Vairavimas ir pėsčiųjų teisės Gruzijoje

Viskas tuo ir pasakyta.

Gruzijoje pereiti gatvę yra gerokai sunkiau nei Lietuvoje. Perėjos ženklas matomai yra nesuvokiamas arba visai nematomas dalykas už vairo sėdinčiam gruzinui. Perėjų nėra labai daug. Nors aišku, kai pagalvoji, kad jų vistiek vairuojantys nesuvokia ar nemato, tai kaip ir nėra prasmės jų daugiau įrenginėti. Taigi ėjimas per gatvę yra paties pėsčiojo problema. Nusitaikai, ir nuspėjamais judesiais eini tarp kelių juostų pro šalį važiuojančių mašinų. Dažnai būni apipypsėtas, nors kartais neaišku ar šia tau pypsi, ar šiaip tą vairą maigo, ar dėl kažko pyksta ar kažkuo džiaugiasi ar sveikinasi. Nepypsintis vairuotojas po kiek tai laiko, matomai netenka vairuotojo pažymėjimo.
Kitas, tikrai ne kartą pastebėtas, elgesys pėsčiųjų atžvilgiu yra tikrąją prasme važiavimas ant pėsčiųjų. Jei matai priekyje per kelią einantį pėstįjį, akivaizdžiai pajauti, kaip vairuotojas spusteli gazą ir pasuka vairą link žmogelio. Nemanau, kad jie nori kažką pervažiuoti, tiesiog manau, kad Gruzijoje, priversti bėgti pėstįjį per gatvę yra geras ženklas ir reiškia turtus ir meilę. Matomai ne veltui mašina su taikikliu ant priekio yra tokia populiari Gruzijoje.
Greitis. Na šiuo klausimu Gruzijoje kaip ir Lietuvoje greičio ženklai yra rekomendacinio pobudžio ir nurodo mažiausią rekomenduotiną greitį.
O pabaigai, dar galiu pasakyti, kad jei The Beatles būtų buvusi Gruzinų grupė "Abbey road" viršelis tikrai atrodytų kitaip.

Utopinis vaizdas Gruzijoje.

1/20 sferos

1/20 sferos.

Šiandien pasirodė pirmasis saulės lopinėlis. Po ilgo tinginiavimo, pagaliau šis tas pajudėjo. Pavaizduotas vienas iš dvidešimties icosahedron'o trikampių, kuris priartintas prie apibrėžtinės sferos paviršiaus. Kolkas, tai tik bandomasis, apie metro diametro, modelis. Pasimokinęs iš jo klaidų, spauzdinsiu galutinę trijų metrų skersmens seferą. Ir dar darbų sąraše, dekoracijos. Visa sfera bus išraižyta saulės ir planetų simboliais. Čia bus sunkioji dalis, nes... Nu dar ne prie meno aš... Jei yra norinčių ką pasiūlyti, nesislėpkite.

Nepakeliama būties lengvybė

Perspėjimas konstruktyvaus turinio skaitytojams. Čia jo nebus. Būdamas internetiniu egzibicionistu noriu papublikuoti man patikusias ištraukas iš aukščiau minimos knygo. Milan Kundera, nepakeliama būties lengvybė.  Aišku visos šios ištraukos užkliuvo todėl, kad surezonavo su asmenine patirtimi, todėl kitiems gali tiesiog eiline banalybe pasirodyti. Bet kokiu atveju, kaip ir sakiau, čia nieko konstruktyvaus. O šiaip romanas labai patiko. O turint omeny, kad knygą labai retai į rankas paimu, šitą suvalgiau per tris dienas. Man tai kažkas tokio...

Metaforos.

Viskas ciniškai leidžiama,

Kai šalia guli kitas žmogus.

Prie jos turi lėkti atsitiktinumai.

Atsitiktinumų paukščiai leidosi ant pečių.

Didžiulės gyvibingumo atsargos.

Gimtinė.

Užkirsti kelią atgal.

Noras gyventi.

Gyventi tiesoje.

 

Nepakeliama būties lengvybė.

Todėl keldavosi.

Nusprendė.

Dveji metai atostogų.

O jis negali jos pažadinti.

Žinanti kaip tai daryti.

Agv rebranding

Rebrandinimo resultatas

Kiek erzino akį ant šalmo priekio esantis gamintojo logotipas. Ir dar kiek niežtėjo rankos. Todėl nusprendžia kažkaip arčiau savęs padaryti. Rebrandinau šalmą. Dabar kiek lietuviškiau atrodo.

Originalus logotipas

Buvau geras

Iš kito konteksto, bet prie šio teksto tinka.

Visai netikėtai tapau potencialiu kaulų čiulpų donoru. O apie tai čia rašau ne tik todėl, kad norėčiau pasigirti (tikiuosi sumanesni skaitytojai įžvelgs saviironios), bet ir todėl, kad mane sužavėjo, koks tai elementarus dalykas. Apie donorystę esu girdėjęs, bet paprastai man tai asocijuodavosi su mano kūno ištąsymu gabalais po to, kai netikėtai prisitėškiu kur su motociklu. Bet su čiuplu donoryste viskas daug daug daug papraščiau. Tai taip pat, kaip kraujo donorystė. Gal užtrunka kiek ilgiau, bet esmė ta pati. Iš kraujo paimamos tam tikros medžiagos, kurios, po tam kurio laiko atsistato ir tiek. O visas idėjos stiprumas tame, jog tokia paprasta procedūra tau, kažkam kitam yra galimybė pagyti nuo mirtinos ligos. Kaip jau kažkada pats rašiau, tiek mažai bet tuo pačiu metu tiek daug. Šiek tiek diskomforto, kažkam gali dovanoti gyvenimą (tam tikros kraujo vėžio rūšys kitaip nepagydomos).
Taigi dalinuosi šia stipria idėja ir kviečiu užsiregistruoti potencialių donorų bazėje. Tam tereikia duoti kraujo mėginėlį, kaip duodama poliklinikoje. Ir kartais net nebūtina eiti į ligoninę. Kad ir mano atveju, kraujo daviau po filmo "Kraujo kelias" premjeros (buvau įtakotas ir pakylėtas).
Būk geras komanda organizuoja daug renginių kurių metu kviečia duoti kraujo mėginėlį ir užsiregistruoti. Taigi jei kokio renginio metu pamatysite juos, nepraeikite pro šalį. Būkite geri. O jei nekantraujate tai galite padaryti nelaukdami. Daugiau informacijos www.bukgeras.lt.
Na ir žinoma laikinkite, dalinkitės šia informacija feisbuke ar gpliuse ir kitais kanalais ją skleiskite. Nežinau, kur pats buvau tiek laiko, kad tik dabar  tai sužinojau.

