Pradėjau dėstyti

Puikusis pedagogas.

Čia labiau statuso atnaujinimas, nei koks prasmingas įrašas su mintimi. Nuo spalio pirmos pradėjau dėstyti Vilniaus dailės akademijos studentams. Dėstau apie mobiliąsias technologijas grafinio dizaino studentams. Šį semestrą studentai kurs kombinuotą žaidimą, kur bus naudojami tiek realūs fiziniai objektai, kaip žaidimo lenta, figūrėlės, kortos, tiek mobilieji įrenginiai, telefonai, planšetės. Jau dabar matau potencialių idėjų. Labai smalsu į ką tos idėjos išsivystys per kelis mėnesius. Pasidalinsiu rezultatais kai jų bus.

Dirbam visą parą

Mega reklama.

Pakeliui į darbą skaičiau kažkokį tarptautinį globalių žmonių laikraštį. Viename straipsnyje buvo nagrinėjama problema, kaip Kinija užtvindė viso pasaulio saulės panelių rinką. Sitauacija tokia, kad Kinijos valdžia žiauriai subsidijavo šį sektorių ir rezultate Kinija dabar per metus gali pagaminti 50MW pajėgumo saulės panelių, tuo tarpu pasaulinis poreikis yra gal 20 MW. O vienas kinų fabrikų darbo aspektų yra non-stop gamyba. Įranga yra žiauriai brangi, todėl ji turi būti išnaudojama maksimaliai, todėl fabrikai dirba visą parą nesustodami. Visą parą.
Nusileidau Kopenhagoje, vaikštinėju sau po oro uostą, nes dar jo gerai nežinau, dairausi. Visur mirga marga prabangios mega reklamos. Stovi prabangus automobilis kurį gali laimėti. Plius dar prierašas "automobiliai su apmokėtu mokesčiu". Danijoje mokesčiai autmobiliui kartais yra didesni nei paties automobilio kaina. Ir akį patraukia viena nuoroda. Shopping area, dirbam visą parą. Įdomu, kokie resursai pas mus europoje yra tokie brangūs, kad juos turėtume išnaudoti visą parą kuo efektyviau ir dirbti visą parą. Visą parą.

Pirmoko efektas

Po truputį kuopiu savo todo (mieliau jį vadinu tadam) sąrašą. Vienas, iš labai senų laikų užsilikusių darbelių, buvo padaryti plakatą iš smėlio filmuko kadrų. Sand storm Nida. Pasedėjau, pamaigiau ir pagaminau va tokį dalyką. Spausti, kad pasididintų.

Mano keverzionė.

Čia įdėtas ne pats pirmas variantas, bet esmės tai nekeičia. Tada paprašiau konsultacijos pas ekspertą. Ilga istorija trumpai. Po to kai nusiunčiau medžiagą iš kurios gaminau plakatą ir kiek papasakojęs ką ir kaip noriu padaryti, gavau va tokį atsakymą. Vėlgi, spausti, kad padidinti.

Knygos viršelis.

Plakatas.

Ir tada supratau, kad mano variantas atrodo maždaug, kaip pirmoko pieštukais nupieštas plokščias namas ir tokio pat dydžio šalia stovinti pagaliukų žmogelis, beigi klasikinė saulė su spinduliais ir tuščiaviduris melynas debesėlis virš viso šito gero. Ir taip yra su daug dalykų kuriuos bandau daryti pirmą kartą. Sakyčiau pirmoko efektas.

Į mano klausimą, kaip tave to mokė universitete, gavau atsakymą, jog niekaip. Tiesiog darai ir išmoksti. Ir iš tikro, jei manęs paklaustų, kaip tave mokė universitete programuoti, kad tu dabar taip moki programuoti (darau čia drąsią prielaidą, kad moku programuoti), atsakyčiau tą patį. Manęs universitete nemokė. Pats dariau, dariau ir išmokau.

O išvada turbūt paprasta, daryti, daryti, daryti ir jokiu būdu neišsigąsti savo pirmoko piešinio, nes pradžioje jis visada bus. Ir jei sustosi, tai jis ir liks.

P.S. Plakato tekstas : Nida. Moment in time. Ryškioje saulės šviesoje, pasiėmę baltą popieriaus lapą ir saują smėlio, bandėme aplenkti laiką ir būti greitesni už šešėlį.

Tik niekam nesakyk

Neryškaus noro vaizdas.

