Ne visos pasakos baigiasi laimingai.

Čia SEB'o reklaminė kompanija, bet man žodis "pasakos" kažkodėl labai persiskaito kaip "paskolos", kas suteikia paveikslėliui labai idomią prasmę... Ir dar ta sulaužyta buratino koja...

Be2gether abėcėlė

Savaitgalį buvau muzikos festivalyje B2G. Labai patiko. Net tai, jog visą penktadienį lijo, nesugadino nuotaikos. Bet čia noriu pasidalinti visai kitu. Būk kartu abėcėlė. Prieš vykstant į Norviliškes šovė mintis pagaminti didžiausią B2G vėliavą. Vėliava apie abėcėlę. Su kiekviena abėcėlės raide atspauzdinau lapą ir festivalio metu palikau ant tvoros. Rezultatas :

• Visa abėcėlė
• Abėcėlė kaip vėliava

Mano stuburas

Viskas prasidėjo nuo jogos treniruotės. Su sąlyga, jog pradėjau lankytis sporto klube, nusprendžiau pabandyti jogą. Kompetetingi asmenys mane perspėjo, jog mano pasirinkta trenerė nėra geriausias variantas pradedantiesiems. Tačiau, kada gi esu aš protingų patarimų paklausęs. Treniruotė kaip ir buvo prognozuota, nebuvo skirta silpniems pradedantiesiems. Bet aš tikrai negailėjau jėgų ir atidaviau visą save. Treniruotės pabaigoje, matomai tam, kad treniruotė labiau primintu jogą, o ne eilinę aerobiką, buvo užgesinta šviesa ir visi gulėdami ant nugaros irklausydami meditacinės muzikos palaidavosi (relaksavo).

Po treniruotės pasijaučiau visai nauju žmogumi. Jaučiausi tvirtas ir nepalenkiamas. O jei ne taip gražiai pasakyti, tai jaučiau, kad negaliu pasilenkti. Pamaniau kad gerai pasportavau ir čia viskas tik į naudą. Bet laikas ėjo, o aš ir toliau jaučiausi tvirtas ir nepalenkiamas. Nepalenkiamas jaučiausi rytais lovoje, todėl keltis reikdavo ne atsisėdant lovoje, o išsiridenant iš jos. Tvirtas jaučiausi ir darbe, kai po darbo dienos stodavausi ir eidavau namo. Bet pamažu man tai pradėjo nusibosti. Pasiilgau savo lankstumo, sukalbamumo ir vėl norėjau būti minkštas ir lankstus. Su valstybinėmis lankstumo atstatymo įstaigomis turiu prastos patirties. Jie per daug rimtai į visa tai žiūri. Jie neskuba nenorėdami padaryti klaidų. Labai tiksliai kruopščiai ir formaliai viską užfiksuoja, o tai irgi šiek tiek užtrunka. Taip pat valstybiniai taisytojai nori būti tikri kad viskas bus padaryta tinkamai, todėl apžiūrėti pacientą gali norėti daugiau nei pora specialistų. Žinoma apžiūros vyksta skirtingomis dienomis ir skirtinguose vietose. Matomai tam, kad apžiūros būtų kuo objektyvesnės ir viena kitos neįtakotų.

Taigi, aš esu labai už kokybę, bet šiuo laiko momentu, man norėjosi kaip galima greičiau atgauti lankstumą. Vienintelė išeitis buvo kreiptis į privačius šarlatanus. Užsiregistravau ir tik po to suvokiau ženklus, kurie man nieko gero nežadėjo. Apžiūrą man paskyrė penktadienį tryliktą diena ir negana to buvo pilnatis (nejuokauju).  O pati apžiūra, kaip vėliau paaiškėjo ir gydymas, vyko labai greitai ir paviršutiniškai. Nusirenkite, gulkitės, gerai, atsistokite, dar atsigulkite. Štai ir viskas. Jokių chirurginių intervencijų, jokių tyrimų, nei apgailėtinos rentgeno nuotraukos nepadarė. Pavedžiojo ranka per nugarą, lyg jausdamas energetinius laukus, paskui paspaudė vienoje vietoje, kitoje, kažkas trakštelėjo. Pasukiojo kaip kokį gręžiamą rankšluostį, dar kažkas trakštelėjo ir viskas.