Nida post mortem

I have this habbit from my corporate life to write post mortem whenever i finish a project of leave for another company. So i feel a need to make an overview of my stay in nida art colony, what i have done and to thank all the people that i met during that time. So here it goes :)

I met sand circles in the dunes. Remembered how to make food after one year of living on restaurant food. Unlocked "The man who would be a king" achievement while playing Civ V. Created mobile application for distorting pictures. Saw a fog of my life. Found nida air port. Took part in the pie battle. Learned that welding is not so simple as it looks. Created a stop motion video. Set one fish (plekšnė) free. Learned that getting visa to Russia is not so easy. Took part in planting pine near Thomas Man house. Improved "alaus radaras" project. Created sand storm movie. Got more insight into my self and met great people.

Pictures.

Sand storm.

Stop motion bee.

And i whant to thank :

Eimantas - for being my great roommate for a whole week.
Marija - for a company while launching a kite.
Ieva - for sharing thougts and experience about building a sphere.
Juha - for making me think about why lithuanians associate gender with inanimate objects.
Marianna - for great collaborations and spirit for gliding school.
Aivaras - for dificult task of beying my team mate while playing alias.
Bjargey - for showing that exploding espresso is nothing special.
Saulius - for new meaning for words "museum of local life".
Linas - for being a great night guide in the fog.
Yulia - for the most tasty movie.
Lena - for "I love you stinta".
Ingrida - for showing that you can start studying whenever you want.
Tadas - for killing all those tasty fish.
Vytautas - for great question when leaving colony.
Algis - for stealing welding mashine from firefighters.
Žiurkyte - for just being.

And everyone who was around during this month.

Sand storm nida

Išsprogdinti filmo kadrai.

Šiandien ryškioje saulės šviesoje, pasiėmę baltą popieriaus lapą ir saują smėlio, bandėme aplenkti laiką ir būti greitesni už šešėlį. Labai jau poetiškai gavosi parašyti, bet taip ir buvo. O čia rezultatas:

P.S. Gavau pradedančiojo pažymėjimą iMovie ir Final Effect programoms.

Laisvė būnant menininku.

Kaušas išsivoliojęs aliejinių dažų paletėje...

Ne, aš nelaikau savęs menininku, nepaisant gerai žinomo užrašo ant ŠMC, bet taip jau gavosi, kad esu tarp jų. O čia noriu pasidalinti įžvalga (į save). Vieną vakarą su Mariana (viena iš rezidenčių) sugalvojom paekspermentuoti su greitai filmuojančia kamera. Rezultate gaunasi smarkiai sulėtinti filmukai. Nepraėjus nė pusvalandžiui, jos studijoje, jau liejosi vanduo, rašalas, byrėjo smėlis, ant siūlo sūpavosi samanos ir ore skraidė popieriniai konfeti. Bėda, kad rezultatai ne puikiausi, nes apšvietimas buvo tikrai šūdinas, bet pats procesas tikrai pakylėjo.
Tada aš dar kartą pagalvojau, kokia laisvė yra būti menininku. Taip, taip, čia gal tik man, bet toks aš jau esu, visuomenės normų suformuotas. Bet manau ne aš vienas. Pagal mane yra "teisingi" užsiėmimai, tokie kaip pavyzdžiui, eiti po darbo pabėgioti ar pavažinėti dviračiu, savaitgalį eiti į žygį, ar per atostogas važiuoti į kokią kelionę. Pažiūrėti filmą ar paklausyti muzikos, nueiti į barą alaus ar stalo futbolą pažaisti. Niekam tai nesukels jokios nuostabos ar keistų minčių. Bet jei pasakysi kam, kad po darbo eisi išsiteplioti dažais ir voliosiesi ant asfalto, lipsi ant tvoros ir skaitysi eilėraščius ar nuspalvinęs katiną, apriši katedros bokštą kaspin, tai kaip minimum pagalvos, kad tau kažkas ne taip. Geriausiu atveju paklaus, o tai kam tu tai darai. Kitaip sakant tokie "ne visai teisingi" užsiėmimai. O užsiklijavęs meniniko etiketę ir dar įvilkęs tai į kokią gerą filosofiją, laisvai gali daryti tokius dalykus (ir dar pinigų už tai kartais gauti).
A, yra dar keli būdai tam pateisinti. Kaip Remis sakė, (laisva citata) :

"turiu du vaikus, bet užtat dabar po darbo galiu akvarele piešti ir niekas kreivai nežiūri". 

Taip, būdamas su vaikais vėl gali "vaikiškai" elgtis. Kitas plačiau naudojamas variantas yra alkoholis, kai išgėręs, gali be problemų daryti ir kalbėti visokias nesamones ir niekas tavęs iš ryto už tai nesmerks (iki tam tikros ribos), juo lab gali visuomet pasakyti, kad nieko neatsimeni.
O man pačiam visgi labiausiai imponuoja laisvė būnant savimi, tik tiek, kad gyvenant visuomenėje, norom nenorom, turi skaitytis su kitų nuomone, taigi kitas artimiausias variantas, laisvė būnant menininku.

Nakties paukščiai rūke

Pavasaris į Nidą atnešė tirštą rūką. Peiliu pjaunamai tirštą. Švyturio naktyje nematyti. Net artimiausi gatvių žibintai, kaip už matinio stiklo, geltona spalva dažo mišką. Ore nebeišsilaikydama dregmė lašeliais sklendžia prožektoriaus šviesoje. Pavejui, žingsnio greitumu. Atrodo, lyg kabėtų prieš akis. Toliau kaip už poros metrų balta nakties siena. Be prožektorias ta pati siena tampa juoda. Ir tik porai šimtų žingsnių likus iki švyturio pradeda matytis pašvaistė. Pulsuojanti šviesa virš rūke skendinčio miško. Ratas po rato ir artėjant jau matosi spindulys skrodžiantis baltą miglą. Kalnas nušviestas tolygia šviesa, kuri buvo siųsta laivams, bet nukrito ant žemės nepasiekusi tikslo. Mirtiną tylą praskrodžia paukščio klyksmas. Ir vėl tyla. Tokioj vietoje, tokiu metu, gerai tylisi. Minkšto rūko apsupty laikas suletėja lyg naro judesiai gelmėje. Virš galvos vėl pasigirsta klyksmas ir šį kartą jį lydi duslus sparnų maišomo oro garsas. Lyg milžiniška veduokle kas bandytų prasklaidyti rūką. Kiekvienas mostas lydimas to paties duslaus garso. Pasirodo siluetas ir pamojęs man dar kelis kartus klyktelėjęs dingsta tamsoje. Parskrido paukščiai. Patikrino ar švyturys dar vietoje ir patraukė į žemyną. Nakties paukščiai trikampiais skrenda namo. Naktyje jie beveik sparnais liečia medžių viršūnes ir klykaudami bando prasklaidyti tirštą rūką.

