Kodėl hipsteriams patinka mac'ai

Random hipsteris iš google paieškos.

Dėmesio! Čia bus daug techninių detalių, bet pabandysiu suprantamai privesti iki originalios minties.
Kažkada senovėje, vienoje laboratorijoje, mokslininkai sukūrė skystų kristalų (LCD) monitorius. Jie veikia šviesos poliarizavimo principu. Du paveiksliukai, manau, bus aiškesni nei keli sakiniai.

Poliarizuota šviesa.

Ekrano struktūra.

Atkreipkite dėmesį, jog iš ekrano sklindanti šviesa yra poliarizuota.

Kažkada dar seniau, kitoje laboratorijoje, mokslininkai sukūrė poliarizuotus akinius.

Šviesa turi tokią savybę, kad atsispindėjusi nuo paviršiaus ji poliarizuojasi ir tampa lygiagreti paviršiui, nuo kurio atsispindėjo.

Poliarizuotas atspindys.

Todėl paėmus poliarizacinę plėvelę, statmeną atsispindėjusiai šviesai, atspindžių šviesa yra užblokuojama. Manau, daug kas matė tokias akinių ar foto filtrų reklamas:

Užblokuoti lango atspindžiai.

Problema atsiranda, kai bandai su poliarizuotais akiniais dirbti prie monitoriaus, kurio poliarizacija yra horizontali. Vaizdas gaunasi maždaug toks:

Can't see shit captain.

Taigi, Dell monitoriaus gamintojai nepagalvojo, jog kažkoks hipsteris naudos jų monitorių užsidėjęs armani akinius su polaroido lęšiais. Čia tokie brangūs akiniai, kurių aš niekada savo noru nepirkčiau.

O visas "apie daug ką pagalvota" grožis pasimato, kai su tais akiniais pasižiūri į šalia stovintį mac book'ą. Obuolių fabrike kažkas apie tai pagalvojo ir surado labai paprastą sprendimą šiai problemai. Poliarizacinę plėvelę dėti nei stačiai, nei horizontaliai, o įstrižai. Na nes tikrai mažai žmonių pakreipę galvą į kompiuterį žiūri. 

Tai čia iš dalies tas dalykas, dėl kurio man patinka "makai". Jie pagalvoja apie problemas, kurių tu net nežinai, kad galėtum turėti.

Patikrinau savo mobiliuosius įrenginius, nexus bei sony telefonai yra poliarizuoti statmenai, tai yra paversti šonu, užtemsta, jei esi su akiniais. Smalsu, kaip su kitų gamintojų ekranais. Ar pagalvojo jie apie hipsterius su poliarizuotais akiniais?

Barzdų istorijos

Neseniai pradėjau auginti barzdą. Ne dėl grožio, labiau dėl tingėjimo skustis. Bet taip jau yra, kad kartais vis tiek reikia nusiskusti. Tiksliau - būti nuskustam, nes pats tingiu. Taigi, prieš kelis mėnesius pirmą kartą gyvenime apsilankiau pas barzdaskutį. Šiandien šią procedūra kartojau antrą kartą. Kadangi esu visiškai žalias barzdų srityje, ir skutėjui paklausus, kaip kirpsim, tegaliu pasakyti "na sutvarkykite, kaip reikia", tai eksperimentuoju ir ieškau, kur Vilniuje man tą barzdą gerai sutvarkytų. Pirmą kartą lankiausi Kukla beauty boxe esančiame voxx barbers, gaila dabar negaliu pasakyti, koks skutėjas mane tvarkė, bet kaip pirmam kartui buvo visai gerai. Tiesiog neturėjau su kuo palyginti ir nelabai žinojau, ko tikėtis. Šiandien apsilankiau barzdaskučiuose. Šį kartą jau turėjau su kuo palyginti ir dabar tiesiog noriu pasidalinti savo patirtimi ir pastabomis.

Tikroji mano barzdos motyvacija.

Pirmas įspūdis barzdaskučiuose labai geras, pasitinka minkšta odinė sofkutė ir prieš akis besidarbuojantys du tamsiaodžiai kitataučiai. Vienas garbanotas juodukas, kitas šviesesnis kažkur nuo Indijos. Daug karštų rankšluoščių, odekolono kvapas, vyriškas interjeras ir gera muzika. Vyrai taip skrupulingai darbavosi prie klientų, kad man teko palaukti dvidešimt minučių ilgiau, nei buvo paskirtas laikas. Bet čia smulkmena, kur nepasitaiko.
Pradedam procedūrą. Pakliuvau pas šviesesnįjį. Pirmi pavojaus signalai. Jis nelabai supranta lietuviškai (natūralu), bet taip pat nemoka ir angliškai. Teko pasikviesti juoduką, kad pavertėjautų. Išsiaiškinom, ko noriu, juodukas gestais parodė mano skutėjui, kur ir ką daryti, ir nubėgo pas savo klientą. Kadangi taupiau laiką, tai tuo pačiu paprašiau, kad mane ir apkirptų (lai atleidžia man mano kirpėja). Nepasiūlė išplauti man galvos, o aš pats, kai jau pradėjo kirpti, ir nebeprašiau. Tiek to jau. Pats kaltas. Buvau apkirptas ir sušukuotas. Labai subjektyviai verkšlenant - nebuvo malonu. Gerokai prašukavo man kietomis šukomis tą pačią vietą kakle. Iš objektyvių nusiskundimų tai labai nepatiko, kai šukuojant fenu nudegino galvą. Čia reikia daug patirties, kad tai sugebėtum.
Pradedam skustis. Mašinėle nuimam gaurus. Įdomi detalė - nuskuto ir nosies plaukus. Aš, kaip ir sakiau, esu žalias, tai tiesiog man tai nauja buvo. Putomis prieš skutant kažkodėl patepė tik kaklą, nors skuto ir žandus bei smakrą. Nežinau, kodėl jų putomis nepatepė. Gal taip reikia. Tada atliko pačią nemaloniausią mano kada patirtą procedūrą. Su siūlu nupešiojo veido plaukus. Tuos pūkelius, kur ant skruostikauslių ir ant kaktos. Never again. Moterys, kur antakius pešiojatės, net nežinau, ką jums pasakyti. Toliau - ugnies procedūra. Čia irgi man kažkas super naujo ir kiek graudžiai juokingo. Su žiebtuvėliu (tokiu paprastu, kur kioskelyje parduoda) nudegino man ausų plaukus. Sėdžiu ir veidrodyje žiūriu, kaip man su žiebtuvėliu ausis degina. Say whaaaat? Kaip ir su fenu, tai čia irgi kiek apskrudino per smarkiai. Na bet gal čia taip reikia. Tada pabaigai gavau karštą rankšluostį ant veido. Labai nustebau, nes visada galvojau, kad karštą rankšluostį ant veido deda prieš skutant, kad suminkštėtų oda, o ne po skutimo. Ir tada paskutinis akcentas - stiprus alkoholinis dezodorantas ant viso veido. Viduje verkiau, bet išorėje likau rimtu veidu, gal tik ašara viena nuriedėjo.

Super procedūra. Reika namie ją naudoti.

Iš bendrų pastebėjimų: tai jei skutėjas yra rūkantis, tai labai jaučiasi, kai jis prisikišęs kruopščiai barzdą tvarko ir tuo pačiu alsuoja į veidą. Čia tokia pastaba tiek voxx barberiams, tiek barzdaskučiams. Nežinau kaip tą rūkalų kvapą panaikinti. Vienas variantas yra tiesiog neberūkyti. Kita pastaba barzdaskučių skutėjui. Tikiuosi jam nedegė namai ar kas iš giminių į nelaimę nepateko, bet naudoti išmanųjį telefoną skutant ką nors, man atrodo labai neprofesionalu. Kokius tris kartus buvo pakibusio kirpėjo efektas, kai viena ranka jis laiko prie manęs kokias šukas ar šepetį, o kita maigo telefoną. Pagal mane tai yra visiškai no-go. O iš subjektyvių pastabų tai voxx'ai kol kas man labiau patiko. Taip pat patiko kaip dirba barzdaskučių juodaodis, gal dar reiks pas jį pabandyti nusiskusti, bet pas jo kolegą jau nebenoriu už jokius pinigus papulti.

P.S. "juodaodis" ir "šviesesnis nuo Indijos" vartoju visiškai be rasistinių intencijų, tiesiog tai buvo du ryškiausi skiriamieji bruožai. Jei tarkim būtų dirbę du žmonės ir vienas iš jų būtų su akiniais, gal pagal akinius juos indentifikuočiau.

P.P.S dabar skaitau savo verkšlenimus apie kažkokią grožio procedūrą ir galvoju WTF aš čia rašau dabar, bet čia labai momento esu pagautas, blogos patirties momento, tai reikia tai turėti galvoje. Subjektyviai blogos patirties. Ir stebiuosi visais penkių žvaigždučių įvertinimais internetuose.