Ant torto dega žvakutės, sugalvoji norą, užputi, ir šiukštu niekam nesakai kokį norą sugalvojai, nes neišsipildys. Manau šitą situaciją vienaip ar kitaip gyvenimę yra patyrę visi. Panašiai yra ir su blakstiena iškritusia ant skruosto. Jei atspėji ant kurio skruosto ji nusileido, sugalvotas noras išsipildys. Bet vėlgi, tik niekam nesakyk, ką sugalvojai.

Kas per nesamonė. Toptelėjo man važiuojant dviračiu. Kas taip sugalvojo ir kokia to priežastis. Atvirkščiai, visada sakyk savo norus. Kuo daugiau žmonių žinos, ko tu nori, tuo greičiau jie pas tave ateis. Juk kai kažko labai nori, visas pasaulis tau padeda to siekti, tereikia garsiai pasakyti ko tu nori. Ar mes gėdijamės savo norų? Kažko bijome? Gal, kad tie norai neišsipildys? Galiu pasakyti, kad jei nesugebi įvardinti ir garsiai pasakyti ko nori, tai išsipildymo šansai tikrai ne kokie. Sugalvok, pasakyk ir siek.

Mikrofono efektas

Write letterz n shit, yo.

Keliaudamas motociklu vis jaučiuosi kaip Robertas Pirsingas savo kelionėje. Galva pilna minčių sukeltų kelyje pastebimų smulkmenų ir atmintyje užsilikusių atsiminimų. Šiandien mums su Žygimantu riedant motociklais ir bandant susikalbėti per radio ryšį man susijungė viena mintis. O situacija, kuri tai įtakojo, tokia. Abu mes turime po ausines ir mikrofoną prijungtą prie racijų ir važiuodami galime vienas su kitu susikalbėti. Ar sukam čia, ar sustjam, ar šiaip kokį bajerį suskeliam. Bet kartais taip nutinka, kad pas Žygį, mikrofonas blogai veikia. Jis mane puikiai girdi, o aš jo ne. Ir aš jam vis kartoju, "pakartok, blogai girdžiu", "pakartok, blogai girdžiu". O jis savo ruožtu vis galvoju, nu ot tas Vincentas, vis jam kas negerai. Nes Žygui viskas gerai, jis mane puikiai girdi ir puikiai gali kalbėti, tik man čia kažkokios problemos. Ir va šita situacija man žiauriai priminė programinės įrangos suderinaumo problemą. O konkrečiau MS Wordą ir kitas ofiso programas kurios vis bando MS monopoliją nugalėti. Trumpai tariant MS Wordas yra Žygis su sugedusiu mikrofonu. Jis puikiai perskaito kitose programose pagamintus failus, ir pats moka parašyti failus, bet kai tuos failus bando perskaityti kokia kita programa ir jai nepavyksta, tai kas gi kaltas. Nu tai aišku, kad ne Wordas, nes jam viskas veikia. O ta kita kvaila programa pati kalta, kad nesugeba perskaityti, ką sugedusiu mikrofonu pagamino Wordas. Tai va tokia mintis, aišku kaip metafora pilnai realybės neatitinka, bet kažkas į tą pusę.

Saulė pastatyta?

Formalus įrašas apie progresą. Prieš beveik pusę metų išeidamas atostogų buvau deklaravęs savo planus. Vienas iš jų buvo saulės sistemos pagaminimas ir eksponavimas. Taigi, planas realizuotas. Per kultūros nakties renginį Vilniuje, sėkmingai pristačiau saulės sistemos modelį ant Neries pakrantės. Tai buvo laikina vienadienė instaliacija, vaizduojanti saulę ir keturias artimiausias planetas. Pradinis tikslas buvo pavaizduoti realius atstumo ir dydžio santykius tarp mūsų namų (žemės) ir artimiausios žvaigždės (saulės). Sutemus saulė ir žvakių kelias atrodė tikrai gražiai (nustebinau pats save), atėjo nemaži žmonių pasidomėti, kas čia per žibintas pastatytas. Interesantams aiškinau bei dalinau informacinę medžiagą beigi saldainius. Nežinau, kaip pavyko perteikti mintį, nes po renginio neišgirdau beveik jokių atsiliepimų. Na čia tik save gali kaltinti, kad nepasirūpinau efektyvumo pamatavimu. Taigi, keletas nuotraukų iš renginio. Ačiū Astai.