Žibintas už matinio stiklo. 

Švyturio pašvaistė. 

Šviesa krentanti ant žemės.

Gerai pasigarsinus ir įdėmiai klausant galima išgirsti ir sparnų garsą,

P.S. Paukščių iš balso nepažįstu, bet dyžio jie buvo kaip gandras. O video, be rūko, nesulėtintas ir deja, neperteikia to sulėtinto jausmo...

Nemoku virinti

Neinformatyvus įrašas apie tai, kaip man (ne)(si)sekė(si) darbuotis Nidos meno kolonijos dirbtuvėse. Kaip žinia jau antrą savaitę apsimetinėju meniniku ir gyvenu Nidoje. Pirma savaitė nebuvo labai produktyvi, nes vyko aklimatizacija ir šiaip labai daug aplink studentų sukiojosi. Sekmadienį jiems išvažiavus stojo tyla ir ramybė. Taigi ėmiausi medžio ir metalo darbelių. Pradžia atrodė visai nieko. Susipjoviau metalą, pasigaminau formas ir laikiklius virinimui. Visai smagus užsiėmimas. Šiandien bandžiau virinti. Nu nafik, prasikeikiau. Pasirodo ne be reikalo žmonės aukštesniąsias baigia, kad virinti mokėtų. Pradžiai dar klijavosi pagaliukas prie pagaliuko, bet paskui pradėjo viskas byrėti. Privirini vieną galą, kitas atsikabina ir taip be perstojo. Suvirinau visą metalą ir supratau, kad nelemta. Reiks ryt pergalvoti strategiją. Betkokiu atveju patirties gavau, tik gaila, kad be rezultatų.

Pjovykla

Metalo ruošiniai

Dykumos šypsenos ir smėlio ratai

Vėl Nidoje. Rytas giedras ir sniego jau beveik nebėra. Vos vos jaučiamas vėjas ir tyla. Gamta dar snūduriuoja. Klaidžioju po kopas. Keista, nepamenu tokių vaizdų. Prie saulės laikrodžio buvau ne kartą, bet būdavo arba naktis arba būdavau girtas. Dažniausiai "both". O dabar viskas dienos šviesoje ir dar arčiau Rusijos. Nežinau ar galima čia vaikščioti, bet matau pėdas. Žuvėdrom galima vaikščioti, lapėm (?) galima, batas kažkos, tai matomai ir man galima. Keisti ratilai ant smėlio. Matomai kokie menininkai iš kolonijos prasiėjo palikdami smėlio mandalas.

Ir tik po kurio laiko man susijungė, jog tie ratilai tai vėjo piešiniai. Blaškomi stiebeliai savo viršūnėmis piešia apskritimus. Kartais tik puslankiu nuostabias šypsenas išpiešia, kartais pilnus ratus. Sužavėjo mane tokia smulkmena. Ženklai ir jų skaitymas vėl apie save primena. Pastabumas. Svarbu tik teisingai juos suprasti ir neprisigalvoti to ko nėra. O aplink vis dar ta pati nuostabi gamta. Pagalvojau, kaip turėjo kaifuoti Rimantas Vladislavas Dichavičius kopose savo žiedus tarp žiedų fotografuodamas.

Nupiratavau iš interneto šią nuotrauką

Kinder siurprizas

Kaip vaizduoja paveikslėlis, pasirodo, kad "Kinder siurprise" kiaušinukai yra nelegalūs JAV. Pasikrapščiau galvą ir nuėjau patikrinti, kodėl čia taip. Wikipedia į pagalbą.Prie šaltinių ir straipsnis kuris pasakoja, kaip moteriškei muitininkai atėmė lauktuves ir dar baudą davė. O iš straipsnio nuklydau į labai smagų statistikos puslapį, pasitikrinti nuo ko mirša amerikonai. Tai yra amerikonų vaikai (0 - 14 metų). Nes kiaušinių draudimo pagrindas neva yra "gresmė užspringti". Taigi alia tikrai, daugiau vaikų amerikoje miršta nuo netyčinio uždusimo nei nuo šaunamųjų ginklų :



2007, United States
Unintentional Firearm Deaths and Rates per 100,000 All Races, Both Sexes, Ages 0 to 14 ICD-10 Codes: W32-W34

Number of Deaths	Population	Crude Rate
65	61,294,588	0.11

2007, United States
Unintentional Suffocation Deaths and Rates per 100,000 All Races, Both Sexes, Ages 0 to 4 ICD-10 Codes: W75-W84 

Number of Deaths	Population	Crude Rate
1,108	20,921,289	5.30

Tai gal visgi gudrūs tie amerikiečiai, kad draudžia kiaušinius, nes kažkaip daug pas juos vaikų nuo uždusimo užsilenkia. Bet tada pažiūrėjau, kaip metai iš metų keitėsi tas skaičius ir tai mane nustebino :

2000 - 2007, United States
Unintentional Suffocation Deaths and Rates per 100,000 All Races, Both Sexes, Ages 0 to 4 ICD-10 Codes: W75-W84 

Year	Number of Deaths	Population***	Crude Rate
2000	677	19,175,798	3.53
2001	752	19,430,394	3.87
2002	775	19,667,991	3.94
2003	778	19,939,783	3.90
2004	850	20,243,450	4.20
2005	874	20,483,758	4.27
2006	980	20,612,794	4.75
2007	1,108	20,921,289	5.30
Total	6,794	160,475,257	4.23

Nuo 2000-ųjų, beveik padvigubėjo nuo uždusimo užsilenkusių. Tai visgi, nelabai padeda kiaušinių draudimas. Ir labai keista, kodėl tie vaikai taip dusti pradėjo. Gal atsakymas visgi slypi ne kiaušinyje, o tėvuose, kurie prižiūri, kaip vaikas su tuo kiaušiniu elgiasi. Gali uždrausti viską ką nori, bet jei tėvai nepakankamai skiria dėmesio vaikui, tai anas tikrai suras kaip užsilenkti.