Sėdžiu pusplikis nieko nesupratęs, o man jau sąskaita paruošta. Atsiėjo man šitas malonumas dūšią ir pirmagimį sūnų. Tiesa, paskui kasininkė mane nužvelgė ir matomai aš jai pasirodžiau iš tų kurie neturės pirmagimio sūnaus, tai teko 120Lt užstatą palikti. Išėjau, uždariau duris paskui save ir nusprendžiau pamiršti kaip žemai puoliau, kad atgaučiau save. Bet tai padėjo. Aš vėl buvau lankstus. 

Lauke švietė saulė, buvo nuostabus pavasario rytas. Ėjau sau reformatorių skveru ir lanksčiausi nuo kiekvieno vėjo gūsio, kaip koks jaunas gluosnis. Ir buvo taip gera. Aš vėl buvau savimi.

P.S. faktai, detalės, paaiškinimai ir išvados bus kiek vėliau.

Languotas popierius

Suradau užrašą sename sąsiuvinyje :

"Mėgstu popierių su langeliais, taip kiekvieną dieną galiu sau perženginėti naujas ribas"

Minčių gairės

Kad mintys neišsilakstytu, jas reikia prismeigti smeigtukais. Tušinuku ant popieriaus. Paskui imti po vieną ir sudėlioti į vietas.

Krizės akivaizdoje

Artėjant krizei, ar jau vykstant, čia kaip kam atrodo, artėja ir šventės. O šventės mums, dėka vartotojiškumo, turi vos ne tiesioginę asocijacią su dovanų pirkimu. Būtent pirkimu. Ne pačiu dovanojimu, o galvos sukimu, ką ir kam nupirkti. Žinoma nenoriu taip visų sumesti į vieną katilą, bet rašau tai, kaip man atrodo iš mano bokšto.

Taigi, vėl reikia kažką nupirkti, kad galėtum padovanoti. Bent jau pas mane namie bandoma (kartais sekmingai, kartais ne labai) kovoti prieš daiktus. Nes tik nespėk apsižiūrėti ir į namus prilenda ir spintose bei palovėse susirango kalnai įvairiausių daiktų, kurie, praėjus kuriam laikui, net nebežinai kam buvo reikalingi. O šventės labai palanki terpė daiktams namuose veistis. Taigi pirkdamas ir dovanodamas daiktus, kažkaip prieštaraučiau savo paties kovai prieš daiktus.

O jeigu išeitu nenupirkti daiktų bet vistiek juos padovanoti. Krizės akivaizdoje man labai patikusi idėja. Dovanoti daiktus iš namų. Žinoma, apie tai reikia susitarti su panašiais prieš daiktus kovojančiais bendraminčiais. Ieškant ką padovanoti, galima būtu per nauja įvertinti ko tau reikia namie ir ko ne. Prisiminti kas iš pažystamu užsukęs į svečius kažkada buvo pareiškęs susižavėjimą vienu ar kitu daiktu. Galų gale nepagailėti ir padovanoti brangų dalyką, kas iš tikro ir yra dovanojimo esmė. Brangiam žmogui dovanoti brangų dalyką. Ne finansiškai brangų, bet brangų savo istorija, savo buvimu. Dovanojant tokį daiktą gali papaskoti, kaip jis atsirado, iš kur, ką reiškia. Nes tokie daiktai jau turi savo istoriją. Priešingai nuo tų, kurie ką tik nuo akropolio ar panoramos lentynos.

Taigi tokia idėja, kurios autorystės aš sau neprisiimu. Einu po daiktus pasikuisti.

Interpretacija

Aną dieną, po ilgos pertraukos, už mano akių užkliuvo vienas komiksas. Nuo tada, kai aš jį pamačiau pirmą kartą, jis mane sužavėjo. Ne menine išraiška. Paskutiniu fragmentu. Jis man iš karto galvoje susisiejo su ryžtu, drąsa ir kova. Kova - prieš rodos neįveikiamus dalykus. Drąsa, kad ir kaip desperatiškai ji atrodytų. Ryžtu - tikslą pasiekti bet kokia kaina. Užkliuvo ir nuklaidžiojau internetu ieškoti padorios rezoliucijos, kad vėl, kaip prieš pusę metų, galėčiau sau ant darbastalio užsidėti ir žavėtis.