Po kultūros nakties, jau buvo suplanuotas tos pačios instaliacijos eksponavimas "Degančio Jono" festivalyje. Pirmas lietuvių bandymas rengti "Burning man" regioninį festivalį. Festivaliu labai patenkintas, bet jau pastebėjau pimus savo instaliacijos idėjos išsikraipymus. Naktį šviečianti saulė visiškai užgožia nutolusias ir žymiai blyškesnes planetas bei pagrindinę idėją. Daugumai net neaišku, kad planetos ir saulė yra ta pati instaliacija, o kai kas, net nepastebi planetų. Saulę mato tik kaip didžiulę šviečiančia sferą. Vėlgi, mano paties kaltė, jog nesugebu vizualiai paaiškinti ir nurodyti planetų ir saulės bendrumo.
Po "Jono" saulė buvo supakuota ir padėta į sandeliuką neapibrėžtam laiko tarpui, kol vieną dieną gavau pasiūlymą atvežti saulę (kaip koks komunistas) į dar vieną festivalį. Šį kartą "Yaga". Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad jau buvo pabodę surinkinėti ir išrinkinėti tą pačia konstrukciją. Čia galima pavadinti projektavimo klaida, kad nebuvo pagalvota apie efektyvų surinkimą ir išrinkimą. Nors technologiją jau atidirbom, bet vistiek surinkimas reikalauja nemažų fizinių ir laiko resursų. Taigi saulė patekėjo Yaga, bet šį kartą jau be planetų. Ir tai buvo visiškas nukrypimas nuo originalios idėjos. Saulė tapo paprastu festivalininkų traukos centru naktyje. Taip, ji atrodė tikrai gražiai ir patraukliai. Tiesiogine prasme patraukliai, tiek uodams, tiek naktinėjantiems festivalio dalyviams. Bet apie kosmosą ir jo beribes erdves jau niekam minčių tai nebekėlė.

Yaga saulė švietė net per lietų.

Taigi, dabar saulė vėl nusileidusi vasarnamio verandoje, laukia kito užtekėjimo. Ir šį kartą labai noriu, jog tai būtų patekėjimas be nusileidimo. Noriu šį kartą rasti vietą, kur saulė galėtų būti surinkta, suklijuota ir nudažyta aplinkos poveikiui atspariais dažais ir eksponuojama visą laiką, kol vandalai ar gamta privers ją nusileisti. Būtų nuostabu ją patekinti Nidos meno kolonijoje, kur ji ir gimė. Na bent pradinė mintis ir konstrukcijos idėja. O jei jau perskaitei visą šitą tekstą iki pat pabaigos, tai gal turi kokį nors pasiūlymą, kur dar galima būtų eksponuoti dviejų su puse metrų skersmens šviečiančią sfera. Parašyk komentarą. Parašyk, jei ir neturi pasiūlymo kur eksponuoti, bet turi kažkokių kitokių pastebėjimų ar pasiūlymų. Tai tiek.

Mėlynas blyškus taškelis

„Mėlynas blyškus taškelis“
Žemė nufotografuota 1990 metais iš kosminio zondo Voyager 1. Atstumas iki žemės apie 6 milijardai kilometrų.

Dar kartą pažvelk į šį tašką. Štai čia. Tai namai. Tai mes. Jame - visi, kuriuos tu myli, visi, kuriuos pažįsti, visi, apie kuriuos tik esi girdėjęs. Visi kada nors egzistavę žmonės gyveno čia. Jame slypi visų mūsų džiaugsmų ir kančių visuma, tūkstančiai tikrųjų religijų, ideologijų ir ekonominių doktrinų. Jame - visi kada nors gyvenę didvyriai ir bailiai, visi civilizacijų kūrėjai ir naikintojai, visi karaliai ir valstiečiai, visos įsimylėjusios poros, visi tėčiai ir mamos, kupini vilčių vaikai, išradėjai ir atradėjai, visi moralės mokytojai, visi korumpuoti politikai, visos "žvaigždės", visi "didieji" vadai, visi šventieji ir visi nusidėjėliai, visi ant dulkelės, kabančios saulės spinduly.
Žemė yra mažutė scena milžiniškoje kosmoso arenoje. Pagalvok apie kraujo upes, kurias praliejo visi generolai ir imperatoriai, tik tam, kad triumfuodami galėtų akimirkai pasijusti šlovingais to taškelio dalies šeimininkais. Pagalvok apie žiaurumus, kuriuos vienas kitam sukėlė taip mažai vieni nuo kitų besiskiriantys taškelio gyventojai. Kokie dažni jų nesusikalbėjimai, kaip beatodairiškai jie pasiryžę vienas kitą nužudyti, kokia akla jų neapykanta. Mūsų pasipūtimas, mūsų susireikšminimas, įsivaizdavimas, jog esame privilegijuotieji visatoje - visa nublanksta prieš šį blyškų šviesos taškelį.