P.S. atsiprašau, kad apie vaikų mirtį taip ciniškai rašau.

P.P.S Pasigilinti nuo ko miršta amerikonai galima čia.

Saulės sistemos modelis

Kaip jau rašiau, nuo kito mėnesio einu aktyviai nedirbti. Viena iš veiklų kuria užsiimsiu, bus (yra) saulės sistemos modelio gamyba. Prisikalbėjau ir netikėtai gavosi taip, kad įsipareigojau dar ir paraišką į Burning Man parašyti. Gal net pinigų mano avantiurai duos. Taigi, kad jau rašau, tai manau galiu ir su aplinkiniais detaliau pasidalinti, kas gi ten mano galvoje verda. Maža kokių pasiūlymų, pastebėjimų ar kritikos sulauksiu.

The main objective of this installation is to give to the observer a sense of how small planet Earth is and in what immense desert of space we are floating. This will help the audience to understand and appreciate our home planet, as well as rethink how their current worldview aligns with this (new) perspective. I could not express more precisely this overwhelming sense of smallness as Carl Sagan did in his book “Pale blue dot”:
“That's here. That's home. That's us. On it, everyone you ever heard of, every human being who ever lived, lived out their lives. The aggregate of all our joys and sufferings, thousands of confident religions, ideologies and economic doctrines, every hunter and forager, every hero and coward, every creator and destroyer of civilizations, every king and peasant, every young couple in love, every hopeful child, every mother and father, every inventor and explorer, every teacher of morals, every corrupt politician, every superstar, every supreme leader, every saint and sinner in the history of our species, lived there on a mote of dust, suspended in a sunbeam.”

Installation will consist of five sculptures representing the Sun and four nearest planets - Mercury, Venus, Earth and Mars. Together they will simulate the central part of our Solar System. All sculptures will be made to the scale of actual objects. Meaning that the Sun will be approx. 3 meters (~ 10 ft.) and the planets approx. 3 centimeters (~ 1 in.). The Sun will be represented by geodesic sphere suspended on a vertical axis which will allow observers to rotate it. Faces of the sphere will be made of reflective material which during the day when rotating will produce a blinking effect by reflecting the sunlight. During the night the “Sun" will be illuminated by LED's installed on the edges of the sphere. Planets will be placed in translucent material to create an illusion that they are floating in the space. These cylindrical containers will be placed on poles approx. 1 meter in height (~ 4 ft.) and illuminated from the bottom of the container during the night. Most likely, the observer will first approach “The Sun”, where he or she would get visual clues to visit the planets. To maintain the scale of the model, the planets would be placed 410 (Mercury), 765 (Venus), 1057 (Earth) and 1611 (Mars) feet away from the “Sun". Each planet model will have a description plaque with information about that planet. Close to the model there will be a directional sign pole pointing to the nearest planet models. Similar sign poles will be placed along the orbit of the earth indicating 12 months.

In addition to the ability to rotate the “Sun”, the main interactive element of installation will be "rays of light". These will be placed near the “Sun”. With visual clues the observer will be encouraged to become a "bringer of light" and to deliver the ray of light to the Earth. The ray will be made of a transparent plastic stick, approx. 2 ft. in length. One end will be colored in yellow, another will be colored in green. Approx. 1,000 ray sticks will be placed vertically into the special platform surrounding the Sun, the green end down, making only the yellow part visible, which will create an illusion of a yellow field. When the ray is brought to the Earth, yellow end will be put in to the ground and only green end will be visible, creating a green field around the Earth. This interaction will help to feel the real distance between Earth and the Sun. Additionally, participant will be able to compare sizes of the Sun and orbiting planets. For most masochistic attendees, the Earth’s full orbit will be marked around the Sun, so they can follow the Earth’s path, which we together with our planet are traveling through the space each year. Markings of corresponding months will be put along the orbit of the Earth, so when traveling the orbit participants can come across the dates important to them or others, for example, March 20th, spring equinox.

Sculptures of the planets will be illuminated using LED's from the bottom of the transparent container. LED's will be powered by batteries sufficient enough to last for the duration of the event (night time only, activated by the light sensor). Sphere representing the Sun will have its edges decorated with LED's, which will make the sphere visible in the night time. Sign poles for the months on the orbit of the Earth will not be illuminated, but they will have reflectors on them, which will warn anyone approaching the sign in the night. Since each component of the installation can be assembled and put into place in less than one day, there will be no need for special construction set lighting, as the model will have a built-in lighting when completed.

Sphere framework will be made of steel or aluminium. Faces of geodesic sphere will be made of reflective plastic. Base of the Sun will be made of wood and "rays" will be made of transparent plastic sticks, painted with Fluorescent paint. Models of the planets will be placed on poles made of steel. Transparent container will be made of glass-clear polyester resin and planets will be made from ceramics, covered with enamel. Signs and poles for the months will be made from wood.

O čia yra geriau matomi paveiksliukai. O pabaigai dar šiek tiek saviironijos :

Kempiniukas plačiakelnis

Pradėsiu nuo kito galo. Prieš naujuosius buvau kalnuose. Murgdžiausi sniege ir visaip karsčiausi ant uolų ir ledo. Paskutinę kelionės dieną atsipalaidavimui, ėjom pasivaikščioti paprastesniu maršrutu iki vienos iš chatų. Anoji garsėja savo česnakine sriuba, kurią tradiciškai pasimėgaujama iki jos nuėjus. Atsipalaidavimo kelionė į vieną pusę trunka maždaug dvi valandas, atgal apie tris. Atgal eiti kiek sunkiau nes reikia užpuškuoti į kalną. O puškuojant atgalios, kas be ko, tenka kiek prakaito pralieti. Čia neišvengiamai. O dėl ko apie visa tai rašau? Todėl kad, tas puškavimas ir prakaito liejimas pakeliui namo, pakeitė mano supratimą apie kūną kuriame šiuo metu reziduoju.
Iki tol mano supratimas apie maistą kurį valgau buvo maždaug toks: mano viduje yra vamzdis, prasidedantis burna, tada skrandis, žarnokai ir viskas pasibaigia šikna. Va vaizdingas paveikslėlis.