Londono Hackerspace

Akivaizdi priešprieša padirbtuvių logo "pakurk"

Po darbų Londone nusprendžiau apsilankyti viename iš vietinių hakerspace - London hackerspace. Pataikiau į atvirų durų dieną, kurią jie rengia kiekvieną antradienį. Įsikūrę jie per daug neišsiskiriančiame poros aukštų pastate. Lauke stoviniavo ir rūkė keli tipinės išvaizdos geek'ai. Paspaudęs didelį raudoną mygtuką prie durų buvau labai sklandžiai ir be jokių nereikalingų klausimų įleistas į vidų. Kadangi atėjau kiek anksčiau, dar nebuvo prisirinkę daug smalsuolių, todėl galėjau laisvai apsižiūrėti po visas patalpas. Niekas manęs nei lydėjo, nei aš kam įdomus buvau. Ėjau kur norėjau, žiūrėjau, ką norėjau, visi buvo užsiėmę savo projektais. Beje, viduje buvo gal kokie dešimt žmonių.

Siuvimo kampas

Patalpos atrodo daugiau nei nerealiai. Įrangos kiekius ir įvairovę sunku net nusakyti, todėl net nebandysiu to daryti. Nufilmavau abu aukštus, todėl tiesiog siūlau imti ir pažiūrėti video medžiagą. Ją kiek paredagavau ir pakomentavau bei iškarpiau įdomesnius kadrus. Po pasivaikščiojimo prisėdau prie vienos grupelės čilinančių vietinių, nutaikęs progą įsiterpiau ir iškvočiau, kiek galėjau apie jų sukurtą erdvę. Nors erdvė čia ne tas žodis, tai - bendruomenė. Ta nuostabi erdvė - tai tik dar nuostabesnės bendruomenės rezultatas.
Įsikūrė jie prieš penkerius metus. Pradinė mintis buvo hackerspace be jokių taisyklių. Nežinau, kiek žmonių tada dalyvavo ir kaip jie tą vietą išlaikė. Pirma problema, su kuria susidūrė betaisyklinėje aplinkoje, buvo ta, jog nariai pradėjo į patalpas nešti belenkokius daiktus ir tiesiog užgriozdino erdvę (padirbtuvės tą etapą jau praėjo). Teko priimti tam tikras taisykles. Beje, taisyklė numeris 0 (nulis) - "Don't be on fire". Taigi, per penkerius metus prisirinko nemažai taisyklių, bet visos labai su prasme.
Valdymas, o gal geriau sakyti valdymasis, vyksta konsensuso (bendro sutarimo) principu. Tai yra ne balsavimu, kurių daugiau - tie teisūs, bet principo, kad kuo daugiau žmonių padarytum laimingais. Bendravimas ir problemų sprendimas vyksta mailing list'e. Visi nariai turi vienodą balsą sprendžiant klausimus. Kasmet yra išrenkami keli patikėtiniai ("trustee"), kurių pareiga spręsti problemas, jei nepavyksta susitarti geruoju, arba kurie turėtų sudrausminti taisyklių nesilaikančius narius. Paprastai tai būna labai didelio autoriteto žmonės. Beje, patikėtinio kadencija trunka metus. Antrai kadencijai to paties žmogaus perrinkti negalima.

Tvarka bus!

Neįtikėčiasia dalis yra finansai. Per mėnesį ši organizacija sudegina virš 11.000 svarų. Beveik 15.000 EUR arba senais pinigais 50.000 LTL. Tai yra ne pelno siekianti organizacija ir išsilaiko ji pati iš savo narių įmokų. Nario mokestis yra nuo 15 svarų, bet nariai yra skatinami mokėti kiek negaila. Tačiau nepamirštama ir apie nepasiturinčius. Jei esi studentas ar šiaip "cash strap",  bet labai nori kažką gaminti, tave priims ir pigiau ar gal net nemokamai. Šiuo metu yra apie 1200 narių. Vasarą būna pagausėjimas. Visa apmokėjimo ir narystės sistema yra automatizuota. Pačių susikonstruota sistema kas mėnesį patikrina banko išrašus ir sumokėjusius narius įtraukia į sistemą, nesumokėjusius pašalina iš jos. Į sistemą įtraukti nariai bet kada į patalpas gali patekti pasinaudoję londono metro "oister" kortele. Pypt ir durys atsidaro. Beje durų atidarymo sistemą jie taip pat patys susikonstravo ir visi kodai (kaip ir daug kitų dokumentų) yra laisvai prieinami internete (čia).

Palik viską tvarkingiau nei radai.

Visi nariai turi teisę bet kuriuo paros metu naudotis patalpomis. Tačiau nėra jokios rezervacijos sistemos. Sąmoningai. Nes tuomet prasideda tokie dalykai kaip "užsiregistravau, bet neatėjau". Dabar viskas paprasta, ateini ir bandai tilpti. Jei jau taip atsitiko, kad netelpi, bad luck, bet paprastai žmonės reikalui esant tikrai geranoriškai pasidalija erdve ir įranga. Nenaudoji juk dvi valandas ištisai tekinimo staklių. Beje, nario mokestis yra toks mažas Londono standartais (trys-keturi alaus bokalai), kad kai kurie nariai tiesiog kas mėnesi paremia šią nuostabią idėją, bet per daug nesilanko. Gal tik užsuka į kokius didesnius renginius. Tai va kažkaip ta visa gausybė narių organiškai ir dalijasi erdve.

Negooglinkite...

O pabaigai padrikų dalykų, ką iškvočiau ir kas man pasirodė įdomu, bet į tekstą niekur neįkišau. Kiek klausiau, nebuvo jokių rimtų traumų per visą laiką, nors nariai nėra kažkokie profesionalai, o greitai besisukančių aštrių įrankų ten tikrai apstu. Niekas nesusisprogdino, nors buvo atvejų, kai kaimynai piktinosi kieme sprogdinamomis skysto azoto bombomis. Niekas nebuvo užsidegęs (žiūrėti nulinę taisyklę). Virš durų prie išėjimo kabo raudonas pranešimas "thieves will be prosecuted". Nors apie kažkokias vagysčių problemas iškvosti nepavyko. Sakė, visokių pasitaiko žmonių. Būna tokių, kurie prisijungia ir tikrai daug duoda hakerspeisui, bet būna ir tokių, kurie susimoka, bet paiima, kiek tik gali patys beveik nieko neduodami atgal. Įrankiai lūžta, ir čia nieko nepadarysi. Tiesiog reikia taisyti. O tai daro patys nariai. Visur labai daug kartų parašyta "po savęs susitvarkyti, nes kitaip tai turės padaryti kitas". Ir išties - viskas labai tvarkinga. Prihakinta visa aplinka. Prie sofkučių kampo stovi senovinis crt televizosius, kuris rodo artimiausių auobusų grafiką. Kitame patalpos kampe švieslentė rodo interneto statistiką (upload/download). Yra šaldytuvas, kuriame pilna alaus, o šalia dėžutė alaus aukoms. Taip pat yra ir muziejukas, į kurį bet kuris narys gali padėti daiktą, jei mano, jog jis vertas būti tame muziejuje. Vienas iš eksponatų - plazminių pjaustyklių perpjautas kietasis diskas. Sakė, kažkada tokį aparatą turėjo. Šiukšlių rūšiavimas irgi su įdomia sistema. Trys dėžės. Nereikalingą daiktą dedi į pirmą dėžę, po vienos savaitės ir pirmos dežės nepaimti daiktai keliauja į antrą dėžę, po dar vienos savaitės į trečią ir, jei iš trečios dėžės daikto niekas nepaima, su juo atsisveikinama su visam.

 O dabar jau visai pabaigai prisipažinsiu, bijojau rašyti šį straipsnį, nes nežinau, ar įmanoma žodžiais perteikti tą jausmą, kuris užplūsta patekus į tokią erdvę kaip Londono hakerspeisas. Supranti, kad gyvenimas gerėja žvėrišku greičiu ir su juo gerėja žmonės. Pasitikėjimas net tarp pirmą kartą susitikusių žmonių tampa norma. Kad taisyklės yra ne tam, kad kažką draustų, bet kad primintų kaip elgtis, kad visiems būtų geriau. Ir tada dar pabunda vaikas viduje. Būdami maži, turėjome ir žaislų, ir smėlio dėžę, kurioje su draugais susitikdavome ir žaisdavome, bet kažkodėl, kai užaugome ir turime visas galimybes toliau žaisti, nustojame tai daryti. Kur mūsų suaugusiųjų smėlio dėžės, kur mūsų suaugusiųjų žaislai ir kodėl mes nebesusitinkam su draugais pažaisti. Nekalbu apie taisyklėmis sukaustytus stalo žaidimus ar alaus bokalų kilnojimo čempionatus. Kur mūsų spontaniški improvizuotų taisyklių kūrybiniai žaidimai, kur priimamas kiekvienas, atėjęs į smėlio dėžę ir nėra jokių apribojimų. Mums nereikia, kad tėtis sukaltų smėlio dėžę ar mama nupirktų lėlę. Mes patys jau tai galime padaryti. Bet kažkodėl nedarome... Na jau ne, aš sau pasidarysiu smėlio dėžę ir kviečiu visus ateiti pažaisti.