Ir tai, ką atradau, man sukėlė kalną minčių, kurias reikėjo virškinti iki dabar. Net ir dabar gal nėra suvirškinta, bet jau atsibodo galvoje nešiotis. O mintys susijusios su tuo, kaip žinojimas ar nežinojimas keičia supratimą į dalykus, kurie atrodo suprasti pažystami ir aiškūs. Būtent, atrodo. Tai jokia paslaptis, kad taip yra, bet atvejis su šiuo komiksu yra labai konkretus pavyzdys. Todėl juo ir noriu pasidalinti. Ir kaip gi pasikeitė mano supratimas, kurį aš turėjau apie šį komiksą ir kas jį taip pakeitė. 

Žinojimas apie tai, ko iš tikro pačiame komikse ir nėra matyti. Jo priešistorė, ir papildoma informacija apie jo veikėjus. Nes kaip žiniai, dažnai komiksai būna daugiaserijiniai. 

Ir ar iš tikro tas paskutinis lopinėlis popieriuje atrodytu toks žavingas, jei ten vietoj smulkutės mergaitės, stovėtu savo raudonus apatinius apsivilkęs ir naktiniu chalatu plevesuojantis supermenas. Manau, ne. Tačiau pasirodo, kad šiuo atveju būtent taip ir yra. Mergaitė vardu Minus turi antgamtinių galių. Pasaulis aplink ją keičiasi vien nuo jos minčių, kuriuos kartais būna ir nelabai suprantamos. Ir šis atskriejantis meteoritas, iš tikro jai atrodo, kaip koks žaidimas. Nieko rimto.

Ir kur dabar dingo visas mano susižavėjimas šiuo komiksu. Visas ryžtas, drąsa ir užsispyrimas. Iš tikro jie nedingo. Man šis komiksas įgavo kitą prasmę. Būtent tą prasmę, apie kurią aš dabar ir rašau. Kaip žinios keičia mūsų supratimą.

Kartais į gerą pusę, kartais į blogą, o kartais gilyn (ir dar kartais aukštyn kojomis). Ir su visais man jau teko susidurti. Tik šį kartą aš turiu konkretų pavyzdį. "Example or i will not understand".

Šiandien jau laikas ilsėtis, pabandysiu pabaigti kitą kartą. Apie :

• Nemokšiška nuomonė (ignorant opinion, ignorance is bliss).
  
• Nesusitaikymas su faktais, nes tai trukdo idealizuojamam supratimui.
  
• Gal kartais neišmanymas padeda lengviau kažkuo žavėtis.
  
• Nepakartojamas menas ir menas kaip atsitiktinumas.
  
• Informacija be konteksto, laisvė interpretacijoms.
  
• Kūrėjas sukūrė ne tai ką priimė publika.

Pabaigai citata iš interneto.

"I prefer the misinterpretation. I think I'll keep reading it that way."

Ir tai, kas mane užvedė ant visų šitų minčių.

Vidurys

Pradžia

Mokykla

Iš gyvenimo pamokų nepabėgsi.

Vincentas

Laimingas kartu

Kartu gali būti laimingas, kai gali būti laimingas atskirai.

Vincentas

ibm konferencija

Sedziu dabar sau prie tvenkinio palmiu apsupty. lapkricio menuo. gulbe prausiasi noredama buti dar svaresne. dabar kazkaip jauciuosi kai paukstis narvelyje. nuostabus parkas, nemokamas maistas ir gerimai. visi patogumai. bet cia pat salia yra nepazinta ir nematyta barselona. seminarai savo ruostu nepalieka laisvos vietos mintim. ir tik dabar kai praleidau viena paskaita galiu siek tiek atsipusti. vis dar nezinau kur praleisiu penktadienio nakti.