Maistas ateina į burną ir prakritęs per vamzdį išlenda per šikną. Pakeliui organizmas iš maisto pasiima ko jam reikia, o visas kitas šūdas eina lauk. Nes mano organizmas gi krūtas ir jis žino, ko jam reikia ir jokių nesamonių nepriima, o jei kokia ir pakliūna, tai kepenys tuo pasirūpina ir gaunasi sysaliukas.
O visgi pasirodo, ne taip jau kiaurai viskas tuo vamzdžiu praeina. Papuškavęs į kalną po puikios česnakinės sriubos, supratau, kad mano virškinimo sistema yra labiau panaši į šį personažą.

Taip taip, kempiniukas plačiakelnis. Raktinis žodis yra kempiniukas. Prakaitas kurį liejau buvo stipraus česnakinio kvapo. Visa sriuba kurią valgiau labai šauniai į mane susigėrė ir kad taip nutiko supratau iš česnakinio prakaito. O tai tik parodo, jog daug kas, ką valgai, labai šauniai keliauja po visą kūną. Ir nesvarbu ar tai naudinga ar kenksminga medžiaga. Kažkas sakė, kad valgant daug morkų arba geriant daug morkų sulčių oda tampa morkinė. Taip pat Donatas iš pietų amerikos rašė, jog flamingai rūžavi dėl to, kad valgo rūžavas krevetes.
Taigi, keičiasi mano požiūris ir supratimas. Pamenu labai skeptiškai kažkada priėmiau pasakymą, jog badaujant kūnas valosi nuo visokių kenksmingų medžiagų. Dabar šis dalykas nebeatrodo toks nepagrįstas. Man tiesiog trūko paaiškinimo, kuris surištų mano egzistuojantį požiūrį su nauja informacija. Taip pat koreguojasi požiūris į vegetarus. Tiksliau gal pateisinimą labiau susietą su savo supratimu atradau, jog vegetaru gali būti ne dėl to, kad tau gaila gyvūnėlių, bet tiesiog nenori sau į organizmą kišti lavonienos. Ir ne, aš ne vegetaras, vis dar valgau lavonieną, bet vis dažniau renkuosi vegetarišką maistą, nes jis man tiesiog skanesnis.
Taigi, mielieji, kempiniukai, žiūrėkite ko leidžiate prisigerti į save...

Praeities skausmas

Važiuojant autobusu žvilgsnis skanuoja tamsą už lango, o mintys liejasi laisvai. Mintys susikaupusios iš praeities ir projektuojamos į ateitį. Skausmas. Jis iš praeities. Bet keista tai, jog jis (skausmas) man ne priešas. Kažkokį keistą malonumą išgyvenu kai ateina praeitis. Skauda, bet tuo pačiu jaučiu nuo emocijų besiplečiančią krūtinę. Ne, aš nenaikinsiu skausmo ir nebandysiu jo pamiršti. Aš su juo susigyvensiu. Jis yra mano dalis. Lygiai tokia pati verta, kaip ir džiaugsmas. Aš tai praeitis, o ateitis ateis neišvengiamai. Aš ją sutiksiu išskėstom rankom ir praeities skausmas virs dabarties džiaugsmu.

Sukam vairą

Šiais metais mano aplinkoje atsirado nemažai žmonių, kurie nusprendė nustoti dirbti tai, ką dirbo ilgą laiką ir ilgesniam laikui pakeisti savo kasdienybes. Sulanksčiau pirštus, gaunasi dešimt žmonių. Ir kiek žinau nei vienas šių sprendimų nebuvo panašus į "dabartizmo" ar "craabs.ru" propoguojamus "daryk dabar", "daryk nieko" ar "pasiųsk viršininką" variantus. Nei vienas nebuvo nei atleistas, nei ko prisidirbęs (kiek žinau). Tiesiog suprato, kad nori kažko kito (ilgam ar trumpam) susipanavo ir įgyvendino. Vieniems tai truko ilgiau, kitiems trumpiau, kitiems dar vyksta. Viskas priklauso nuo gyvenimo inertiškumo.
Aš būsiu vienuoliktas žmogus. Nuo vasario mėnesio nustosiu dirbti maždaug pusei metų. Daug kas klausia ką darysiu. Ieškosiu savę? Keliausiu aplink pasaulį? Dykaduoniausiu? Negaliu tiksliai pasakyti veiksmų kuriuos darysiu. Neturiu plano kuris suvalgys mano pusmetį, bet turiu gaires, kaip leisiu laiką. Pagrindinis tikslas plėsti akiratį. Pamatyti, pažinti, patirti, tai kas praslydo pro mane iki šiol. Žinau, kad pusė metų yra juokingai mažai, bet bandysiu koncentruotis į žmones kurie :

• kuria ir vietas kuriuose tai vyksta. Kuria - plačiąja prasme. Ne tik menininkai kurie kuria meną. 
• daro daugiau nei iš jų reikalaujama, ar net tai, ko iš jų niekas nereikalauja. 
• žino ką nori padaryti ir tuo dalinasi su kitais. 
• sugeba uždegti kitus žmones savo idėjomis ir jas įgyvendina. 
• myli tai ką jie daro.

O kaip išeities tašką nuo ko pradėti sugalvojau iki vasaros saulėgįžos pagaminti ir eksponuoti saulės sistemos modelį. Aišku, dabar net man pačiam toks sumanymas vis dar kelia baimių, bet daugiau mažiau visos jos neracionalios. Žinoma tokių dalykų jau prikurtą daugiau nei gali tikėtis, bet galiu pasakyti, kad tik pradėjęs domėtis kaip tai realizuoti, jau spėjau praplėsti savo akiratį. Manau kuo toliau tuo įdomiau bus. Kodėl noriu padaryti būtent tai, plačiau parašysiu atskirai.
Taip pat, per tą laiką, noriu iki naudotino ir gyvybingo varianto pabaigti vystyti prieš metus pasaulį išvydusį projektą "Alaus radaras". Tikiuosi mano bendraminčiai šiuo klausimu nepraras entuziazmo, nes pastaruoju metu aš pats buvau pakankamai apatiškas šio projekto klausimu.
Keliausiu, bet keliausiu ne atstumais o patyrimais. Nebūtina nugabenti savo kūną į kitą planetos pusę, kad patirtum emocinį pakylėjimą. Nesakau, kad tai nepadeda, bet atradimo džiaugsmą gali išgyventi užėjęs į niekados nematytą kiemą esanti tavo kasdienio maršruto namai-darbas-namai kelyje. Įdomių žmonių gali sutikti net ir savo paties aplinkoje, jei tik užduosi teisingus klausimus, o kaimyninėje valstybėje gali pasijausti, kaip kitam pasaulio krašte jei sugebėsi neiti plačiais pramintais takais. Labai skeptiškai žiūrėjau kai man sakydavo "aplinka tau siunčia ženklus", bet gal taip ir yra, tik aš apversčiau šį pasakymą. Stebėk kas vyksta aplinkui ir žinok ko nori. Pamatysi ko nematęs.
O gyvenimo inerciškumą galima palyginti su laivu. Kuo didesnis laivas tuo sunkiau jį yra pasukti. Tam reikia laiko. Bet jei žinai, kur nori plaukti tiesiog reikia sukti. Jei plauki mažų įsipareigojimų kateriu, tai manevras bus pakankamai greitas. Jei transatlantiniu atsakomybės laineriu skrodi bangas, teks būti kantriam laukiant, kol laivas pradės reaguoti į vairo pasukimą. Ir tikrai joukingai šiame palyginime atrodytų "dabartistai" kurie nesukdami vairo, šoka per bortą ir krauliu varo į horizonte pamatytą tropinę svajonių salą. Kiekvienam savo.
Konfucijaus sakė (ne lietuviškai, bet čia laisvas vertimas): "Susirask mėgstamą veiklą ir tau niekada neteks dirbti", o perfrazuotas variantas "Susirask mėgiamą nedarbą ir nedirbk" (manau, kad atorius žinomas). Peace^*.