Taisyklės

P.S. ir ne, čia ne padirbtuvių reklama, aš tikrai noriu smėlio dežės.
P.P.S. Video tik smalsiausiems. Dvylika minučių neredaguoto, besikratančio ir susiliejusio vaizdo gali sukelti galvos skausmus ar / ir pykinimą.

Taisyklės yra ne tam, kad jas laužytų, o tam kad jas keistų.

Starto vieta.

Prieš kurį laiką galvoje sukosi mintis pagaminti automatinį greičio matuoklį: pora telefonų, automatiškai atpažįstančių mašinų numerius ir suskaičiuojančių vidutinį greitį atkarpoje. Kiek paeksperimentavus paaiškėjo, jog nėra taip paprasta, kaip atrodo. Atviro kodo numerių atpažinimo bibliotekos yra nepakankamai greitos, o mobiliųjų kameros nepakankamai geros kokybės. Taigi vieną saulėtą sekmadienio dieną pasikviečiau pagalbon draugų, pasiėmiau porą go pro kamerų, termosą arbatos ir nuėjom pamatuoti vidutinio greičio rankiniu būdu. Jau kurį laiką man kliūna "gyvenamosios zonos" ženklas prie prezidentūros. Gyvenamojoje zonoje galioja 20km/h greičio apribojimas, bet būtent toje vietoje, niekas nekreipia dėmesio į tą ženklą. Taigi, vieną kamerą pastatėm prie zonos pradžios, kitą prie vaistinės. Pafilmavome kokias dvidešimt minučių ir rankiniu būdu išanalizavome duomenis.
Rezultatas toks, kokio ir tikėjomės. Beveik visos mašinos viršijo greitį. Tos kur neviršijo, buvo tos, kurios bandė sukti į kitą gatvę, bet kadangi ten vyko parado repeticija, kelias buvo uždarytas ir joms teko pastoviniuoti, kol apsispręs, kur toliau važiuoti. O rezultatas skaičiais maždaug toks:

• Užfiksuota mašinų: 49
• Nuvažiuotas atstumas: 241.64 m
• Vidutinis greitis: 38.92 km/h
• Potencialių baudų: 769.5 € (per 14 minučių, skaičiuojant pusę minimalios baudos)
• Greičio rekordas: 72 km/h

Visa lentelė čia (nuoroda).
O pagrindinė mintis, kurią noriu perteikti, - tai taisyklės, jų laikymasis ir jų keitimas. Mano, kaip ir daugumos užfiksuotų vairuotojų, nuomonė sutampa. 20km/h toje vietoje yra nepatogiai neprotinga. Todėl dauguma, kadangi nėra matuojami, nepaiso taisyklių ir jas apeina. Ir čia matomai ne vienintelė vieta, kur greičio apribojimas yra "rekomendacinio" pobudžio, nes niekas nesirūpina, jog taisyklių būtų laikomasi. Užduotis namų darbams - pabandykite mieste važiuoti neviršydami greičio.
O dabar įsivaizduokite, jei man būtų pavykę pigiai automatiškai matuoti vidutinį greitį, visa tai integruoti į teisinę ir pašto sistemą. Viršijai greitį, vakare gauni e-mail'ą (arba laišką po savaitės), kad ten ir ten viršytas greitis, ir prašom susimokėti baudą. Viršyjai dukart per diena, gauni dvi baudas. Kažkoks košmariškas distopinis scenarijus kasdieniam vairuotojui. Tektų laikytis taisykių. Bet yra ir kitas kelias, ir tuo aš džiaugiuosi. Mes turim teisę ne tik laikytis taisyklių, bet ir jas keisti. Dažnas pamiršta tai, nes paprastai ad hoc apeina taisykles, lieka nepagautas ir gyvena toliau. Bet jei visi mes kasdien laužom taisykles ir laikom tai norma, tai ar ne geriau tuomet pakeisti taisykles, kad jos atitiktų realybę. Neskatinu didinti leistino greičio, tiesiog šiuo pavyzdžiu noriu parodyti, jog jei yra taisyklės, tai yra ir galimybė jas keisti.

Finišas

P.S. čia dar iš sąmonės srauto apie požiūrį į taisyklių laužymą. Sovietinėj erdvėj sugebėjimas laužyti taisykles ir išdurti sistemą yra laikomas kietumo požymiu. Pasigirti kaip, kur nusukai. O tie kurie stengiasi jog aplinkiniai laikytųsi taisyklių, priešingai, žeminami ir laikomi silpnais žmonėmis (stukačiai).
Tuo tarpu vakaruose atvirkščiai. Žmonės nemato problemos ir net stengiasi pranešti apie pažeistas taisykles: ne vietoje pastatytą automobilį, šiukšlinimą, įtartinus piliečius. Ir tikrai neįsivaizduoju, kad kas kompanijoje girtųsi kaip nusuko mokesčius ar darbuotojui nesumokėjo atlyginimo.
Gal toks elgesys yra susijęs su ta pačia galimybe keisti taisykles. Įsivaizduoju, jog vakaruose žmonės jaučia, jog jie turi galimybę keisti taisykles, kad jos atitiktų jų interesus ir dėl to laikosi taisyklių, tuo tarpu į rytus nuo mūsų piliečiai yra savo valdovų malonėje ir jaučiasi bejėgiai pakeisti sistemą, todėl tik belieką ją apeiti. Iš ten gal ir pagarba žmonėms, kurie sugeba apeiti sistemą.

P.P.S Dar prisimenu, kaip kažkas vaikystėje (aš 1981 gimimo) parvažiavęs pasakojo, kokie vokiečiai "stukačiai" ir kad iškart policiją iškviečia, jei bandai pernakvoti kokioje stovėjimo aikštelėje sustojęs. Baisūs ir nedraugiški tie vokiečiai, bet dabar jau pradedu juos suprasti, gal vakarai man praplovė pagaliau smegenis. Greit ir aš pradėsiu fotografuoti ne vietoje priparkuotus auto ir siųsti nuotraukas į policiją. Senas krienas FTW!!!

Išspręsk problemą vieną kartą

Kada nors ir padirbtuvės tiek turės įrangos.

Adomas šią savaitę pasikvietė apžiūrėti (nemokamai apvalgyti) Google ofisą Londone. Alaus šaldytuvas deja buvo užrakintas iki penktadienio. Įsimintiniausia patalpa, dirbtuvės. Viskas, ko reikia ką nors paprototipinti. 3D priteriai, lazeriniai ploteriai, elektronikos kalnai, osciloskopai, lituokliai ir kalnai laidų. Nepastebėjau ar plaktukų buvo. O šalia toks kambariukas (nebepamenu kaip vadinasi), kur ateini ir jei ko reikia darbui, pasiimi. Kaip supratau, klaviatūros, pelės, ir šiaip visokios smulkmenos. Be jokio popierizmo be nieko. Atėjai pasiėmei ir eini toliau dirbti. Ir niekas nesprendžia problemos "o jei kas nors ką nors pavogs". Ir tada pagalvojau, jog šios problemos sprendimas įmonėse reikalauja daug pastangų. Reikia gauti patvirtinimus, pasirašyti kai kažką pasiimi ir turėti barkodą ant daikto, kad gražintum. Reguliariai inventorizuoti ką tu turi ir ką turi gražinti ir taip toliau. Ir tas "sprendimas" yra nuolatinis, tai yra pastangos reikalingos visą laiką.  Bet yra kitas būdas. Išspręsti šią problemą kitoje vietoje. Ne ribojant darbuotoją, o atsirenkant darbuotoją. Tai yra priimant į darbą.
Ir lygiai tokią pačią paralelę pamačiau savo hobyje. Neseniai diskutavome apie padirbtuvių ateitį. Kaip organizuoti veiklą, ir kaip padaryti, kad nedingtų daiktai. Ir kaip dabar pamenu, taip nuklydom į lankas galvodami apie signalizacijas, daiktų katalogavimą, popierių pasirašymą, kad esi atsakingas už daiktą ir taip toliau. Ir čia yra ta pati problema, kad tai kontrolei reikės nuolatinių pastangų ir laiko užuot tai panaudojus kaip nors naudingiau. Atsirink su kuo bendrauji ir nereikės kiekvieną kartą per petį įtariai žvilgčioti.
Žinoma, tam tikro lygio biurokratija yra neišvengiama, bet reikia kartais į viską atsitraukus pažiūrėti ir pastebėti ar ne per daug jėgų švaistoma kur nereikia. Išspręsk problemą vieną kartą.