- Carl Sagan

Po tokios įžangos, kiek konkretumo. Birželio 16 dieną (tiksliau naktį) Vilniuje vyks "kultūros naktis". Jos metu, tarp gausybės teatralizuotų tarpdisciplininių meno projektų, bus ir mano projektas pavadinimu "mėlynas blyškus taškelis". Ant Neries upės kranto tarp "Mindaugo" ir "Žaliojo" tiltų, kiekvienas galės pajusti koks iš tiesų menkas yra tas mūsų pasaulis vadinamas "žemė". Bus pastatytas saulės sistemos modelis iš keturių planetų vieno palydovo ir žinoma vienos žvaigždės. Bus išlaikyti originalūs dydžių ir atstumų santykiai. Todėl žemės modelis bus tik kiek didesnis nei du centimetrai. O visas modelis bus išdėstytas maždaug taip.

Planetas jungs šviesos kelias.

Taigi, jei taip gausis, kad tą naktį, nebūsi išvykęs prie kokio ežero ar į kokį festivalį ir vaikčiosi po naktinį Vilnių, užsuk. Juk ne dažnai pasitaiko proga pasivaikščioti po saulės sistemą ar pasedėti ant žolytės orbitoje tarp žemės ir veneros. Pažadu arbatos iš Rusell'o arbatinuko ir kosminių sausainių. Na gerai, gal kosminių sausainių ir nebus, bet paprastų - tikrai.

Policijos reforma Gruzijoje

Daugiau nuotraukų ir tekstų englishrussia tinklapyje.

Taigi, tęsiu pastebėjimus iš Gruzijos. Šį karta policijos reforma. Ši reforma manau yra geriausia man žinoma reforma Gruzijoje ir kalbos apie ją tikrai plačiai pasklidusios. O viskas vyko, atrodo, labai paprastai. Vieną dieną buvo atleista visa gruzijos policija. Apie 30.000 žmonių. Tuomet per trumpą laiką (nerandu tikro skaičiaus) buvo surinkti nauji žmonės. Pirmenybė buvo teikiama tiems, kurie prieš tai nedirbo policijoje. Taip buvo nutraukti betkokie buvę ryšiai su nusikalstamu pasauliu. Policininkams buvo skiriami didesni nei vidutiniai šalyje atlyginimai ir visiškai netoleruojama jokia korupcija. Netoleravimas pasireiškė tuo, kad be ceremonijų sodindavo už mažiausią kyšį. Tiek duodantį, tiek imantį. Parodomieji pasodinimai, kaip supratau, nebuvo retenybė. Sodinti greitai ir efektyviai padėjo supaprastinti teisniai procesai.
Kol nebuvo policijos, aišku, buvo kiek nepatogumų. Saugumo užtikrinimas buvo paskirtas armijai. Buvo įvesta komendanto valanda. Bet reformos rezultatas akivaizdus. Prieš reformą, policija buvo organizuoto nusikalstamumo sinonimas. Prekyba narkotikais, reketavimas ar tiesiog paprastas turto pasisavinimas. Po reformos, Gruzijoje policija pasitiki daugiau nei 80% gyventojų. Policija yra antra pagal pasitikėjimą po bažnyčios. Gruzijos policija antra po Suomių pagal nekorumpuotumą europoje. Dabar tai prestižinė valstybės tarnyba. Dauguma policijos pastatų stikliniai ir simbolizuoja skaidrumą. Policininkai naktimis važinėja įjungtais švyturėliais (be sirenų) ir taip parodo jog nesislepia krūmuose.
Nežinau ar LT tokios reformos reikėtų ir ar kam užtektų drąsos to imtis. Bet kad tokia atlikta Gruzijoje, manau, bus įdomu ne vienam.
Beje, berašydamas šį įrašą radau va tokį resursą. georgianreforms, o čia konkretus pdf'as apie policijos reformą.

Gruzijos kvitų loterija

Gaila neturiu originalaus kvito, tai tenka fabrikuoti pavyzdžius.