^* nežinau, kam priklauso copyright'as

Saldžių sapnų

Perspėjimas taupantiems laiką : čia nėra nieko informatyvaus apart mano kliedesius.

Pamažu plėsdamiesi ausų kamštukai nugramzdina tave į tylą. Artėja ritmingas širdies plakimas. Tuk tuk, tuk tuk. Ir tu jau jauti jį ausyse. Tas kas miegojo, jau turi keltis. Nėra jokio atskaitos taško, kad galėtum nustatyti kada yra dabar. Laiko nėra. Tu ir vėl toje pačioje vietoje, kaip ir praėjusį kartą. Nuo sienos atlenkiama siaura lova kieta ir nejauki. Gelsvai blyškios šviesos vos pakanka kambariui apšviesti. Pakampiai skendi prietemoje ir tik arčiau lempos gali ką nors geriau įžiūrėti. Sušalęs kūnas nebegali daugiau miegoti. Šlykštus jausmas kai kojos išlenda iš po kaldros. Atsisedi, nuleidi kojas ant grindų. Tuk tuk, tuk tuk. Tik šį kartą tai ne širdis. Tai aplinka, kuri toliau ritmingai bilda. Jauti kaip kambarys kartu su tuo pačiu bildėjimu juda pirmyn ir atgal. Nuo lentynos nukrenta dar viena knyga. Rodos jau paskutinė, nes visos kitos jau seniai guli ant grindų. Viskas kas vakare buvo sudėta į savo vietas, dabar guli ant grindų. Prisiminimai, džiaugsmai, vargai, skolos, skausmas, ateitis ir tušinukai. Visos lentynos tuščios. Ant stalo nieko nėra. Kėdės parvirtusios, o spintos durys darinėjasi pirmyn atgal. Geltona bildanti tyla ir atodusis krūtinėje. Per sieną nubėgą šviesos dryžis. Kaip skeneris nuskanuoja kambarį nuo vieno krašto iki kito. Po jo dar vienas. Kaip metro vagonu pravažiuotum pro šviestuvą. Stojantis girgžda sušalę ir neprajudinti sanariai. Einant link veidrodžio po kojom šiugžda popieriaus lapai. Nori juos pakelti ir sutvarkyti, bet taip buvo ir prieš einant miegoti. Kėlei nuo grindų daiktus ir dėjai juos į lentynas. Tvarkingai, kad vėliau lengvai surastum. Išrykiavai svarbiausius ant stalo kur lengvai juos matai. Kas vertė tai daryti. Kas judino rankas kurios dirbo darbą. Kas sukiojo galvą ir nešė kūną į kitą vietą kai viena jau buvo sutvarkyta. Kokia motyvacija judino tave iš vidaus. Dabar rankos tik kaba pritvirtintos prie pečių. Ar nebegali susigalvoti kas tave judintų.
Veidrodyje tu ir visas tavo pasaulis, tavo kambarys kuriame tu buvai kiek tik gali prisimiti, o prie veido artėja rankos nešančios šalto vandens ežerėlį ir netrukus akimirkai tu į jį paneri. Akimirka ir vanduo išsitaško, o tu jauti kaip ežero likučiai lašais rieda tavo kaklu, krūtine, nugara. Nuogas kūnas pasruvo upeliais tekančiais nuo tavo veido. Šalti kalnų upeliai šaltu kūnu. Veidordžio atspindyje matai vis bykstelinčias šviesos juostas. Bet per langą daugiau nieko nematyti. Aklina tamsa. Tavo kambarys sklendžia nebūties tamsoje. Įsivaizduoji jį pakabintą oloje. Nesvarumas, kuriame tuo pačiu esi ir tu. Atsitrauki ir matai visa tai kaip mažą taškelį ant bekraščio juodo popieriaus lapo. Tik tie prabėgantys dryžiai. Vienas po kito. Lyg ir pasikartojantys, lyg ir padriki. Atsisuki ir įbedęs žvilgsnį į langą, kantriai lauki kol dar viena juosta nuskenuos tavo akies rainelę. Blykst. Apakintas šviesos pamažu vėl pradedi matyti prietemoje skendintį kambarį. Blykst, dar vienas. Lygiai toks pat akinamas ir tau vis sunkiau matyti tavo šešėlių aplinką. Dryžiai apakinantys tave tavo buityje. Ar lauksi dar vieno? Tau jau sunku išlaikyti nemirksint ašarojančias akis. Blikst, blikst, blikst, tu jau nebejauti laiko kurį lauki kol šviesos pluoštas vėl apakins tave. Rodos jie pasitaiko vis dažniau ir dažniau, nors iš tikro tai tik laiko nejautimas.
Bet tik užsimerkęs pamatai tai, ką tavo tinkalinėje išdegino tisiogiai nesuvokiama ryški šviesa. Pasaulis lekiantis pro šalį. Tavo kambarys bildantis traukinio vagonas, nežinomo ilgio sąstate, lekiantis tuneliu kažkokio milžiniško kraterio sienoje. Sienoje nusėtoje plyšių, pro kuriuos patekusi šviesą akina tave. Tavo tinklainėje išdegęs priešingoje pusėje esančios sienos vaizdas. Siena tokia pati korėta ir išvagota tunelių kuriais ta pačia laikrodžio kryptimi lekia kiti sąstatai. Ir kur visi mes lekiam ir kur visus mus neša. Tuk tuk, tuk tuk, skamba tiek išorėj tiek viduj. Ir iš atminties iškyla vakar dienos prisiminimas. Tvarkymasis ir dėliojimas su viltimi kad ryte viskas bus savo vietoje. Nepaisant to, kad matei jog tu nesustojančiame traukinio vagone. Ar ieškosi stop krano, ar sugebėsi jį patraukti. Ar ir vėl bandysi pamiršti tai ką sužinojai ir nekreipdamas į tai dėmeio vėl sudėsi viską į lentynas. Ar užsikimšęs ausis nuostabiaisiais kamštukais vėl nueisi miegoti, nes kūnas ir protas nebelaiko tavęs. Saldžių sapnų?