P.S. ši taktika netinka žmonėms gyvenantiems iš vienos problemos sprendimo, nes išpręsdami problemą jie nupjauna šaką ant kurios sėdi.

Smelkemna, bet malonu.

Tiesiog atsitiktinumas

Neseniai užkliuvo straipsnis iš 15 minučių "Mokslas pateikia vis daugiau Dievo egzistavimo įrodymų". Na su tokia antrašte sunku praslysti (by design). Atsidariau. Aišku straipsnis, tai vertimas iš WSJ : "Science Increasingly Makes the Case for God". Taupant jūsų laiką, straipsnį apibendrinu vienu sakiniu.
Kadangi įvykio tikimybė labai labai labai labai maža ir jis įvyko, tai to negalima niekaip kitaip paaiškinti kaip tik aukštesnės jėgos įsikišimu.
Kai tave užmėto tokiais dideliais skaičiais kaip oktilijonas ar septilijonas tikrai kartais pasimeti ir priimi tau pateikiama idėją. Bet paskui atsitrauki pagalvoji ir kažkaip neskanu pasidaro dėl tokio manipulaivimo. Tai noriu savo komentaru pasidalinti. Su pavyzdžiu.
Dabar sedėdamas prie kompo sugeneravau du atsitiktinius skaičius. Na ok, ne visai atsitiktinius, bet pagal tikimybių teoriją abu skaičiai turi tokią pačią tikimybę būti sugeneruoti.

Tikimybiškai abu skačiai vienodai tikėtini, bet mums kaip žmonėms, mėgstantiems viskame pastebėti dėsningumus pirmas skaičius atrodo daug išskirtinesnis. Jis gali pasirodyti toks išskirtinis, kad mes net nesusimąstysime, kokie kiti skaičiai dar gali būti sugeneruoti.
Lygiai taip pat egocentriškai mes žvelgiame į save kaip žmoniją, suprantame, kokia maža tikimybė (tai yra kiek daug faktorių turėjo susidėlioti), kad mes čia esame ir nusprendžiame jog tai tikrai negali būti atsitiktinumas. Bet gal gali. Gal jei ne visi nuliukai, vietoj mūsų gali būti visi vienetukai, arba visi aštuntukai.
Ką aš noriu pasakyti, jog mažos tikimybė įvykis neparodo, jog kažkokia aukštenė jėga jį įtakojo. Ir mokslas, prieškingai nei sako antraštė, nepateikia naujų dievo egzistavimo įrodymų.

P.S. Šiaip smagus wikipedijos straipsnis apie Russelo čiainiką : http://en.wikipedia.org/wiki/Russell's_teapot

Netikėtos sąsajos

Pozitrono paliktas pėdsakas.

Kurią tai dieną pagalvojau, jog būtų smagu padaryti socialinį/technologinį eksperimentą. Išmatuoti, kokiu vidutiniu greičiu mašinos važiuoja kurioje nors opioje Vilniaus vietoje. Tarkim, kad ir Narbuto gatvės atkarpoje nuo Žvėryno iki spaudos rūmų. Užfiksavus laikus, kada automobilis buvo kelio pradžioje ir pabaigoje, galima suskaičiuoti, koks jo vidutinis greitis. Kadangi esu programuotojas ir pats nesu linkęs daryti to, ką gali padaryti kompiuteris, pradėjau domėtis, ar gali mobilus telefonas automatiškai užfiksuoti automobilius ir laiką.

Numerių atpažinimo problema. Angliškai automated license plate recognition (ALPR). Internete susiradau kelias atviro kodo programas, kurios automatiškai atpažįsta numerius. Atsirinkau vieną ir pradėjau ją tinkinti. Užkliuvo, kaip ji atskiria kurioje vietoje reikia ieškoti numerio raidžių, todėl nusprendžiau, tą vietą patobulinti. Intuicija kužda, kad reikia ieškoti balto stačiakampio.

Surask stačiakampį. Kompiuterinės regos specialistai iš karto pasakys, kad tam reikia naudoti Hough transformaciją (Hough transform). Tą patį pasakė ir wikipedija. pasirodo, Hough transformacijos pirminė paskirtis buvo automatizuoti elementariųjų dalelių stebėjimą. Tai yra, aptikti linijas paliekamas bouble chamber (nesugebėjau išversti).

Bouble chamber protėvis buvo cloud chamber. Paprastai sakant skaidri dėžė, pripildyta prisotintų garų (alkoholio arba vandens). Kai per tokius garus praskriejia kokia nors dalelė, tarkim elektronas, garai kondesuojasi ir pasimato dalelės skriejimo trajektorija. Skirtingos dalelės palieka skirtingus pėdsakus. Kaip kažkas pasakė:

Cloud chamber is as close as you can get to see subatomic particle with your naked eyes.

Ir kaip matosi filmuke, cloud chamber nuolatos bombarduoja kažkokios dalelės. Lygiai taip pat jos nesustodamos bombarduoja ir mus. Visą laiką. Ir tai, kad mes galime tai pamatyti, man pasirodė be galo nuostabu.

Tai va tokie netikėti ryšiai sieja socialinį greičio matavimo eksperimetą ir mus nuolatos bombarduojančias kosmines daleles, kurias pasirodo, galima gana lengvai pamatyti.

Pasaulį užstojanti patirtis

Kažkada pagalvojau, jog žmogus pirmą gyvenimo pusę iš aplinkos į save siurbia viską kas papuola, o likusią, bando atsirinkti, kas jam iš tikro svarbu ir išmetinėja tai ko nereikalingo yra prisirinkęs. Nes viskas ką susirenki, nebeleidžia tau matyti pasaulio tokio koks jis yra iš tikrųjų. Tavo patirtis užstoja tau tikrąjį pasaulį. Čia nekalbu apie tai, kad žmogus su daug patirties gali geriau suprasti kas vyksta politikos pasaulyje, ar kaip veikia marketingas. Čia labiau apie žemesnį, pojučių lygį. Kuo daugiau turi patirties, tuo labiau pradedi veikti automatiškai. Eidamas gatve nebežiūri po kojomis, nes kojos pačios perlipa šaligatvio bortelius. Mašiną jau gali vairuoti kalbėdamas telefonu ir gerdamas kavą. Nebepastebi krūmuose tupinčio paukščio, nes tai visai nereikalinga informacija, kad sėkmingai nueitum iki parduotuvės. Palyginimui, visose šiose situacijose įsivaizduoju vaiką ir matau jį einantį žingsnis po žingsnio ir atidžiai žiūrintį sau po kojom, išsižiojųsį (nes burna pati atsidaro) ir įsikibųsį į vairą, kad ir žaislinės mašinos, o pasiųstas į parduotuvę pieno (čia gal šiais laikais jau taip nebevyksta), nuklysta velniai žino kur kažkokių smulkmenų sudomintas.

Taigi su laiku susikaupusi patirtis užstoja tikrąjį pasaulį ir bent jau aš žvilgtelėjęs į pievą, matau vienos žalios spalvos pievą ir nieko daugiau, nors gerai įsižiūrėjus (tam jau reikia laiko ir pastangų) matosi milijonas žalių atspalvių, debesų šešėliai, vėjo sukeliamos bangos, pamatai besislepiantį paukštį. Kas dabar turi prabangą valandą žiūrėti į pievą. Tapybos studentai laiką leidžiantys pleneruose nesiskaito.

Beau Lotto optinė iliuzija.

Tas pats paveikslėlis tik be fono.

Jei dar nesate matę šios iliuzijos,ta tai kairieji pilki kvadratėliai viršutiniame paveikslėlyje turi atrodyti mėlyni, dešniajame - geltoni. Kol rašiau šį įrašą, mano smegenys jau išsitreniravo ir visur mato pilkus kvadratėlius. Bet pradžioje negalėjau patikėti tuo ką mačiau. Kaip ir kodėl ši iliuzija veikia siūlau pažiūrėti TED prezentaciją : Beau Lotto: Optical illusions show how we see

Esmė tame, jog vaizdas kurį mes sąmoningai suvokiame, iš tinklainės ateina labai smarkiai apdorotas. Čia ne tik tamsiosios dėmės pašalinimas. Kažkas pakeliui atpažįsta geometrines struktūras, šešėlius, apšvietimą ir pagal visą tą informaciją pakoreguoja mūsų supratimą. Ir visa tai mums net nežinant apie tai. Pilka pavirsta į mėlyną arba geltoną. Ir čia tik vienas pavyzdys.

Vienintėlis skirtumas, tai paveikslėlyje atsiradęs stalas.