Antakalnio kalneliai ir baltas popieriaus lapas

Šeštadienį, pasiėmiau dviratį ir išvažiavau į miškus. Išbandžiau nokia sport tracker programą. Rezultatas. Bet tai tik šalutinis rezultatas. Tikrasis tikslas buvo pravedinti galvą, pramankštinti po motociklo avarijos apdaužytą koją ir prisiminti jausmą, kai pasileidi dviračiu nuo kalno ir nesiruoši stabdyti. Pro šalį lekiantys medžiai ir po ratais bildabčios šaknys tam tikrai suteikia savotišką žavesį. Kitam kartui reikės normalesnę kamerikę pasiimti ir sugalvoti kaip ją prisitvirtinti. Kolkas gavosi tik bleiro raganos medžioklė.

O besimalant po miškus, galvoje apart viso kito šlamšto makalavosi mintis, kodėl kartais naujas žmogus geriau už seną. Ir viena iš priežasčių, kad naujam žmogui tu pats tampi nauju žmogumi. Nelieka per ilgą laiką sukaupto supratimo apie tave. Nes seno žmogaus sukaupti prisiminimai ir lūkesčiai įpareigoja. Įpareigoja nanuvilti jo sugriaunant susidarytą modelį. Nes sulaukus to, ko nesitiki, gali apimti netikėtas diskomfortas. Todėl, jei per ilgą bendravimo su žmogumi laiką taip jau gavosi, kad jo susidarytas modelis atsiliko nuo tikrojo tavęs, tu tampi sukaustytu to senojo įsivaizdavimo. Čia kaip backwards compatability. Niekas nenori nuvilti savo senų klientų netikėtai pakeisdamas bendravimo protokolą. Ir priešinagai, naujas žmogus yra kaip baltas popieriaus lapas. Tiksliau tu jam esi kaip baltas popieriaus lapas, kuriame gali būti toks koks iš tikro esi.

Tik va problema, kiek juodraščių reikia perpiešti ir ar verta tai daryti. Gal šiuo atveju tiesiog kitą metaforą parinkti ir viskas susistatys į savo vietas. Gal tai tik požiūrio klausimas. Nežinau.

Gražūs žodžių debesys

Wordle - Beautiful Word Clouds.

Originalus tekstas.

Išvaizda ir kvapai

Šiandien, kaip visada po darbų riedėjau žemyn Gedimino prospektu. Galvoje buvo minčių kalėdoskopas. Ta prasme, kad stiklo šukės padrikai vartėsi ir kartais pasirodydavo kažkas gražaus. Ir viena šukė užkliuvo. 

Ne kartą su Ieva diskutavome, kaip reikia rengtis. Ar svarbu, ką kiti mano apie tai ir kaip iš tikro pats nori atrodyti. Kodėl ir ar tai yra svarbu. Mano pozicija buvo, kad kaip aš rengiuosi nėra labai svarbu, svarbu kad gerai jausčiausi. Tai yra funkcija. Privalumas teikiamas apsirengimo komfortui, o ne išvaizdai. Aišku, išvaizdos žemutinė riba ir pas mane yra. Ievos pozicija, jei sugėbesiu teisingai ją perteikti, yra - jog reikia stengtis rengtis gražiai. Ir yra svarbu, kaip tu atrodai. Nes jei atrodai gerai tai ir jautiesi gerai. Bet man kažko trūko tokiame požiūryje.

Ir ta viena šukė iš kalėdoskopo man tai parodė. Iš tikro, kaip tu artodai, galima lyginti su tuo kaip tu kvepi. Tai yra, kaip tu įtakji kitų žmonių jusles. Aš apie viską pagalvojau iš nesavanaudiškos pusės. Tai yra, ne aš gerai jaučiuosi, kai gražiai apsirengiu, bet aplinkinių juslės nėra užteršiamos mano prasta išvaizda. Taip, kaip dauguma žmonių turi minimalius reikalavimus skleidžiamam kvapui, taip turbūt yra ir su išvaizda. Kai kam pakanka  nusiprausti dienos ar nakties kvapą. Taip pat, kai kam tik  svarbu apsimauti kelnes ir marškinius, kad nebūtu šalta. Tačiau visada gali eiti toliau ir pamaloninti aplinkinius puikiu aromatu. Taip pat gali gerbti ar myleti kitus ir jiems pasirodyti su išlygintom kelnėm ar nuostabiu sijonu. Kai pagalvoji ir susitaikai su tuo, jog gražiai atrodai dėl kitų, viskas tampa labai aišku ir motyvuota.