P.S. Priskaičiusiems iki galo dar rekomenduoju tylųjį amerikietį (http://quietamerican.org/), o šiuo konkrečiu atveju aplinkos įrašą : Three trains (http://quietamerican.org/download/disc-va/01_-_Three_Trains.mp3)

Suomiškasis sisu

Šiandien skrisdamas finnair žurnale perskaičiau PR'inį straipsnį kokie nuostabūs žmonės yra suomiai. Pilnai su juo sutinku ir netempdamas gumos dalinuosi OCR'inta versija su jumis. (Mano nuomonė po straipsniu)

The power of sisu
A few weeks ago I had the privilege of speaking at the book launch for Andre Noel Chalker’s The Finnish Miracle (Talentum), which is about Finnishness and success. It's always useful to get an outsider-insider to offer you an objective analysis of your strengths and weaknesses. Chaker is a French-Canadian lawyer and businessman who has been living in Finland for more than 20 years. He knows what he’s talking about and does so without sugarcoating things.
In recent years, Finland has received numerous accolades. It's been ranked by Newsweek magazine as the world s best country, by PISA (Programme for International Student Assessment) as having the best basic education system; by Gallup World Poll as the happiest nation; by Transparency International as the least corrupt; and by the World Economic Forum as the most competitive country in the world. Not bad for a sparsely populated Northern country which gained its independence in 1917.
Chaker’s basic thesis is that Finland's success is based on five ideas.

First, have an open mind.
Don't let appearances fool you, Finns are essentially liberal and inquisitive. In order to do that, we have a good knowledge base (education), tolerance for diversity and energy. How else would you explain our egalitarian nature, bilingualism and love of the naked truth, i.e. the sauna?

Second, respect trial and error.
If you want to succeed you have to take risks. This means that you have to learn to accept both failure and success. Finnish companies such as Nokia, F-Secure, MySQL, Rovio (Angry Birds) and Marimekko have achieved greatness because a few individuals have had the guts to take risks.

Third, work harder and smarter.
According to Chaker, one of the key elements to moving forward is that many Finns put a lot of effort into working. It’s in our DNA. This does not mean, however, that we work more hours than most. As a matter of fact we are a bit below the OECD average. The key is to work intelligently. Using information technology is essential to this.

Fourth, use sisu, a combination of courage and perseverance.
Finns simply don't give up. Whether during famines and wars or recessions and harsh winters, giving up is simply not an option. Runner Lasse Virén won the gold medal in the 10,000-metre event at the 1972 Munich Olympics despite falling down midway in the race. This was a remarkable show of sisu.

Finally, be yourself.
Finns are straightforward. What you see is what you get. You don’t have to do any second guessing. Always trust a Finnish handshake.

The launch event was as much fun as reading the book, as the audience was full of international Finns and Finnish internationals. Jokes and laughter were aplenty. If you want to learn about the Finnish miracle, this book is a must - a guaranteed good read.

Labai teisingi, punktai ir manau, jog sekmė yra mentalitete ir išsilavinime. Jokios taisyklės ar įstatymai, neprivers žmonių gyventi geriau. Kaip jau ir ankščiau rašiau apie Suomiją, tai dar kartą patvirtina, jog reikia dirbti ne daugiau bet geriau. O tam reikia noro.

Beje, straipsnio autorius yra Alexander Stubb (minister for European affairs and foreign trade). O pats straipsnis užkliuvo dėl "sisu" specifiškai suomiško žodžio reiškiančio nepasidavimą. Pasirinkus tikslą jo siekti nepaisant sutinkamų nesekmių. Aš šį žodį, kaip nekeista, parsivežiau iš pietų. Mane apšvietė Vienas iš portugalijos couchsurfer'ių, kuris beje yra ir didėlis Lietuvos fanas. Ar mes Lietuvoje turime "sisu"? Reik išsiaiškinti.

Gyvenimas kaip beveik išspręstas sudoku.

Manau kas yra sudoku papildomai aiškinti nereikia. Prisimink (arba isivaizduok) tokią situaciją, kai beveik visi laukeliai užpildyti "teisingai" ir likus keliems tuštiems supranti, kad kažkur padaryta klaida. Ir kadangi viska kita atrodo teisingai, bet ką pakeitus prasideda grandinine reakcija, kuri gali parodyti, kad tai kas atrode teisinga iš tikro yra gražiai atrodanti didele klaida. O viskas galejo prasideti nuo neteisingos prielaidos "atrodo šitame langelyje tiks 2".
O dabar uzduotis vaizduotei. Isivaizduok ne 3x3 sudoku bet 9x9. 81 langelis kuris kiekvienas suskirstytas I dar 81 langeli. Kiekviename reikia irašyti skaičiu nuo 1 iki 81 ir nei vienas neturi buti tame pačiame langelyje, eiluteje ir stulpelyje. Isivaizduoji? O dabar dar sudetingiau. Pridedam dar viena matavimą 9x9x9. Kubas kuriame vidiniai langeliai irgi pavirsta I kubelius ir I kuriuos reikia irasyti skaicius nuo 1 iki 729 ir tokiu kubeliu kube yra taip pat 729. Ne trivialu. Man pačiam teko ant popieriaus pakringalioti kad geriau isivaizduoti.
O gyvenimas kartais butent ir atrodo kaip beveik isprestas sudoku, visi dalykai susije vienas su kitu ir daugumoje atveju viskas atrodo labai logiska ir teisinga, kol nesusiduri su kokia priestara. Vanduo, kurio kaina 5 LTL už puslitri. Zmoniu saudymas vardan taikos (killing for peace is like fucking for virginity). Kompanijos virsininkas (CEO) uzdirbandis tukstanti kartu daugiau nei tos pacios kompanijos darbuotojas.
Taip, visais isvardintais atvejais yra loginis pateisinimas. Taip, vandeni reikia atvezti, supakuoti. Gal kam labiau patinka vanduo buteli nei vanduo is krano. Gal kai kur vanduo is krano yra su gelezim ir smirda. Bet rezultate kai turi vandeni uz 5 LTL, supranti, kad gal visgi kazkur logineje grandineje kazkas netycia (ar samonngai) padare klaidinga prielaida jog siame langelyje tiks skaicius "2".
Bet kai matai pries save 9x9x9 beveik "teisingai" isspresta sudoku ir suvoki, jog pradejus ji judinti nezinai iki kokio lygio reiks viska taisyti, susimastai, ar verta arba tiesiog supranti, jog vienam net teoriskai nera galimybiu isspresti teisingai. Ir tai ne tik apie vandeni buteliuose. Gyvenimas pilnas priestaru ir su kai kuriomis tiesiog reikia susitaikyti ir apsimesti kad sudoku issprestas teisingai.