Dar vienas pastebėjimas iš Gruzijos. Kaip žiniai Gruzijos prezidentas Mikheil Saakashvili padarė nemažai reformų. Viena iš jų buvo smulkiojo verslo veiklos supaprastinimas. Detalių nežinau, bet lietuvaitė iš Gruzijos sakė, jog palyginti su Lietuva, Gruzijoje pradėti ir vykdyti smulkų verslą yra žymiai lengviau. Taip pat buvo centralizuoti kasų automatai, kurie vos ne realiu laiku į centriuką perduoda duomenis ir visi pinigai labai gerai matosi. O man patikęs pastebėjimas yra kvitų loterija. Būtent centralizuoti kasos automatai leido tai padaryti. Loterijos esmė, kad pirkdamas bet ką ir gavęs čekį, automatiškai dalyvauji loterijoje. Bet ką. Saulėgražų pakelį, degtukų dežutę, kino bilietą. O loterijos esmė, skatinti žmones reikalauti čekių. Kiekvienas čekis, papildomas mokesčių laris (vietos pinigas) į biudžetą. O ar laimėjai gali tuoj pat pasitikrinti mobiliuoju telefonu. Taip kiekvienas Gruzijos pilietis automatiškai tampa mokesčių inspektoriumi ir gal nereikia tiek daug valdiškų darbuotojų kontroliuojančių prekybininkus. Aišku labai smalsu būtų pamatyti, kaip pasikeitė mokesčių surinkimas po loterijos pradžios, bet kolkas tenka tik manyti, kad tai veikia. O apie laimėtojus, pirkusius kokią smulkmeną ir laimėjusius 50 000 larių (80 000 LTL), kalbos sklinda greitai. Keliu virtualią kepurę prieš tokio sumanymo realizatorius. Tiek technologiškai tiek socialiai labai patikęs sprendimas.

Vairavimas ir pėsčiųjų teisės Gruzijoje

Viskas tuo ir pasakyta.

Gruzijoje pereiti gatvę yra gerokai sunkiau nei Lietuvoje. Perėjos ženklas matomai yra nesuvokiamas arba visai nematomas dalykas už vairo sėdinčiam gruzinui. Perėjų nėra labai daug. Nors aišku, kai pagalvoji, kad jų vistiek vairuojantys nesuvokia ar nemato, tai kaip ir nėra prasmės jų daugiau įrenginėti. Taigi ėjimas per gatvę yra paties pėsčiojo problema. Nusitaikai, ir nuspėjamais judesiais eini tarp kelių juostų pro šalį važiuojančių mašinų. Dažnai būni apipypsėtas, nors kartais neaišku ar šia tau pypsi, ar šiaip tą vairą maigo, ar dėl kažko pyksta ar kažkuo džiaugiasi ar sveikinasi. Nepypsintis vairuotojas po kiek tai laiko, matomai netenka vairuotojo pažymėjimo.
Kitas, tikrai ne kartą pastebėtas, elgesys pėsčiųjų atžvilgiu yra tikrąją prasme važiavimas ant pėsčiųjų. Jei matai priekyje per kelią einantį pėstįjį, akivaizdžiai pajauti, kaip vairuotojas spusteli gazą ir pasuka vairą link žmogelio. Nemanau, kad jie nori kažką pervažiuoti, tiesiog manau, kad Gruzijoje, priversti bėgti pėstįjį per gatvę yra geras ženklas ir reiškia turtus ir meilę. Matomai ne veltui mašina su taikikliu ant priekio yra tokia populiari Gruzijoje.
Greitis. Na šiuo klausimu Gruzijoje kaip ir Lietuvoje greičio ženklai yra rekomendacinio pobudžio ir nurodo mažiausią rekomenduotiną greitį.
O pabaigai, dar galiu pasakyti, kad jei The Beatles būtų buvusi Gruzinų grupė "Abbey road" viršelis tikrai atrodytų kitaip.

Utopinis vaizdas Gruzijoje.

1/20 sferos

1/20 sferos.

Šiandien pasirodė pirmasis saulės lopinėlis. Po ilgo tinginiavimo, pagaliau šis tas pajudėjo. Pavaizduotas vienas iš dvidešimties icosahedron'o trikampių, kuris priartintas prie apibrėžtinės sferos paviršiaus. Kolkas, tai tik bandomasis, apie metro diametro, modelis. Pasimokinęs iš jo klaidų, spauzdinsiu galutinę trijų metrų skersmens seferą. Ir dar darbų sąraše, dekoracijos. Visa sfera bus išraižyta saulės ir planetų simboliais. Čia bus sunkioji dalis, nes... Nu dar ne prie meno aš... Jei yra norinčių ką pasiūlyti, nesislėpkite.

Nepakeliama būties lengvybė

Perspėjimas konstruktyvaus turinio skaitytojams. Čia jo nebus. Būdamas internetiniu egzibicionistu noriu papublikuoti man patikusias ištraukas iš aukščiau minimos knygo. Milan Kundera, nepakeliama būties lengvybė.  Aišku visos šios ištraukos užkliuvo todėl, kad surezonavo su asmenine patirtimi, todėl kitiems gali tiesiog eiline banalybe pasirodyti. Bet kokiu atveju, kaip ir sakiau, čia nieko konstruktyvaus. O šiaip romanas labai patiko. O turint omeny, kad knygą labai retai į rankas paimu, šitą suvalgiau per tris dienas. Man tai kažkas tokio...