Dar vienas pavyzdys. Čia mano smegenys nepersiprogramavo ir vis dar galvoja, kad kairiame paveikslėlyje plytelė po stalu yra šviesesnė už tą kuri yra tiesiogiai apšviesta. Nors jos abi yra vienodos spalvos. Dešiniąjame paveikslėlyje užtenka pašalinti stalą ir abi plytelės jau atrodo tokios pačios spalvos. Tas kažkas, kas sėdi tarp mano tinklainės ir sąmonės supranta paveikslėlio kontekstą. Supranta stalą, jo metamą šešėlį, virš jo kabančias lempas ir pakeičia mano pasaulio pojūtį (perception). Viskas man to nežinant. Ta proga prisiminiau vieną sceną iš roboto policininko.

Taigi, kuo toliau gyvenu tuo labiau man atrodo, jog aš esu tik pakeleivis savo kūne, kuriame, mano samonė yra aplipdyta patirtimi pro kurią vis sunkiau matosi tikrasis pasaulis. Ir aš vis labiau gyvenu pasaulio modelyje, kuris mano paties sukurtas mano galvoje. Beveik kaip matricoje, kur visi pojučiai simuliuojami kompiuterio, tik šiuo atveju jie simuliuojami mano patirties. Ir beveik kaip matricoje Morpheus siūlo Neo :

This is your last chance. After this, there is no turning back. You take the blue pill – the story ends, you wake up in your bed and believe whatever you want to believe. You take the red pill – you stay in Wonderland, and I show you how deep the rabbit hole goes. Remember, all I'm offering is the truth – nothing more.

Taip man dabar matosi analogija su Aldous Huxley, ir jo mintimis išsakytomis knygoje "The doors of perception" :

If the doors of perception were cleansed every thing would appear to man as it is, infinite. For man has closed himself up, till he sees all things through narrow chinks of his cavern.

Nežinantiems, "The doors of perception" aprašo Aldous Huxley patirtį vartojant meskaliną. Tai va tokia tai raudona piliulė, po kurios pamatai ko nematęs ir jau nebėra kelio atgal.
O apibendrinant, aš dėkingas savo smegenims, kurios man padaro gyvenimą lengvesniu ir man nereikia kiekvieną kartą iš naujo galvoti kaip kelti koją, bet tuo pačiu, nenoriu visišku autopilotu pragyventi likusio gyvenimo, todėl bandysiu įdėmiau žiūrėti į pasaulį, gal pavyks kiek labiau praverti patyrimų duris ir nenustoti vis naujai matyti pasaulio.

Inventing on principle. Bret Victor.

Bret Victor - Inventing on Principle from CUSEC on Vimeo.

Nežinau, kiek laiko trunka meilė iš pirmo žvilgsnio, bet šitą vyruką įsimylėjau, pamatęs jo pirmą prezentaciją "Inventing on principle". Nesakysiu, kad šitas video labai geras ir visi jį privalo pažiūrėti. Šiems laikams tai iš tikro ilgas video (beveik valanda) ir pats pristatymas šiek tiek su polinkiu į programavimą, bet tai tik šalutinis dalykas. Pagrindinė tema - tai principai, tiksliau, principas ir, kaip žmonės gyvena ir savo veiklą derina prie savo susiformuotų principų.
Jau pastebiu dėsningumus, kaip aš užkliūnu už tos informacijos, kuri su manimi rezonuoja. Prieš kurį laiką rašiau apie ėjimą link "kalno". Tai labai panaši idėja, kaip ir gyvenimas pagal principą. Ir kaip vienas iš mano anoniminių komentatorių pakomentavo, "visi mes mylim knygas ir dainas, kurios apie mus". Taip pat jau buvau "iš pirmo žvilgsjio" įsimylėjęs ir Bridgewater principus, apie kuriuos esu parašęs čia. Taip ir šis pristatymas man priminė mano paties idėjas, vizijas ir, kaip aš formuoju / neformuoju savo gyvenimo aplink jas.
Mano idėjos ir principai jau kurį laiką sukasi apie bendrumą. Antrus metus gyvuoja bendraminčių atviros dirbtuvės vardu "padirbtuvės" (padirbtuves.lt/). Galvoje vis sukasi daiktų pasiskolinimo platforma draugams. Ne, www.dalinuosi.lt/ ir yerdle.com/ - tai ne tas modelis, apie kurį galvoju. Man priimtinesnis yra mažesnis, bet socialiai artimesnis draugų ratas, su kuriais daliniesi be jokių 10 Lt/diena už laikrodį "skolintojų". Taip pat savo draugę kartas nuo karto vis šokiruoju užsimindamas, kaip norėčiau gyventi komunoje. Taigi, formuojasi mano principai, bet kaip Bret'as sakė pristatyme, tai užtrunka. Jam tai truko gal dešimt metų, kol jis išsigrynino, kas jam svarbu.
Taigi, jei norite sužinoti su kuo mano mintys rezonuoja, pažiūrėkite. Jei techniniai dalykai nėra tokie įdomūs, galite prasukti į antrą dalį. O jei, priešingai, techniniai dalykai yra įdomūs, tai mano toks pastebėjimas tiems, kas seka apple naujienas ir žino kas yra "swift"- pabandykite surasti panašumų šiame video, ypač demonstracijoje. Tarp šių video dviejų metų skirtumas.

O daugiau apie Bret Victor galima paskaityti jo paties puslapyje http://worrydream.com/. Beje, jis pats antraštėje save įvardina kaip: Bret Victor, beast of burden. Matomai, jam tai turi prasmę. Taigi, gero žiūrėjimo, skaitymo ir savęs (manęs) atradimo.

Dialogas tarp valstybių nevyksta

Įvykius Ukrainoje sekiau jau gana seniai. Pagrindiniai mano naujienų kanalai buvo Aurelijus Katkevičius, Rokiškis Rabinovičius, Twitter ir du leituviški portalai 15min ir delfi. Kadangi paskutiniai du daugiau mažiau visą laiką vėluodavo su informacija tai juos žiūrėdavau paskutinius. Tačiau per paskutines kelias dienas tiesiog nuo naujienų sekimo teko pereiti į susirašinėjimus ir komentavimus. Jaučiu kaip virstu "delfi komentatorium". Juokas. Iš tikro žodis po žodžio ir mano feisbuko profilyje pradėjo gausėti pro-rusiškos pusės pasisakymų. Vakar per bendrą draugą ("friend") diskutavau su Konstantinu. Deja, kadangi tai privatus pokalbis, negaliu juo pasidalinti. Nebent esate Pavelo draugai. Jis buvo negatyvios nuomonės apie maidano aktyvistus ir pasisakė už rusų autonomiją Kryme. Aš buvau už tai, kad rusai nesikiša į Ukrainos reikalus. Nežinau ar jam po mūsų pokalbio pasikeitė pasaulėžiūra, bet man šiek tiek pasikeitė. Po šio ilgoko pokalbio feisbukas visai įsikirto, kad man aktualios Ukrainos naujienos ir gavau ant sienos dar vieno draugo draugo ("friend") pasidalintą paveiksliuką.

Čia nuoroda į originalų postą : Mykolas Alutis. Atkreipkite dėmėsį į profilio nuotrauką. Šiuo paveiksliuku pasidalinau pas save ant sienos ir mano paties nustebimui užvirė diskusija tarp mano draugų ("friend"). Ir ta diskusija ne šiaip į vienus vartus. Pasirodo mano rate esantys žmonės gali padengti visą politinių ir pasaulio pažiūrų spektrą. Ir tai nėra šiaip atsitiktiniai interneto komentatoriai. Tai yra žmonės su kuriais aš bendrauju realiame gyvenimime ir paprastai tas bendravimas, bent jau man, būna pozityvus ir konstruktyvus. Čia nuoroda į viešą feisbuko diskusiją : Vincentas Vienožinskis. Labai rekomenduojų persiskaityti. Labai labai.
Tai moralas, kodėl aš čia dar papildomai kažką rašau. Mano nuomone dabar vyksta karas dėl žmonių protų. Sunkioji artilerija šiuo atveju yra informaciniai kanalai. Jei skaitėte komentarus, turėjote pastebėti šį video :

Ir tik po to kai yra savo pusėn palenkiami protai galima imtis kitų veiksmų. Aš sutinku, esu paveiktas vakarų informacijos, bet stengiuosi nesilaikyti įsikibęs savo pozicijos. Duokit man informacijos kuria galėčiau pasitikėti ir aš pakeisiu savo nuomonę. Off topic, bet primena kitą ideologinį karą tarp evoliucijos ir protingo kūrėjo šalininkų. Rekomenduoju pilną diskusiją kai bus laiko: youtube

Taigi dar kartą, grįžkime prie moralo. Lengviausias būdas diskusijoje yra paskelbti, kad kita pusė nieko nesupranta, yra idiotai ir su jais net neverta diskutuoti ir juos užbaninus eiti "diskutuoti" kaip yra blogai ir kaip kita pusė yra kvaila su savo bendraminčiais. "Preaching to the choir" yra toks angliškas posakis. Ką aš siūlau, užuot ėję degti žvakučių prie ambasabdų, susiraskite kitaip mąstančių ir su jais bandykite išsiaiškinti supratimo skirtumus. Gal paaiškės, kad jūs visgi esate neteisus ir tai manau bus į naudą. Gal kita pusė irgi supras ar bent pasamonėj užfiksuos, kad gal kažką irgi ne taip suprato ar buvo manipuliuojama. Kaip matom dialogas tarp valstybių nevyksta, tai tik pozicijų išsakymas. Bet mes, paprasti žmonės, turim visas galimybes tarpusavio dialogui. Naudokimės tuo ir kalbėkim. Socialiniai tinklai FTW.