P.S. Bandau gyventi su plancetiniu kompiuteriu. Kazkokia keista klavetura pasitaike. Pusiau LT pusiau ne.

Tiek mažai bet tuo pačiu tiek daug

Atvykus i Oslą jau oro uoste teko matyt grupę brolių lietuvių garsiai besiaiškinančių kažką su policija. Autobuse, pakeliui iš oro uosto, į patį Oslą, dar keli broliai tęsė "balių" kuris jiem (sprendžiant is vaizdo) tęsėsi jau ne vieną dieną. Vaizdai buvo tikrai graudūs. Tada parašei tu su pasiūlymu kuris skambėjo saivaime neitikėtinai ir sviežūs įspūdžiai iš oro uosto ir sutapimas, kad tu iš Lietuvos prisidėjo prie to, kad tas pasiūlymas atrodė dar įtartiniau.

Kaip ir visi iš vaikystės turiu kelis prisiminimus kurie pasilikę iki šiol. Vienas iš jų, kaip užsieniečių turistų grupė, mane ir du mano vaikystės draugus, pavaišino kramtoma guma. Ne šiaip kramtoma guma, bet po pakelį juicy fruit davė. Nepamenu kokie tai metai buvo, bet tada tai buvo kaip kokia dangiška mana ir tai pamenu iki šiol.

Labai panašiai, po kelionės į Portugaliją, buvau apžavėtas nelauktų dovanų kurias gavau. Ir nežinau kiek dėl to kiek dėl šiaip nesuprantamų priežasčių pradėjau savo labai įtartiną misiją. Siūlyti coutch surfing keliautojams nemokamas nakvynes viešbučiuose. Bet ne viesiem, o tik tiems kam tikrai to reikia ir kas neberanda daugiau niekur kur apsistoti. Taip netikėtai apgyvendinau ir lietuvį, kurio atsiliepimas yra teksto pradžioje ir vokiečių porelę, kuriem reikėjo du kartus siūlyti kol sutiko ir dar kelias grupeles keliautojų, kuriem nepasisekė rasti kas juos priimtu pas save namie. Nei vieno iš tų žmonių nesutikau asmeniškai, nes pagrinde jie gyveno Stockholme, Osle arba Helsinkyje, bet tikiu, kad jiems patiko. Vienu žodžiu, kaliau karma taškus kaip didėlis.

Tai tiek techninių detalių, bet iš tikro labiau norėjau pasidalinti principu kuriuo vadovaudamaisis tai dariau. Kiekvienas iš mūsų turime daugiau nei kažkuris kitas, nors mes patys visuomet save matuojame ne pagal tai ką turime, o pagal tai ko neturime lyginant su kitais. Visą laiką žiūrime į "geriau" gyvenančius ir matome kuo jie pranašesni. Bet retai kada susimąstome jog tai ką turime, kažkam kitam, net ir esančiam visai šalia yra neįsivaizuojama prabanga. Nebūtinai galvoti apie materialinius dalykus. Jei esi jaunas vyras tau vieni juokai užkelti lagaminą ant viršutinės autobuso lentynos, tuo tarpu smulkutė mergina bandydama tai padaryti, dar ir galą gauti gali jį ant galvos užsimetusi. Jei esi patyręs specialistas, tau kai kurie dalykai yra tokie elementarūs, kad net nesusimąstai, jog jie kam nors gali būti klausimas tarp dviejų savaičių darbo ar eureka momento, kai viskas išsisprendžia per pusdienį. Taip pat tas pats elementarus materealus dalykas, kai matai parduotuvėje varguolį skaičiuojantį centus duonai, kai tu tuo tarpu išsiveži vežimėlį prikrautą net neskaičiuojant kiek kas kainavo. Cituojant SEL dainos žodžius "galėtum duoti tiek, kad apsišiktų iš džiaugsmo".

Tiek mažai bet tuo pačiu tiek daug. Bet labai svarbu nieko nesitikėti gauti už tai ką duodi. Nė padėkos negali tikėtis, nes tu duodi ne tam, kad tau dėkotų, o dėl paties davimo, nes tai tau yra tiek mažai, o kažkam tiek daug. Aišku tokios situacijos nevisada pasitaiko, kai gali kam lengvai padėti, bet reikia jų nepraleisti, o kartais net ir pabandyti surasti. Nepraleisk progos būti geras ir lengvai pasipelnyti karmos taškų. Peace.

P.S.

Šitas principas, kai turėdamas daug, duodi turinčiam mažiau, man kontrastuoja su viso savęs atidavimo kitiems principu, kai atiduodi viską ką turi bet kam, kam tik ko reikia. Ir tuo pačiu labai asocijuojasi su lektuve man nuolatos kartojama taisykle. Pradžiai užsidėkite deguonies kaukę sau, paskui padėkite aplinkiniams. Žinau yra nesutinkančių, bet bandydamas pirma kitam kaukę uždėti, gali baigtis dviguba nelaime. Aišku ir vaizdas, kai sėdi su trim deguonies kaukėm išsišiepęs, o šalia žmogus dūsta irgi atranda tam tikrų paralelių su realybe.

P.P.S čia neraginu dabar eiti elgetų šelpti, nes tai Vilniuje dabar yra nelegalu. Geriau apsidairykite aplinkui ir patys pamatykite žmones kuriem galite padėti arba apsilankykite socialinės pagalbos tinklapiuose tokiuose kaip : aukok.lt, pagalbadaiktais.lt