Metaforos.

Viskas ciniškai leidžiama,

Kai šalia guli kitas žmogus.

Prie jos turi lėkti atsitiktinumai.

Atsitiktinumų paukščiai leidosi ant pečių.

Didžiulės gyvibingumo atsargos.

Gimtinė.

Užkirsti kelią atgal.

Noras gyventi.

Gyventi tiesoje.

 

Nepakeliama būties lengvybė.

Todėl keldavosi.

Nusprendė.

Dveji metai atostogų.

O jis negali jos pažadinti.

Žinanti kaip tai daryti.

Agv rebranding

Rebrandinimo resultatas

Kiek erzino akį ant šalmo priekio esantis gamintojo logotipas. Ir dar kiek niežtėjo rankos. Todėl nusprendžia kažkaip arčiau savęs padaryti. Rebrandinau šalmą. Dabar kiek lietuviškiau atrodo.

Originalus logotipas

Buvau geras

Iš kito konteksto, bet prie šio teksto tinka.

Visai netikėtai tapau potencialiu kaulų čiulpų donoru. O apie tai čia rašau ne tik todėl, kad norėčiau pasigirti (tikiuosi sumanesni skaitytojai įžvelgs saviironios), bet ir todėl, kad mane sužavėjo, koks tai elementarus dalykas. Apie donorystę esu girdėjęs, bet paprastai man tai asocijuodavosi su mano kūno ištąsymu gabalais po to, kai netikėtai prisitėškiu kur su motociklu. Bet su čiuplu donoryste viskas daug daug daug papraščiau. Tai taip pat, kaip kraujo donorystė. Gal užtrunka kiek ilgiau, bet esmė ta pati. Iš kraujo paimamos tam tikros medžiagos, kurios, po tam kurio laiko atsistato ir tiek. O visas idėjos stiprumas tame, jog tokia paprasta procedūra tau, kažkam kitam yra galimybė pagyti nuo mirtinos ligos. Kaip jau kažkada pats rašiau, tiek mažai bet tuo pačiu metu tiek daug. Šiek tiek diskomforto, kažkam gali dovanoti gyvenimą (tam tikros kraujo vėžio rūšys kitaip nepagydomos).
Taigi dalinuosi šia stipria idėja ir kviečiu užsiregistruoti potencialių donorų bazėje. Tam tereikia duoti kraujo mėginėlį, kaip duodama poliklinikoje. Ir kartais net nebūtina eiti į ligoninę. Kad ir mano atveju, kraujo daviau po filmo "Kraujo kelias" premjeros (buvau įtakotas ir pakylėtas).
Būk geras komanda organizuoja daug renginių kurių metu kviečia duoti kraujo mėginėlį ir užsiregistruoti. Taigi jei kokio renginio metu pamatysite juos, nepraeikite pro šalį. Būkite geri. O jei nekantraujate tai galite padaryti nelaukdami. Daugiau informacijos www.bukgeras.lt.
Na ir žinoma laikinkite, dalinkitės šia informacija feisbuke ar gpliuse ir kitais kanalais ją skleiskite. Nežinau, kur pats buvau tiek laiko, kad tik dabar  tai sužinojau.

Nida post mortem

I have this habbit from my corporate life to write post mortem whenever i finish a project of leave for another company. So i feel a need to make an overview of my stay in nida art colony, what i have done and to thank all the people that i met during that time. So here it goes :)

I met sand circles in the dunes. Remembered how to make food after one year of living on restaurant food. Unlocked "The man who would be a king" achievement while playing Civ V. Created mobile application for distorting pictures. Saw a fog of my life. Found nida air port. Took part in the pie battle. Learned that welding is not so simple as it looks. Created a stop motion video. Set one fish (plekšnė) free. Learned that getting visa to Russia is not so easy. Took part in planting pine near Thomas Man house. Improved "alaus radaras" project. Created sand storm movie. Got more insight into my self and met great people.

Pictures.

Sand storm.

Stop motion bee.