P.S.
Beveik niekada neprašau "please share", bet jei perskaitėte iki galo ir sutinkate su mano nuomone, dalinkitės, nes ko mums dabar labiausiai reikia tai bendro supratimo kuris būtų kuo arčiau realybės, o ne susipriešinusių stovyklų dergiančių viena kitą.

Apie nesusipratimus

Savaitgalį džiaugiausi ant Laimio kalno, kitaip žinomo kaip Liepkalnis. Atidriau slidinėjimo lauke sezoną. Sąlygos šioje vietoje šiemet jaučiamai gerėja. Labai laukiu, kol atidarys sniego parką, kur galėčiau nusisukti sprandą. Bet nenuklystant. Neišvengiama slidinėjimo dalis yra pasikėlimas atgal ant kalno. Liepkalnyje tai daroma T formos keltuvais, kur už vieno T raidės krašto kimbasi vienas sklidininkas, už kito, kitas, ir taip žmonės poromis keliasi į viršų. Sakydamas kimbasi omenį turiu apsižergia.

Snieglentininkė apsižergusi keltuvą.

Supratimui, aukščiau pateiktas paveiksliukas. Kadangi keltuvas dvivietis, o nuotrauką radau tik su vienu žmogum, tai užduotis vaizduotei. Ant antros T raidės atšakos patupdykite dar vieną snieglentininkę taip pat smagiai atkišusią savo dailų užpakalį. Tai va. Kadangi Liepkalnyje žmonių buvo nemažai ir dauguma jų vyr. giminės, o aš buvau be savo snieglentininkės kuri man galėtų atkišti savo dailų užpakalį, tekdavo man jį atkišti kokiam nepažįstamam snieglentininkui. Arba jis man atkišdavo, arba veidas į veidą varydavom. Na viskas priklauso nuo to kokia koja priekije ir iš katros pusės atsistoji. Tai man tokia kaip ir hawkward situacija. Važiuoji su nežinomu žmogum minutę susiglaudęs arčiau nei įprastai leistų komforto zona. Na neskaitant rytinių autobusų, bet jais jau kurį laiką nesinaudoju. Bet iš kitos pusės, tai tame kaip ir nėra nieko blogo. Turiu omenį prisiliesti prie kito žmogaus. Čia gal tas šiaurietiškas santūrumas. Manau pamenat "free hugs" kompaniją, kur gatvėje nepažįstamieji dalino nemokamus apkabinimus praeiviams. Taigi užskaičiau savo šią kontakto fobiją, kaip savo paties trūkumą ir pagalvojau, kaip būtų gera, jei galėčiau dėl to nepergyventi ir natūraliai priimti kontaktą su kitu žmogumi. Koks būtų geras jausmas. Priėmimas ir savęs pagerinimas. Ir štai čia sugrįžtam prie pagrindinės temos apie nesusipratimus. Ta pati situacija: keliasi du snieglentininkai T-bar keltuvu ir vienas pajunta malonumą, nes perlipa per savo fobijas ir sugeba nepergyvendamas atsipalaiduoti ir nesijausti blogai dėl to kad susilietė su nežinomu žmogum. Ir jam dėl to gera ir jis džiaugiasi, grožisi žiemos vaizdais ir visas džiaugsmas matosi jo veide. Tuo tarpu antras snieglentininkas yra užkietėjęs šiaurietis (situacijai paaštrinti galima pridėti, homofobas, skustagalvis) ir iš jo perspektyvos, kas nutiko, tai kažkoks vyrukas apsižergė T-bar'ą prisiglaudė prie jo ir nudžiugo lyg šv Mariją pamatęs.  Na tikiuosi suprantate apie ką aš. Realybė abiem yra ta pati, bet jų vidiniai supratimai yra skirtingi, ir vienas kitam nežinomi. Ir sprendžią apie realybę kiekvienas naudodamas gal 10% realybės ir 90% savo vidinės patirties. Va jums ir nesusipratimas. Lygioj vietoj. Na ne visai lygio, visgi į kalną keliasi abu. Bet dabar tą patį perkeliam į kiek sudėtingesnę situaciją ir suprantam kitą barikadų pusę ir tuo pačiu save. Mano atveju tai visi šalininkai žemės nepardavimo reformos, visi anti atominių elektrinių priešininkai, ar žmonės tikintys, kad Rusija nesikiša į Ukrainos reikalus ir kad jų nėra ko bijoti. Tai va tuo mano galva užsiima bekylant keltuvais ant Liepkalnio. Susisinchronizuokime realybę.

Negatyvumas

NEpagamintas, NEmineralizuotas, NEskiestas

Ar žinote, kad Lietuviai yra labai negatyvi tauta? Nesąmonė. Aišku, kad viskas su mumis gerai. Visokių mūsų yra, visokių reikia. Bet šiandien mieste pamačiau tų, labiau negatyvesnių, žmonių darbo vaisius. Aukščiau matosi nuotrauka su Tichės kompanijos logu ir šūkiu. Oj, kaip greitai aš darausi senu krienu, besikabinėjančiu prie visko:

• Trys neiginiai trijų žodžių sakiny
• Užuot šūkiu sakant, kas mes esame, sakoma kas mes nesame
• Savo šūkyje lygiuojasi su konkurentais, užuot didžiavęsi kuo yra

Turime visgi mes to negatyvumo. Ir, kai kurių žmonių nuomone tai yra blogai. Paprastas neigiamų žodžių vartojimas, anot jų, mus pasąmoningai įtakoja, ir daug geriau yra tokius žodžius pakeisti žodžiais, turinčiais teigiamą krūvį. Ilzės paveiksliukas tai puikiai iliustruoja :

Sunkumas < Iššūkis

O jei jau kalbam apie žodžių keitimą teigiamais, pasidalinsiu labai smagiu žaidimu, kuris padės pažiūrėti kiek kitaip į mūsų kalbos įpročius ir parodys, kaip tam tikrose situacijose mes esame priklausomi nuo neiginių. Pabandykite su kuo nors kalbėti išsiversdami be žodžio "ne". Jei kas siūlo pavalgyti, bet nenori, sakai "ačiū, esu sotus". Užuot sakęs "nesigauna išspręsti uždavinio", sakai "gal gali man padėti išspręsti uždavinį", ir taip toliau. Labai sudėtingas žaidimas. Pavyzdžių nepamenu, bet yra situacijų, kuriose reik gerai pasukti galvą, kad išsiversti be "ne".
O pabaigai dar vienas paveiksliukas. Šnekučio baro iškabos ant durų. Viena iš vienos pusės, kita iš kitos, suklijavau, kad palyginti būtų patogiau. Išvadas pasidarykite patys.

Net žodis "prašom" nepadeda.

Jo, ir dar pabaigai, galima paskaičiuoti, kiek šiame tekste panaudojau neigiamų žodžių...

P.S. prisiminiau apie baudas viešajame transporte. Jei gerai pamenu, Suomijoje, traukiny parašyta, jog važiuojant be bilietų ir patikrinus kontrolei, turėsite nusipirkti brangesnį bilietą iš kontrolierių. Jokio žodžio apie baudas. Palyginimui Lietuvoje turime: Griežtai draudžiama važiuoti be bilieto, bauda xxx litų.

Pašviesk žibintai antakalnyje

Švieselės

Prieš tris ar daugiau savaičių, padirbtuvės gavo pasiūlymą prisidėti prie kalėdinių Sapiegų parko papuošimų darymo. Parko žibintai laisva tema. Plius finansavimas medžiagoms. Kadangi, bent jau aš ne kartą dariau šviečiančius daiktus (saulė, šešėliai), šis pasiūlymas taip pat sudomino. Pasitarėm ir sutikom. Daug nesileidžiant į detales. Apžiūrėjom parką. Beje, kas nebuvęs, rekomenduoju apsilankyti. Prasinaršėm internetus ieškodami įkvėpimo (pintrestas), bei apturėjom net dvi brainstorming'o sesijas pavadinimu "tai ką gi po velnių gaminam". Nusprendėm daryti šviečiančius cilindrus. Per kelis vakarus susikonstravom bandomuosius maketus, pasitikrinom idėjas ir galutinai nusprendėm, jog gaminsim cilindrus, kuriuos sukabinsim į medžius ir jie dieviškai gražiai švies. Likus dviem savaitėm iki D-Day, vyko pirmosios dirbtuvės, kurių metu konstravome pirmą veikiantį žibintą. Tikslas buvo surasti kuo daugiau klaidų ir netikslumų, kad likusius žibintus pagamintume be trūkumų. Dirbtuvių metu dar labiau patobulinome lempos konstrukciją ir likus savaitei iki renginio darbavomes antrosiose dirbtuvėse, kurių metu pagaminome visus dvylika šviestuvų ir pasiruošėm viską jų kabinimui medžiuose. Atėjus laikui, viskas vyko pagal planą. Šviestuvus sukabinome į medžius ir vykstant antakalniečių bendruomenės kalėdiniam renginiui, žibintai jau švietė.

