėje. Todėl dalis vartotojų parduotuvėje tampa tiesiog pirkėjais, kuriuos veikia prekybos vietos aplinka, prekių išdėstymas ir reklama prekybos vietose, kiti ieško naujų, dar nematytų produktų, treti tiesiog maloniai leidžia laiką parduotuvėse ir kaip prekės patenka į jų pirkinių krepšį, paaiškinti negali.” Tai – eilinis patvirtinimas, kad reikia skirti daug dėmesio reklamai POS’e.
• „Lietuvos pirkėjas – vidutinis europietis arba sumanus išlaidautojas. Tyrimas parodė, kad Lietuvos pirkėjų tipai atitinka Europos šalių segmentų vidurkius, o bendra segmentų struktūra artimiausia Prancūzijai.“
• “Trečdalį Lietuvos pirkėjų (29 proc.) sudaro segmentas „Aš“ pirkėjas. Tai toks pirkėjas, kuris nėra labai jautrus kainai, bet impulsyvus ir mėgstantis naujoves. Tokie pirkėjai plaukia priešakyje visų „srovių“. Lietuvoje tai pats didžiausias segmentas, o 60 proc. šio tipo pirkėjų sudaro vyrai. Ištyrus atskiras amžiaus grupes galima pastebėti, kad jame dominuoja pirkėjai iki 29 metų amžiaus (37 proc.).”
• “Kitas dominuojantis pirkėjų tipas Lietuvoje – „taupus“ pirkėjas (26 proc. visų pirkėjų). „Taupiu“ vadinamas toks pirkėjas, kuris jautrus kainai, yra sąmoningas ir saikingas. Lietuvoje šį segmentą sudaro vyresnio amžiaus žmonės – 61 proc., vyresni nei 40-ies.”
• “Jaunieji pirkėjai dažniau priklauso „nerūpestingųjų“ segmentui. Šio tipo pirkėjų Lietuvoje yra 18 proc. Toks pirkėjas orientuotas į prekės ženklą ir kokybę, bet kaina jam nėra pats svarbiausias veiksnys perkant.”
• “Panašią dalį – 17 proc. – sudaro vadinamieji „rutininiai“ pirkėjai, kurie pirkimą laiko būtinybe, o ne malonumu, ir jie yra ištikimi išbandytiems prekių ženklams ir vienai („mėgstamiausiai“) parduotuvei.”
• “Mažiausią dalį Lietuvos pirkėjų – 10 proc. – sudaro „bandos instinkto genami“ pirkėjai, kurie yra smalsūs, sekantys reklamas, o pirkimu tenkina savo socialinius poreikius – buvimo tarp žmonių ir bendravimo. 60 proc. visų „bandos instinkto genamų“ parduotuvių lankytojų sudaro moterys.”

Šaltinis : dansudansu

Vappu Helsinkyje

Šiandien baigėsi viena iš pagrindinių suomių švenčių. Gegužės pirmoji, tarptautinė darbo diena, Suomijoje vadinama Vappu. Iš pasakojimų buvau susidaręs įspūdį, jog tai diena, kai suomiai labiausiai prisigeria, šlaistosi gatvėmis ir visaip kitaip neprotingai elgiasi. Turiu pasakyti, kad neprotingo elgesio nepastebėjau. Priešingai, visi labai gražiai susirinko viename iš pagrindinių miesto parkų, susitempė pavėsines, grilius, stalus, kėdes ir darė pikniką. Kaip mes juokavome, kai kurie suomiai visą valgomajį atsinešė, su servizais dvylikai asmenų. Ir aš ten buvau alų midų (suomiškas Sima) gėriau, per barzdą nevarvėjo nes nusiskutau, bet blaškiausi po minią ir užfiksavau lėto suomiško vappu akimirkas. Ne tai kad suomiai lėti, čia tiesiog mano kamera sulėtintai filmavo.