Ir būtent šito požiūro man trūko pateisinti Ievos nuomonei apie apsirengimą. Tai buvo trūkstanti dėlionės dalis. Kai aš tai supratau, viskas susidėliojo į vietas. Pradedant nuo minimalios pagarbos aplinkiniam, kai netrenki prakaitu ir baigiant komplimentu artimam žmogui, kai atrodai pritrenkiamai...

Savaitgalis kaime

Prisiminiau fizinį darbą. Savaitgalį praleidau kaime. Tikrame kaime su traktoriais, klojimais, arimais, avių kaimene ir laisvai lakstančiais sarginiais šunimis. Teko pajudinti tas kūno vietas, kurių paprastai nenaudoju. Bet buvo tikrai gerai. Išpjovėm nereikalingus medžius, prisirinkom obuolių, sutvarkėms šiaudus ir šiaip visokius smulkius darbelius padarėm. Pasivažinėjau su nauju mini traktoriuku - žoliapjove.

Kaip visgi svarbu kartais leisti pailsėti galvai. Kaip kartais svarbu nugrimzti į mintis. Dirbi sau kokį mechaninį darbą, o mintys pavėjui pasileidusios. Žinoma su atsarga, nes nekas jei išskridus mintims, ant galvos virstantis medis užkrenta, arba su huksqvarna koją nusipjauni. Tačiau vakare pajauti tikrąjį malonumą prisėsti ir atsipūsti. Pajauti kad esi gyvas... Visiška priešingybė visai dienai galvojimo, kai vakare po darbų nežinai ko griebtis, nes galva nebeveikia.

Džiaugtis vienam

Manau, kad visi medžiai yra laimingi. Ir jie kiekvieną dieną džiaugiasi. Bet jie tuo nesidalina, bent jau ne su žmonėmis. Todėl manau, kad žmogus džiaugdamasis vienas, atrodo laimingas kaip medis...

Google veidai

Įsijungiu aną dieną web picasa albumą ir randu naują funkciją. Veidų atpažinimas. Standartiniai beta perspėjimai ir visa kita. Spaudžiu mygtuką "Ieškoti veidų" ir gaunu pranešimą, kad reikia luktelėti kelias valandas. Kaip ir pamiršau nuo to laiko. Iki šiandien, kai vėl atsidariau savo albumą ir matau pasiūlymą sužymėti surastus veidus. Susieti veidelį su žmogumi taip parasta, kad truputi baisu. O veideliai ne šiaip pateikti bet sugrupuoti pagal panašumą. Iš vartotojo pusės viskas labai gražiai atrodo, dabar galiu surasti nuotraukas kur esu aš ir Juozas. Bet iš kitos pusės, kai pagalvoji, kad googlui veidų atpažinimo algoritmų apmokymą darys visas pasaulis. Už dyką. Pavydas ir nerimas paiima. Bet, aš neturiu ko slėpti, ania ?

Važinėtis motociklu

Man patinka važinėtis motociklu. O važiuoti intensyvaus eismo salygomis dar labiau. Todėl aš visom keturiom esu už "nuogus" motociklus miesto gatvėse. Motociklams kamščiai mieste neegzistuoja. Neskaitant kelių gatvių, kurias galima lengvai aplenkti. Labai geras jausmas važiuoti tarp kamštyje stovinčių mašinų. Aišku tą patį galima padaryti ir su motoroleriu. Bet yra dar vienas labai patinkantis užsiėmimas, kur motoroleris nebepadeda. Pagreitis. Kai visos mašinos plente velkasi 80 km/h ir abi juostos užimtos, suktelėti akseleratorių ir pravinguriuoti tarp mašinų beveik liečiant jų veidrodėlius. Pavojinga, nesakau, kad visą laiką taip važinėju. Bet kartais, taip gera...

P.S. šitaip aš nedarau :) 

Prisiminiau vokiečių kalbą

Last.fm'e netikėtai atradau mane užkabinusią dainelę. Annett Louisan, Widder Wider Willen (Avinas prieš savo valią). Skamba viskas gražiai, bet ne viską suprantu ką dainuoja. Negalvojau, kad taip pamiršau deutsche Sprache. Teko su žodynu pasėdėti, prisiminiau mokyklą. Išsiverčiau, prasmės žodžiuose yra :)