Pirmasis prototipas

Taip paprastai ir paviršutiniškai apie visumą. O dabar apie detales ir šiaip padrikos mintys. Labai nemažai laiko sugaišome, kol sugalvojome, kaip padaryti, kad lempos šviestų. Pradžioje patikrinom idėją su saulės baterijomis pasikraunančiomis LED lemputėmis. Galvoje atrodė gerai, praktikoje, visiškai nerealistinis variantas. Senukuose pirkti sodo žibintai su saulės baterijomis, nors ir pigūs, bet šviečia žiauriai silpnai ir trumpai. Taip kad teko susitaikyti su mintimi, jog į šviestuvus iš kažkur reiks atvesti 220.

HDR'as parke ir vaiduokliai dėl vėjo.

Iš to seka, kad reikia labai rūpintis jog dregmė nepridarytų problemų. Prisiminiau IP standartus ir jų numeracijas. Taip pat, kad yra toks dalykas, kaip srovės nuotekio relė, kuri pati atjungia elektros grandinę, jei netyčia kur nors yra elektros nuotekis ir neduok die kažką purto. Sužinojau, kad yra labai neblogų sintetinių audinių kalvarijų parduotuvėje, bei kad floroscencinės lempos neveikia neigiamoje temperatūroje (bent jau ne visos). Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu tiksliai žinoti, kaip bus konstruojamas daiktas. Pasakymas "tai medžiagą tiesiog pritvirtinsim prie lentos" netinka. Medžiaga "tiesiog" nesilaiko prie lentos. Reikia tiksliai žinoti, kaip ji bus tvirtinama ir su kuo. Ir visas tokias smulkemnas reikia žinoti apie kiekvieną lempos mazgą.

Žibintai ir oranžinė sasulė.

Taigi, lempos kaba. Ir kartais šviečia. Tik gaila, kad dėl perdėto (mano manymu) kai kurių žmonių atsargumo, jų nepalieka įjungtų naktį. Wait, what??? Taip. Kadangi tai yra laikina instaliacija, maitinama iš rozetės, kuri yra antakalnio seniūnijos patalpose, atsakingi žmonės nesijaučia pakankamai saugiai, kad paliktų laidą rozetėje per naktį. Taigi žibintai geriausiu atveju dega iki darbo pabaigos. Nebent kas nors pasikeis. Na, bent patirties pasisėmem. Labai ačiū bedradarytojams : Margaritoms, Rūtai, Ievai ir Juliai, bei visiems kitiems, kas bent truputį nagus prikišo prie šio projekto.

Eglės sanatorija, efektyvumas at it’s finest.

Rampodromas.

Savaitgalį lankoma Eglės sanatorija Druskininkuose. Labai noriu pasidalinti savo sąmojingais ir šmaikščiais pastebėjimais. Esu įtakotas skaitinių ir kalbų apie efektyvumą ir jo tobulinimą. Taip pat esu to efektyvumo savo akimis matęs užsienio šalyse. Tai, kaip sako, what you see you can’t unsee. Eglėje neefektyvumas kliuvo už akių.

Atvykus, įprasta procedūra - užsiregistruoti. Prie registratūros trys langeliai ir viena eilė, kuri kažkuriuo momentu išsiskiria į dvi. Kurią pasirinkti - neaišku, bet jei pasirenki ne tą, sulaukęs savo eilės prie langelio, apie tai sužinai. Stoji į eilę iš naujo ir jau sulauki teisingo langelio. Ten paduodi savo dokumentus, gauni raktą nuo kambario ir eini ten laukti skambučio, kol bus paruošti tavo dokumentai. Tada tau paskambina ir tu nusileidi pasiimti savo dokumentų. Gauni puokštę lapelių.

Vienas didelis, kuriame surašytos tavo procedūros trims dienoms. Pavyzdžiui, inhaliacijos nuo 8:00 iki 15:30, kas reiškia, kad tiesiog eini ir gydykloje gyvoje eilėje vėl lauki savo procedūros. Tada pluoštas lapelių maitinimui. Ant kiekvieno parašyta data ir kas per maitinimas. Matosi, lapeliai karpyti ranka, kas reiškia, jog kiekvieną dieną kažkuri iš tų moteriškių registratūroje paredaguoja wordinį dokumentą, įdeda geltonų lapų į printerį, atspaudžia kuponus pusryčiams ir juos sukarpiusi kažkur prisega. Paskui tą patį kartoja su baltais ir violetiniais lapais pietums ir vakarienei. Prie viso to dar gauni lapelį, kuriame parašyta, nuo kada iki kada tu lankaisi sanatorijoje, ir jį turi nunešti į valgyklą pirmą kartą ten eidamas. Kažkam. Nežinau. Nes aš savo pamečiau, o moteriškė valgykloje į tai, jog aš jo neturiu, tiesiog numojo ranka ir sako - mums tik tie spalvoti svarbūs.

Jei ryte nusiprausęs duše nori turėti feną plaukams išsidžiovinti, jį atskirai reikia išsinuomoti registratūroje. Tam yra atskira procedūra. Pradžiai, jei yra eilė, atstovi ją registratūroje, kur tau pasako, jog turi eiti pas budinčią seselę ir pasiklausti, ar yra laisvų fenų. Nueini pas seselę, čia ne ten pat kur ir registratūra. Ji pasako kad fenų yra, bet jo dar neduoda, nes reikia registratūroje susimokėti. Tada vėl grįžti į registratūrą (atstovi eilėj, jei ji yra) ir pasakai, kad fenų yra. Tada jau gali susimokėti už feną du litus parai (laikas fiksuojamas minučių tikslumu) ir eini pas seselę pasiimti feno. Paprasta, kai žinai.

Kai jau turi feną ir, išsiplovęs galvą, nori juo pasinaudoti, susirandi vienintelę rozetę vonios kambary, iš jos ištrauki gyvatuko kištuką ir džioviniesi tą galvą. Nesvarbu, kad rozetė visai ne prie veidrodžio. Tas pats ir kambary, kai nakčiai nori pasidėti krautis telefoną. Kur girdėta, kad prie lovos žmonės darytų rozetes. Kambary taip pat užtenka vienos rozetės, kurion įkištas televizorius. Rozetė už stalo. Beje, kambary svetingumui akcentuoti yra elektrinis virdulys su 10 cm ilgio laidu, kurį gerai pasirangius taip pat gali įkišti į televizoriaus rozetę po stalu. Yra ir du puodeliai bei kelios lekštutės. Looks like arbatos laikas. Bet štai pačios arbatos… Matomai reik savo turėti atsivežus.

Surasti valgyklą kur panaudoti savo gautus spalvotus lapelius yra labai paprasta, tiesiog seki nuorodas ir ateini į valgyklą. Viskas labai gražu, švediškas stalas, vaikštai, dairaisi, ką čia tau įsidėti, prie tavęs prieina paslaugi darbuotoja, žinoma, paprašo parodyti savo lapelius. Pamačiusi sako, jog čia ne ta valgyka ir kad reikia eiti į kitą. Dogh. Bet antrą kartą aišku tos pačios klaidos jau nebedarai ir iš karto eini į teisingą valgyklą. Iškabos jų, beje, nesiskiria. Man gerai, bet kiekvieną dieną atvyksta nauji lankytojai ir, manau, dalis jų taip pat ne iš pirmo karto pataiko į teisingą valgyklą.

Valgykloje, prisipažinsiu, man buvo liūdna, bet čia dėl to, kad aš įtakotas užsienietiškų švediškų stalų. Valgyklon atėjom pusryčiams artėjant į pabaigą. Apie devintą. Bandelių ir desertų jau nebuvo likę nė kvapo. Bandžiau susirasti kažko sumuštiniams. Sūrio ar kokio kumpio. Radau tik vienišą padėklą su likučiu kažko panašaus į maltinį. Pasigavau aplink besisukiojančią moteriškę, kuri tvarkė stalus, ir paklausiau, gal kur yra sūrio. Sako, o ant stalo nebėra? Tai reik dar atnešti, bet, sako, jūs ten palaukite, nes gali greit nelikti, kai atneš. Na, galvoju, gerai, patykosiu to sūrio. Kai atnešė naują padėklą su sūriu, supratau, kodėl man rekomendavo palaukti, nes neliks. Ant padėklo buvo gal 12 plonų gabalėlių sūrio. Supratimui, tuo metu valgykloje buvo tikrai daugiau nei 50 žmonių.