And i whant to thank :

Eimantas - for being my great roommate for a whole week.
Marija - for a company while launching a kite.
Ieva - for sharing thougts and experience about building a sphere.
Juha - for making me think about why lithuanians associate gender with inanimate objects.
Marianna - for great collaborations and spirit for gliding school.
Aivaras - for dificult task of beying my team mate while playing alias.
Bjargey - for showing that exploding espresso is nothing special.
Saulius - for new meaning for words "museum of local life".
Linas - for being a great night guide in the fog.
Yulia - for the most tasty movie.
Lena - for "I love you stinta".
Ingrida - for showing that you can start studying whenever you want.
Tadas - for killing all those tasty fish.
Vytautas - for great question when leaving colony.
Algis - for stealing welding mashine from firefighters.
Žiurkyte - for just being.

And everyone who was around during this month.

Sand storm nida

Išsprogdinti filmo kadrai.

Šiandien ryškioje saulės šviesoje, pasiėmę baltą popieriaus lapą ir saują smėlio, bandėme aplenkti laiką ir būti greitesni už šešėlį. Labai jau poetiškai gavosi parašyti, bet taip ir buvo. O čia rezultatas:

P.S. Gavau pradedančiojo pažymėjimą iMovie ir Final Effect programoms.

Laisvė būnant menininku.

Kaušas išsivoliojęs aliejinių dažų paletėje...

Ne, aš nelaikau savęs menininku, nepaisant gerai žinomo užrašo ant ŠMC, bet taip jau gavosi, kad esu tarp jų. O čia noriu pasidalinti įžvalga (į save). Vieną vakarą su Mariana (viena iš rezidenčių) sugalvojom paekspermentuoti su greitai filmuojančia kamera. Rezultate gaunasi smarkiai sulėtinti filmukai. Nepraėjus nė pusvalandžiui, jos studijoje, jau liejosi vanduo, rašalas, byrėjo smėlis, ant siūlo sūpavosi samanos ir ore skraidė popieriniai konfeti. Bėda, kad rezultatai ne puikiausi, nes apšvietimas buvo tikrai šūdinas, bet pats procesas tikrai pakylėjo.
Tada aš dar kartą pagalvojau, kokia laisvė yra būti menininku. Taip, taip, čia gal tik man, bet toks aš jau esu, visuomenės normų suformuotas. Bet manau ne aš vienas. Pagal mane yra "teisingi" užsiėmimai, tokie kaip pavyzdžiui, eiti po darbo pabėgioti ar pavažinėti dviračiu, savaitgalį eiti į žygį, ar per atostogas važiuoti į kokią kelionę. Pažiūrėti filmą ar paklausyti muzikos, nueiti į barą alaus ar stalo futbolą pažaisti. Niekam tai nesukels jokios nuostabos ar keistų minčių. Bet jei pasakysi kam, kad po darbo eisi išsiteplioti dažais ir voliosiesi ant asfalto, lipsi ant tvoros ir skaitysi eilėraščius ar nuspalvinęs katiną, apriši katedros bokštą kaspin, tai kaip minimum pagalvos, kad tau kažkas ne taip. Geriausiu atveju paklaus, o tai kam tu tai darai. Kitaip sakant tokie "ne visai teisingi" užsiėmimai. O užsiklijavęs meniniko etiketę ir dar įvilkęs tai į kokią gerą filosofiją, laisvai gali daryti tokius dalykus (ir dar pinigų už tai kartais gauti).
A, yra dar keli būdai tam pateisinti. Kaip Remis sakė, (laisva citata) :

"turiu du vaikus, bet užtat dabar po darbo galiu akvarele piešti ir niekas kreivai nežiūri". 

Taip, būdamas su vaikais vėl gali "vaikiškai" elgtis. Kitas plačiau naudojamas variantas yra alkoholis, kai išgėręs, gali be problemų daryti ir kalbėti visokias nesamones ir niekas tavęs iš ryto už tai nesmerks (iki tam tikros ribos), juo lab gali visuomet pasakyti, kad nieko neatsimeni.
O man pačiam visgi labiausiai imponuoja laisvė būnant savimi, tik tiek, kad gyvenant visuomenėje, norom nenorom, turi skaitytis su kitų nuomone, taigi kitas artimiausias variantas, laisvė būnant menininku.