Daniškas sūrio pjaustytojas.

Kaip alternatyva virtuvėje sūrį pjaustančioms moteriškėms, kurios paskui turi jį gražiai sudėlioti ant padėklo ir nunešti į salę, viršuje matomas Daniškas (?) sūrio pjaustytuvas. Pastatai tokį salėje su dviem šmotais sūrio. Ateina išalkęs lankytojas, pasuka rankenėlę porą kartų ir turi keturias riekeles sūrio. Akivaizdžiai efektyviau. Plius, sūrio atsargas daug rečiau salėje pildyti reikia.

Einant į baseiną, pasitinka labai maloni moteriškė, turinti tikrai gerą humoro jausmą. Ir čia ne ironizuoju. Tikrai smagių plaučių moteriškė. Viskas paaiškinama, parodoma, net duodama penkių centų moneta, kurią reikia dėti į rakinamas spinteles (vietoj dviejų litų). Sako, kai spintelė atsidaro, vietoj penkių centų iškris penki litai, tai juos man ir atnešite. Bet ir vėl viena smulkmena. Nors smagioji moteriškė prie įėjimo į baseiną patikrino mūsų registratūroje gautus popierėlius ir juos užantspaudavo, nusiprausus po dušu ir atėjus į baseino patalpą, pasitinka dar viena moteriškė, kuri paprašo duoti tą popierėlių šūsnį. Baseine, šlapiomis rankomis, šlapioje patalpoje, popieriaus lapelį. Ir kam to reikia - mus jau patikrino.

Beje, sanatorija yra pritaikyta neįgaliesiems, bent kai kur. Panašiai taip pat, kaip ir Vilnius yra pritaikytas dviratininkams. Bent kai kur. Tai ten, tai šen yra dviračių takelių. Nesvarbu, kad jie nesujungti į bendrą sistemą ir, pavažiavęs dviračių takeliu, gali sutikti stulpą per vidurį takelio. Tai Eglėje panašiai tikrai nemažai rampų užvažiavimui. Kad ir prie įėjimo - net penkios rampos. Žavingai išdėstytos skirtingose laiptų pusėse, kad gražiau atrodytų ir ne taip monotoniškai būtų. Nes na kažkaip nesižiūri, kai visos vienoj tiesėje sudėtos būtų. Nesvarbu, kad nepatogu važiuot. Užtat gražu žiūrėti. Aišku, kai kurių rampų statumas didesnis nei Druskininkų sniego arenos šlaito, bet tai kas sakė, kad bus lengva. Įveikus visas tas rampas ir praėjus pro duris, kurias nežinau kaip neįgaliajam atsidaryti, tave pasitinka paprasti laiptai. Sorry, toliau kelio nėra.

Bendrai api visą šį efektyvumą ar jo nebūvimą turiu savo hipotezę. Labai didelė dalis lankytojų yra iš Rusijos ar Baltarusijos ar kitų rusiškai kalbančių šalių. Ir tikiu, jog sanatorija kiek taikosi prie savo klientų, nes, manau, ne vieną svečią iš rytų ištiktų kultūrinis šokas, jei nereiktų pastovėti bent keliose eilėse ar nebūtų pasiuntinėtas bent per kelis taškus ko nors neprasmingo nuveikti. O jei visa atvykimo procedųra būtų sutvarkyta per penkias minutes, tai ir širdies priepuolis ištiktų. Negerai gi. Čia, beje, rašau dar neprabuvęs sanatorijoje 24 valandų.

Nemaitinti katinų. Rimta problema.

Eindhovenas. Antra diena.

Vienas iš eksponatų.

Šį kartą turiu daugiau nuotraukų, tai pagalvojau, kad paprasčiau bus tiesiog komentarus po jom surašyti, kodėl jas nufotografavau. Per šiandien vis dar nepavyko visko pamatyti, bet ir nelabai laksčiau. Dar turiu ryt dieną ir dar kokią dieną prieš išvažiuojant. Taigi, prašom, šios dienos laimikis :

Google plus naudotojams : čia
Feisbukistams : čia

Eindhovenas. Pirma diena.

Kaip ir pernai, šiemet taip pat sugalvojau nuvykti į olandiško dizaino savaitę. Pirma diena buvo pakankamai trumpa, nes iš jos reikia atminusuoti kelionę. Pasidalinsiu keliom nuotraukom objektų, kurie užkliuvo vakare paskubom prabėgant vieną iš ekspozicijų.

Labai nemažai rusiškai kirviniais (tapornų) vadinamų daiktų. Čia vis tas pats up-cycling. Senų daiktų pavertimas kažkuo nauju. Čia matom iš medžio atraižų sukonstruotą beveik žydišką žvakidę. Nepamenu kaip ji vadinasi.

Toliau, vos ne iš to paties fabriko surinktos, atraižos išradingai panaudotos kabyklai pagaminti. Elementai nušlifuoti ir sujungti nežinomu būdu. Įpjovos vietoj kabliukų.

Atkreipiau dėmesį į ne vieną lempą, kuri naudoja kaitrinį siūlą. Atrodo einam į taupiųjų lempučių laikus, bet tai neišvengiamai sukelia nostalgiškus ir šiltus jausmus senovinei technologijai. Lempos custom made, pailgos ar didžiulės su viduje imantriai prirangytais šviečiančiais siūlais. Gaila nuotraukoje gerai nesimato. Pasistengsiu pabiau.

Fuco švytuoklės principu pagamintas lėkščių ornamentas. Nežianu ar reik daugiau ką komentuoti.Taip pat padirbtuvių eksperimento  vertas objektas.

Metalas plius medis. Iš tikro nesu tikras ar metalas, bet pricipas toks. Sukonstruojama apversta kedė ir jos pagrindas užpilamas kokia nors gerai sukietėjančia medžiaga. Jai sustingus išimama iš formos ir apverčiama. Gaunamas lygus paviršius sedėjimui ir nenuspėjamas ornamentas.

Taip pat kaip ir kedė aukščiau, taip pat pagamintas ir šis staliukas. Šiuo atveju naudota epoksidinė derva.

O čia atkreipiau dėmesį nes jau internete mačiau. Phone blocks konceptas. Mintis - visi telefono elementai yra lyg lego kaladėles ir vartotojas užuot išmesdamas pusiau veikiantį ar pusiau pasenusį telefoną, sugedusią ar pasenusią detalę tiesiog pakeičia nauja. Idėja graži, bet kaip internetuose pakomentavo elektroniką išmanantys žmonės, visiškai nerealistiška ir nepraktiška.

Keliaujančios architektų dirbtuvės

Išnaudojamų vaikų juodos rankos.

Jau rašiau, jog šiais metais noriu atidaryti viešas dirbtuves. Ką beje jau kažkiek pavyko realizuoti. Man labai patinka, kai veikla suburia panašiai mąstančius žmones. Ir taip jau nutiko, kad ir mane pritraukė man patinkanti veikla. Kaip savanoris, kartu su keliaujančiomis architektų dirbtuvėmis, važiuoju į Lietuvos kaimą, pas vaikus, keisti jų aplinkos. Tai dviejų mėnesių trukmės projektas, kurio metu bus aplankyta 16 mažų Lietuvos miestelių. Juose, per tris dienas, kartu su vietiniais vaikais, kursime jų aplinkai aktualius daiktus. Ką konkrečiai - neaišku, nes kiekvienoje vietoje individualiai ir kartu su vaikais bus sprendžiama, ką gaminti.

Du mėnesius aišku aš netruksiu. Dalyvausiu tik dviejų miestelių dirbtuvėse, bet manau, tai bus labai nuostabi patirtis. Ir tikiuosi, aš taip pat prisidėsiu prie panašiai nuostabios patirties sukūrimo Lietuvos kaimo vaikams.

Jei kam smalsu, keliaujančias architektūros dirbtuves organizuoja architektūros vaikų fondas. O jei smalsu iki tiek, kad norite sudalyvauti, galite dar bandyti prisijungti. Legaliam prisijungimui, anketa čią, nelegaliam... na, kada ir kur vyks dirbtuvės, yra vieša informacija, taigi ... ;]

Ir dar PR'o. Kaip sekasi šis projektas, galite sekti čią :

• http://www.alfa.lt/rubrika/Keliaujancios-architekturos-dirbtuves/
• https://www.facebook.com/ArchitekturosVaikuFondas
• http://www.archfondas.lt/en/