Nakties paukščiai rūke

Pavasaris į Nidą atnešė tirštą rūką. Peiliu pjaunamai tirštą. Švyturio naktyje nematyti. Net artimiausi gatvių žibintai, kaip už matinio stiklo, geltona spalva dažo mišką. Ore nebeišsilaikydama dregmė lašeliais sklendžia prožektoriaus šviesoje. Pavejui, žingsnio greitumu. Atrodo, lyg kabėtų prieš akis. Toliau kaip už poros metrų balta nakties siena. Be prožektorias ta pati siena tampa juoda. Ir tik porai šimtų žingsnių likus iki švyturio pradeda matytis pašvaistė. Pulsuojanti šviesa virš rūke skendinčio miško. Ratas po rato ir artėjant jau matosi spindulys skrodžiantis baltą miglą. Kalnas nušviestas tolygia šviesa, kuri buvo siųsta laivams, bet nukrito ant žemės nepasiekusi tikslo. Mirtiną tylą praskrodžia paukščio klyksmas. Ir vėl tyla. Tokioj vietoje, tokiu metu, gerai tylisi. Minkšto rūko apsupty laikas suletėja lyg naro judesiai gelmėje. Virš galvos vėl pasigirsta klyksmas ir šį kartą jį lydi duslus sparnų maišomo oro garsas. Lyg milžiniška veduokle kas bandytų prasklaidyti rūką. Kiekvienas mostas lydimas to paties duslaus garso. Pasirodo siluetas ir pamojęs man dar kelis kartus klyktelėjęs dingsta tamsoje. Parskrido paukščiai. Patikrino ar švyturys dar vietoje ir patraukė į žemyną. Nakties paukščiai trikampiais skrenda namo. Naktyje jie beveik sparnais liečia medžių viršūnes ir klykaudami bando prasklaidyti tirštą rūką.

Žibintas už matinio stiklo. 

Švyturio pašvaistė. 

Šviesa krentanti ant žemės.

Gerai pasigarsinus ir įdėmiai klausant galima išgirsti ir sparnų garsą,

P.S. Paukščių iš balso nepažįstu, bet dyžio jie buvo kaip gandras. O video, be rūko, nesulėtintas ir deja, neperteikia to sulėtinto jausmo...

Nemoku virinti

Neinformatyvus įrašas apie tai, kaip man (ne)(si)sekė(si) darbuotis Nidos meno kolonijos dirbtuvėse. Kaip žinia jau antrą savaitę apsimetinėju meniniku ir gyvenu Nidoje. Pirma savaitė nebuvo labai produktyvi, nes vyko aklimatizacija ir šiaip labai daug aplink studentų sukiojosi. Sekmadienį jiems išvažiavus stojo tyla ir ramybė. Taigi ėmiausi medžio ir metalo darbelių. Pradžia atrodė visai nieko. Susipjoviau metalą, pasigaminau formas ir laikiklius virinimui. Visai smagus užsiėmimas. Šiandien bandžiau virinti. Nu nafik, prasikeikiau. Pasirodo ne be reikalo žmonės aukštesniąsias baigia, kad virinti mokėtų. Pradžiai dar klijavosi pagaliukas prie pagaliuko, bet paskui pradėjo viskas byrėti. Privirini vieną galą, kitas atsikabina ir taip be perstojo. Suvirinau visą metalą ir supratau, kad nelemta. Reiks ryt pergalvoti strategiją. Betkokiu atveju patirties gavau, tik gaila, kad be rezultatų.

Pjovykla

Metalo ruošiniai

Dykumos šypsenos ir smėlio ratai

Vėl Nidoje. Rytas giedras ir sniego jau beveik nebėra. Vos vos jaučiamas vėjas ir tyla. Gamta dar snūduriuoja. Klaidžioju po kopas. Keista, nepamenu tokių vaizdų. Prie saulės laikrodžio buvau ne kartą, bet būdavo arba naktis arba būdavau girtas. Dažniausiai "both". O dabar viskas dienos šviesoje ir dar arčiau Rusijos. Nežinau ar galima čia vaikščioti, bet matau pėdas. Žuvėdrom galima vaikščioti, lapėm (?) galima, batas kažkos, tai matomai ir man galima. Keisti ratilai ant smėlio. Matomai kokie menininkai iš kolonijos prasiėjo palikdami smėlio mandalas.

Ir tik po kurio laiko man susijungė, jog tie ratilai tai vėjo piešiniai. Blaškomi stiebeliai savo viršūnėmis piešia apskritimus. Kartais tik puslankiu nuostabias šypsenas išpiešia, kartais pilnus ratus. Sužavėjo mane tokia smulkmena. Ženklai ir jų skaitymas vėl apie save primena. Pastabumas. Svarbu tik teisingai juos suprasti ir neprisigalvoti to ko nėra. O aplink vis dar ta pati nuostabi gamta. Pagalvojau, kaip turėjo kaifuoti Rimantas Vladislavas Dichavičius kopose savo žiedus tarp žiedų fotografuodamas.

Nupiratavau iš interneto šią nuotrauką